2013-02-21 Nr. AB-127-3-61-3-02014-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-452/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02014-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 9 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1-2) pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, kamerose, kurių plotas yra apie 8 m2, periodiškai buvo kalinamas su 2-4 asmenimis, dėl to patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 6-9) paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Be to, negalima teigti, kad pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent nuo kalinimo Lukiškių TI-K, kadangi skrandžio problemų jis turėjo iki įkalinimo, jam esant Lukiškių TI-K pagal poreikį visada buvo suteikiama būtina pagalba, gydymas, vaistai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 65-67).

Teismas nurodė, kad 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiais 2011 m. sausio 5 d. vakare, nuo 2011 m. sausio 6 d. iki 2011 m. sausio 7 d., 2011 m. vasario 17 d., 2011 m. lapkričio 10 d. ryte, 2011 m. lapkričio 25 d. ryte, 2011 m. lapkričio 26 d. vakare, nuo 2011 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. lapkričio28 d., 2012 m. gegužės 31 d. – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, vadinasi, bendrai apskaičiavus, iš pareiškėjo 31 dienos, praleistos Lukiškių TI-K, 20 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtinta, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorija nustatyta, kad skrandžio problemų jis turėjo iki atvykimo į Lukiškių TI-K. Pareiškėjui esant Lukiškių TI-K, kai buvo būtinybė, visada buvo suteikiama reikiama pagalba, gydymas, vaistai, todėl pareiškėjo teiginys, kad sveikata jam pablogėjo būnant Lukiškių TI-K, pripažintas nepagrįstu.

Apibendrinęs aptartas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ne visą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką buvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto kalėjimo kameroje norma, todėl tokios sąlygos yra nepriimtinos. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais, buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, todėl atsakovas savo veiksmais pareiškėjui didelės žalos nepadarė. Įvertinus tai, kad Lukiškių TI-K netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) pareiškėjo sveikatai stipriai nepakenkė, atsižvelgiant į laikymo Lukiškių TI-K trukmę, į tai, kad pareiškėjas išdėstė abstrakčius teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. neįvardijo konkrečių pretenzijų dėl laikymo sąlygų kiekvienoje kameroje, išskyrus tai, kad visą laiką jos buvo perpildytos, nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo (išskyrus vieną kreipimąsi dėl sveikatos), į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteista 100 Lt dydžio kompensacija.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 72-74) iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Esant nuolatinei asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį, kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, kuris sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kas leistų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo pasekmes jo sveikatai.

3. Reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas nepagrindė konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, pažodžiui atkartojantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, negali būti pagrindas tenkinti skundą.

4. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiama dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareiškėjo kalinimu kamerose, neatitinkančiose nustatytų reikalavimų.

Pagal Higienos normos HN 76:1999 (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m2 kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų reguliavimą jam tektų ne mažesnis kaip 3,6 kv. m kameros plotas, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje surinktų ir įvertintų įrodymu pagrindu nustatyta, kad iš pareiškėjo 31 dienos, praleistos Lukiškių TI-K, 20 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovavosi sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl G. V. reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju nustatydamas priteistinos sumos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje minimaliai jam tektų 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir teisingai nusprendė, kad 100 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra aiškiai per didelė, neatitinkanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos tokio pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo dydžio neginčija.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys