2016-12-07 Nr. AB-23909-3-62-3-01333-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-847-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01333-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama: 1) Prijungti prie administracinės bylos Nr. eI-3726-644/2016 E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), patikslintą skundą ir jį nagrinėti su pradiniu skundu; 2) Atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti dėl 2016 m. balandžio 12 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) sprendimo Nr. (6.5) 1-2161 „Dėl R. M. 2016 m. kovo 3 d. skundo“ panaikinimo, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 3) Panaikinti 2016 m. balandžio 12 d. Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5) 1-2161 „Dėl R. M. 2016 m. kovo 3 d. skundo“; 4) Panaikinti 2016 m. sausio 13 d. Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimą Nr. PE SP4-3 „Dėl E. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pareiškėjos E. M. skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378 ir kt.), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimas ir teisinis įvertinimas turi būti daromas atsižvelgiant į tokio akto turinį. Kaip buvo matyti iš pareiškėjos skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. PE_SP4-3 „Dėl E. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ atsakovas nustatė tam tikras faktines aplinkybes – kad pareiškėjai neturint teisės į našlių pensiją, susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijos permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjos kaltės. Nors šiame sprendime ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, tačiau jokios pareigos, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu, pareiškėjai nenustatyta. Akivaizdu, kad šiame sprendime nesuformuluoti VSDFV Kauno skyriaus valdingi patvarkymai, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjos teisės ar pareigos, kas buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog šis sprendimas savo esme yra tarpinis sprendimas, nesukeliantis pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių.

Nurodyti argumentai lemia, jog VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. PE_SP4-3 „Dėl E. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl teismas atsisakė priimti skundą dėl šio akto panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų.

Pareiškėjos skundo reikalavimas dėl VSDF Valdybos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2161 „Dėl R. M. 2016 m. kovo 3 d. skundo“ panaikinimo yra neatsiejamai susijęs su reikalavimu panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. PE_SP4-3 ir atskirai negali būti nagrinėjamas. Atsisakius priimti skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. PE_SP4-3 panaikinimo, pirmosios instancijos teismas skundą dėl VSDF Valdybos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2161 panaikinimo taip pat atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja E. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti 2016 m. rugpjūčio 5 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3726-644/2016 ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos E. M., skundą dėl 2016 m. balandžio 12 d. Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo Nr. (6.5) 1-2161 „Dėl R. M. 2016 m. kovo 3 d. skundo“ panaikinimo.

Pareiškėja E. M. pažymi, kad minėtame 2016 m. balandžio 12 d. Fondo valdybos sprendime buvo pasisakoma ir sprendžiama tik dėl 2016 m. sausio 13 d. Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimo Nr. PESP4-3 „Dėl E. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2016 m. sausio 18 d. Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimo Nr. S-4251 „Dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos permokos“. Svarbu atkreipti dėmesį ir pažymėti, kad pareiškėja neginčijo 2016 m. sausio 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimo Nr. PE_SP3-46 „Dėl E. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos mokėjimo nutraukimo“, nes ginčas kilo ne dėl paskirtos 21 Eur našlių pensijos mokėjimo nuo 2016 m. sausio 1 d. nutraukimo, o dėl 3 321,97 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos grąžinimo ir galimo priverstinio išieškojimo. Taigi dėl šių Kauno skyriaus sprendimų ir buvo kreiptasi neteismine tvarka į Fondo valdybą, o Fondo Valdybai netenkinus skundo – į administracinį teismą

Pabrėžia, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ginčo administracinėje byloje nustatymo dalyko, nes šiuo individualiu atveju pagal Fondo valdybos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą pareiškėjai kyla materialinės teisinės pasekmės – grąžinti atsakovams 3 321,97 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartis yra naikintina, o skundas priimtinas nagrinėti teisme.

Taip pat teigia, jog atsakovo priimti sprendimai bei jų turinys patvirtina, kad skundžiami sprendimai pareiškėjai sukelia itin sunkias teisines pasekmes, nustatyti aiškūs įpareigojimai sumokėti konkrečią sumą iki nurodytos datos bei nurodomi padariniai, kokių veiksmų bus imtasi nesumokėjus minėtos sumos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja teigia, kad 2016 m. balandžio 12 d. Fondo valdybos sprendimas yra administracinę procedūrą užbaigiantis sprendimas, nes iš šio sprendimo akivaizdžiai matyti pareiškėjai kilęs tiesioginis padarinys – sumokėti 3 321,97 Eur sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, nustačius, kad jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas šių straipsnių nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. PE_SP4-3 „Dėl E. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia taip pat nenustato jokių pareigų. Šiuo sprendimu tik konstatuota atatinkama teisinė situacija, tačiau jokių privalomų nurodymų, pareigų pareiškėjai nėra nustatyta, taip pat nesuteikta jai jokių naujų teisių. Todėl šis sprendimas vertintinas kaip tarpinio pobūdžio sprendimas ir nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Šio sprendimo turinys bei jo pagrindimas galėtų būti vertinami teisme tik tuo atveju, jei šio sprendimo pagrindu atsakovas priimtų naują sprendimą, kuriame nustatytu pareiškėjai kokius nors privalomus vykdyti nurodymus ar pareigas, ar suteiktų kokias nors naujas teises.

Teisėjų kolegija pažymi, jog kiti pareiškėjos skundžiami aktai yra informacinio pobūdžio, todėl remiantis išdėstytais argumentais ir atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, taip pat yra nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos E. M. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė