2021-06-09 Nr. AB-12426-3-62-3-00120-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-493-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00120-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 2 d. Pravieniškių PN-AK 3-ame, 1-ame, 2-ame sektoriuose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

3. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK gyvenamojoje teritorijoje buvo asbesto gaminių, irstant stogo dangos surišimo medžiagai (cementui) asbesto plaušeliai pasklido po visą gyvenamąją teritoriją. Pravieniškių PN-AK neužtikrino saugios gyvenamosios aplinkos, kadangi 2016–2017 metais buvo vykdomi Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių, samdant į darbus pačius nuteistuosius, ir asbesto plaušeliai buvo pasklidę po visą pataisos namų teritoriją. Tokiu būdu pareiškėjui buvo sudaryta pavojinga gyvenamoji aplinka, sužalota sveikata, sukelta grėsmė gyvybei.

4. Pareiškėjas skundėsi, kad jam bausmės atlikimo metu trūko gyvenamojo ploto 3-ame, 2-ame ir 1-ame sektoriuose. Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui buvo suteikta mažiau ploto dėl perteklinių daiktų ir gyvenamųjų patalpų –poilsio kambario, drabužių džiovinimo patalpos – trūkumo. Pareiškėjo duomenimis, bausmės atlikimo metu jam vidutiniškai teko 2,4 m2 gyvenamojo ploto, o pašaliniai daiktai užėmė 0,5 m2 ploto. Gyvenamojoje patalpoje didžiąją dalį patalpos užėmė inventorius, asmeniniai daiktai bei drabužiai (taip pat ir nuolat džiovinami nuteistųjų drabužiai), batai, stalo žaidimai, knygos, kartu buvo laikomas ir maistas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK netinkamai įrengta oro filtravimo sistema, dėl to prausykloje ir tualete pastoviai jautėsi nemalonus kvapas. Sanitariniai mazgai ir prausyklos buvo netvarkingi, o inventorius – pasenęs, be to, trūko sanitarinių įrenginių, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo galimybės tinkamai laikytis higienos. Unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas, karštu dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais arba visai neveikė, o tekančio vandens temperatūra buvo nepastovi. Dėl higienos priemonių trūkumo pareiškėjas negalėjo tinkamai palaikyti asmeninės higienos, jo situacija buvo blogesnė nei suimtų asmenų. Gyvenimo sąlygos buvo antisanitarinės, koridoriuose ir ant prausyklų sienų kaupėsi pelėsis, drėgmė. Šaltuoju metų laiku nepakankamai buvo šildomos patalpos, todėl patalpose pareiškėjas turėjo būti apsirengęs lauko drabužiais. Pareiškėjas kreipėsi dėl šildytuvo išdavimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad įstaiga šildymo įrenginių neturi.

6. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinę žalą ir įtampą, išsekimą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai, pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK veiksmai buvo tyčiniai ir sąmoningi, siekiant žeminti pareiškėjo orumą ir kankinti.

7. Dėl ieškinio senaties pareiškėjas nurodė, kad šioje byloje nėra galimybės nustatyti, nuo kada pareiškėjas turėjo (turėtų) sužinoti apie pažeidimą, taip pat kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Nors pareiškėjas priverstinai ir formaliai buvo supažindintas su bausmės atlikimo tvarką reglamentuojančiais teisės aktais, tačiau ir ši aplinkybė nereiškia, kad jis gali nustatyti, ar buvo laikomasi teisės aktų. Pareiškėjo teigimu, tokiam vertinimui jis neturi specialių žinių, priemonių ir įgaliojimų. Atsakovo atstovas, privalo užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi savo veikloje, atsisakė pateikti tikslius aktualius skundžiamam laikotarpiui duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, todėl konstatuotina, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Būdamas pataisos įstaigoje, pareiškėjas visiškai priklausė nuo atsakovo atstovo. Pareiškėjas prašė teismą atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių – dėl duomenų nesuteikimo, kompetencijos neturėjimo pažeidimams nustatyti, nesąžiningo atsakovo atstovo elgesio.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

9. Atsakovo teigimu, gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant. Pataisos namų 1-ame ir 2-ame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pataisos namų 3-iame sektoriuje buvo vykdoma 9 būrio pastatų rekonstrukcija į kamerinio tipo patalpas ir keičiama stogo danga į bituminę stogo dangą. Vykdant renovacijos darbus, asbestas buvo šalinamas laikantis saugos reikalavimų, asbesto gaminiai nebuvo laužomi, kadangi darbus atliko kvalifikuoti statybų įmonės darbuotojai. Kai rekonstrukcijos darbai vyko 3-me sektoriuje, pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2018 m. balandžio 25 d.), todėl pavojus pareiškėjo sveikatai negalėjo kilti.

10. Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų ir darė išvadą, kad teisės aktuose įtvirtinta minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjas galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių dienotvarkėje nustatytu laiku –nuteistieji pagal nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę.

11. Dėl higienos reikalavimų laikymosi, atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos direktoriaus įsakymu patvirtinta patalpų valymo tvarka, yra iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai, budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Jeigu tinkamai atliekamas valymas ir vėdinimas, patalpose pelėsis bei drėgmė nesikaupia. Pravieniškių PN-AK 1-o, 2-o ir 3-o sektorių patalpos, kuriose buvo nuteistasis, baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos laikantis galiojančių teisės aktų. Baldais ar įranga neužimtų gyvenamųjų patalpų ploto apskaita nevedama, kadangi teisės aktai tokios prievolės įstaigai nenumato.

12. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad tualetuose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m, o tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, taip užtikrinant privatumą. Pareiškėjo teiginiai, jog jis jautė emocinę depresiją ar dvasinius išgyvenimus yra nepagrįsti, kadangi į Resocializacijos skyriaus psichologus nesikreipė. Visi duomenys, susiję su nuteistųjų sveikata, teikta medicinine pagalba, nuteistųjų ligos istorijos yra perduotos Laisvės atėmimo vietų ligoninei. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis konkrečiai paskaičiuotas. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo H. G. skundą atmetė.

14. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2017 m. sausio 9 d. pareikšti pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir netenkino pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad, atsakovo atstovas vengė pateikti reikiamus duomenis apie suteiktas bausmės atlikimo sąlygas, nes duomenų neturėjo, nekaupė reikalingos informacijos bei dokumentų, tačiau prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovo atstovo raštų ir kitų duomenų, iš kurių galima spręsti, jog Pravieniškių PN-AK nuo pat 2013 m. spalio 15 d., kurią pareiškėjas nurodė kaip skundžiamo laikotarpio pradžią, atsisakė pareiškėjui pateikti duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovo atstovo.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl sprendė, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d. atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kad pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų į Pravieniškių PN-AK atvyko 2018 m. balandžio 25 d., todėl analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 2 d.

16. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, jog gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvo asbesto, irimo procesas vyko visą skundžiamą laikotarpį, taip pat kad 3-iame sektoriuje buvo vykdomi pastatų rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo šalinama asbestcemenčio stogo danga be būtinų apsaugos priemonių, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kurio 3.1 papunktis nustatė, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

17. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant asbesto buvimo faktą, kaip reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindą, teismas nustatė, kad 1-ame ir 2-ame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo abejoti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Iš Pravieniškių PN-AK paaiškinimų buvo nustatyta, kad pataisos namų 3-ame sektoriuje buvo vykdoma 9-o būrio pastatų rekonstrukcija į kamerinio tipo patalpas ir keičiama stogo danga į bituminę stogo dangą, rekonstrukcijos darbai užbaigti 2018 m. kovo 23 d., t. y. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad stogo dangos šalinimo darbų 3-ame sektoriuje metu pareiškėjas bausmę atliko Alytaus pataisos namuose, pareiškėjo skundo argumentus, kad jo sveikatai buvo padaryta didelė žala dėl asbesto buvimo stogo dangoje, atmetė kaip nepagrįstus.

18. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad minėtas teisinis reguliavimas nenurodo atsižvelgti į baldų ar įrenginių užimamą plotą skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, tenkantį vienam asmeniui.

19. Teismo vertinimu, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį plotą teismas apskaičiavo padalindamas patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas iš Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias gyvenamąsias patalpas: nuo 2018 m. balandžio 25 d. paskirtas gyventi 1-ojo sektoriaus 7-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 56,99 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 18, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. gegužės 15 d. – 7-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 49,93 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 16, todėl pareiškėjui teko 3,12 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. birželio 15 d. – 8-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,04 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 11, todėl pareiškėjui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. birželio 22 d. – 2-ojo sektoriaus 2-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,09 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 16, todėl pareiškėjui teko 3,25 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. birželio 28 d. – 2-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,07 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 21, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 3-ojo sektoriaus 11-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 14,60 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 3, todėl pareiškėjui teko 4,87 kv. m gyvenamojo ploto.

20. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas užtikrinant teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

21. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl laisvalaikio kambario, patalpos drabužiams džiovinti trūkumo, teismas nurodė, jog Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8 ir 5.9 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla.

22. Palyginęs atsakovo pateiktus duomenis apie minėtų patalpų įrengimą konkrečiuose būriuose su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečius būrius, teismas konstatavo, jog pareiškėjui 1-ojo sektoriaus 7-ame ir 8-ame būriuose, buvo užtikrinta galimybė naudotis džiovykla, būdamas 2-ojo sektoriaus 2-ame būryje, pareiškėjas galėjo naudotis šiame sektoriuje veikiančia drabužių džiovinimo patalpa, 3-iojo sektoriaus 11-o būrio patalpose nuteistiesiems įrengta skalbimo ir džiovinimo patalpa bei laisvalaikio kambarys. Teismas nustatė, kad laisvalaikio kambarys taip pat buvo 1-ojo sektoriaus 7-ame būryje, tačiau jis neįrengtas 1-ojo sektoriaus 8-o būrio ir 2-ojo sektoriaus 2-o būrio patalpose. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad minėtuose sektoriuose įrengtos bibliotekos nuteistiesiems, yra vykdomos įvairios socialinės reabilitacijos programos ir užsiėmimai, kur nuteistieji gali leisti laisvalaikį, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl poilsio kambario neįrengimo pareiškėjui sudarant galimybes naudotis kitais laisvalaikio praleidimo būdais, būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.

23. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių ir praustuvų skaičiaus. Teismas nurodė, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą praustuvė ir unitazas įrengiami 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, įvertinęs būriuose įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrių nuteistųjų skaičių, teismas sprendė, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgęs, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose sanitarinis mazgas ir dušinė įrengta atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų, sanitariniuose mazguose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 metrai, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo nusiskundimų, kad buvo pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas pažymėjo, kad teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje įrengti kabinas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nekonstatuotini.

24. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl antisanitarinės aplinkos, drėgmės ir pelėsio, teismas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) ir pažymėjo, kad šioje higienos normoje nenustatyti reikalavimai sanitarinio mazgo patalpos vėdinimui. Byloje nebuvo duomenų, jog patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno ir kuriomis naudojosi pareiškėjas, buvo drėgna, teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) dėl netinkamos patalpų būklės. Pažymėjęs, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus priimtų teisės aktų pagrindu užtikrinama, kad nuteistieji laikytųsi tvarkos ir švaros gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, teismas pareiškėjo argumentus šiais aspektais atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl sanitarinių įrenginių, dušo sietelių susidėvėjimo ir tinkamumo naudoti, kadangi byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl šių nepatogumų į pataisos įstaigos administraciją, o administracija nesiėmė priemonių nurodytiems trūkumams pašalinti.

25. Nepagrįsti buvo pripažinti pareiškėjo argumentai dėl galimybės nusimaudyti duše vieną kartą per savaitę, kadangi ši tvarka atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamos vandens temperatūros duše.

26. Byloje nenustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl netinkamos oro temperatūros, teismas kaip deklaratyvius atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad šaltuoju metų laiku patalpose buvo šalta. Byloje taip pat nebuvo duomenų, jog Pravieniškių PN-AK atsisakė duoti pareiškėjui elektrinį oro šildytuvą.

27. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas, kad jis nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis, diskriminuojamas suimtųjų asmenų atžvilgiu, teismas vadovavosi Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1R-219 redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.) ir, be kita ko, pažymėjo, kad higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde neįvardijo, kokiomis higienos priemonėmis ir kada nebuvo aprūpintas, byloje nebuvo duomenų apie tai, jog pareiškėjas su prašymu dėl higienos priemonių suteikimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenustato skirtingo suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimo higienos priemonėmis ir šiuos nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

28. Apibendrindamas teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia nuomone. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas nenustatė pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtino ir neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu – ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustatęs, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, taip pat neteisėtų veiksmų, o poilsio kambario neįrengimo atveju – žalos fakto, teismas darė išvadą, kad nėra nesant visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti CK 6.271 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo reikalavimą atmetė.

III. 29. Pareiškėjas H. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti ieškinio senaties terminą ir jo skundą tenkinti.

30. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą praleistą dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčo aplinkoje buvo kalinamas pirmą kartą, nuteistasis apskritai patiria reikšmingus teisėtus teisių ir laisvių suvaržymus, tačiau pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyti, ar patiriami suvaržymai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas buvo nerūpestingas, neteikė skundų dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nesiskundė ne dėl to, kad šios sąlygos buvo tinkamos, o dėl to, jog nežinojo ir netikėjo, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir iš esmės veikė neteisėtai. Skundo nepadavimas negali reikšti, kad buvo suteiktos tinkamos sąlygos ir atsakovas atleidžiamas nuo atsakomybės.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, susijusius su asbestu Pravieniškių PN-AK aplinkoje, vykdomais rekonstrukcijos darbais ir šios medžiagos keliama žala. Teismas vadovavosi vien Pravieniškių PN-AK deklaratyviais paaiškinimais, nors pareiškėjas pateikė pagrįstus duomenis dėl asbesto šalinimo darbų. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas asbesto šalinimo darbus atliko neteisėtai, išnaudodamas nuteistuosius, o tai, jog pareiškėjas buvo atvežtas į Pravieniškių PN-AK 2018 m. balandžio 25 d., nėra esminis klausimas, sprendžiant dėl pažeidimo nustatymo, nes asbesto šalinimo darbai vyko, pažeidžiant esmines saugumo sąlygas, po atliktų darbų (2018 m. kovo 14 d. ), t. y. praėjus tik mėnesiui, jokių specialių patikrinimų asbesto plaušelių koncentracijai nustatyti atlikta nebuvo, todėl nepaneigta, kad užterštumas asbesto dulkėmis išliko. Šių aplinkybių atsakovo atstovas nepaneigė, o abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai. Asbesto sukelta žala gali pasireikšti ir po inkubacinio periodo (30–50 metų), todėl vien asbesto laikymo faktas pakankamas konstatuoti, kad yra grėsmė sveikatai ir gyvybei. Teismas nebuvo aktyvus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nereikalavo papildomų įrodymų, kad asbestas buvo saugiai laikomas ir laikantis saugos reikalavimų pašalintas.

32. Teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimo. Atsakovas nurodė, kad pateikia rašto rengimo dieną aktualius duomenis, jų nekaupia ir nesistemina, tačiau šie duomenys skiriasi nuo pareiškėjo nurodytų duomenų. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad perteklinių daiktų, džiovyklų ir maisto produktų užimamas plotas sudarė apie 0,5 m2 kiekvienam nuteistajam ir į šį plotą turi būti atsižvelgiama, vertinant asmeniui tekusį plotą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neprivalėjo būti gyvenamojoje patalpoje visą dieną, kadangi nuo 2017 m. sausio 1 d. pradėtos rakinti gyvenamosios patalpos bendrabučio tipo pastatuose ir laisvai judėti nebuvo galimybės. Teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjo būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai ir patalpos drabužiams, kadangi tokias išvadas grindė atsakovo atstovo deklaratyviais teiginiais. Pareiškėjas skunde pagrindė, kad gyvenamosiose patalpose buvo perteklinių daiktų, baldų, šaldytuvų (juos nuteistieji laikė miegamuosiuose, kadangi virtuvės buvo per mažos). Pareiškėjo teigimu, visuomet turi būti vertinamas daiktais ir baldais užstatytas gyvenamosios patalpos plotas, kadangi priešingu atveju atsakovui suteikiama teisė perpildyti patalpą įvairiu inventoriumi, o šiuo patalpos plotu asmuo faktiškai negali pasinaudoti, taip pat negali patogiai naudotis baldais (valgymui, skaitymui, rašymui ir pan.).

33. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė antisanitarinių ir asmens higienos neužtikrinančių sąlygų, vadovavosi vien tik atsakovo atstovo deklaratyviais teiginiais, jog Pravieniškių PN-AK laikosi visų teisės aktų reikalavimų.

34. Pabrėždamas, kad dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK pareiškėjas patyrė kankinimą ir nežmonišką elgesį, nepataisomą psichologinę žalą, antisanitarines sąlygas, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai, pareiškėjas tvirtina, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos, nepagrįstai nenustatė pažeidimų, nemotyvuotai atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, išvadas grindė atsakovo atstovo paaiškinimais, nepašalino prieštaravimų, netinkamai vertino neturtinės žalos kompensavimo atlyginimą.

35. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą nustatytu terminu ir nepagrindė, kad egzistavo svarbios aplinkybės, dėl kurių praleistas terminas atnaujintinas.

37. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl asbesto, Pravieniškių PN-AK akcentuoja, kad tuomet, kai vyko rekonstrukcijos darbai, pareiškėjas buvo Alytaus pataisos namuose, todėl pareiškėjo sveikatai pavojus nekilo.

38. Atsakovo atstovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikta naujų įrodymų ir įtikinamų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, nenurodyta, kokias konkrečias materialiosios ar proceso teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo naikinti šį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 2 d., atlyginimo.

40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, poilsio ir kitų patalpų neįrengimo, dušo, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės, aprūpinimo higienos priemonėmis, asbesto Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijose), atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

41. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad kalėdamas Pravieniškių PN-AK dėl žinių trūkumo ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, neteikiant informacijos apie kalinimo sąlygas, jis negalėjo spręsti, ar jo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl prašo sutrumpinto ieškinio senaties termino netaikyti ir praleistą terminą atnaujinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo šalių pateiktus įrodymus, nepašalino prieštaravimų, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl padarė klaidingas išvadas, kad Pravieniškių PN-AK veikė teisėtai. Apelianto teigimu, dėl šios priežasties teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl asbesto buvimo Pravieniškių PN-AK aplinkoje ir šios medžiagos neigiamos įtakos, netinkamai vertino ir kitas jo gyvenimo sąlygas, susijusias su gyvenamojo ploto trūkumu, šių patalpų užstatymu baldais ir kitais pertekliniais daiktais, papildomų patalpų poilsio ir buities reikmėms neįrengimu, antisanitarinėmis ir asmens higienos neužtikrinančiomis sąlygomis. Dėl nurodytų nusiskundimų apeliantui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

42. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo negalimumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

44. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2020 m. sausio 9 d., nors, kaip minėta, prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 2 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

46. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

47. Akcentuotina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kankinimą, nežmonišką elgesį, pažeminimą, nepatogumų, sveikatos pablogėjimą, stresą, emocinę depresiją, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos neigiamų patyrimų Pravieniškių PN-AK kalėjimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.

48. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo skundo reikalavimų ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. liepos 16 d.

49. Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra deklaratyvios ir neindividualizuotos, iš jų nėra aišku, kokiais konkrečiais Pravieniškių PN-AK veiksmais visu ginčo laikotarpiu buvo ribojama ar trukdoma pareiškėjui kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Tai, kad pareiškėjas dėl asmeninių savybių nesuvokė, jog jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, priskirtinos subjektyvioms, nuo pareiškėjo valios priklausiusioms priežastims ir nesudaro pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, todėl apeliaciniame skunde formuluojamas pareiškėjo reikalavimas šio termino netaikyti atmetamas.

50. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad nuo 2017 m. sausio 1 d. pradėtos rakinti gyvenamosios patalpos bendrabučio tipo pastatuose, nuteistieji miegamuosiuose laikė šaldytuvą – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

52. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu.

53. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

54. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymo vertinimo taisyklių nepažeidė ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų (dėl gyvenamojo ploto normos, sanitarinių įrenginių kiekio, privatumo, poilsio ir kitų patalpų neįrengimo, dušo, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės, aprūpinimo higienos priemonėmis) ir jų papildomai nekartoja. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

55. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

56. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl asbesto ir šios medžiagos keliamos rizikos, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.).

57. Vadovaujantis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vien asbesto buvimo faktas ginčo statinių stogo dangoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad tuo metu, kai buvo ardomas asbesto stogas Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje, jis buvo kitoje pataisos įstaigoje, t. y. šioje aplinkoje nebuvo, todėl pirmosios instancijos išvada pripažintina pagrįsta ir teisėta. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia didelio asbesto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei mastą, tačiau pareiškėjo nusiskundimai yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta (tokių argumentų nekonkretizavo ir pareiškėjas teiktuose procesiniuose dokumentuose), kokią žalą sveikatai sukėlė asbesto dulkės.

58. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto ir taikyta apskaičiavimo metodika, kai skaičiuojant kalinamam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, neatsižvelgiama į baldais ir kitais daiktais užimtą plotą (t. y. jis iš patalpos bendro ploto neišskaičiuojamas).

59. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad vertintu laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko nuo 3,12 kv. m iki 4,87 kv. m ploto, todėl sprendė, jog pareiškėjui turinti tekti Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl ginčo patalpų ploto ir įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

60. Atsižvelgiant į tai, nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas.

61. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų, daiktų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Pravieniškių PN-AK administracijos nustatytu laiku.

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

63. Kadangi šiuo atveju nebuvo pažeista Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimali 3,1 kv. m ploto norma, nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti, ar baldais ir kitais daiktais užimamas plotas trukdė pareiškėjui laisvai judėti gyvenamojoje patalpoje.

64. Atsakydama į pareiškėjo pretenzijas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog būriuose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti laisvalaikio kambariai ir patalpos drabužiams, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė apie nurodytų patalpų nebuvimą, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to būtent jam kilusių subjektyvių pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Todėl valstybei civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu nekilo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepaneigta, kad Pravieniškių PN-AK nuteistieji gali naudotis sektoriuose įrengtomis patalpomis drabužiams džiovinti, laisvalaikiui leisti ir pan. dienotvarkėje nustatytu laiku, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai pagrįstai buvo atmesti.

65. Dėl pareiškėjo teiginių, jog teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl patalpų antisanitarinės, nehigieniškos būklės, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šio pobūdžio bylose, nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

66. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nekonkretizavo, kokiose gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvo jo nurodomi neatitikimai. Byloje nėra duomenų, kad dėl prastų, higienos reikalavimų neatitinkančių gyvenimo sąlygų (oro temperatūros, drėgmės, pelėsio, ventiliacijos, netvarkingų įrenginių ir pan.) pareiškėjas vertintu laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitą kompetentingą instituciją – tokių argumentų pareiškėjas nenurodo ir procesiniuose dokumentuose.

67. Atsižvelgiant į išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu pareiškėjo nusiskundimai buvo abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.

69. Šiuo aspektu pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pažeidimo dėl pareiškėjo nurodytų jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

70. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė