2018-02-08 Nr. AB-3514-3-61-3-03350-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-40-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03350-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, S. G. ir T. T. (T. T.), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 4-ojo notaro biuro notarei V. P., valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – ir Prokuratūra), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 79-4548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui T. T.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1/2 dalį (0,465 ha) žemės bendrame 0,93 ha žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemės (toliau – ir Sprendimas Nr. 79-4548); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 79-4549 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje pilietei Z. T.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1/2 dalį (0,465 ha) žemės bendrame 0,93 ha žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemės (toliau – ir Sprendimas Nr. 79-4549); 3) pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties (reg. 1686), kuria S. G. įgijo 1/2 dalį bendrame 0,93 ha žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,085 ha valstybinės reikšmės miško; 4) taikyti restituciją natūra – įpareigoti T. T. ir S. G. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį kurią sudaro 0,17 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, esančią (duomenys neskelbtini) savivaldybėje; 5) priteisti iš valstybės atsakovams T. T. – 234 Eur, S. G. – 234 Eur.

2. Prokuratūra nurodė, kad 2015 m. gegužės 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. gegužės 21 d. raštas „Dėl viešojo intereso gynimo“ dėl valstybinės reikšmės miškų statuso pažeidimo, kuriuo prašoma ginti viešąjį interesą. Atlikus tyrimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo Prokuratūra nustatė, kad Sprendimu Nr. 79-4549 buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. T. tenkančią buvusio savininko V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,01 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais: Z. T. 6,01 ha su T. T. 6,00 ha, bendrą 12,01 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Sprendimu Nr. 79-4548 buvo atkurtos nuosavybės teisės į T. T. tenkančią buvusio savininko V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,00 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais: T. T. 6,00 ha su Z. T. 6,01 ha, bendrą 12,01 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Šių Sprendimų pagrindu buvo įregistruotos T. T. ir Z. T. nuosavybės teisės į 0,93 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kiekvienam tenkančią 1/2 žemės sklypo dalį. Sklype registruotas 0,27 ha miško žemės plotas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus dokumentus, t. y. 2015 m. balandžio 23 d. pažymą apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškų žemėlapio fragmentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2015 m. balandžio 23 d. pažymą apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinius rodiklius Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo žemės sklype yra 0,17 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Valstybinė miškų tarnyba informavo, kad žemės sklype esantys miškai, miško žemė patenka į (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinius sklypus. Sklype esantis miškas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. 2015 m. gegužės 20 d. buvo atliktas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimas vietoje, kurio metu nustatyta, jog sklype esantis miškas atitinka Miškų įstatyme nustatytus miško žemei keliamus reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, jog teritorija, kurioje buvo atkurtos nuosavybės teisės T. T. ir Z. T., 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei.

4. Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė Prokuratūros pareiškimą atmesti.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas teritorijose, priskirtose Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., vykdomas taikant analogiškas procedūras, kaip ir vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėje esančią žemę. Nagrinėjamu atveju, sklypai buvo projektuojami vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ (toliau – ir Tvarka), reikalavimais.

6. Atsakovo teigimu, svarbiausius žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo principus nustato Tvarka, kurios 21 punkte numatyta, kad parengti ir suderinti žemės reformos žemėtvarkos projektai pateikiami tvirtinti apskrities viršininkui; vadovaujantis Tvarkos 20.5 punktu, parengti žemės reformos žemėtvarkos projektai derinami su miškų urėdija, jeigu projektuojami suteikti nuosavybėn neatlygintinai, perduoti ar parduoti žemės sklypai yra miškų urėdijoms priskirtose naudoti teritorijose. Pabrėžė, kad apskrities viršininkas patvirtina projektą tuo atveju, jei projektas yra suderintas su atsakingomis institucijomis. Atkreipė dėmesį, kad projektą 1998 m. birželio 2 d. suderino ir parašu patvirtino Vilniaus miškų urėdijos urėdo pavaduotojas A. T., su derinimo žyma miškų urėdijos atstovas nepateikė jokių pastabų, todėl sprendė, jog atsakinga institucija, kuri priskirtoje teritorijoje teisės aktų nustatyta tvarka atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, laikė, kad projektas parengtas tinkamai, t. y. nėra pažeisti miškų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Pažymėjo, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, yra teisėti ir nėra pagrindo jų naikinti.

7. Atsakovai S. G. ir T. T. atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija (b. l. 81–83) atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su Prokuratūros pareiškimu sutiko ir prašė tenkinti jį visą.

9. Ministerija nurodė, jog Valstybinės miškų tarnybos pateiktais duomenimis, žemės sklype esantys miškai, miško žemė patenka į (duomenys neskelbtini) taksacinius sklypus. Nors ši miško žemė nėra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai.

10. Ministerijos teigimu, Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas, todėl Sprendimai Nr. 79-4548 ir Nr. 79-4549 ta dalimi, kuria atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti. Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 133–141) pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 79-4548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui T. T.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1/2 dalį (0,465 ha) žemės bendrame 0,93 ha žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemės; 2) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 79-4549 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje pilietei Z. T.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1/2 dalį (0,465 ha) žemės bendrame 0,93 ha žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemės; 3) pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties dalį (reg. 1686), kuria S. G. įgijo 1/2 dalį bendrame 0,93 ha žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,085 ha valstybinės reikšmės miško; 4) taikė restituciją natūra – įpareigojo atsakovą T. T. (T. T.) ir S. G. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį kurią sudaro 0,17 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, esančią (duomenys neskelbtini). savivaldybėje; 5) priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams T. T. – 234 Eur, o S. G. – 234 Eur.

12. Teismas nustatė, kad Sprendimu Nr. 79-4549 pilietei Z. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko V. M. valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,01 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais: Z. T. 6,01 ha su T. T. 6,00 ha, bendrą 12,01 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Sprendimu Nr. 79-4548 piliečiui T. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko V. M. valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,00 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais: Z. T. 6,01 ha su T. T. 6,00 ha, bendrą 12,01 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Šių sprendimų pagrindu buvo įregistruotos T. T. ir Z. T. nuosavybės teisės į 0,93 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kiekvienam tenkančią 1/2 žemės sklypo dalį. Sklype registruotas 0,27 ha miško žemės plotas. Valstybinės miškų tarnybos pateikti dokumentai, t. y. 2015 m. balandžio 23 d. pažyma apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškų žemėlapio fragmentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2015 m. balandžio 23 d. pažyma apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksacinius rodiklius Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,17 ha valstybinės reikšmės miško plotas.

13. Teismas, remdamasis ginčui aktualiais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Miškų įstatymų 5 straipsniu, pripažino, jog miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam išskyrus valstybę, todėl atsakovo argumentus, jog ginčijami Sprendimai buvo priimti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, teismas laikė nepagrįstais.

14. Pasisakydamas dėl NŽT argumentų, kad ginčo sklypai buvo projektuojami vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėje esančią žemę, teismas pažymėjo, kad ginčui spręsti aktualaus 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 1996 m. gegužės 10 d., 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, pagal 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Vilniaus miesto savivaldybei buvo priskirta dar iki ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo ir šiuo metu toks priskyrimas nėra panaikintas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog į žemės sklype esantį miesto mišką nepagrįstai ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje situacija dėl tokio priskyrimo nėra pasikeitusi.

15. Atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad, priimant ginčijamų sprendimų dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Miškų įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką neatkuriama, t. y. valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn neperleidžiamas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nuosavybės teisės T. T. ir Z. T. į ginčo žemės sklypuose esantį mišką natūra negalėjo būti atkurtos, valstybės institucijos tinkamai neįsitikino, ar į ginčo žemės sklypą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra, todėl turėjo valstybinės reikšmės mišką iš T. T. ir Z. T. išpirkti. Atsižvelgęs į tai, teismas Sprendimus, kuriais nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant valstybinės reikšmės miškų dalį, laikė neteisėtais.

16. Nagrinėdamas NŽT argumentą, jog ginčijami Sprendimai buvo priimti 1998 m., todėl šie Sprendimai negali būti naikinami, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu tai, jog patys atsakovai S. G. ir T. T. sutiko su Prokuratūros pareiškimu ir prašė jį tenkinti. Be to, ginčo sklypai nedalyvavo civilinėje apyvartoje, atitinkamos jų dalys nebuvo perleistos civilinių sandorių pagrindu, todėl tokia intervencija nebūtų griaunami per ilgą laiką susiformavę teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju visiškai tenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, nebūtų padaroma žala kitoms viešojo intereso sferoms, privatiems asmenims, nebūtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, kaip ir nebūtų nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu atitinka ir proporcingumo principui keliamus reikalavimus, todėl yra pagrindas visiškai tenkinti Prokuratūros pareiškimą.

III. 17. Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145–150), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad valstybės institucijos tinkamai neįsitikino, ar į ginčo žemės sklypą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Pažymi, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą 1998 m. birželio 2 d. suderino ir parašą patvirtino Vilniaus miškų urėdijos urėdo pavaduotojas A. T. Derinimo metu miškų urėdijos atstovas nepateikė jokių pastabų dėl žemės sklypo, todėl laikė, kad projektas parengtas tinkamai, t. y. nėra pažeisti miškų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.

19. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymi, kad nepagrįstas delsimas ginti teises nuo galimų pažeidimų negali būti pateisinamas teisinėje valstybėje. Tuo atveju, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką nebūtų tikri, kad dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas teisminis procesas, nebūtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko atžvilgiu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

20. NŽT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į 0,17 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio 0,93 ha ploto žemės sklype, t. y. valstybinės reikšmės miškas, palyginus su viso žemės sklypo plotu, sudaro mažą dalį. Byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad valstybinės reikšmės miškas yra priskirtas rezervatų, draustinių ar kitų teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai. Nuo nuosavybės teisių atkūrimo momento iki administracinio akto ginčijimo teisme praėjo ilgas terminas (apie 18 metų). Atsižvelgus į tai, atsakovo nuomone, šiuo konkrečiu atveju galimai padaryto pažeidimo mastas viešo intereso aspektu nėra ypatingai reikšmingas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino skundžiamus Sprendimus ir taikė restituciją.

21. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 155–159), kuriuo prašo atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti.

22. Nurodo, jog apeliaciniame skunde minimo žemėtvarkos projekto pagrindu buvo tik suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos atkurti nuosavybės teises į tą konkretų sklypą, tačiau jo pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Tik apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Nuosavybės teisių atkūrimo procese atlikti atskiri veiksmai pretendentui teisinių pasekmių nesukelia. Žemėtvarkos projektas, esant teisiniam pagrindui, gali būti tikslinamas administracine tvarka. Be to, patvirtintas žemėtvarkos projektas, kaip ir kiti sklypų formavimo administraciniai aktai, nesudarė pagrindo ir neįpareigojo Vilniaus apskrities viršininko priimti sprendimą, prieštaraujantį jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms. Procedūros, atliktos iki sprendimo priėmimo turėjo atitikti įstatymo reikalavimams, nes neteisėtos procedūros nepadaro sprendimo teisėtu. Ginčijamo sprendinio teisėtumui neturi jokios įtakos tas faktas, jog žemėtvarkos projektas buvo derintas su institucijomis ir neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant paties sprendimo teisėtumo klausimą. Aplinkybė, kad žemėtvarkos projektą suderino miškų urėdijos atstovas ar, kad nėra panaikintas žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo suformavimo dokumentai, sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra reikšminga.

23. Pabrėžia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą atkuriant Z. T. ir T. T. nuosavybės teises buvo gavęs anksčiau nei iš 2015 m. gegužės 25 d. gauto Ministerijos 2015 m. gegužės 21 d. rašto Nr.(16-l)-D8-3870. Todėl pareiškėjas pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo pateikė nepraleisdamas kreipimosi į teismą termino.

24. Prokuratūros teigimu dėl NŽT argumentų apie pernelyg ilgą laiko tarpą nuo Sprendimų priėmimo teismas savo sprendime išsamiai pasisakė. Nagrinėjamojoje byloje teismas sprendė, kad viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį.

25. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog valstybinės reikšmės miškas sudaro mažą dalį, palyginus su viso žemės sklypo plotu, pareiškėjas teigia, kad miško kvartalai ir miško taksaciniai sklypai yra miško inventorizavimo ir ūkininkavimo vienetai, registruojami Miškų valstybės kadastre. Šie vienetai turi atitinkamas ribas ir plotą, kurie nesiejami su privačių asmenų valdomų sklypų ribomis. Tai, kad dalis atitinkamo miško kvartalo ir taksacinio sklypo pateko į privataus asmens žemės sklypą, nesudaro pagrindo jį vertinti atsietai nuo viso miško masyvo ir laikyti mažareikšmiu plotu.

26. Atsakovė S. G. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 153–154), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškimą atmesti.

27. Atsakovė sutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes. Atsakovės teigimu, toks ilgas nepagristas delsimas ginti teises nuo galimų pažeidimų negali būti pateisinamas teisinėje valstybėje. Vadovaujantis tokiais sprendimais nei vienas asmuo negali būti tikras dėl savo teisinių santykių stabilumo. Atsakovė nėra teisininkė, todėl negalėjo numatyti, kad administracinis aktas, priimtas 1998 m. ir galiojęs daugiau nei 18 metų, gali būti pripažintas neteisėtu. Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tais atvejais, kai administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad jais privačion nuosavybėn buvo perduoti žemės plotai, kurie yra išimtine valstybės nuosavybe, sprendžiant dėl aktų panaikinimo turi būti atsižvelgiam į asmens teisėtų lūkesčių bei asmens nuosavybės teisių apsaugos principus. Be to, teismas turi įvertinti ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo balansą bei atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais,kai yra praėjęs labai ilgas terminas nuo atitinkamų aktų priėmimo.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 165–167), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Ministerija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nuo ginčijamų aktų priėmimo praėjo labai didelis laiko tarpas, todėl jau negalima ginti viešojo intereso ir siekti Sprendimų panaikinimo. Ministerija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje ir Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos. Šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamu išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Miesto miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, jog viešasis interesas gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo.

30. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas atsižvelgė ir išsamiai įvertino teisinių santykių stabilumo bei viešojo ir privataus interesų pusiausvyros klausimus ir pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, atitinka ir protingumo principui keliamus reikalavimus, ypač tuo atveju, kai atsakovai T. T. ir S. G. sutiko su pareiškimu ir prašė jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

32. ABTĮ 136 straipsnis, nustatantis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Atsižvelgdama į šiuos reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje reikšmingus viešojo intereso aspektus, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pilna apimtimi.

33. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimų panaikinti atsakovo sprendimų dalis atkurti nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus pagrįstumas bei teisingos kompensacijos savininkams už valstybei paimamą turtą nustatymas.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

35. Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 red.), kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Byloje ginčijamų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. I-671 red.) buvo įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte taip pat buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, o to paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima.

36. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, konstatuotina, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 str. 3 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

37. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir ar grąžinant nuosavybę natūra į žemę ji (jos dalis) nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojo imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.

38. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad formuojant ginčo žemės sklypus, žemės reformos žemėtvarkos projektą 1998 m. birželio 2 d. suderino ir parašą patvirtino Vilniaus miškų urėdijos atstovas, neturi reikšmės sprendžiant dėl imperatyviosioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančių administracinių sprendimų panaikinimo, nes atsakomybė už teisėtumą atitenka viešojo administravimo subjektui, kurio kompetencijai teisės aktų numatyta tvarka yra nustatyta priimti kitiems asmenims teisines pasekmes sukeliantį (teises ir pareigas sukuriantį) administracinį sprendimą.

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LAT kasacine tvarka išnagrinėtose bylose suformuota praktika, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

40. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

41. Nuosavybės teisės į miškus atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 6 straipsniu, kurio 4 dalyje nustatyta, kad už mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

42. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje 1 punkte nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.

43. Šis teisinis reguliavimas suponuoja, kad nepaisant to, jog teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., jei jose yra valstybinės reikšmės miškas, toks miškas yra išperkamas, taigi negali būti grąžinamas nuosavybėn.

44. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad turi būti panaikintos sprendimų Nr. 79-4548 ir Nr. 79-4549 dalys, kuriomis T. T. ir Z. T. atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklype esantį 0,17 ha valstybinės reikšmės mišką (miesto mišką) grąžinant jį natūra. Pripažinus neteisėtais šias administracinių aktų dalis, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarties dalis dėl 0,085 ha valstybinės reikšmės miško perleidimo yra neteisėta, nes atsirado šių administracinių aktų pagrindu, yra niekinė ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis, 1.138 straipsnio 5 punktas, 6.460 straipsnis).

45. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1dalyje nustatytas 30 dienų sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007) taikomas ir prokurorui, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį dėl individualaus pobūdžio teisės aktų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą pradžios skaičiavimo momento specifikos, kai į teismą kreipiasi prokuroras, yra nurodęs, kad prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

47. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes informaciją apie tai, kad Žemės sklype esantis valstybinės reikšmės miškas perleistas privačion nuosavybėn Vilniaus apygardos prokuratūrai 2015 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 16-1(-D8-3870) perdavė Aplinkos ministerija (Vilniaus apygardos prokuratūroje raštas registruotas 2015 m. gegužės 25 d.), o pareiškimą teismui prokurorė, gindama viešąjį interesą, padavė 2015 m. birželio 22 d.

48. Nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties termino kontekste būtina paminėti šia prasme aktualius Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT, Teismas) praktikoje suformuotus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų išaiškinimus.

49. EŽTT jurisprudencija Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė kreiptis į teismą) srityje atskleidžia, kad ieškinio senaties laikymasis yra svarbi teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konvencijos preambulėje, dalis. Ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko įtakos nepatikimais ir neišsamiais tapusiais įrodymais (žr., pvz., 2008 m. kovo 18 d. sprendimą byloje Dacia S.R.L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3052/04; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Iš EŽTT praktikos matyti, kad ieškinio senaties taikymo problematikos kontekste su Konvencijos 6 straipsniu gali būti nesuderinamos situacijos, kai nacionaliniai teismai iš viso nepasisako dėl šalies iškelto ieškinio senaties argumento, jį atmeta be motyvų (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Nichifor prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 52205/10; 2014 m. liepos 22 d. sprendimą byloje Grafescolo S.R. L. prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 36157/08; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Baroul Partner-A prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 39815/07 ir kt.); kai bylos medžiaga atskleidžia, kad valdžios institucijos žinojo (turėjo ar galėjo žinoti) apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau laiku nesiėmė veiksmų jį ginti ir nebuvo aplinkybių trukdančių tai padaryti laiku (žr., pvz., cituotą Baroul Partner-A prieš Moldovą, Dacia S.R.L. prieš Moldovą, a contrario (priešingai); 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Maksymenko ir Gerasymenko prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 49317/07). Tam tikrais atvejais procesinės situacijos suderinamumo su Konvencijos 6 straipsniu vertinimui gali turėti įtakos tai, kaip nacionalinės valstybės institucijos sprendė materialinius nuosavybės apsaugos klausimus (pvz., ar teisingai kompensuotos valstybės padarytos klaidos) (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje).

50. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl poreikio įvertinti aplinkybę, kad nuo ginčijamų sprendimų priėmimo 1998 m. praėjo ilgas laiko tarpas, kad būtina užtikrinti teisinių santykių stabilumą bei viešojo ir privataus intereso pusiausvyrą, pabrėžė, kad ginčo sklypai nedalyvavo civilinėje apyvartoje, sklypo ginčo dalys nebuvo perleistos civilinių sandorių pagrindu, todėl tokia intervencija nebūtų griaunami per ilgą laiką susiformavę teisiniai santykiai; sprendė, kad nebūtų padaroma žalos kitoms viešojo intereso sferoms, privatiems asmenims, nebūtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, kaip ir nebūtų nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės.

51. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo sprendimo argumentams, pažymi, kad jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turto teisinis režimas, tai administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, ir akto stabilumas neginamas. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju ginčijamo teisės akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

52. Valstybės klaidų taisymo kontekste EŽTT nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas) (žr. cituotą sprendimą Bogdel prieš Lietuvą byloje). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002‑VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr. mutatis mutandis Pincová ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui (žr. Pincová ir Pinc, par. 53, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Toşcuţă ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).

53. EŽTT ne kartą yra pabrėžęs, kad tokių klaidų taisymas neturėtų sukurti naujų neproporcingų skriaudų. (žr. Misiukonis ir kt. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49426/09) par Nr. 63, kt.) Nagrinėjamos bylos kontekste yra akivaizdu, kad restitucijos taikymas pareiškėjo nurodytu būdu reikštų, kad valstybės institucijų padarytų klaidų našta ir toliau tektų tretiesiems suinteresuotiems asmenims, t. y. restitucijos taikymo būdas, pagal kurį pareiškėjams tenka mažesnė kompensacija, negu paimamos nuosavybės vertė, reiškia, kad tretiesiems asmenims tenka pernelyg didelė individuali našta. Tokia situacija neatitinka teisingos pusiausvyros tarp visos visuomenės interesų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pagrindinių teisių apsaugos, kurią reikalauja užtikrinti Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Taigi restitutio in integrum principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017).

54. Dėl kompensacijos (restitucijos taikymo) dydžio nagrinėjamoje byloje nustatymo atsakovams S. G. ir T. T. yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K 3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.

55. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl restitucijos taikymo rėmėsi išimtinai prokuroro pareiškime nurodytais teiginiais, ir nusprendė, kad iš atsakovų paėmus atitinkamas žemės sklypo dalis, atsakovams S. G. ir T. T. priteisė po 234 Eur, proporcingai žemės sklypo vidutinei rinkos vertei, kuri buvo nurodyta pareiškėjo prašyme ir nustatyta pagal valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo duomenis 2003 m. rugpjūčio 11 d., t. y. sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymo momentu.

56. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo kompensacijos taikymo būdu ir nurodo, kad jis prieštarauja šios nutarties 53, 54 punktuose nurodytoms kompensacijos vertinimo taisyklėms, kuomet kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Kaip jau minėta šios nutarties 52 punkte, valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nėra motyvų, kuo grindžiamas tokios sumos priteisimas, juo labiau, kad T. T. nebuvo sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalimi. Nagrinėjamoje byloje tinkamos viešojo ir privataus intereso pusiausvyros užtikrinimas reiškia ir adekvatų praradimų kompensavimą atsakovams S. G. ir T. T. atsižvelgiant į visas byloje reikšmingas aplinkybes – ilgą laiko tarpą po sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimą, turto rinkos vertės pokyčius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinus administracinius aktus ir sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviesiems teisės aktų reikalavimams, tinkamas restitucijos taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Atsakovų S. G. ir T. T. nesutikimas su teismo sprendimu, sutikimas su apeliaciniu skundu, nors bylos nagrinėjimo metu jie ir nereiškė prieštaravimų dėl byloje pareikštų reikalavimų, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad jų teisėti interesai nebuvo tinkamai apginti.

58. Remiantis aptartais argumentais, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš Lietuvos valstybės priteista atsakovams T. T. – 234 Eur, S. G. – 234 Eur, naikintina, nes buvo netinkamai pritaikytos restitucijos institutą reglamentuojančios materialiosios teisės normos (ABTĮ 143 str.), ir aktuali teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017 ir kt. minėta byloje), ir byla šioje dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais,

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės priteista atsakovams T. T. (T. T.) – 234 Eur, S. G. – 234 Eur, panaikinti, ir bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė