2017-08-03 Nr. AB-14865-3-65-3-00433-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-863-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00433-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–7) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. periodiškai buvo laikomas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato areštinės (senosios) (toliau – ir Areštinė) kamerose antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis. Neturtinė žala jam pasireiškė tuo, kad buvo laikomas perpildytose areštinės kamerose – jose buvo laikomas su daugiau nei 2–5 asmenimis, todėl nebuvo galimybės pajudėti, nuolat trūko oro, vargino galvos skausmai. Pareiškėjas nurodė, kad Areštinės kameroje Nr. 2 nebuvo praustuvės, tualeto, normalaus apšvietimo, vandens, lango, lovos, spintelės indams susidėti, veidrodžio, pakabų drabužiams pasikabinti, tinkamos ventiliacijos; areštinės kamerose grindų, sienų ir lubų apdailai naudojamos medžiagos buvo netinkamos, jų nebuvo galimybės nuvalyti, dezinfekuoti. Areštinėje nebuvo paisoma higienos normų reikalavimų, areštinės administracija visiškai nesistengė pašalinti šių pažeidimų, todėl kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės. Pareiškėjas tvirtino, kad jis daug kartų žodžiu kreipėsi į areštinės administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama, jie nebuvo registruojami. Areštinėje jis siekė pasinaudoti psichologo ar psichiatro paslaugomis, tačiau tokios paslaugos jam nebuvo suteikiamos. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerose jis gamtinius reikalus turėdavo atlikti į kibirą ir kęsti šlapimo bei fekalijų kvapus. Be to, areštinėje buvo pažeista jo teisė būti kartu su nerūkančiais asmenimis. Dėl tokių laikymo sąlygų Areštinėje jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 8 000 Eur suma.

Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 27–30) nesutiko su atsakovo prašymu jo reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas, nes Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesuteikė jam informacijos apie jo teises, taip slėpdamas nuolat daromus pažeidimus. Tvirtino, kad, sužinojęs apie galimybę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, šia teise pasinaudojo. Areštinėje jis patyrė neturtinę žalą dėl kankinančių, žeminančių laikymo sąlygų, todėl areštinės administracija, nuolat piktybiškai pažeidinėdama teisės aktų reikalavimus, dėl to yra atsakinga.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad įvairūs areštinių dokumentai yra saugomi trejus metus, todėl negali pateikti duomenų apie pareiškėjo buvimą Areštinėje nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d., nes to laikotarpio dokumentai buvo sunaikinti. Nurodė, kad pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių kreipėsi praėjus trejiems metams nuo, jo manymu, buvusių pažeidimų, todėl prašė taikyti senaties terminą. Be to, teigė, kad Areštinė veikė pagal tuo metu galiojančias teisės normas, buvo reguliariai tikrinama ir dėl pareiškėjo skunde išdėstytų faktų nebuvo uždaryta. Pažymėjo, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. pasikeitė Anykščių rajono policijos komisariato statusas ir jis tapo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniu padaliniu, pavaldžiu Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. 2011 m. buvo baigtas statyti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato pastatas ir areštinė. 2013 m. visi persikėlė į naujas patalpas, esančias naujai pastatytame pastate. Šiuo metu Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas senomis patalpomis nedisponuoja. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis dėl netinkamų sąlygų areštinėje susirgo, patyrė traumą ir pan., todėl pareiškėjas tai turėtų įrodyti rašytiniais įrodymais (pažymos iš gydymo įstaigų ir pan.). Tvirtino, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 36–39) atmetė pareiškėjo T. M. skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Areštinėje nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d., atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad, nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su jo laikymu Areštinėje nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. Pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2015 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo jo nurodytos – 2010 m. gruodžio 13 d. – išvykimo iš areštinės dienos. Vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Areštinėje sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas nurodė, kad, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiama vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundo turinį ir jo pateiktus papildomus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai, jo vertinimu, Areštinės administracija neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir taip galbūt pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo ir turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus. Pažymėjo, jog 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmenims galimybę, remiantis šio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal pareiškėjų skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Teismo vertinimu, nuo paties pareiškėjo valios ir apsisprendimo priklausė, kokį elgesio modelį jis pasirinks, t. y. ar, būdamas rūpestingas ir aktyvus, nedels ir per CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą sieks įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus, ar elgsis aplaidžiai, neapdairiai ir taip praleis nurodytą ieškinio senaties terminą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipimąsi į teismą, praleidus trejų metų senaties terminą, grindė aplinkybe, jog Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesuteikė jam informacijos apie jo teises, taip slėpdamas nuolat daromus pažeidimus; tvirtino, kad, sužinojęs apie galimybę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, šia teise pasinaudojo. Teismas tokią pareiškėjo nurodytą aplinkybę pripažino nesvarbia senaties termino praleidimo priežastimi. Tokio nurodyto pobūdžio priežasčių vertinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio klausimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-442/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1998-662/2015). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę ar laikomi kardomojo kalinimo vietose, turi teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal laisvės atėmimo vietą dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo. Pareiškėjas duomenų, kad jis, ketindamas apginti, jo teigimu, galbūt pažeistas teises, būtų aktyviais veiksmais siekęs pasinaudoti šia teise ir gauti teisinę informaciją ar konsultaciją, nepateikė. Įvertinęs pareiškėjo skundą ir jo pateiktus papildomus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už 2009 m. spalio 24 d.–2010 m. gruodžio 13 d. laikotarpį atlyginimo. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, bei tokių aplinkybių nenustačius teismui ir ex officio (lot. k. pagal pareigas), nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, ir esant atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymui, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą taikė ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas T. M. apeliaciniu skundu (b. l. 45–47) nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimu ir prašo patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad Areštinėje jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Jam turi būti priteista 8 000 Eur neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad dokumentų, susijusių su pareiškėjo buvimu Areštinėje nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d., neturi, nes pagal teisės aktus jie buvo sunaikinti. Apeliantas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, bet nepateikia naujų argumentų, dėl kurių nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 10 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 11), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas skunde prašė atlyginti neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą dėl laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl laikotarpio nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. imtinai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė