2022-08-24 Nr. AB-20731-3-62-3-01168-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3615-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01168-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis G. S. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad negali grįžti į kilmės šalį dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo ypatumus civilinių teisių gynimo aspektu, nesurinko aktualios medžiagos apie civilinių ginčų problematiką kilmės šalyje, neištyrė ir nenustatė, koks yra realios grėsmės aktualumas pareiškėjui. Pareiškėjas pažymėjo, kad vien tai, jog jo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas naikintinas, kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės nebuvo patvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

5. Atsakovas pažymėjo, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas apie jam kilmės valstybėje kylančias grėsmes bei tariamą pareiškėjo persekiojimą nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko kilmės valstybės informaciją, kuri yra aktuali pareiškėjo pasakojimo kontekste. Ji nepatvirtina pareiškėjui kylančios grėsmės susidurti su persekiojimu ar negalėjimu gauti pagalbos iš teisėsaugos institucijų kilmės valstybėje. Tyrimo metu iš skirtingų informacijos šaltinių buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Kadangi nagrinėjamu atveju tariami persekiotojai nėra valstybiniai subjektai, pareiškėjo pareiga yra pagrįsti, kodėl jis negali arba nenori pasinaudoti savo kilmės šalies apsauga, tačiau pareiškėjas nesikreipė į policiją, o tai, atsakovo teigimu, parodo jo abejingumą kilmės valstybės apsaugai, bet ne (duomenys neskelbtini) valstybės negalėjimą ar nenorą suteikti apsaugą.

7. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas ir reali grėsmė dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, todėl nustatyti pareiškėjui maksimalūs penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir trejų metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpiai vertintini kaip proporcingi.

II. 9. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 14 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip – uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

10. Teismas nustatė, kad Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnai 2022 m. kovo 10 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams perdavė asmenį, kuris prisistatė (duomenys neskelbtini) piliečiu S. G.. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Į kilmės šalį negali grįžti, nes (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 12 d. atliktos pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Pakartotinai Departamente 2022 m. balandžio 28 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini). Iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) jis gyveno (duomenys neskelbtini).

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų Direktyvos (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio (e) punktu, 15 straipsniu, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose ir pažymėjo, kad iš pareiškėjo apklausos Departamente ir paaiškinimo teismo posėdžio metu matyti, jog persekiojimas grindžiamas ne Įstatymo 86 straipsnyje numatytomis sąlygomis (ne dėl rasės, religijos, tautybės, dėl politinių įsitikinimų, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir pan.), o dėl (duomenys neskelbtini), o šio pobūdžio interesų apsauga priskiriama ne tarptautinės prieglobsčio teisės dalykui, o kilmės šalies nacionalinei teisei. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo nurodomi galimi persekiotojai taip pat nepriskiriami Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nurodytiems valstybiniams subjektams. Teismas atkreipė dėmesį, kad, remiantis Departamento surinkta informacija, nepaisant kai kurių ypatumų dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) valstybė suteikia veiksmingą apsaugą savo piliečiams. Asmens nenoras ieškoti apsaugos savo kilmės šalyje nereiškia, kad veiksminga apsauga nėra prieinama. Teismas sprendė, jog pareiškėjas turi galimybę savo kilmės šalyje dėl minėtų teisių gynimo naudotis kilmės šalies teisine apsauga, juolab, kad pripažino, jog (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka esminių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso įgijimui sąlygų.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie kilmės valstybėje kylančias grėsmes bei tariamą persekiojimą nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pripažino, jog pats tiesiogiai (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, jog (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o įvykių dėstymas buvo neišsamus. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini).

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė detalių duomenų, iš kurių būtų galima bent tikėtinai patikrinti jo pasakojimo realumą. Nei Departamente, nei teisme nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių jo (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nelaikė pareiškėjo pasakojimo patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, pareiškėjas nepateikė. Teismas darė išvadą, kad kilus (duomenys neskelbtini) pareiškėjas turėjo ir turi galimybę kreiptis į jo šalyje veikiančias teisėsaugos institucijas ir gauti teisinę apsaugą.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos medžiagą matyti, jog Departamentas surinko ir įvertino su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją iš keleto įvairių šaltinių. Priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais. Be to, net ir sutinkant su pareiškėjo pozicija, jog pateikta kilmės informacija nėra pakankamai aktuali, byloje nustačius aplinkybes dėl konflikto privataus pobūdžio, kuris nėra priskiriamas tarptautinės prieglobsčio teisės dalykui ir apsaugai, teismo vertinimu, šie argumentai esminės reikšmės neturi.

15. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog užsieniečio gyvenamojoje vietoje –(duomenys neskelbtini). Saugumo situacija (duomenys neskelbtini) yra stabili. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, šiuo metu prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta išsami apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai. Teismas darė išvadą, jog Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia realus persekiojimas (Įstatymo 86 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyti veiksmai – kalėjimas arba mirties bausmė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas konstatavo, kad Departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 str. 1 d.).

17. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad Sprendime uždrausti pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką nėra pateikta įtikinamų argumentų, kodėl nurodytam tikslui pasiekti (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl ją pakeitė nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 18. Pareiškėjas G. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į jo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias realią individualaus persekiojimo grėsmę. Pareiškėjas tvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks yra realios grėsmės aktualumas pareiškėjui.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas Sprendimą grindė ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais, o prielaida, kad pareiškėjas galės pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo nevalstybinių veikėjų ar nesąžiningų valstybės veikėjų persekiojimo. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai užtikrinama. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nesurinko informacijos, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami, kiek iškeltų bylų baigiasi nukentėjusiesiems palankiais sprendimais.

Pareiškėjas pažymi, kad, siekiant tiksliai įvertinti jo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

Pareiškėjas nesutinka su vertinimu, kad nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų ir tikslų persekioti, ir pabrėžia, kad aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas tik subjektyvaus vertinimo pagrindu neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatinėjo. Pareiškėjas daro išvadą, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam kilmės valstybėje kylančias grėsmes bei tariamą pareiškėjo persekiojimą nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), buvo grindžiamas trečiųjų asmenų (duomenys neskelbtini) tariamai pateikta informacija. Pats pareiškėjas su (duomenys neskelbtini). Atsakinėdamas į papildomus klausimus, pareiškėjas apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, kad (duomenys neskelbtini).

Atsakovo teigimu, Departamentas negali įvertinti pareiškėjo nurodytų informacijos šaltinių patikimumo, neįmanoma atskirti faktinių pasisakymų nuo subjektyvios interpretacijos ar netgi informacijos šaltinių asmeninės nuomonės. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo tariami persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjas turi galimybę kilusius nesutarimus spręsti savo jėgomis – derybomis, pokalbiais ar kreipiantis pagalbos į valstybines institucijas, teisėsaugą. Atsakovas nurodo, kad tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu.

Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Atsakovo teigimu, subjektyvus, bendras policijos darbo ar apskirtai teisėsaugos efektyvumo vertinimas nereiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybė nevykdys pareigos apsaugoti savo pilietį. Atsakovas pabrėžia, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko kilmės valstybės informaciją, kuri yra aktuali pareiškėjo pasakojimo kontekste ir kuri savaime nepatvirtina pareiškėjui kylančios grėsmės susidurti su persekiojimu ar negalėjimu gauti pagalbos iš teisėsaugos institucijų kilmės valstybėje.

Atsakovo teigimu, vien tai, kad tariamų persekiotojų šeima yra turtingesnė už prieglobsčio prašytoją, nepagrindžia prielaidos, jog jų šeima papirks teisėsaugą ar kad valstybės apsauga pareiškėjui yra neprieinama. Kadangi nagrinėjamu atveju tariami persekiotojai nėra valstybinis subjektas, atsakovo teigimu, pareiškėjo pareiga yra pagrįsti, kodėl jis negali arba nenori pasinaudoti savo kilmės šalies apsauga, tačiau pareiškėjas net nesikreipė į policiją. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodyta priežastis, kodėl jis nesikreipė į policiją, yra pernelyg abstrakti, o jo baimė, kad tokiu atveju (duomenys neskelbtini), grindžiama išimtinai pareiškėjo daromomis subjektyviomis prielaidomis.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktas pasakojimas nepagrindė jo baimės patirti persekiojimą, susidorojimą kilmės šalyje iš (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdžiuose žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2022 m. gegužės 22 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

28. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

30. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

31. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

32. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

34. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

35. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

37. Byloje nustatyta, jog 2022 m. balandžio 28 d. apklausos Departamente metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

38. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, apklausos metu nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamos situacijos vertinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjo papasakota istorija buvo neišsami, pareiškėjas nenurodė konkrečių persekiojimo epizodų, nekonkretizavo jam kylančios grėsmės. Priešingai, nurodė, kad (duomenys neskelbtini), o grįžti į (duomenys neskelbtini) negali dėl prastos ekonominės situacijos. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas, taip pat byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybės institucijos negalėtų ar nenorėtų suteikti apsaugos nuo galimo persekiojimo ar kad toks nenoras ar negalėjimas būtų sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Apklausos metu atsakovo darbuotojas keletą kartų klausė pareiškėjo apie grėsmes kilmės valstybėje, tačiau kitų, nei minėtos, pareiškėjas nepateikė. Taigi, pareiškėjo nurodyta informacija apie galimas grėsmes jo kilmės valstybėje nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

39. Taip pat atsakovas pagrįstai pažymėjo, kad, kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu taip pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje asmeniui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad saugumo situacija (duomenys neskelbtini) valstijoje yra stabili, nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Be to, pareiškėjas nepriklauso nė vienai padidintos rizikos asmenų grupei, kuri gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Taigi, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

40. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes sutrumpino iki trejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti terminas turėtų būti dar labiau sutrumpinti.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė