2016-05-17 Nr. AB-11487-3-61-3-06186-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-385-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06186-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 19 d. ir nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. jis buvo laikomas, plotas buvo mažesnis nei leistinas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Dėl kalinimo perpildytose kamerose, antisanitarinėmis sąlygomis pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, todėl sumažėjo bendravimo galimybės su savo artimaisiais, su sužadėtine negalėjo ilgą laiką sukurti šeimos ir gyventi pilnavertį gyvenimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojus naujai Lietuvos higienos normai minimali gyvenamojo ploto kamerose laikomiems asmenims norma nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjui tenkantis plotas kamerose tam tikrais laikotarpiais visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia tardymo izoliatorių, kalėjimą. Maksimalus įstaigoje leistinas laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ne dėl įstaigos kaltės. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl visumos aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos. Esant tokiai situacijai stengiamasi atsiradus galimybei kalinius perkelti į laisvesnes kameras.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 41-44) pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą laikotarpiais nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 19 d. ir nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 21 d. ir nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d.

Teismas pabrėžė, jog atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Vertindamas pateiktą prašymą teismas pažymėjo, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas pateikti informaciją apie kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotą ir asmenų skaičių. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kreipimosi į Lukiškių TI-K datą, taip pat į pareiškėjo reikalavimų apimtį, konstatavo, kad pareiškėjas dėl laikotarpių nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. kovo 19 d. ir nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. į teismą su skundu kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai jam padarytą neturtinę žalą, todėl, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų atžvilgiu taikė ieškinio senatį ir bylą šioje dalyje nutraukė ir vertino pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą nuo 2010 m. rugsėjo 18 d. iki paskutiniojo skunde nurodomo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2010 m. lapkričio 17 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Įsakymo 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Bylos medžiaga patvirtino ir iš esmės nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjo kalinimo metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kameroje. Per šį laikotarpį pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, buvo laikomas 2010 m. lapkričio 12 d. vakare, 2010 m. lapkričio 13 d., 2010 m. lapkričio 14 d., 2010 m. lapkričio 15 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2010 m. lapkričio 17 d. (laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K), o 2010 m. rugsėjo 18 d., 2010 m. rugsėjo 19 d., 2010 m. rugsėjo 20 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. vakare buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus beveik trejiems metams po išvykimo iš Lukiškių TI-K ir nenurodė reikšmingų priežasčių, galėjusių sukliudyti tai padaryti anksčiau, taip pat į padaryto pažeidimo trukmę (4,5 paros), byloje nesant objektyvių medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 80 Eur.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą laikotarpiais nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 19 d. ir nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d. nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu (b. l. 52-55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti: teismo sprendimo dalį dėl 80 Eur priteisimo palikti nepakeistą, teismo sprendimo dalį, kuria administracinė byla buvo nutraukta, panaikinti ir bylą nagrinėti iš naujo ir priteisti jam 53 260 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – ir Chartija), Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau – ir Deklaracija), Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktas (toliau – ir Paktas) įtvirtina dvi absoliučias teises, kurioms negali būti taikomi jokie apribojimai, – teisę į gyvybę, teisę nepatirti nežmoniško elgesio. Šie aktai, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) nenumato ieškinio senaties termino ir jo negali numatyti ir nacionalinė teisė. Apie tai, kad šios kategorijos bylose yra netaikomas ieškinio senaties terminas, yra pasisakęs ir Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3395-621/2014.

Pažymi, jog Konstitucijos 6 straipsnis suteikia teisę savo teises ginti teisme remiantis Konstitucija, jos 30 straipsnis įtvirtina teisę į materialinės ir moralinės žalos atlyginimą. Pabrėžia, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo kalėjimo šioje įstaigoje laikotarpiu nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal esamas Lietuvos ir tarptautinės teisės normas arba elgėsi aplaidžiai, pažeisdami bendrą pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. J. prašomos priteisti 25 000 Lt (7 240,5 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų veiksmų 2008 m. vasario 1 d. – 2008 m. kovo 19 d., 2009 m. vasario 2 d. – 2010 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiais nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistos 80 Eur neturtinės žalos palikti nepakeistą, teismo sprendimo dalį, kuria administracinė byla buvo nutraukta, panaikinti ir bylą nagrinėti iš naujo bei priteisti jam 53 260 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taigi iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo reikalavimo ir pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta ieškinio senatimi, prašo priteisti didesnę žalos dalį nei pateiktame pirminiame skunde, nenurodydamas tokios žalos sumos padidinimo pagrindo (b. l. 52-55).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas ir ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl jos taikymo, plačiau pasisako būtent šiuo aspektu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos nacionalinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Taigi, atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, jo inicijuojam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą CK reguliavimą yra taikytina. Šiame kontekste ieškinio senatis yra suvokiama, kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmiau minėtu reguliavimu, argumentuodamas jo ydingumą, nurodo, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – ir Deklaracija), Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatos nenumato senaties terminų ir atitinkamai šis terminas negali būti taikomas jo inicijuotam ginčui (b. l. 52-55).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu ir pirmiau nurodytais pareiškėjo argumentais, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Chartija, Deklaracija, Paktas įtvirtina pagrindines asmenims garantuojamas teises, kurias valstybės privalo užtikrinti, jomis yra skatinama visuotinė pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, numatomas bendras šių teisių ir laisvių supratimas, kurio turi siekti tautos. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Chartijoje, atsižvelgiant į Sąjungos kompetenciją ir uždavinius bei į subsidiarumo principą, dar kartą buvo įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Konvencijos, Sąjungos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) teisminės praktikos, tačiau ji visų pirma yra skirta ES institucijoms, ji papildo nacionalines sistemas, bet jų nepakeičia. Valstybės narės vadovaujasi savo pačių konstitucinėmis sistemomis ir laikosi jose nustatytų pagrindinių teisių. Valstybės narės į Chartiją turi atsižvelgti tik tais atvejais, kai savo nacionalinėmis priemonėmis įgyvendina ES teisę, kaip nurodyta Chartijos 51 straipsnyje (žr. ESTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Thomas Pringle (C-370/12), 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Francesco Fierro ir Fabiana Marmorale prieš Edoardo Ronchi ir Cosimo Scocozza (C-106/13), 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Gena Ivanova Cholakova (C-14/13).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtą reguliavimą, viena vertus, sutinka, kad administracinių teismų atliekama laisvės atėmimo institucijų ir jų pareigūnų veiksmų ar neveikimo teisėtumo bei pagrįstumo patikra yra glaudžiai susijusi su nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimo užtikrinimu. Administracinių teismų praktikoje normos, nustatančios kalinimo sąlygas ir tvarką, pirmiausia taikomos ir aiškinamos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios absoliutų draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, bei tarptautinių įsipareigojimų kontekste. Nuostata, kad niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų, inter alia pareiškėjo nurodytame Konvencijos 3 straipsnyje, Deklaracijos 5 straipsnyje, Pakto 7 straipsnyje, Chartijos 4 straipsnyje. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog šie aktai, kai jie įtvirtina inter alia teisę, kad niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, nereglamentuoja ir nenurodo procesinių reikalavimų, kurių turi būti laikomasi kreipiantis į teismą prašant žalos atlyginimo dėl šių galimai pažeistų teisių, jos savaime nenumato, kad tokiais atvejais ieškinio senatis negali būti taikoma.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl būtent Konvencijos 3 straipsnio galimo pažeidimo ir ieškinio senaties termino netaikymo taip pat pažymėtina, jog EŽTT, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą taip pat nenurodė, jog savaime esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo.

Taigi nurodyti argumentai lemia, kad šiuo atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti aktai ir jų nuostatos savaime nesudaro pagrindo netaikyti ieškinio senaties instituto ir nacionalinės teisės nuostatų, juolab, kad jos numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Tai siejama su tuo, kad įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.). Pastebėtina, jog ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2008 m. vasario 1 d. – 2008 m. kovo 21 d., 2009 m. vasario 2 d. – 2010 m. lapkričio 17 d. laikotarpiais, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. spalio 28 d. (b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio ginčo atsakovas Lietuvos valstybė prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 8-12), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė pareiškėjo inicijuotam ginčui. Tačiau ieškinio senatis potencialiai galėtų būti taikoma neteisėtiems veiksmams, atliktiems 2008 m. vasario 1 d. – 2010 m. spalio 27 d. laikotarpiu (b. l. 41-44).

Priešingų išvadų dėl ieškinio senaties termino taikymo neleidžia daryti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3395-621/2014 yra pasisakęs, jog šios kategorijoms ginčams ieškinio senaties terminas yra netaikomas (b. l. 52-55). Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos bylos šiuo numeriu nėra. Be to, net ir esant tokiam teismo sprendimui pareiškėjo nurodytus galimus argumentus paneigia pirmiau minėti išaiškinimai, kurie atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-520/2016, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016, 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1199/2014, kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pastebi, jog nacionalinė teisė taip pat numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje konkrečiai yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Tačiau šiuo atveju iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas visai nevertino ir nepasisakė, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas (b. l. 41-44). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šį priimto teismo sprendimo ydingumą, į tai, kad pareiškėjas teikia argumentus dėl praleistos ieškinio senaties, vadovaudamasi proceso efektyvumo, teisingumo principais, sprendžia nurodytu klausimu pasisakyti iš esmės.

Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima įvertina ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė konkrečių aplinkybių, kurios būtų įtakoję jo galimybes laiku kreiptis į teismą, šiuo atveju pareiškėjas grindė, kad iš viso jo inicijuotam ginčui ieškinio senatis negalėjo būti taikoma (b. l. 52-55), tačiau šioje teismo nutartyje buvo nurodyta, jog tokiam vertinimui šiuo atveju nėra pagrindo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu ir lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, įskaitant ir pirmosios instancijos teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (b. l. 1-2).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pablogėjo jo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirbus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai (b. l. 1-2), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Šiuo atveju pareiškėjo kreipimasis dėl informacijos gavimo tik 2013 m. rugsėjo 18 d. neleidžia priešingai vertinti nurodytos situacijos, nes pats pareiškėjas nurodo, kad neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiu, jis suprato apie jo galimai pažeidžiamas teises. Be to, iš pareiškėjo kreipimosi turinio matyti, kad jis nebuvo susijęs su pareiškėjo siekiu išsiaiškinti, ar jo teisės buvo pažeistos ar ne, o tik su noru pateikti duomenis teismui apie kameras, kuriose jis kalėjo (b. l. 3-4).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, ar kad jam nebuvo suteikta tokia pagalba. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo, atnaujinimo klausimą, be to, nėra nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala pareiškėjo sveikatai, kuri būtų pasireiškusi vėliau, kas konkrečiu atveju inter alia galėtų sudaryti pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją). Šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus, į nurodytus motyvus, kad nebuvo parodyta ir nustatyta svarbios vertybės pažeidimo, kas konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti galimus neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmus 2010 m. spalio 28 d. – 2010 m. lapkričio 17 d. laikotarpiu, tačiau teismas vertintiną laikotarpį nepagrįstai prailgino. Nors ir buvo padaryti šie procesiniai pažeidimai teismui netinkamai taikius ieškinio senaties terminą, tačiau atsižvelgus į tai, kad apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas, vadovaujantis non reformatio in peius principu, pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija taip pat taikydama ieškinio senatį administracinę bylą dėl laikotarpio, kuriam yra taikytinas senaties terminas, nenutraukia, o šią pareiškėjo skundo dalį atmeta kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jo atnaujinti, ji nevertina pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų (b. l. 52-55).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai sprendė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą ir taikius šį terminą administracinė byla nepagrįstai buvo nutraukta, kadangi ieškinio senaties taikymas lemia procesinį veiksmą – skundo atmetimą kaip nepagrįstą. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, numatant, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų veiksmų, vykusių metu, kuriam yra taikomas ieškinio senaties terminas, atmestina kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šis priimamas teismo sprendimas nelaikomas pareiškėjo padėties bloginimu, non reformatio in peius principo pažeidimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. J. skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų veiksmų, vykusių 2008 m. vasario 1 d. – 2010 m. spalio 27 d. laikotarpiu, kuriam taikytina ieškinio senatis, atmesti kaip nepagrįstą“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė