A-143-1571-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1571/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01591-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai R. J.,

pareiškėjos atstovui advokatui Valentinui Račiui,

atsakovo atstovui advokatui Ričardui Varno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundus atsakovams Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, dėl įsakymų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundais (T 1, b. l. 1–6, 29–32) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. P-32 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“; 2) panaikinti atsakovo Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. P-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, po 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą už kiekvieną neteisėtą ir nepagrįstai paskirtą tarnybinę nuobaudą.

Pareiškėja dėl Departamento 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, nurodė, jog pranešime apie tarnybinį nusižengimą buvo nurodyta, kad pasisakymais žiniasklaidai 2010 m. balandžio 7 d. laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ ir 2010 m. balandžio 8 d. laikraščio „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“ yra įtariama pažeidusi valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo taisyklės), Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 9 d.

įsakymu Nr. V-41 patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vidaus tvarkos taisykles (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Pažymėjo, jog iš pranešimo apie tarnybinį nusižengimą aprašomosios dalies nėra aišku, kokiais neteisėtais veiksmais ir kokie teisės aktų nuostatai buvo pažeisti, kadangi kaltinimai suformuluoti abstrakčiai ir neaiškiai, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą. Nurodė, kad, priešingai nei nurodyta pranešime apie tarnybinį nusižengimą, 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo dėl Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėjos R.

J. išvadoje buvo nurodyti konkretūs du teiginiai, kuriais, Departamento nuomone, buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Atkreipė dėmesį, jog, rašant paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, tokie nusižengimą sudarantys teiginiai jai dar nebuvo pateikti. Nurodė, jog teiginiai – „Nemokumas – pirmas žingsnis į bankrotą. O visi bankrotai būna netikėti. Paprastai iki paskutinės akimirkos visi tikisi, kad pavyks padėtį ištaisyti, bet nepavyksta“ (pirmasis teiginys) ir „o ką Jūs siūlote – kad Turizmo departamentas turėtų pasiųsti visus savo darbuotojus apsupti tos parduotuvės ir saugoti jos turto.

Kokiai valstybės institucijai yra patikėtos tokios funkcijos? Mano telefonas nurodytas tik tiems turistams, kurie norėtų susigrąžinti už keliones sumokėtus pinigus pagal jų draudimą, kokį turėjo“ (antrasis teiginys) – suponavo tarnybinio nusižengimo įvykdymą. Nurodė, jog, tarnybinio patikrinimo išvadą surašiusios komisijos nuomone, išsakytu pirmuoju teiginiu buvo pažeistas Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-15 „Dėl informacinių pranešimų spaudai rengimo tvarkos“, kuriuo nustatyta, jog visi informaciniai pranešimai spaudai turi būti suderinti.

Pažymėjo, jog tyrimą atlikusi komisija net nebandė išsiaiškinti, ar straipsnyje minimas teiginys yra pasakytas būtent jos, ar jis nėra paimtas iš konteksto, ar žurnalistas, užrašęs nurodytą teiginį, turį stenogramą ar bet kokį kitokia forma padarytą įrašą. Nurodė, jog iš tyrimo išvados matyti, kad joje analizuojamas paminėto teiginio turinys, jo santykis su tikrove, tačiau nurodyta imperatyvi įsakymo norma, kuriai teiginio turinys neturi reikšmės, o svarbus pats informacinio pranešimo spaudoje suderinimo faktas. Atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju tai buvo pokalbis telefonu, kuris vertintinas kaip komentaras, o ne informacinis pranešimas spaudai.

Nurodė, jog nei lokaliniai aktai, nei įstatymai nedraudžia valstybės tarnautojams atsakinėti į žurnalistų klausimus. Todėl paminėtas teiginys negali būti vertinamas kaip kokia nors forma kenkiantis ar menkinantis Departamento reputaciją arba pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus. Dėl antrojo teiginio nurodė, jog šiuo atveju buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 6 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – Etikos taisyklės) 2.1, 2.2, 5.2, 6.5, 9.1–9.5, 9.8 punktai.

Kadangi paminėtos įstatymų normos yra bendro pobūdžio ir nustatančios valstybės tarnautojo elgesio modelį santykiuose su trečiaisiais asmenimis, todėl nėra aišku, ar nusižengimo kvalifikavimo požymis yra teiginio turinys, ar pats jo paskleidimo faktas. Nurodė, jog dėl antrojo teiginio tyrimą atlikusi komisija taip pat nesiekė objektyviai išsiaiškinti, ar iš tiesų tokie teiginiai buvo pasakyti, ar jie nėra paimti iš pokalbio konteksto. Pažymėjo, jog išvadoje surašyti tik deklaratyvūs teiginiai, nevertinti argumentai ir paaiškinimai, nesiekta išsiaiškinti, kas buvo nurodyta telefonu, neaišku, kodėl komisijos nariu buvo paskirtas T.

B., kuris irgi bendravo su žiniasklaida ir buvo cituojamas tame pačiame straipsnyje. Dėl skundo argumento priteisti neturtinę žalą nurodė, jog dėl neteisėto drausminės nuobaudos paskyrimo patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 20 000 Lt. Pareiškėja nurodė, jog dėl šios priežasties buvo sugriauta dvasinė pusiausvyra, kadangi buvo pažeminta, patyrė stresą, prarado pasitikėjimą savimi, patyrė nestabilumo darbo santykiuose jausmą. Pareiškėja dėl Departamento 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, nurodė, jog nuobauda paskirta už tai, kad pasitarimo metu ji pranešimu informavo Departamento administraciją, jog kai kurie kelionių organizatoriai, organizuojantys keliones į užsienį, jau kurį laiką neturi galiojančio laidavimo draudimo.

Tuo buvo pažeisti Departamento direktoriaus pavaduotojo l. e. direktoriaus pareigas 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 107 patvirtintų Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus nuostatų (toliau – Skyriaus nuostatai) 4, 5, 6.2, 6.5, 13, 13.1, 13.2 punktai, Departamento direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-5 patvirtinto Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 7.1, 7.5, 7.17 punktai ir Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas pavyzdingumo principas bei 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktuose nustatytos pareigos.

Taip pat 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo suformuluotas papildomas kaltinimas, jog ji, vykdydama kontrolę, tinkamai neatliko savo pareigų, viršijo savo įgaliojimus kelionių organizatoriui uždarajai akcinei bendrovei „Novaturas“ (toliau – UAB „Novaturas“) taikydama skirtingus reikalavimus laidavimo draudimo dydžiui. Pažymėjo, jog pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes buvo įteiktas 2010 m. gegužės 11 d., kurio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, atlikdama tyrimą dėl jos galimo pareigų neatlikimo dėl kelionių organizatorių, organizuojančių keliones į užsienį, prievolių įvykdymo tinkamos kontrolės nevykdymo, nustatė, kad UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų.

Nei faktinių, nei juridinių aplinkybių įteiktame dokumente nebuvo nurodyta. Pažymėjo, jog jei ir būtų neatlikusi atitinkamų pareigų, jos atžvilgiu turėjo būti surašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 nustatytos formos Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o ne laisvos formos ir neaiškios paskirties pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes. Todėl šiuo atveju kaltinimo ribos yra tokios, kokios suformuotos 2010 m. balandžio 20 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą. Pateikdama argumentus dėl nusižengimo, jog kai kurie kelionių organizatoriai, organizuojantys keliones į užsienį, neturi galiojančio laidavimo draudimo, nurodė, kad 2010 m. balandžio 19 d.

Departamente vykusio pasitarimo metu iškėlė problemą dėl įmonių – kelionių organizatorių, kurios veikia neturėdamos draudimo poliso ar pasibaigus jų galiojimo terminams. Iki šiol ši problema buvo sprendžiama tiesiogiai bendraujant su kelionių organizatoriais, primenant apie pareigą draustis ar tęsti draudimo polisus. Tuo atveju, kai kelionės organizatoriai Departamentui nepristato laidavimo draudimo suėjus nustatytam terminui, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 25-V patvirtintos Pažymėjimo, patvirtinančio, kad kelionės organizatorius ar kelionių agentūra atitinka nustatytus reikalavimus, bei suteikiančio teisę teikti atitinkamas turizmo paslaugas, išdavimo tvarkos (toliau – Pažymėjimo išdavimo tvarka) 19 punktu, panaikinamas kelionės organizatoriaus pažymėjimo galiojimas.

Pažymėjo, jog ji buvo vienintelis darbuotojas, kuris reguliariai keldavo šį klausimą, siūlydama ieškoti galimų problemos sprendimo būdų. Todėl, pareiškėjos nuomone, tuo metu nemokiu tapus kelionių organizatoriui uždarajai akcinei bendrovei UAB „Novus orbis“ (toliau – UAB „Novus orbis“) bei siekiant imituoti atliekamą darbą, licencijos buvo panaikintos tyrimo išvadoje nurodytiems kelionių organizatoriams. Taip pat pažymėjo, jog Informacijos, analizės ir kontrolės skyriuje, kuriam ji vadovauja, be jos dirba dar du darbuotojai.

Skyriui tenka itin didelis darbo krūvis, ypač prieš turistinio sezono pradžią. Be to, nebuvo paramos iš Departamento vadovybės bei kitų darbuotojų. Dėl naujai paaiškėjusio nusižengimo, viršijant įgaliojimus kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ taikant skirtingus reikalavimus laidavimo draudimo dydžiui, nurodė, jog ši informacija nėra pagrįsta konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis. Turizmo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas kelionės organizatoriaus atžvilgiu prievoles užtikrinti laidavimo draudimu, individualiai pasirašant laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone (draudiku), pagal kurią draudikas įsipareigoja laidavimo draudimo sutartyje nustatyta suma kompensuoti trečiojo asmens nuostolius, atsiradusius dėl draudėjo prievolių neįvykdymo.

UAB „Novaturas“ laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 11 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. draudėsi mėnesiui, nuo 2009 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. kovo 13 d. – metų ketvirčiui, todėl proporcingai šiam laikotarpiui buvo skaičiuojama ir draudimo suma. Nurodė, jog nesuprantamos aplinkybės, kodėl proporcingas draudimas nėra galimas. Pažymėjo, jog pagal draudimo sutartį apdraudžiama kiekviena kelionė, kuri įsigyjama tuo metu, kai galioja draudimo sutartis, nesvarbu, ar jos vykdymo laikas bus po mėnesio, ar po metų, kai jau draudimo sutartis bus pasibaigusi, – svarbu tik tai, kad ji būtų įsigyta per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį.

Taip pat nėra svarbu, kiek draudimo sutarčių bus sudaryta pažymėjimo galiojimo laikotarpiu (per 1 metus), – svarbiausia, kad visos prievolės būtų užtikrinamos nepertraukiamai (pasibaigus vienai sutarčiai, iškart galiotų kita). Tokiu atveju turistas turi teisę į draudimo išmoką pagal kelionės įsigijimo metu galiojusią draudimo sutartį, o ne pagal tą sutartį, kuri galioja kelionės vykdymo metu. Tačiau draudžiantis taip, kaip nurodyta tyrimo išvadoje, draudimo suma sudarytų ne įstatymo reikalaujamus 5 procentus, o 10, 20 ar net 60 procentų nuo kelionių organizatoriaus metinių įplaukų sumos, o tai neatitiktų ir lygiateisiškumo principo, t. y. konkrečiam kelionių organizatoriui būtų nustatyti aukštesni reikalavimai, suvaržantys galimybę teikti kelionių organizavimo paslaugas vienodomis sąlygomis su kitais analogiškų paslaugų teikėjais.

Todėl, pareiškėjos nuomone, šis kaltinimas surašytas neįsigilinus į teisės aktus, reglamentuojančius privalomąjį kelionių organizatoriaus draudimą, ar siekiant suklaidinti tyrimą atlikusius asmenis. Dėl šiurkštaus pažeidimo nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu yra būtina nustatyti, kokie nusižengimo elementai (kokios aplinkybės) rodo jo šiurkštumą, nepakanka apsiriboti tik formaliu tarnautojo tam tikros pareigos nevykdymo fakto konstatavimu.

Iš tyrimo išvados matyti, jog tai, kad jos tariamai įvykdytas nusižengimas yra šiurkštus, užsimenama tik rezoliucinėje dalyje, o motyvuojamojoje išvados dalyje nieko apie šiurkštų pažeidimą nėra kalbama. Iš tyrimo išvados taip pat nėra aišku, kodėl pažeidimas traktuojamas kaip šiurkštus ir kur jos veikoje tyrimą atlikęs subjektas įžvelgia elgesį, diskredituojantį valstybės tarnybą, žeminantį žmogaus orumą ar žmonių konstitucines teises (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 1 p.). Taip pat nėra įrodinėjamas nusižengimo valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams būtinasis požymis – šiurkštumas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nurodė, jog dėl neteisėto drausminės nuobaudos paskyrimo buvo sugriauta jos dvasinė pusiausvyra, kadangi buvo pažeminta, patyrė stresą, prarado pasitikėjimą savimi, patyrė nestabilumo darbo santykiuose jausmą. Todėl, atsižvelgiant į tokias reikšmingas darbo santykius apibūdinančias aplinkybes, prašė priteisti neturtinę žalą, kuri yra 20 000 Lt.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundus (T 1, b. l. 46–55; T 3, b. l. 7–14) prašė atmesti skundus.

Atsakovai dėl Departamento 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32 nurodė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2010 m. balandžio 28 d. surašė motyvuotą išvadą, kurioje buvo konstatuota, kad laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ pateiktas pareiškėjos pasisakymas – „Nemokumas – pirmas žingsnis į bankrotą. O visi bankrotai būna netikėti. Paprastai iki paskutinės akimirkos visi tikisi, kad pavyks padėtį ištaisyti, bet nepavyksta“ – nepagrįstas turimais faktiniais duomenimis ir pateiktas remiantis prielaida.

Išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėja turėjo susilaikyti nuo teiginių, kurie gali sukelti nepagrįstą visuomenės nepasitikėjimą veikiančiomis įmonėmis, arba pabrėžti, kad tai yra tik jos asmeninė nuomonė, o ne Departamento oficiali informacija. Išvadoje taip pat buvo konstatuota, kad 2010 m. balandžio 8 d. laikraščio „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“ pateiktas pareiškėjos atsakymas – „o ką jūs siūlote – kad Turizmo departamentas turėtų pasiųsti visus savo darbuotojus apsupti tos parduotuvės ir saugoti jos turto? Kokiai valstybės institucijai yra patikėtos tokios funkcijos? Mano telefonas nurodytas tik tiems turistams, kurie norėtų susigrąžinti už keliones sumokėtus pinigus pagal jų draudimą, kokį turėjo“ – buvo pateiktas nesivadovaujant teisės aktais ir teisės principais, nebuvo suteikta reikiama informacija, į žurnalisto iškeltą problemą buvo atsakyta sarkazmo forma, pateikiant neetiškus, užgaulius priešpriešinius klausimus, parodant nepagarbą asmeniui.

Tokiais veiksmais pareiškėja, eidama valstybės tarnautojo pareigas, parodė Departamento valstybės tarnautojo nekompetenciją ir padarė žalą valstybės tarnybos autoritetui, kompromitavo ir sumenkino pasitikėjimą Departamentu, taip pat sumenkino visuomenės pasitikėjimą apskritai viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais. Departamento 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-32 buvo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, ir jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl šio įsakymo nurodė, jog nesutinka, kad įtarimas jai buvo suformuluotas neaiškiai ir abstrakčiai.

Pažymėjo, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą buvo nurodyti konkretūs laikraščių straipsniai, kuriuose pateikti pareiškėjos pasisakymai gali būti traktuojami tarnybiniais nusižengimais. Taip pat buvo nurodyti teisės aktai, kuriuos pareiškėja pažeidė. Kadangi 2010 m. balandžio 7 d. laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje pacituotas tik vienas pareiškėjos teiginys, kuris išskirtas kabutėmis, todėl jai turėjo būti aišku, kad įtarimas reiškiamas būtent dėl šio jos pasisakymo. 2010 m. balandžio 8 d. laikraščio „Respublika“ straipsnyje yra vienintelis pareiškėjos komentaras, kuris nesiderina su valstybės tarnautojų veiklos etikos principais, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo taisyklėmis bei Vidaus tvarkos taisyklėmis.

Todėl pareiškėjai turėjo būti aišku, dėl kurio konkrečiai jos pasisakymo buvo reiškiamas įtarimas. Dėl pareiškėjos argumento, jog dėl pranešimo pernelyg didelio abstraktumo ji negalėjo tinkamai parengti paaiškinimo, nurodė, kad išvadoje buvo akcentuota, jog pareiškėjai už bendravimą su visuomene ir neetiškus pasisakymus 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu jau buvo paskirta tarnybinė nuobauda, 2002 m. už pasisakymus žiniasklaidai jai buvo pateiktas raštiškas perspėjimas laikytis nustatytų reikalavimų valstybės tarnautojams, 2008 m. ir 2009 m. jos tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo išvadose buvo nurodytos rekomendacijos tobulinti bendravimo ir bendradarbiavimo asmenines savybes.

Pažymėjo, kad būtent šios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjai negalėjo būti nežinomi ne tik valstybės tarnautojui keliami reikalavimai bendraujant su visuomene (ir žiniasklaida), tačiau ir jos pačios bendravimo su visuomene ir žiniasklaida trūkumai. Todėl pareiškėja, gavusi 2010 m. balandžio 14 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, negalėjo nesuprasti, kokiais konkrečiais savo pasisakymais, kokias konkrečias teisės aktų nuostatas ji pažeidė ir dėl ko konkrečiai turi pasiaiškinti. Dėl pareiškėjos argumento, kad Departamentas nebandė išsiaiškinti, ar 2010 m. balandžio 7 d. laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje minimas teiginys yra pasakytas būtent jos, ar jis nėra paimtas iš konteksto, nurodė, jog pareiškėja 2010 m. balandžio 20 d. paaiškinime neneigė šiuose straipsniuose pateikiamų jos teiginių autorystės, todėl pačiai jai autorystės neneigiant Departamento komisija neturėjo pagrindo abejoti teiginių tikrumu, pilnumu ir autoryste.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja minimuose straipsniuose pateiktų jos teiginių autorystės neneigė ir teisme. Pažymėjo, jog pareiškėja skunde nurodė, kad 2010 m. balandžio 7 d. laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje minimas jos teiginys negali būti vertinamas kitaip, kaip tik nuomonė, o ne faktas, tačiau toks argumentas taip pat yra nepagrįstas, kadangi pareiškėja, pateikdama žurnalistui šį komentarą, ėjo valstybės tarnautojo pareigas ir atstovavo Departamentui, o komentuodama nenurodė, kad tai yra tik jos asmeninė nuomonė, o ne oficiali Departamento informacija.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad, sprendžiant klausimą dėl tarnybinio nusižengimo fakto nustatymo, yra būtina nustatyti tarnautojo kaltę dėl tariamai padaryto nusižengimo, taip pat tai, kad tyrimo išvadoje surašyti tik deklaratyvūs teiginiai ir nevertinti jos argumentai ir paaiškinimai, nesiekta išsiaiškinti, ką ir kam ji konkrečiai buvo nurodžiusi telefonu, bei neaišku, kodėl komisijos nariu buvo paskirtas T. B., ir tai, kad nebuvo aiškinamasi, kur tuo metu, kai jos ieškojo žurnalistai, buvo atsakinga už viešuosius ryšius specialistė, nurodė, jog 2010 m. balandžio 28 d. išvadoje yra išnagrinėtos visos pareiškėjos 2010 m. balandžio 20 d. paaiškinime nurodytos aplinkybės, todėl nepagrįstas teiginys, kad nebuvo tirti jos argumentai ir paaiškinimai.

Taip pat pažymėjo, kad nėra aišku, kaip kitos paminėtos pareiškėjos nurodomos aplinkybės galėjo nulemti jos atžvilgiu priimto sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo ydingumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nei savo paaiškinime, nei atskirai nereiškė pastabų dėl 2010 m. balandžio 13 d. sudarytos komisijos sudėties. Atsakovai dėl Departamento 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 nurodė, jog Departamento 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-29 buvo sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, kuri tyrimo metu nustatė, kad 11 kelionių organizatorių turi galiojančius kelionės organizatoriaus pažymėjimus, nors jų pateiktos laidavimo draudimo sutartys yra pasibaigusios.

Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Novaturas“, turėjusios galiojantį kelionių organizatoriaus pažymėjimą, turėtas laidavimo draudimas neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto nustatyto reikalavimo, kuris numatė, kad kelionės organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo laidavimo draudimu suma yra 5 procentai kelionės organizatoriaus metinio įplaukų dydžio (skaičiuojant pagal praėjusius metus) už suteiktas turizmo paslaugas pagal visas turizmo paslaugų teikimo sutartis, sudarytas kelionėms į užsienį, kai metinių įplaukų dydis už šias sutartis viršija 4 mln. litų.

Turimas UAB „Novaturas“ laidavimo draudimo dydis sudarė tik 1,25 proc. nuo metinių 132 206 648 Lt dydžio įplaukų, nors 5 proc. dydžio laidavimo draudimas turėjo būti 6 610 332 Lt. Komisija taip pat nustatė, kad UAB „Novaturas“ pažymėjimas 2009 m. birželio 17 d. neturėjo būti pratęstas, nes tuo metu šios bendrovės turimo laidavimo draudimo suma buvo nepakankama (1 583 873 Lt, kai 5 proc. nuo metinių įplaukų sudarė 8 726 790 Lt). Paaiškėjus šiai aplinkybei, pareiškėjai 2010 m. gegužės 11 d. buvo įteiktas pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, kuriame jai buvo nustatytas terminas iki 2010 m. gegužės 17 d. pateikti paaiškinimą dėl tinkamo kontrolės funkcijų neatlikimo (nevykdymo) UAB „Novaturas“ atžvilgiu. 2010 m. gegužės 17 d. buvo gautas pareiškėjos paaiškinimas.

Komisija 2010 m. gegužės 11 d. priėmė išvadą, kurioje konstatuota, kad (1) pareiškėja tinkamai neatliko 11 kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo kontrolės, taip pažeisdama turistų teisę turėti nenutrūkstamas, pakankamas, įstatyme nustatytas finansines garantijas, taip sukeldama grėsmę tinkamam turistų įmokėtų pinigų grąžinimui, įvykus kelionių organizatorių nemokumui ar bankrotui, bei neužtikrino tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir kad (2) pareiškėja, vykdydama kontrolę, tinkamai neatliko savo pareigų, viršijo savo įgaliojimus kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ taikydama skirtingus reikalavimus laidavimo draudimo dydžiui.

Išvadoje buvo konstatuota, kad pirmu atveju pareiškėjos pažeidimas padarytas dėl aplaidumo ir tiesioginių pareigų neatlikimo, o antru atveju – tyčia, taip pat kad pareiškėjos padarytas pažeidimas yra šiurkštus. Remdamasis išvada, laikinai einantis Departamento direktoriaus pareigas 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. P-43 pripažino, kad pareiškėja padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė jai tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad nepriklausomai nuo to, jog jos atžvilgiu nustatytas konkretus pranešime apie tarnybinį nusižengimą nustatytas kaltinimas, surašant 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, joje nurodytas papildomas kaltinimas – dėl netinkamo kontrolės vykdymo UAB „Novaturas“ atžvilgiu, todėl komisija, atlikusi tyrimą, pažeidė jos teisę į gynybą, nurodė, jog išvadoje iš tikrųjų yra nurodyta jos surašymo data – 2010 m. gegužės 11 d., nors pati išvada buvo surašyta 2010 m. gegužės 18 d.

Tokios datos nurodymas yra akivaizdus rašymo apsirikimas, nes pareiškėja su išvada yra pasirašytinai supažindinta 2010 m. gegužės 18 d. Be to, pačioje išvadoje minimas pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. pateiktas paaiškinimas ir jame nurodytos aplinkybės. Pažymėjo, jog tokia rašymo klaida nurodant datą negalėjo suvaržyti pareiškėjos teisės gintis nuo jai reiškiamo įtarimo, nes padaryta jau po to, kai pareiškėja pateikė visus paaiškinimus ir pasinaudojo savo teise apsiginti. Dėl pareiškėjos argumento, kad 2010 m. gegužės 11 d. jai buvo pateiktas pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes – būtent apie tai, kad UAB „Novaturas“ pateikti laidavimo draudimai laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. neatitiko Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų, tačiau jame daugiau jokių – nei faktinių, nei juridinių aplinkybių nenurodyta, taip pat kad dėl šio epizodo jai turėjo būti surašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 977 nustatytos formos pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o ne laisvos formos ir neaiškios paskirties pranešimas apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, nurodė, jog tokie pareiškėjos argumentai yra akivaizdžiai deklaratyvūs, nes ji nusižengimo tyrimo metu pateikė išsamius paaiškinimus dėl abiejų jai inkriminuojamų pažeidimų epizodų, o skunde teismui ir vėliau teisme jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų paneigti jos pažeidimus, nepateikė.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad jai inkriminuotas epizodas dėl UAB „Novaturas“ laidavimo draudimo kontrolės užėjo už 2010 m. balandžio 20 d. komisijos kompetencijos ribų. Pažymėjo, jog tyrimas dėl tarnybinio pažeidimo pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas Departamento direktorės 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-29 sudarius tarnybinio pažeidimo tyrimo komisiją. Iš įsakymo teksto formulavimo yra akivaizdu, kad sudarytai tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai buvo pavesta ištirti, kaip pareiškėja vykdo kontrolės funkcijas ne kelių konkrečiai įvardytų kelionių organizatorių, o apskritai visų kelionių organizatorių atžvilgiu.

Taip pat nurodė, jog komisijos įgaliojimai nebuvo apriboti konkrečių laidavimo draudimo liudijimų patikrinimu, o apėmė visų pareiškėjos žinioje buvusių laidavimo draudimo liudijimų patikrinimą, siekiant nustatyti, ar ji tinkamai atlieka savo pareigas – vykdo visų kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo kontrolę. Todėl komisija, pareiškėjai pateikdama pranešimą apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, ne tik nesuvaržė jos teisės gintis, tačiau priešingai – padėjo jos šią teisę įgyvendinti. Dėl pareiškėjos skunde nurodyto argumento, kad kai kurie kelionių organizatoriai, organizuojantys keliones į užsienį, neturėjo galiojančio laidavimo draudimo, nurodė, kad ji pati iškėlė problemą dėl kelionių organizatorių, kurie veikia neturėdami draudimo poliso ar pasibaigus jų galiojimo terminui, kad iki tol ši problema buvo sprendžiama tiesiogiai bendraujant su kelionių organizatoriais.

Pažymėjo, kad pareiškėja pagal užimtas pareigas neturėjo įgaliojimų skirtingai vertinti kelionių organizatorių vėlavimo vykdyti teisės aktų imperatyvias nuostatas ir nustatyti skirtingus terminus teisės aktų nustatytos sumos galiojančio laidavimo draudimo pateikimui. Pagal pareiškėjos pareigas ir funkcijas nustatančias teisės normų nuostatas, pareiškėja turėjo nuolat sekti kelionių organizatorių laidavimo draudimo galiojimą ir turėjo nedelsiant informuoti Departamento direktorių ir direktoriaus pavaduotoją apie pasibaigusius kelionių organizatorių laidavimo draudimus bei pateikti Departamento direktoriui įsakymo projektą dėl šių kelionių organizatorių pažymėjimo panaikinimo.

Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad Departamento vadovybės pozicija dėl kelionių organizatorių laidavimo draudimo galiojimo kontrolės visuomet buvo tokia, jog negalima nedelsiant panaikinti kelionių organizatorių licencijų, kadangi tai suponuotų daug didesnių problemų kilimą, o pati pareiškėja buvo vienintelis Departamento darbuotojas, kuris reguliariai šį klausimą keldavo, siūlydama ieškoti galimų problemos sprendimo būdų, nurodė, jog toks teiginys neatitinka tikrovės, nes nei raštu, nei žodžiu pareiškėja tokių siūlymų Departamentui iki kalbamo tarnybinio patikrinimo neteikė.

Pažymėjo, kad pareiškėja taip pat nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką tarnybinės nuobaudos negali būti skiriamos, kuomet konkrečiame padalinyje yra didelis darbo krūvis. Toks pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas, kadangi dėl UAB „Novus orbis“ nemokumo darbo krūvis Departamente padidėjo tik nuo 2010 m. balandžio 6 d., o dviejų kelionių organizatorių – uždarosios akcinės bendrovės Esperanto turizmo centro „Bonvoje“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Santika“ – kelionės organizatorių laidavimo draudimų galiojimai pasibaigė iki šios datos.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neinformavo Departamento vadovybės apie tai, kad dėl padidėjusio darbo krūvio negali kontroliuoti kelionės organizatorių laidavimo draudimo. Dėl pareiškėjos argumentų, jog ji, remdamasi Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos teismų jurisprudencijoje įtvirtintu proporcingumo principu ir teigdama, kad kelionių organizatoriui draudžiantis trumpesniam nei metai terminui, draudimo (laidavimo) suma turi būti skaičiuojama proporcingai nuo draudimo laikotarpio, nepadarė tarnybinio nusižengimo, leisdama kelionių organizatoriui UAB „Novaturas“ turėti laidavimo draudimą mažesnei nei pagal įstatymą privaloma 5 procentų suma nuo metinių pajamų sumos, nurodė, jog nei Turizmo įstatymas, nei kiti įstatymai tuo metu nenumatė jokių išimčių, kad ši suma galėjo būti mažinama atsižvelgiant į laidavimo draudimo galiojimo laikotarpį ar kitokius kriterijus.

Nurodyta įstatymo norma buvo imperatyvi ir turėjo būti taikoma visiems kelionių organizatoriams, organizuojantiems keliones į užsienį, vienodai. Pareiškėjos teiginiai, kad tuo metu galioję įstatymai numatė galimybę mažinti kelionių organizatorių prievolių vartotojams įvykdymo užtikrinimo sumą, tėra išvedžiojimai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja sprendimą dėl UAB „Novaturas“ laidavimo draudimo sumos priėmė vienašališkai, apie tai neinformavo Departamento vadovybės, nors jos kompetencijai nepriklausė tokį klausimą spręsti savarankiškai.

Todėl pareiškėja, priimdama tokį sprendimą, viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Nesutikdami su pareiškėjos skundo argumentu, kad jos padarytas tarnybinis nusižengimas nepagrįstai buvo kvalifikuotas kaip šiurkštus, be to, apie tai, kad jos įvykdytas nusižengimas yra šiurkštus, užsimenama tik rezoliucinėje dalyje, o motyvuojamoje išvados dalyje nieko apie šiurkštų pažeidimą nėra kalbama, nurodė, kad toks pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių. 2010 m. gegužės 18 d. tyrimo išvadoje yra nurodyti požymiai, leidžiantys padarytą nusižengimą kvalifikuoti kaip šiurkštų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, jog tarnybinės nuobaudos jai buvo paskirtos nepagrįstai ar neteisėtai. Pareiškėja skunduose tik išvardijo tam tikrus įstatyme numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tačiau niekuo jų nepagrindė ir neįrodė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu (T 3, b. l. 25–36) atmetė pareiškėjos skundus kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad byla išnagrinėta pagal bylos dokumentus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties nurodymus. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32, kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, bei 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43, kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja skunduose nurodytais motyvais ir prie jų pridedamais dokumentais, byloje esančiais įrodymais nepagrindė ginčijamų Departamento įsakymų ydingumo (t. y. faktinių aplinkybių, rašytinių įrodymų konstatavimo ir jų vertinimo teisės aktų pagrindu) ir kad neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju yra galimas. Departamento priimti ginčo klausimais oficialūs sprendimai ir pateikti atsiliepimai į pareiškėjos skundą yra argumentuoti, pagrįsti teisės aktais. Atsakovas nusižengimų tyrimo procese teisingai nurodė teisės aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) IX skirsnis, taip pat 57, 58 str.).

Teismas nustatė, kad aptariamo ginčo laikotarpiu pareiškėja buvo Departamento Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja (Pareigybės aprašymas, Skyriaus nuostatai). Paminėti dokumentai apibrėžia pareigybės veiklos srities, šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų bei specialiųjų reikalavimų apimtis (ar ribas). Valstybės tarnautojas veikti kitaip, nei numato Pareigybės aprašymas, Skyriaus nuostatai ir jei nesuteikia teisės aktai, negali. Teismas taip pat nustatė, kad valstybės tarnautojos – pareiškėjos – tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo 2008 m. ir 2009 m. išvadose rekomenduota jai tobulinti vadybos žinias ir žinias, būtinas stresinėms situacijoms valdyti, ugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo kolektyve asmenines savybes.

Pareiškėjai 2007 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. P-40 paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Paminėtos aplinkybės nėra reikšmingos šiam ginčui išspręsti, tačiau tai charakterizuoja kaip neatidumą Vidaus tvarkos taisyklių, Pareigybės aprašymo, Skyriaus nuostatų reikalavimams. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12, 14 dalimis, 28, 29, 30 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (nagrinėjamo ginčo atveju aktuali 2009 m. rugsėjo 9 d. redakcija) (toliau – Taisyklės) 4, 5 punktais.

Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatyme ir Taisyklėse nėra konkrečios normos, reglamentuojančios tyrimo eigą, tačiau teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą apie tokių reikalavimų tarnybiniam tyrimui įtvirtinimą (Valstybės tarnybos įstatymo 29, 30 str., Taisyklių 3–10 p.). Teismas akcentavo, kad Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-32 pareiškėja pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Priimant šį įsakymą, atsižvelgta į Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 13 d.

įsakymu Nr. P-26 sudarytos komisijos atlikto tyrimo motyvuotą išvadą. Teismas įvertino šią išvadą. Teismas konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių reikalavimai tarnybinio nusižengimo tyrimo eigoje nepažeisti (t. y. pareiškėjos keliamų abejonių prasme: kad iš pranešimo apie tarnybinį pranešimą neaišku, kokiais neteisėtais veiksmais pažeidė konkrečius teisės aktus, ir t. t.). Pabrėžė, kad pareiškėjos nuostata, jog pranešimo apie tarnybinį nusižengimą turinys yra nesuprantamas ir abstraktus, neatitinka jos pačios rašyto paaiškinimo.

Pareiškėjos diskrecijos teisė teikti atitinkamo turinio paaiškinimus, o iš jo matyti, jog ji bendravo (to fakto neneigia pareiškėja) su žiniasklaidos atstovais. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja teisės aktų buvo įpareigota atstovauti Departamentui bei reikšti Departamento oficialią poziciją žiniasklaidai. Pranešime yra nurodyti konkretūs laikraščių straipsniai, kuriuose pateikti pareiškėjos pasisakymai gali būti traktuojami tarnybiniais nusižengimais. Nurodyti teisės aktų pavadinimai, kuriuos pareiškėja pažeidė.

Laikraščio „Lietuvos rytas“ 2010 m. balandžio 7 d. straipsnyje pacituotas tik vienas pareiškėjos teiginys, kuris išskirtas kabutėmis, todėl pagal turinį yra aišku, kad jai įtarimas reiškiamas būtent dėl šio pasisakymo. Laikraščio „Respublika“ 2010 m. balandžio 8 d. straipsnyje yra vienintelis pareiškėjos komentaras, kuris nesiderina su valstybės tarnautojų veiklos etikos principais, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo taisyklėmis, Vidaus tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjai pateiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą nesuvaržė jos teisių ir nenulėmė atlikto tyrimo neobjektyvumo.

Be to, kad pateikto turinio pranešimas apie tarnybinį nusižengimą nesuvaržė pareiškėjos teisių ir jos suvokimo apie nusižengimą, matyti iš bylos medžiagos. Būtent, pareiškėja pateikė rašytinį paaiškinimą dėl įtariamo nusižengimo. Ji pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino žinanti, kad visa viešai skelbiama informacija turi būti suderinta su Departamento vadovybe. Teismo posėdyje sutiko, kad 2010 m. balandžio 7 d. „Lietuvos ryte“ buvo paskelbti jos žodžiai, jie buvo panašiai pasakyti, tik galbūt švelnesniu stiliumi, nurodė neprisimenanti, ar atsakymą žurnalistui pateikė sarkastišku priešpriešiniu klausimu.

Teismas pažymėjo, jog paminėtuose straipsniuose pareiškėja pateiktų teiginių autorystės neneigia. Pareiškėja, būdama Departamento profesionali valstybės tarnautoja, aptariamų straipsnių situacijoje turėjo pareigą vykdyti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, o taip pat į žurnalisto klausimą atsakyti pagarbiai, konstruktyviai, konkrečiai bei visais atvejais nukreipti žurnalistus pas Departamento atstovą žiniasklaidai. Pareiškėjos nuostata, jog straipsniuose minimi teiginiai yra tik jos asmeninė nuomonė, nėra teisinga.

Pirma, pareiškėja nei laikraščių straipsnių išsakytuose teiginiuose, nei paaiškinime Departamentui įtikinamai nepatvirtino, jog tai yra jos asmeninė nuomonė, o ne oficiali Departamento informacija. Antra, kad pareiškėjos teiginiai nepriskirtini asmeninės nuomonės sampratai, patvirtina ir tai, jog aptariami teiginiai žiniasklaidai buvo išsakyti jai užimant Departamento Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėjos pareigas. Departamento padalinio vadovė (pareiškėja), teigdama tokią informaciją, nesivadovavo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2000 m. sausio 11 d.

įstatymas Nr. VIII-1524) 4 straipsnyje įtvirtintais informacijos teikimo principais. Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti lojalumo, padorumo, pavyzdingumo principai įpareigoja tiksliai vykdyti pareigybės aprašymo reikalavimus bei riboti valstybės tarnautojo laisves reikšti savo įsitikinimus, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Teismas nurodė, kad 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas, jog pareiškėja padarė žalą valstybės tarnybos autoritetui, kompromitavo ir sumenkino pasitikėjimą Departamentu, visuomenės pasitikėjimą viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais, yra adekvatus aptariamo įsakymo priėmimo argumentams (t. y. tarnybinio patikrinimo išvada, pareiškėjos paaiškinimas komisijai, aptariamų laikraščių straipsniai ir kt.).

Esant tokioms 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvados nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pareiškėjos skundo argumentams dėl šio įsakymo panaikinimo, teismo nuomone, patvirtinama, jog Departamento 2010 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. P-32 pagrįstas ir neprieštaraujantis ginčo išsprendimą reguliuojantiems teisės aktams. Teismas atkreipė dėmesį, kad Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėjas yra karjeros valstybės tarnautojas (Pareigybės aprašymo 4, 7.5 p.). Teismas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d.

įsakymu Nr. P-43 pareiškėja pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas; pripažinta, jog Departamento Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja pareiškėja padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Įsakymo priėmimo pagrindas yra Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktai, 29 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 30 straipsnio 1, 5, 7 dalys, Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-29 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos atlikto tyrimo motyvuota 2010 m. gegužės 11 d. išvada.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai paaiškinimą dėl 2010 m. gegužės 11 d. pranešimo apie naujai paaiškėjusias aplinkybes buvo nurodyta pateikti iki 2010 m. gegužės 17 d. Šią dieną pareiškėja pateikė paaiškinimą. 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada buvo priimta atsižvelgus į pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. paaiškinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tai, kad neteisingai nurodyta išvados priėmimo data (vietoje 2010 m. gegužės 11 d. turi būti 2010 m. gegužės 18 d.) ir į pareiškėjos 2010 m. gegužės 17 d. paaiškinimą priimant šią išvadą buvo atsižvelgta, patvirtino atsakovų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Teismas įvertino motyvuotą išvadą. Teismas konstatavo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų, teisės aktų vertinimo aspektu yra išsami: išdėstytos nustatytos aplinkybės, išvardyti kelionių organizatoriai, kurie vykdė veiklą, neturėdami privalomų prievolių įvykdymo užtikrinimų, jų laidavimo draudimo liudijimų galiojimo datos, skaičiavimai dėl UAB „Novaturas“ laidavimo draudimo sumos neatitikimo teisės normoms. Išvadoje analizuotos pareiškėjos paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, aiškūs pareiškėjos įtariamų nusižengimų padarymo ir paaiškėjimo terminai, vertinta pareiškėjos kaltės forma, tarnybinio nusižengimo padariniai.

Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-1386/2008, Nr. A556-27/2010). Departamento įsakymo priėmimo procedūra atlikta pagal oficialiuose dokumentuose pažymėtus teisės aktų reikalavimus, įsakymo, patikrinimo 2010 m. gegužės 18 d. (2010 m. gegužės 11 d.) išvados argumentai patvirtinti nustatyta tvarka ir nenuginčijami pareiškėjos paaiškinimais teismo posėdžiuose, skundų motyvais. Teismas, be to, pažymėjo, jog pareiškėja neturtinės žalos atlyginimą kildina iš aptariamų įsakymų (dėl kiekvieno įsakymo po 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo) teisėtumo / neteisėtumo fakto (t. y. pareiškėjos nuomone, tarnybinės nuobaudos yra neteisėtos).

Nepatenkinus pareiškėjos reikalavimų panaikinti skundžiamus įsakymus, negalima spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimo bei atsižvelgti į jos argumentus. Nepatenkinus pagrindinių reikalavimų dėl Departamento įsakymų panaikinimo, netenkinamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 41–50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, visapusiškai ir objektyviai visų bylos aplinkybių bei joje esančių visų įrodymų netyrė ir nevertino, o apsiribojo tik bylos nagrinėjimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartyje nurodytu aspektu. Teismas pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 2 bei 3 dalyse įtvirtintą teismo nepriklausomumo principą. Kartu buvo pažeista ir Teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta jos teisė į nepriklausomą teismą. Atsižvelgtina į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą.

2. Teismas nepagrįstai perkėlė jai įrodinėjimo naštą šioje byloje. Ne ji, o Departamentas (darbdavys) turėjo įrodyti paskirtų tarnybinių nuobaudų teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2005 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-178/2005, 2007 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-69/2007, 2008 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2008, Taisyklių 4, 10 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-200/2011, 2010 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-956/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1459/2010). Nepagrįstai perkėlęs jai įrodinėjimo naštą, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neįrodė ginčijamų aktų ir Departamento veiksmų, priimant šiuos aktus, neteisėtumo. Teismas nevertino jos paaiškinimų, nurodytų rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų.

3. Teismas nevertino jos 2010 m. balandžio 20 d. paaiškinimo. Parašė abstraktų pasiaiškinimą, nes iš 2010 m. balandžio 14 d. pranešimo apie tarnybinį nusižengimą negalėjo suprasti, kuo yra kaltinama. Teismas nevertino, kad akivaizdu, jog tyrimą atlikusi komisija net nesiekė objektyviai išsiaiškinti situacijos. Joks teisės aktas nenumato pareigos „įtikinamai patvirtinti“, kad išsakyti teiginiai yra jos asmeninė nuomonė. Akivaizdu, kad tai yra jos asmeninė nuomonė. Teismas neįvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A8-259/2004 teiginių, netaikė Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies nuostatų. 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvados teiginiai yra deklaratyvūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-675/2004). Paviršutiniškai bei neobjektyviai atliktas tyrimas ir deklaratyvūs bei nemotyvuoti komisijos teiginiai leidžia pagrįstai teigti, kad tyrimą atlikusi komisija buvo šališka ir turėjo išankstinę neigiamą nuomonę apie ją. Jokių veiksmų, kurie galėtų pagrįsti jos tariamais pasisakymais padarytą žalą Departamentui, nebuvo atlikta ir bylą nagrinėjant teisme. Išvadoje cituojami teisės aktai yra išimtinai bendro pobūdžio ir nustatantys valstybės tarnautojo elgesio modelį santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Nenurodytas nei vienas teisės aktas, kuris nustato bendravimo su žurnalistais Departamente ar bet kokioje kitoje valstybės institucijoje tvarką. Nurodytas Departamento direktoriaus 2006 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. V-15 šioje situacijoje negali būti taikomas. Kadangi išvadoje nurodyti teiginiai nėra pagrįsti galiojančiais teisės aktais, tai jie turėtų būti traktuojami kaip tyrimą atlikusios komisijos nuomonė, kuri jokių būdu negali būti pagrindas paskirti jai tarnybinę nuobaudą.

4. Teismas neįvertino bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kurie leidžia teigti, kad nuobauda dėl 2010 m. gegužės 11 d. išvadoje nurodyto tariamo pažeidimo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas nevertino situacijos, susijusios su nurodytais kelionių organizatoriais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tarnybinės nuobaudos negali būti skiriamos, kuomet konkrečiame padalinyje yra didelis darbo krūvis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-822/2006). Dėl ženkliai padidėjusio darbo krūvio fiziškai negalėjo kontroliuoti kelionių organizatorių laidavimo draudimo galiojimo termino. Tik atslūgus pirminiam nukentėjusiųjų turistų antplūdžiui, apie susidariusią situaciją pranešė Departamento vadovybei. Teismas netaikė Turizmo įstatymo 7 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintų Kelionės organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo taisyklių 31 punkto. Šiuo metu galiojantis Turizmo įstatymas (4 str. 2 d.) numato būtent tokį laidavimo draudimo sumų skaičiavimo principą, koks buvo taikomas UAB „Novaturas“ ir kitiems kelionių organizatoriams ir už kurį, kaip tariamai neteisėtą, ji buvo nubausta. Toks kelionių organizatorių laidavimo draudimo skaičiavimo principas buvo taikomas ne tik UAB „Novaturas“, bet ir kitiems kelionių organizatoriams, o apie tokio principo taikymą buvo žinoma Departamento vadovybei. Teismas neanalizavo ir sprendime nepasisakė, ar teisėtai ir pagrįstai tariamai padarytas tarnybinis nusižengimas buvo pripažintas šiurkščiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-620/2007).

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 55–62) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip apeliacinė instancija turi patikrinti apskųstų apygardų administracinių teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, siekiant nustatyti, ar priimant sprendimą nebuvo padaryta klaidų (ABTĮ 136 str. 1 d.). Nustatęs tokias klaidas, apeliacinės instancijos teismas turi jas pašalinti (ABTĮ 142, 143 str.). Įstatymo nustatytais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje padarytoms klaidoms ištaisyti bylą gali (privalo) grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teiginys, kad tokiu atveju pirmosios instancijos teismas nėra saistomas apeliacinės instancijos teismo atitinkamo sprendimo nurodymų, susijusių su nustatytomis klaidomis, paneigtų pačią apeliacijos esmę. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ankstesnį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino, nurodęs, kad ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrinis pažeidimas gali būti pagrindas panaikinti paskirtą tarnybinę nuobaudą, o tik esminis. Tai nebuvo nurodymas pirmosios instancijos teismui, kokį konkretų sprendimą jis turi priimti, o tik nurodymas, ką pirmosios instancijos teismas turėtų ištirti ir įvertinti, nagrinėdamas bylą iš naujo. Iš naujo nagrinėdamas šią bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas apeliantės skundus būtent ir nagrinėjo šiuo aspektu – ar jai paskiriant tarnybines nuobaudas nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų pagrindas panaikinti tas nuobaudas.

2. Skundžiamo teismo sprendimo tekstas sudaro vieningą visumą, todėl neturėtų būti kritikuojamas savaip aiškinant atskiras jo dalis ar sakinius, ištrauktus iš konteksto. Iš teismo sprendimo teksto yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir šia įrodymų visuma yra pagrįstos jo padarytos išvados dėl reikšmingų aplinkybių buvimo. Pareiškėja nenurodė, kurios realiai egzistuojančios bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės teismo buvo laikomos nenustatytomis dėl to, kad jų neįrodė pareiškėja.

3. Teismas, padarydamas išvadą, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjai buvo įteiktas tinkamai, rėmėsi ne tik paties pranešimo tekstu, jame nurodytų aplinkybių analize, tačiau ir kitais į bylą pateiktais įrodymais, įrodančiais, jog pareiškėja tinkamai suvokė jai pareikštą įtarimą dėl tarnybinio pažeidimo padarymo. Byloje ištirtais įrodymais pagrįstos aplinkybės įrodo, kad pareiškėja, gavusi pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, negalėjo nesuprasti, kokiu konkrečiu pažeidimu ji yra kaltinama ir dėl ko turi pasiaiškinti. Ji niekada nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų, kurie galėtų paneigti inkriminuotą tarnybinį nusižengimą ir kuriuos pateikti sutrukdė pranešimo apie tarnybinį nusižengimą pobūdis ir apimtis. Apeliantė nenurodė, kodėl teismo priešinga išvada – kad tyrimas buvo atliktas objektyviai ir išsamiai, yra nepagrįsta. Pareiškėja nei žurnalistui, nei paaiškinime Departamentui nebuvo nurodžiusi, kad tai yra jos asmeninė nuomonė, o teikdama komentarą pareiškėja ėjo valstybės tarnautojo pareigas ir atstovavo Departamentui. Apeliantė be jokio pagrindo tapatina nuomonės pareiškimą su informacijos pateikimu remiantis nuomone, o ne faktais. Apeliantė nenurodė, kokie teisės aktai nustato, kad žala valstybės institucijos autoritetui turi būti įrodoma būtent jos nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis (apklausti viešųjų ryšių specialistus, ekspertus, atlikti atitinkamus tyrimus ir pan.). Ji be pagrindo ignoruoja ne tik tyrimo komisijos motyvuotą išvadą, kurioje argumentuotai nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė žala Departamento reputacijai, tačiau ir byloje esančius bei ištirtus tokios žalos įrodymus. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kokias teisės normas pareiškėja pažeidė savo pasisakymais žiniasklaidai. Apeliantė nepaneigė, kad pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsnį, taip pat ir savo veiksmų neteisėtumo.

4. Teismas yra įpareigotas patikrinti, ar tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos paskyrimo metu padarytas procedūrinis pažeidimas gali būti pripažintas pagrindu nuobaudai panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-736/2004, 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Tokią teisės aiškinimo taisyklę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo ir 2011 m. liepos 8 d. nutartyje šioje byloje.

Teismas privalėjo patikrinti, ar skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų. Teismas patikrino visus reikšmingus byloje esančius argumentus ir nurodytas aplinkybes, įskaitant ir pateiktus pačios pareiškėjos. Teismas padarė išvadą, kad Departamento skundžiamo įsakymo priėmimo procedūra atlikta tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus, įsakymo, patikrinimo 2010 m. gegužės 18 d. (2010 m. gegužės 11 d.) motyvuotos išvados argumentai patvirtinti nustatyta tvarka ir nenuginčijami pareiškėjos paaiškinimais teismo posėdžiuose, skundų motyvais.

Apeliantė atkartoja argumentus, kad apie susidariusią situaciją dėl kelionių organizatorių draudimo galiojimo pabaigos Departamento vadovybę informavo ji pati. Tačiau ši aplinkybė niekaip negali paneigti, kad jos pareigų nevykdymas kontroliuojant kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą yra tarnybinis pažeidimas. Apeliantė nepateikė jokių netinkamos tvarkos egzistavimo pas atsakovą įrodymų. Tarnybiniam nusižengimui konstatuoti užtenka pačios neteisėtos veikos (tarnybinės pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo) konstatavimo, o tarnybinio nusižengimo pavojingumas gali pasireikšti ne tik tuo, kad žala jau padaryta, tačiau ir tuo, kad sukeliama tokios žalos reali tikimybė.

Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad iki nusižengimo tyrimo buvo taikoma kitokia tvarka ar kad Departamento reikalavimai kelionių organizatoriams dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimo neatitiko galiojančių įstatymų. Pareiškėja neinformavo Departamento vadovybės apie tai, kad dėl padidėjusio darbo krūvio negali kontroliuoti kelionės organizatorių laidavimo draudimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ne visais atvejais padidėjęs darbo krūvis gali sudaryti pagrindą netaikyti tarnybinės atsakomybės už pareigų nevykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1407/2009).

Apeliantė, siekdama pateisinti savo veiksmus dėl UAB „Novaturas“ prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos dydžio apskaičiavimo, pateikia savo Turizmo įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų atitinkamų nuostatų interpretacijas. Apeliantė, teigdama, kad teismas neanalizavo ir sprendime nepasisakė, ar teisėtai ir pagrįstai jos padarytas tarnybinis nusižengimas buvo pripažintas šiurkščiu, ignoruoja, kad teismas motyvuotai nurodė, jog Departamento komisijos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra išsami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl atsakovo 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32

Iš atsakovo 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. P-32 matyti, kad tarnybinė nuobauda – pastaba – pareiškėjai paskirta už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 6 punktų bei Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 5.2, 6.5, 9.1, 9.2, 9.3, 9.4, 9.5 ir 9.8 punktų pažeidimus. Iš 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvados (į kurią buvo atsižvelgta, priimant paminėtą atsakovo įsakymą, ir kuri yra laikytina šio įsakymo motyvuojamąja dalimi) matyti, kad įsakyme nurodyti pažeidimai pasireiškė tuo, jog pareiškėja, būdama atsakovo Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja, savo pasisakymais, kurie buvo atspausdinti 2010 m. balandžio 7 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Velykų atostogas sužlugdė agentūros bėdos“ bei 2010 m. balandžio 8 d. laikraštyje „Respublika“ straipsnyje „Egiptietiška svajonė nuskendo Vilniuje“, pažeidė paminėtose teisės normose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas laikytis tarnybinės etikos principų. Pagal atsakovą, paminėti etikos principai buvo pažeisti pareiškėjos teiginiuose: „Nemokumas – pirmas žingsnis į bankrotą. O visi bankrotai būna netikėti. Paprastai iki paskutinės akimirkos visi tikisi, kad pavyks padėtį ištaisyti, bet nepavyksta“ (laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje) ir „o ką Jūs siūlote – kad Turizmo departamentas turėtų pasiųsti visus savo darbuotojus apsupti tos parduotuvės ir saugoti jos turto? Kokiai valstybės institucijai yra patikėtos tokios funkcijos? Mano telefonas nurodytas tik tiems turistams, kurie norėtų susigrąžinti už keliones sumokėtus pinigus pagal jų draudimą, kokį turėjo“ (laikraščio „Respublika“ straipsnyje). Kolegija pažymi, kad nurodytos citatos iš pareiškėjos atsakymų į jai užduotus žurnalistų klausimus laikytinos įrodymais šioje administracinėje byloje. Šių įrodymų autentiškumo bei tikrumo pareiškėja iš esmės neginčijo tarnybinio patikrinimo metu. Pareiškėja taip pat nepateikė teismui įrodymų, leidžiančių suabejoti paminėtų straipsnių citatų autentiškumu. Todėl kolegijai nėea pagrindo atsirasti tokioms abejonėms ir ji daro išvadą, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu nurodyti įrodymai laikytini nustatytais šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama dėl šių įrodymų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad pagal įrodinėjimo dalyko specifiką tokio pobūdžio bylose jie turi būti vertinami ne abstrakčiai, t. y. ne atsitrauktai nuo kitų byloje esančių įrodymų, o kitų nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste. Tai reiškia, kad nurodytuose straipsniuose ir paminėtoje tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės, jog atsakydama į atitinkamus žurnalistų klausimus, pareiškėja buvo pristatyta ir atsakinėjo kaip Departamento Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja, kad nurodyti žurnalistų klausimai ir straipsniuose pasirinktos temos aktualumas buvo sąlygotas kelionės rengėjo UAB „Novus Orbis“ pasiskelbimo apie savo nemokumą bei atitinkamo šio paskelbimo rezonanso visuomenėje ir kad pareiškėja, atsakydama į jai pateiktus klausimus, veikė ne kaip privatus asmuo, o kaip kompetentinga paminėtą įvykį (nemokumo paskelbimą) komentuoti Departamento atstovė, taip pat laikytinos įrodymais šioje administracinėje byloje. Todėl, sprendžiant, ar, atsakydama į jai pateiktus klausimus paminėtų citatų būdu, pareiškėja pažeidė jai privalomus laikytis etikos principus, yra būtina įvertinti išvardintų įrodymų visumą. Tai darydama, kolegija, sutikdama su šiuo klausimu pateiktais pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartodama, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos atsakymai į jai pateiktus klausimus (tokiu būdu, kaip tai nurodyta paminėtose citatose) nesuderinami su valstybės tarnautojų veiklos etikos principais ir juos pažeidžia.

Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodytų, jos manymu, padarytų tarnybinio patikrinimo procedūrinių pažeidimų, kolegija pažymi, kad tam tikri administracinės procedūros pažeidimai (juos nustačius) teismo pirmiausia turi būti vertinamai jų reikšmingo objektyvaus bylos nagrinėjimo užtikrinimo aspektu. Tik pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas teismo gali būti pripažintas pagrindu panaikinti administracinėje byloje skundžiamą administracinį sprendimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Nagrinėjamoje situacijoje tokių procedūrinių pažeidimų atsakovas nepadarė. Darydama tokią išvadą, kolegija pažymi, kad ir tarnybinio patikrinimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja turėjo visas galimybes gintis nuo jai pateikto kaltinimo ir, kaip matyti iš tarnybinio tyrimo eigos, šias galimybes realizavo. Jos nesutikimo su šiuo kaltinimu argumentai išsamiai aptarti ir įvertinti paminėtoje 2010 m. balandžio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje. Jų pagrįstumas, kolegijos manymu, tinkamai, buvo įvertintas ir pirmosios instancijos teismo.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P-32 paskirta nuobauda yra pagrįsta ir savo griežtumu atitinka pareiškėjos padarytus Etikos taisyklių pažeidimus.

Dėl atsakovo 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43

Iš atsakovo 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P-43 matyti, kad tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjai paskirta už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktų pažeidimus. Nurodytose teisės normose (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 redakcija) nustatytos valstybės tarnautojų pareigos:

1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.); tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.); laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba (5 p.); laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (6 p.). Iš 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados (tokia data nurodyta šiame dokumente, tačiau kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, pritaria teismo išvadai, kad tikroji šios tarnybinio patikrinimo išvados surašymo data yra 2010-05-18) matyti, kad įsakyme nurodyti pažeidimai pasireiškė tuo, jog pareiškėja, būdama atsakovo Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja ir pagal savo pareigybės aprašymą būdama atsakinga už jos vadovaujamo skyriaus darbo organizavimą, vykdant skyriui priskirtas funkcijas, taip pat jų ir kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo kontrolės funkciją, vienuolika (aptariamoje išvadoje nurodytų) atvejų jai privalomu būdu nereagavo į faktines (jai privalomas kontroliuoti) teisės (Turizmo įstatymo 7 str.) taikymo požiūriu neleistinas situacijas, kai atitinkami kelionių organizatoriai tęsė savo veiklą (turėjo galiojančius kelionės organizatoriaus pažymėjimus), pasibaigus jiems išduotiems laidavimo draudimams, t. y. neturėdami galiojančio laidavimo draudimo.

Be to, kaip nurodyta aptariamoje tarnybinio patikrinimo išvadoje, pareiškėja, viršydama jai suteiktus įgalinimus, sąmoningai (tyčia) toleravo Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo prasme neleistiną situaciją, kai jos kontroliuojamas kelionių organizatorius UAB „Novaturas“ buvo sumokėjęs ženkliai mažesnę negu nurodytoje teisės normoje privalomai nustatyta draudimo sumą. Atsižvelgiant į pareiškėjos tyčinį pažeidimo padarymo pobūdį, pastarasis pažeidimas tarnybinio patikrinimo išvadoje traktuotas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

Pasisakydama dėl 2010 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų kolegijos atskirai išvardintų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad tarnybinio patikrinimo metu duotose paaiškinimuose pareiškėja jų neneigė, t. y. pripažino, kad aukščiau paminėti vienuolika Turizmo įstatymo taikymo prasme neleistinų atvejų ir tarnybinio patikrinimo išvadoje aprašytas atvejis su UAB „Novaturas“ buvo iš tikrųjų. Neigdama savo kaltę dėl netinkamo reagavimo į juos, pareiškėja nurodė aplinkybes, kad dėl paminėto UAB „Novus Orbis“ nemokumo ženkliai padidėjo jos ir viso jos vadovaujamo skyriaus darbo krūvis, todėl ji neturėjo objektyvios galimybės tinkamai reaguoti į paminėtus vienuolika Turizmo įstatymo 7 straipsnio pažeidimo atvejų. Komentuodama paminėtą atvejį su UAB „Novaturas“, ji nurodė, kad šiuo atveju, aiškindama Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymą, ji laikėsi tikslingumo bei pagrįstumo kriterijų. Vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus, kolegija pirmiausia pažymi, kad jie buvo išsamiai apsvarstyti ir įvertinti pačioje tarnybinio patikrinimo išvadoje. Šioje išvadoje nurodyti kontrargumentai, kad nukentėjusiųjų dėl paminėto UAB „Novus Orbis“ nemokumo asmenų skundų srautas atsirado vėliau negu jau buvo atsiradę keli įstatymo pažeidimai ir kad pareiškėja neinformavo savo vadovybės dėl galimybės vykdyti kitų kelionių organizatorių tinkamą kontrolę apsunkinimo, teisme pareiškėjos nepaneigti. Todėl pirmosios instancijos teismas, kolegijos manymu, pagrįstai nesutiko su pareikėjos nurodytais argumentais ir juos atmetė. Kalbant apie paminėtą atvejį su UAB „Novaturas“, pažymėtina, kad pareiškėja, būdama tik atsakovo struktūrinio padalinio vadovė ir atsakinga tik dėl tam tikrų kontrolės funkcijų vykdymo, nesuderindama materialinės teisės normos (Turizmo įstatymo 7 str. 2 d. 3 p.) aiškinimo ypatumų su už tinkamą viešojo administravimo vykdymą atsakinga atsakovo vadovybe, vienareikšmiškai neturėjo teisės savarankiškai interpretuoti šios normos aiškinimą ir tai daryti atsakovo vardu. Todėl kolegija, sutikdama su atsakovo tokios situacijos įvertinimu, pritaria išvadai, kad toks pareiškėjos elgesys traktuotinas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

Atsakydama į pareiškėjos argumentus dėl tariamai padarytų procedūrinių pažeidimų, kolegija, sutikdama su šiuo klausimu nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties argumentais ir jiems pritardama, pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu pagrindu panaikinti administracinį sprendimą pripažintini tik tokie procedūriniai pažeidimai, kurie galėtų nulemti neobjektyvų visų aplinkybių ištyrimą ir jų įvertinimą. Pareiškėjos nurodyti tariamai padaryti pažeidimai ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme nepripažintini reikšmingais, nes pareiškėjos teisė pateikti savo argumentus ir gauti iš atsakovo jų įvertinimą nagrinėjamoje situacijoje nebuvo suvaržyta. Šiuo aspektu 2010 m. gegužės 18 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada atitinka jai keliamus Taisyklių nustatytus reikalavimus.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis