2022-08-31 Nr. AB-21390-3-62-3-02663-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-234-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02663-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. I. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. netinkamomis sąlygomis. Pataisos namų patalpos buvo perpildytos, trūko laisvo ploto, patalpose buvo prasta ventiliacija, apšvietimas, šildymas, prie miegamųjų patalpų buvo pastatyti šiukšlių konteineriai, nuo kurių nuolatos sklido nemalonūs kvapai, taip pat kitų pažeidimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl minėtų aplinkybių jautė moralinę, fizinę, psichologinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę atlikti buvo paskirtas į 2 būrio 205 gyvenamąją patalpą, vėliau buvo apgyvendintas 7 būrio 24 gyvenamojoje patalpoje. Vienam asmeniui tekęs plotas buvo nuo 2,76 kv. m. iki 4,50 kv. m. Atsakovas paaiškino, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Gyvenamoji patalpa, kurioje laikomas pareiškėjas, aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistų. Atsakovo teigimu, konteineriai yra įrengti per 20 metrų nuo gyvenamosios patalpos Nr. 24, tačiau nei durų, nei langų į gyvenamąją patalpą nuo konteinerių pusės nėra. Visos pataisos namų patalpos yra įrengtos ir aprūpintos buitiniu inventoriumi.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose neužtikrinimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1, 111.2 punktais, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas į 2 būrio 205 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 36,00 kv. m. Laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 13 d. patalpoje buvo 8 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,50 kv. m.; laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. patalpoje buvo 9 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,00 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 7 būrio 24 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,80 kv. m. Laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 30 d. patalpoje buvo 9 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 2,76 kv. m; laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2020 m. vasario 5 d. patalpoje buvo 8 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,10 kv. m; laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. balandžio 2 d. patalpoje buvo 9 nuteistieji, vienam nuteistajam teko 2,76 kv. m; laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki 2020 m. balandžio 14 d. patalpoje buvo 8 nuteistieji, vienam nuteistajam teko 3,10 kv. m; laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. rugpjūčio 25 d. patalpoje buvo 9 nuteistieji, vienam nuteistajam teko 2,76 kv. m; laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. patalpoje buvo 8 nuteistieji, vienam nuteistajam teko 3,10 kv. m; laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. patalpoje buvo 9 nuteistieji, vienam nuteistajam teko 2,76 kv. m. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 2 būrio 204 patalpoje, kurios plotas 35,76 kv. m ir kurioje buvo 11 nuteistųjų, vienam nuteistajam teko 3,25 kv. m.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie miegamosios patalpos plotą ir joje įrengtą miegamųjų vietų skaičių neginčijo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie nuteistųjų skaičių bei gyvenamosios patalpos plotą, todėl jais rėmėsi. Teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 255 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog šalia gyvenamųjų patalpų įrengti šiukšlių konteineriai, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 58 punktu ir pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismo vertinimu, Marijampolės PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Teismo nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ar drėgmės patalpose.

9. Teismas pažymėjo, kad, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas (kaip nurodė pareiškėjas skunde, kad patalpos apleistos ir nešvarios), kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl nešvarios patalpos buvo sukeltos pasekmės jo sveikatai, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių prausyklos būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, o teises ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

10. Kadangi Marijampolės PN ginčo laikotarpiais nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 30 d., nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. balandžio 2 d., nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. rugpjūčio 25 d., nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. (viso 255 paras) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, teismas konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Psichologinę ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad buvo nesuteikta ar netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas akcentavo, jog 255 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,0 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgęs į šių pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, pažeidimas buvo periodinio pobūdžio ir ne vientisinis, darė išvadą, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 900 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojant pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

13. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, pažymi, kad, nors pareiškėjui gyvenamojo ploto norma ir nebuvo užtikrinta trumpalaikiais laikotarpiais, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir panašiai. Atsakovas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, tačiau teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. dėl tinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN pareiškėjui iš viso 255 paras nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma. Šių aplinkybių neginčija ir atsakovas, kuris apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo įvertinta pareiškėjo patirta žala. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje laikotarpyje nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. net 255 paras teko 2,76 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas būdavo laikomas su 8 kitais asmenimis. Kitais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo 3,1 kv. m ploto ir tik iš viso 7 paras per visą ginčo laikotarpį – daugiau nei 3,1 kv. m ploto. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl jo galimybė laisvai judėti patalpoje buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šis laikymo sąlygų reikalavimo pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

20. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 255 paras buvo laikomas neužtikrinant jam 3,1 kv. m minimalios gyvenamojo ploto normos (šį laikotarpio jam teko 2,76 kv. m nepertraukiamai atitinkamai 44, 57, 134 ir 23 dienas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

21. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (net 255 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,34 kv. m ploto, ploto trūkumas tęsėsi ilgą laiką iš eilės), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovo reikalavimas pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteista 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2021 m. sausio 13 d. nutartį byloje Nr. TA-65-822/2021, 2021 m. sausio 6 d. nutartį byloje Nr. TA-20-602/2021 ir kt.).

22. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan