2018-10-03 Nr. AB-17713-3-62-3-01893-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1795-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01893-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas) priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3 sektoriuje nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 31 d. gyveno 1 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,24 kv. m. buvo įrengta 14 miegamųjų vietų. Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, tyčiniais pareigūnų veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos, trūko praustuvių, klozetų ir unitazų. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma iš esmės pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Nurodė, kad 4 būrio sanitariniame mazge yra pakankamas kiekis inventoriaus. Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, išskyrus kamerų tipo patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose įrengtas centrinis šildytuvas. Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, kadangi šilumos tiekimas yra centralizuotas. Atsakovas nurodė, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologijos tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė.

5. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl pareiškėjo skundas visiškai nepagrįstas.

6. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjo V. N. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 535 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikęs ieškinio senaties terminą, teismas vertino ginčui aktualų laikotarpį – nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

9. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 1 būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje ir kamerų tipo patalpose kamerose Nr. 4, 9, 10, 15 buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas, tačiau pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 6 (16 parų) pareiškėjui teko 2,55 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 1,05 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas nurodė, kad šie atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė teismui duomenis, jog 1-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurio plotas 28,24 kv.m, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,14 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis, nurodė, kad 1-ojo būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 14 miegamųjų vietų. Iš pareiškėjo pateikto 1-ojo būrio 2-osios patalpos plano (b. l. 10) matyti, kad 1-ojo būrio 2-joje gyvenamojoje patalpoje įrengta 14 miegamųjų vietų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jam gyvenant 1-ojo būrio 2-joje gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais numatytas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjas 1-ojo būrio 2-joje gyvenamojoje patalpoje gyveno nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (išskyrus 49 paras, kurias gyveno kamerų tipo patalpose) – t. y. 771 parą pareiškėjui teko 2,02 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 1,08 kv. m gyvenamojo ploto).

11. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir nenurodė priežastinio ryšio, todėl teismas šiuos argumentus atmetė.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į psichologus dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose nesikreipė, todėl darė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėjo būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį, tačiau pažymėjo, kad didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo neužtikrinta jam gyvenant bendrabučio tipo patalpose. Teismo nuomone, pareiškėjui buvo suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar kita leistina veikla ir tai iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

14. Teismui konstatavo, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų laikęsis teisės aktuose nustatytų sąlygų, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 535 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. N. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė i visas faktines bylos aplinkybes, ir nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas.

17. Atsakovo teigimu, vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Atsakovo nuomone, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas 771 paras gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtuose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardyti kaip nežmoniškomis kalinimo sąlygomis ar asmens žeminimą, kankinimą.

18. Atsakovo manymu, deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu priteisti žalos atlyginimą.

19. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka ir prašo teismo jį tenkinti.

21. Kalėjimų departamentas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos atsakovas nurodė apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, laikant jį Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje galimai netinkamomis sąlygomis.

23. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, daliai pareiškėjo reikalavimų pritaikęs ieškinio senaties terminą, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo privatumas nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. kovo 31 d., t. y. iš viso 787 paras, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 6 (16 parų) pareiškėjui teko 2,55 kv. m gyvenamojo ploto, o pareiškėjui gyvenant 1-ojo būrio 2-joje gyvenamojoje patalpoje – 771 parą jam teko 2,02 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais numatytas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Teismas vertino, kad pareiškėjas gyveno gana ilgą laikotarpį mažesnio, nei teisės aktuose nustatyto ploto, gyvenamosiose patalpose, tai sukėlė pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteisė 535 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimu, manydamas, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija pripažinimas, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Atsakovo teigimu, vien aplinkybė, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas 771 paras gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtuose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, jog tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurios prilygsta nežmoniškoms kalinimo sąlygoms ar asmens žeminimui, kankinimui. Atsakovo manymu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog buvo pažeistos jo teisės.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir šioje byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK apeliacinio skundo ribų.

27. Dėl atsakovo argumentų, kad teismas nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus ir neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, visų pirma konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

28. Nurodytu aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tokia administracinių teismų praktika, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

29. Šiuo atveju pareiškėjui nurodžius ir pakankamai pagrindus aplinkybes, susijusias su Pravieniškių PN-AK bendrabučio ir kamerų tipo patalpų, kuriose jis buvo laikomas, plotu, atsakovo atstovui kilo pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šiose patalpose asmenims tenkantį plotą. Pareiškėjui ir Pravieniškių PN-AK pateikus informaciją apie pareiškėjo apgyvendinimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos duomenis, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 6 iš viso 16 parų pareiškėjui teko 2,55 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. trūko 1,05 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui gyvenant 1-ojo būrio 2-joje gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 31 d., t. y. 771 parą, jam tenkanti ploto norma šiose patalpose buvo ne didesnė nei 2,02 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. trūko net 1,08 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Taigi atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos rėžimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko, jo manymu, teisės pažeidimas laikytinas minimaliu, atmestini kaip nepagrįsti.

30. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į apgyvendinimą Pravieniškių PN-AK nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

31. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad priteistas 535 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; kt.), teisėjų kolegija vertina, kad nustačius, jog pareiškėjas gyveno gana ilgą laikotarpį mažesnio, nei teisės aktuose nustatyto ploto, gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis ir pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

Paminėtina, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog asmens kalinimas pataisos namuose per se (lot. pats savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, jog šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodamas, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius