2020-07-29 Nr. AB-14111-3-61-3-00967-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-510-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00967-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Pretendentų į Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos ar jos teritorinių padalinių narius atrankos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Ž. P., E. B., V. D., R. K., V. K., I. L. ir M. S., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1R-57 sudarytos Pretendentų į Lietuvos administracinių ginčų komisijos ar jos teritorinių padalinių narius atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2020 m. kovo 6 d. sprendimą atrinkti į Lietuvos administracinių ginčų komisijos narius (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sudarymo“ (toliau – ir Nutarimas) 1 ir 3 punktus.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi buvo priimta pareiškėjo skundo dalis dėl Atrankos komisijos Sprendimo panaikinimo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Sprendimo ir Vyriausybės Nutarimo 1 ir 3 punktų galiojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Atrankos komisijos Sprendimą ir jo pagrindu priimtą išvestinį Vyriausybės Nutarimą (jo 1 ir 3 punktus) iš prieš tai dirbusios Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) buvo paskirti tik du LAGK nariai. Teismui tenkinus skundą, kiltų klausimų dėl šiuo metu paskirtos LAGK narių veiklos teisėtumo, dėl LAGK priimamų sprendimų teisėtumo (galimas teisinis neapibrėžtumas ir didelė žala). Pareiškėjas teigė, kad neatrinkti penki buvę LAGK nariai, kaip ir atrankoje dalyvavęs dar dvidešimt vienas pretendentas (viso atrankoje dalyvavo dvidešimt aštuoni asmenys) įgytų teisę į patirtos turtinės (vidutinį darbo užmokestį galimai ir už ketverius metus) ir neturtinės žalos atlyginimą, kaip ir šiuo metu iš septynių paskirti penki nauji LAGK nariai. Pareiškėjas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas – trys metai, o bendra žalos suma, kurią tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, susidarytų tikrai didelė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurioje nurodė, kad Nutarimas įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d. (LAGK nariai pradėjo dirbti), todėl tokio pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonės nebeįmanoma taikyti. Ministerija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundo tenkinimo (Atrankos komisijos Sprendimo pripažinimo negaliojančiu) atveju, pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės nekils, kadangi LAGK nariai buvo paskirti ne Atrankos komisijos Sprendimu, o Vyriausybės Nutarimu. Kadangi teisme nėra nagrinėjama bylą dėl Vyriausybės Nutarimo, Atrankos komisijos Sprendimo galiojimo sustabdymas niekaip neįtakos nei pareiškėjo, nei kitų asmenų teisių ir / ar pareigų, nesukels žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškėjo J. K. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra hipotetinio pobūdžio ir nepatvirtina, kad pareiškėjui būtų padaryta didelė ar neatitaisoma žala. Pareiškėjas kitų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo atveju jis patirtų neatitaisomą arba sunkiai atsitaisomą žalą, teismui nepateikė, o prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pažymėjo, kad priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas galėtų išsiieškoti patirtą turtinę žalą vadovaudamasis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra įgaliotas ginti kitų asmenų, atrankos dalyvių interesų, todėl pareiškėjo teiginių apie kitiems asmenims galimai ateityje kilsiančią žalą nevertino.

III. Pareiškėjas J. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su galimai ilgai truksiančiais ginčais šioje administracinėje byloje, LAGK narių veiklos bei jų priimamų sprendimų teisėtumu bei galimai kilsiančia turtine bei neturtine žala, kurią reikės atlyginti iš valstybės biudžeto, papildomai nurodydamas, kad pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, kai ginčijamų administracinių aktų panaikinimas yra neišvengiamai susijęs su išlaidomis, kurių dydį šiuo metu pagrįsti yra sudėtinga ir kurios, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, turėtų būti atlygintos iš valstybės biudžeto, tokiu atveju laikinos reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1041-624/2017).

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo argumentus dėl kitiems asmenims kilsiančios žalos, nes atsižvelgiant į trejų metų ieškinio senaties terminą, visų kitų asmenų turimą teisinį išsilavinimą, tikėtina, jog asmenys tiek pretendavę į LAGK narius, tiek ir Vyriausybės Nutarimu paskirti LAGK nariai, skundo tenkinimo atveju gins savo teises teisme ir reikalaus žalos atlyginimo.

Pareiškėjas 2020 m. liepos 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuriame prašo atidėti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki Vilniaus apygardos administracinis teismas išspręs pareiškėjo patikslinto skundo dalies dėl Vyriausybės Nutarimo 1 ir 3 punktų panaikinimo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas teigia, kad jis teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones abiem jo skundo reikalavimams, t. y. laikinai sustabdyti Atrankos komisijos Sprendimo ir Vyriausybės Nutarimo 1 ir 3 punktų galiojimą, todėl esant tokiai situacijai, kai vienas pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas teismo yra priimtas ir nagrinėjamas (dėl Atrankos komisijos Sprendimo), o kitas – dar ne, pareiškėjo atskirojo skundo nagrinėjimas negalimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnio 1 dalį teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai ginčo šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Nagrinėjamu atveju byloje gautas pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo iki Vilniaus apygardos administracinis teismas išspręs pareiškėjo patikslinto skundo dalies dėl Vyriausybės Nutarimo 1 ir 3 punktų panaikinimo priėmimo klausimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo turiniu, pažymi, jog šioje administracinėje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimas sprendžiamas tokia apimtimi, kokia buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, todėl pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkina ir bylos nagrinėjimo neatideda. Šiuo aspektu pažymėtina, jog jeigu būtų nuspręsta pareiškėjo skundo dalį dėl Vyriausybės Nutarimo 1 ir 3 punktų panaikinimo priimti, kartu galėtų būti sprendžiamas ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas. Pareiškėjo teisė kreiptis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pakartotinai nėra ribojama.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nenustatęs būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1041-624/2017, kuria tenkintas pareiškėjo atskirasis skundas ir pritaikyta atitinkama reikalavimo užtikrinimo priemonė, yra priimta byloje, kurios aplinkybės nėra analogiškos ar iš esmės panašios su nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Minėtoje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonė taikyta siekiant apsaugoti pareiškėją nuo neišvengiamų išlaidų, kurias jis patirtų atstatydamas jau nugriautus pastatus, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia išvengti galimai kilsiančios žalos po galimai jam palankaus teismo sprendimo priėmimo. Tad pareiškėjo nurodytoje byloje ir šioje byloje reikalavimo užtikrinimo priemone siekiamų apsaugoti teisių objektų vertė ir reikšmė iš esmės skiriasi. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis aptariama pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ilgai truksiančiais ginčais šioje administracinėje byloje, LAGK narių veiklos bei jų priimamų sprendimų teisėtumu), ir bylos duomenis, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta, nes byloje nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, kurie būtų pagrindas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pakeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jis galėtų išsiieškoti patirtą turtinę žalą vadovaudamasis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su galimai kilsiančia turtine bei neturtine žala, kurią reikės atlyginti iš valstybės biudžeto.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos nėra pagrindo naikinti ar keisti remiantis pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė