2017-06-13 Nr. BB-3490-1-57-1-00116-2013-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-82-699/2017

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00116-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2;

1.2.14.1.2.6; 2.1.2.11; 2.1.7.1; 2.1.7.3;

2.2.2.3.1.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Jono Prapiesčio ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

išteisintųjų I. L. ir R. M. gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

išteisintojo T. D. gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

nukentėjusiesiems K. V., G. V., T. P.,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolitos Kančauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės apeliacinis skundas, paduotas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, atmestas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu:

I. L. dėl kaltinimų, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje (keturios nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalyje (šešios nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (penkios nusikalstamos veikos), išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

R. M. dėl kaltinimų, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje (keturios nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalyje (šešios nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (penkios nusikalstamos veikos), išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

T. D. dėl kaltinimo, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje (trys nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalyje (šešios nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (penkios nusikalstamos veikos), išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, nukentėjusiųjų K. V., G. V., T. P., prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. I. L. ir R. M. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kaltinami tuo, kad nuo 2009 m. liepos 2 d. 18.00 val. iki 2009 m. liepos 7 d. 17.10 val., veikdami grupe, išlaužę 50 Lt vertės dvejų durų užraktus, įsibrovė į A. A. L. priklausantį butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A. A. L. ir A. L. priklausantį turtą: 300 Lt vertės skaitmeninį fotoaparatą „Sony“; 6 vnt. porų auskarų: 40 Lt vertės žiedo formos auksinius; 30 Lt vertės paauksuotus auskarus su raudonu akmenuku; 50 Lt vertės auksinius auskarus su delfinu; 50 Lt vertės auksinius auskarus su dviem lašeliais; 50 Lt vertės auksinius auskarus grandinėlės formos su rutuliukais gale; 60 Lt vertės auksinius auskarus gėlės formos su baltu akmenuku; 100 Lt vertės grandinėlę su pakabuku kryžiuku (grąžinta); 15 000 Lt vertės auksinį senovinį žiedą su raudona akute (rubinu), 8 prabos, 20 g svorio; 60 Lt vertės auksinę grandinėlę ant kojos su pakabuku; 60 Lt vertės auksinį žiedą lapelio formos su mažais akmenukais; 30 Lt vertės sidabrinę apyrankę ant rankos; 1500 Lt vertės skaitmeninę vaizdo kamerą „Sony“; keturis mobiliojo ryšio telefonus: 200 Lt vertės „Samsung SGH-E210“; 250 Lt vertės „Samsung SGH-J600E“; 150 Lt vertės „Samsung SGH-E360“; 150 Lt vertės „Samsung SGH-E700“; 5000 Lt vertės auksinę vyrišką grandinėlę trigubo pynimo, 20 g svorio; 120 Lt vertės auksinį žiedą su dviem baltais akmenukais; pinigus: 3000 Eur (10 350 Lt); 150 Lt; dvi po 150 Lt buitines racijas „Kobra“ bendros 300 Lt vertės; 150 Lt vertės medžioklinį peilį su makštimi; 50 Lt vertės dvi dėžutes orinio šautuvo šovinių (apie 400 vnt.) „Uno mat“; 19-20 amžių auksines caro Nikolajaus monetas: 5 rublių nominalo 10 vnt. monetų po 1000 Lt bendros 10 000 Lt vertės; 7,5 rublių nominalo monetų 2 vnt. po 3000 Lt bendros 6000 Lt vertės; 10 rublių nominalo monetų 21 vnt. po 2000 Lt bendros 42 000 Lt vertės; 15 rublių nominalo monetų 3 vnt. po 3000 Lt bendros 9000 Lt vertės; nuo 16 amžiaus iki šių laikų 62 vnt. sidabrinių monetų (Europos šalių ir Rusijos, stambesnio nominalo) po 50 Lt bendros 3100 Lt vertės; 47 vnt. sidabrinių monetų (tų pačių šalių, tačiau mažesnio nominalo) po 40 Lt bendros 1880 Lt vertės; 83 vnt. monetų (tų pačių šalių, tačiau mažesnio nominalo) po 30 Lt bendros 2490 Lt vertės; 67 vnt. monetų (tų pačių šalių, tačiau mažesnio nominalo) po 20 Lt bendros 1340 Lt vertės; 18 vnt. monetų (mažiausiai išleista ir seniausios, buvo Napoleono laikų) po 100 Lt bendros 1800 Lt vertės; istorinės vertės naujos kartos smulkių pinigų: 134 vnt. monetų po 8 Lt bendros 1072 Lt vertės; 150 vnt. monetų po 5 Lt bendros 750 Lt vertės; popierinių banknotų nuo 18 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus pabaigos iš skirtingų šalių ir skirtingų nominalų: 45 vnt. kupiūrų įvairių laikotarpių ir šalių po 30 Lt bendros 1350 Lt vertės; 28 vnt. kupiūrų po 20 Lt bendros 560 Lt vertės; 22 vnt. kupiūrų po 50 Lt bendros 1100 Lt vertės; 36 vnt. kupiūrų po 10 Lt bendros 360 Lt vertės; 8 vnt. kupiūrų po 100 Lt bendros 800 Lt vertės, t. y. pagrobė nukentėjusiesiems A.

A. L. ir A. L. priklausantį didelės vertės – 34 117,82 Eur (117 802 Lt) – turtą.

1.1. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kaltinami tuo, kad nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2012 m. rugsėjo 12 d. 9.00 val., veikdami grupe, įsibrovė į R. P. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė R. ir D. P. priklausančius daiktus: 28 000 Lt vertės auksinį senovinį žiedą su įstatytu į laikiklį briliantu (skaidriu, apvalios formos, 1,2 karato); 20 000 Lt vertės auksinį žiedą su gėlės formos ornamentu su viduje esančiu apvaliu žalios spalvos smaragdo akmeniu ir aplink esančiais smulkiais brilianto akmenukais (skaidrūs, apvalūs); 200 Lt vertės moterišką auksinį tiesų vestuvinį žiedą; 1000 Lt vertės auksinį žiedą su 2 įstatytais į laikiklius briliantais; 800 Lt vertės auksinį žiedą su cirkonio skaidria akute; 2000 Lt vertės balto ir geltono aukso perpintą moterišką grandinėlę; 4000 Lt vertės balto ir geltono aukso kaklaraiščio segtuką su išgraviruotu užrašu „Ričardas“ ir data; 1500 Lt vertės auksinį žiedą su perlu rutulio formos, matinį, baltos spalvos; 2000 Lt vertės auksinį platų žiedą su skaidriais trimis akmenukais; taip pagrobė R. ir D. P. priklausantį didelės vertės – 17 232,39 Eur (59 500 Lt) – turtą.

1.2. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. spalio 13 d., nuo 15.00 iki 22.00 val., veikdami grupe, sugadinę lauko vartelių atidarymo ir domofono mechanizmą, išlaužę pirmo aukšto plastikinį langą su durimis, įsibrovė į G. ir K. V. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė G. ir K. V. priklausančius daiktus: 2200 Lt vertės skaitmeninį žemėlapį GPS 200 M „cX plorist XL“; bendros 1200 Lt vertės du šalmus, kiekvienas po 600 Lt; bendros 240 Lt vertės dvi poras akinių, skirtų motociklininkams, kiekvienas po 120 Lt; 1500 Lt vertės filmavimo kamerą „Canon“; du nešiojamus kompiuterius „Dell“, kurio vieno vertė 2000 Lt, o kito – 2479 Lt; 1700 Lt vertės fotoaparatą „Canon“; 600 Lt vertės fotoaparatą „Sony“; 250 Lt vertės kvepalus „Dizel“ 75 ml; bendros 600 Lt vertės du mobiliojo ryšio telefonus „Nokia“, kiekvienas po 300 Lt; 647 Lt vertės „Apple iPad“ ausinukus su adapteriu ir USB kortele; 250 Lt vertės moteriškus kvepalus „Isimijaki“; 310 Lt vertės odinę rudos spalvos rankinę; pinigus: 600 JAV dolerių (1608 Lt), 900 Eur (3105 Lt), 500 svarų (2150 Lt), 10 Eur (34,50 Lt), 10 svarų (43 Lt); 1900 Lt vertės auksinius moteriškus auskarus su šešiais deimantais; 290 Lt vertės auksinius auskarus ąžuolo lapelio formos; 170 Lt vertės auksinius mažus auskarus su žalios spalvos akmenuku; 330 Lt vertės paprastus auksinius stambius auskarus; 130 Lt vertės mažus auksinius auskarus; 140 Lt vertės auksinius mažus auskarus apvalios formos; 130 Lt vertės auskarus su kabančia grandinėle; 490 Lt vertės balto aukso auskarus su akmenuku „citrinu“; 140 Lt vertės auksinę sagę su pavaizduotu Šauliu; 160 Lt vertės auksinę sagę (netaisyklingos formos); 130 Lt vertės auksinį žiedą, burbuliuko formos; 220 Lt vertės auksinį žiedą, lapelio formos; 140 Lt vertės auksinį žiedą su žalia akute; 240 Lt vertės auksinį žiedą su inicialais „G.

V.“; 450 Lt vertės auksinį stambų žiedą pintame ažūre su didele rubino akimi; 470 Lt vertės auksinį stambų žiedą sagės formos; 1400 Lt vertės geltonai balto aukso žiedą su deimantu iš Amsterdamo aukso kalyklos; 220 Lt vertės auksinį žiedą su perlu; 250 Lt vertės auksinį vyrišką vestuvinį žiedą; 190 Lt vertės auksinį moterišką vestuvinį žiedą; 190 Lt vertės auksinį žiedą su gintaru; 1600 Lt vertės auksinį žiedą su septyniais deimančiukais; 210 Lt vertės auksinį žiedą su turkiu; 230 Lt vertės auksinį žiedą su fianitu; 200 Lt vertės auksinį vestuvinį žiedą; 210 Lt vertės auksinę ilgą grandinėlę ant kaklo; 230 Lt vertės auksinę nedidelę stambesnio pynimo grandinėlę ant kaklo; 100 Lt vertės auksinę smulkią grandinėlę su 90 Lt vertės pakabuku „Akis“; 240 Lt vertės geltonai balto aukso dvigubos širdelės formos pakabuką; 130 Lt vertės auksinį pakabuką raktelio formos; 240 Lt vertės auksinį pakabuką gėlytės formos; 170 Lt vertės auksinius auskarus burbuliuko formos; 250 Lt vertės auksinius auskarus su akmenukais; 190 Lt vertės auksinį paprastą žiedą; 200 Lt vertės auksinį žiedą su akmenuku; 240 Lt vertės auksinį stambų platų žiedą; 310 Lt vertės auksinę stambaus pynimo ilgą grandinėlę; 390 Lt vertės auksinę juostos formos ilgą grandinėlę; 140 Lt vertės auksinę nedidelę smulkaus pynimo grandinėlę; 170 Lt vertės auksinę vidutinio ilgio grandinėlę; 160 Lt vertės auksinį pakabuką su gintaru; 140 Lt vertės auksinį pakabuką ratelio formos, kurio viduje buvo perliukas; 80 Lt vertės auksinį širdelės formos pakabuką; 110 Lt vertės auksinį Šaulio formos pakabuką; 140 Lt vertės auksinį apvalų pakabuką su viduje esančiu Šaulio Zodiako ženklu; 150 Lt vertės auksinę apyrankę grandinėlės formos; 190 Lt vertės auksinę storos juostos formos apyrankę; 390 Lt vertės auksinę didesnę apyrankę, pagamintą pagal užsakymą; aukso sidabro (auksas buvo pagrindas, o sidabras kombinuotas) papuošalų rinkinį, gamintą pagal specialų užsakymą, į kurį įėjo: bendros 2400 Lt vertės pakabukas, užsegama apyrankė, stambūs auskarai ir žiedas; 1700 Lt vertės auksinį moterišką laikrodį; 450 Lt vertės sidabrinį moterišką rusišką laikrodį; 630 Lt vertės sidabrinį moterišką laikrodį; taip pagrobė nukentėjusiesiems G. ir K.

V. priklausantį didelės vertės – 10 755,47 Eur (37 136,50 Lt) – turtą.

1.3. Be to, I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. spalio 13 d., nuo 15.00 iki 22.00 val., veikdami grupe, įsibraudami į G. ir K. V. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), sulaužė 254 Lt vertės lauko vartelių atidarymo mechanizmą, 586,85 Lt vertės domofoną, 975 Lt vertės pirmo aukšto plastikinį langą su durimis, 738 Lt vertės dvejų durų spynas, 9000 Lt vertės natūralaus medžio spintos dalis su lentynomis, 4000 Lt vertės komodos stalčių, bendros 200 Lt vertės kambario durų dvi rankenas, kiekviena po 100 Lt, 200 Lt vertės virtuvinių durelių stalčių, sudaužė 840 Lt vertės 12 kv. m plytelių; taip tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė nukentėjusiesiems G. ir K. V. 4863,83 Eur (16 793,85 Lt) turtinę žalą.

1.4. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. spalio 20 d., nuo 19.30 iki 23.00 val., veikdami grupe, atspaudę plastikinio lango rėmą, įsibrovė į T. P. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė T. P. priklausančius daiktus: 1600 Lt; 50 Lt vertės geltonos spalvos širdelės formos dėžutę ant kojyčių; bendros 2000 Lt vertės du auksinius vestuvinius žiedus (moterišką ir vyrišką po 6 g svorio, kiekvienas po 1000 Lt); bendros 1400 Lt vertės du auksinius žiedus (vyrišką ir moterišką po 5 g svorio, kiekvienas po 700 Lt); 5000 Lt vertės auksinę moterišką grandinėlę apie 10 g svorio; 530 Lt vertės apvalų pakabuką su Liūto Zodiako ženklu; 1400 Lt vertės auksinę grandinėlę; 200 Lt vertės auksinį pakabuką kryžiuką; 588 Lt vertės auksinę moterišką apyrankę; du vyriškus, auksinius žiedus: vieną 15 g svorio 2000 Lt vertės, kitą su rudos spalvos akmenuku 2000 Lt vertės; 1100 Lt vertės auksinį moterišką žiedą su mėlynos spalvos akmenuku ametistu; taip pagrobė T. P. priklausantį 5174,93 Eur (17 868 Lt) vertės turtą.

1.5. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kaltinami tuo, kad nuo 2012 m. lapkričio 3 d. 15.45 val. iki 2012 m. lapkričio 4 d. 14.00 val., veikdami grupe, pragręžę skylę virš rankenos ant 1000 Lt vertės medinio lango rėmo, įsibrovė į A. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A. M. ir R. V.–M. priklausančius daiktus: 80 Lt vertės vyriškus kvepalus „Paco Rabanne million“ (pusę buteliuko); 300 Lt vertės auksinius moteriškus auskarus (kabančius, sukto lašelio formos); bendros 600 Lt vertės dvi moteriškas aukso grandinėles (viena plyšusi, kita sukto pynimo), kiekviena po 300 Lt; bendros 160 Lt vertės du sidabrinius moteriškus pakabukus, kiekvienas po 80 Lt; 20 Lt vertės moteriškus gydomuosius metalo auskarus su akmenukais (vienas akmenukas buvo iškritęs) ir J. P. (Y. P.) priklausančius 36 600 Lt. Taip pagrobė nukentėjusiesiems A. M. ir R. V.–M. priklausantį 335,96 Eur (1160 Lt) vertės turtą ir nukentėjusiajam J. P. priklausantį didelės vertės – 10 600,09 Eur (36 600 Lt) – turtą.

1.6. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. lapkričio 23 d., nuo 16.30 iki 18.30 val., veikdami grupe, išlaužę namo pirmame aukšte 500 Lt vertės plastikinio lango varčią, įsibrovė į F. G. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė F. G. ir G. G. priklausančius daiktus: pinigus – 1000 Švedijos kronų (4100 Lt), 50 Latvijos latų (252 Lt), 50 Estijos kronų (11 Lt); bendros 600 Lt vertės 2 vnt. aukso grandinėlių su 2 aukso pakabukais kryžiukais, kiekvienas po 300 Lt; 500 Lt vertės auksinius moteriškus auskarus masyvaus burbulo formos; 300 Lt vertės auksinius auskarus su baltos spalvos akutėmis akmenukais; 800 Lt vertės balto ir geltono aukso (perpintą) moterišką grandinėlę; 600 Lt vertės auksinį žiedą su žaliai geltonu papuošimu; 600 Lt vertės auksinį masyvų žiedą su 3 akutėmis baltos spalvos; 150 Lt vertės auksinius auskarus ratukų formos. Taip pagrobė nukentėjusiosioms F. G. ir G. G. priklausantį 2291,76 Eur (7913 Lt) vertės turtą.

1.7. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. lapkričio 30 d., nuo 10.00 iki 19.45 val., veikdami grupe, atspaudę plastikinį langą nepažeidę jo rakinimo mechanizmo, įsibrovė į L. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė L. M. priklausančius daiktus: 700 Lt vertės auksinę moterišką balto ir geltono aukso perpintos formos grandinėlę; 400 Lt vertės moterišką balto ir geltono aukso žiedą; 200 Lt vertės auksinį pakabuką rombo formos su padailintais kraštais; 1000 Lt vertės moterišką senovinį auksinį stambų su kalnelio imitacija ir pynimo ornamento žiedą; 400 Lt vertės moterišką auksinį stambų žiedą su raudonos spalvos akmenuku viduje; 500 Lt vertės vestuvinį auksinį moterišką stambų žiedą; pinigus – 50 Lt;

V. M. priklausančią 4290 Lt vertės vyrišką apie 33 g svorio geltono aukso grandinėlę, ir J. M. priklausančius daiktus: 70 Lt vertės komplektą – apyrankę su skaidriu cirkoniu ir auskarus su trimis kabančiais cirkoniais; 60 Lt vertės sidabrinę apyrankę iš smulkių rutuliukų iš trijų eilių; 100 Lt vertės sidabrinį komplektą – grandinėlę gyvatėlės formos su įvairių dydžių rutuliukais ir tokią pat apyrankę; 25 Lt vertės juodos spalvos cirkonio pakabuką; 30 Lt vertės komplektą – geltoną paprasto metalo grandinėlę ir geltoną paprasto metalo pakabuką kryžiuko formos su Jėzaus atvaizdu; 110 Lt vertės sidabrinį komplektą – suktą ir gana aštrių kampų grandinėlę su tokia pat apyranke; 45 Lt vertės sidabrinį žiedą su priekine lenktos gyvatėlės formos dalimi; 50 Lt vertės sidabrinį žiedą su žiedo figūrėle priekinėje dalyje ir cirkoniu; 75 Lt vertės paprasto metalo žiedą su dramblio kaulo spalvos gintaru; 150 Lt vertės komplektą – aukso imitacijos žiedą su juodos spalvos akmenuku ir grandinėlę iš aukso imitacijos rutuliukų su masyviu juodos spalvos akmenuko pakabuku; 25 Lt vertės „Gucci“ auskarus su baltos spalvos perlų imitacija, viršutinė dalis iš blizgančių akmenukų; 100 Lt vertės sidabrinius, metaliniu burbulo su rėmeliu formos auskarus; 35 Lt vertės su LV inicialais kabančius auskarus su akmenukais viduje; 75 Lt vertės komplekto dalį – geltono metalo auskarus su perlo imitacijos kabančiu rutuliu ir smulkiais blizgančiais akmenukais, geltono metalo žiedą su trimis perlo imitacijos rutuliais ir aplink smulkiais blizgančiais akmenukais.

Taip pagrobė nukentėjusiajai L. M. priklausantį 941,27 Eur (3250 Lt) vertės turtą, nukentėjusiajam V. M. priklausantį 1242,47 Eur (4290 Lt) vertės turtą ir nukentėjusiajai J. M. priklausantį 275,14 Eur (950 Lt) vertės turtą.

1.8. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gruodžio 15 d., nuo 15.30 iki 19.40 val., veikdami grupe, prakirpę tinklinę tvorą ir sulaužę terasos durų užraktą, įsibrovė į K. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė R. B. priklausančius daiktus: pinigus – 1030 Eur ir 6210 Lt; 250 Lt vertės riešutmedžio spalvos kvadratinę papuošalų dėžutę; 400 Lt vertės auksinius auskarus iš baltos spalvos akmenukų ir pusmėnulių formos lankelių geltono ir balto aukso; 3 vnt. bendros 1200 Lt vertės moteriškų auksinių grandinėlių, vieną stambesnę, kitą plonesnę, kiekviena po 400 Lt; 150 Lt vertės auksinį pakabuką – pasagėlę; 150 Lt vertės auksinį pakabuką Vėžio Zodiako ženklo; 200 Lt vertės koljė iš tamsiai rudo gintaro su pritvirtintu lašo formos pakabuku iš gintaro; 350 Lt vertės koljė iš juodos spalvos kaučiukinės grandinėlės su priekinėje dalyje auksine lentele su akmenukais; K. M. priklausantį 700 Lt vertės benzininį pjūklą „Stihl MS-230 C-BE“ ir Vilniaus universitetui priklausantį 2715, 94 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį DELL XPS 15, ser. Nr. 8JHVSQ1, t. y. pagrobė nukentėjusiajai R. B. priklausantį 3609,68 Eur (12 463,50 Lt) vertės turtą, nukentėjusiajam K. M. priklausantį 202,73 Eur (700 Lt) vertės turtą ir Vilniaus universitetui priklausantį 786,59 Eur (2715,94 Lt) vertės turtą.

1.9. Be to, I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gruodžio 15 d., nuo 15.30 iki 19.40 val., veikdami grupe, įsibraudami į K. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), prakirpo tinklinę tvorą ir sulaužė terasos duris; taip tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė nukentėjusiajam K. M. 687,85 Eur (2375 Lt) turtinę žalą.

1.10. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gruodžio 21 d., apie 20.17 val., veikdami grupe, siekdami pagrobti svetimą turtą, tiksliai tyrimo metu nenustatytu įrankiu laužydami N. V. priklausančio namo, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario lango varčią ir rėmą, pasikėsino įsibrauti į namo vidų bei pagrobti svetimą, N. V. priklausantį materialinę vertę turintį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes pastebėjo ant namo esančias vaizdo filmavimo kameras ir nesugebėjo įsibrauti į namą pro sulaužytą langą.

1.11. Be to, I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gruodžio 21 d., apie 20.17 val., veikdami grupe, pasikėsinę įsibrauti į N. V. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir įvykdyti vagystę, tiksliai tyrimo metu nenustatytu įrankiu laužydami miegamojo kambario lango varčią ir rėmą, tyčia sugadino svetimą – N. V. priklausantį turtą, taip padarė jai 254,49 Eur (878,71 Lt) turtinę žalą.

1.12. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2013 m. sausio 21 d., nuo 18.10 iki 19.30 val., veikdami grupe, išlaužę namo verandos plastikines duris, įsibrovė į E. V. gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė E. V. priklausančius daiktus: 2000 Lt; 500 Lt vertės auksinį pakabuką su Skorpiono ženklu; 8000 Lt vertės moterišką auksinę grandinėlę „Baraka“ pynimo 40 g svorio; bendros 4000 Lt vertės auksinę plačią grandinėlę su pakabuku saulės simboliu balto ir geltono aukso bendro 20 g svorio; bendros 1500 Lt vertės auksinę grandinėlę „Bismarko“ pynimo su auksiniu pakabuku stačiakampio formos su viduje nevisai pritvirtintu kryžiuku ir baltos spalvos cirkoniu; bendros 4500 Lt vertės komplektą – kryžiuko formos pakabuką, sudarytą iš raudonų granato akmenukų, žiedo formos auskarus, sudarytus iš tų pačių raudonų granato akmenukų, ir gėlytės formos žiedą iš raudonų granato akmenukų; 300 Lt vertės auksinį, moterišką žiedą su dviem juostelėmis, kurių viena geltono, kita balto aukso su tuščia akmenuko vieta; 700 Lt vertės auksinį moterišką žiedą su daug cirkonio akmenukų; 150 Lt vertės auksinį pakabuką iš atskirų auksinių detalių – širdelės, kryžiuko ir inkaro; 900 Lt vertės briliantą 2,5 mm skersmens, apvalų, skaidrų; 300 Lt vertės auksinius auskarus pusmėnulio formos su ornamentu; 30 g svorio 3000 Lt vertės baltų perlų vėrinį su auksiniais rutuliukais tarp perlų; 1000 Lt vertės auksinį žiedą su baltu perlu; 2000 Lt vertės balto ir geltono aukso auskarus su baltu perlu; 1000 Lt vertės paauksuotą laikrodį „Pierre Cardin“ su metaliniu paauksuotu dirželiu. Taip pagrobė nukentėjusiajai E. V. priklausantį 8645,16 Eur (29 850 Lt) vertės turtą.

1.13. Be to, I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2013 m. sausio 21 d., nuo 18.10 iki 19.30 val., veikdami grupe, įsibraudami į E. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sulaužė 1000 Lt vertės verandos plastikinių durų rėmą ir rakinimo mechanizmą; 50 Lt vertės svetainės medinių durų rakinimo mechanizmą su spyna, medinę staktą ir apgadino šalimai esančios sienos dalį; 50 Lt vertės miegamojo kambario durų rakinimo mechanizmą su spyna; taip tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė E. V. 318,52 Eur (1100 Lt) turtinę žalą.

1.14. I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2013 m. sausio 26 d., nuo 14.30 iki 20.40 val., veikdami grupe, išlaužę įėjimo durų spyną ir varčią, įsibrovė į M. G. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė M. G. priklausančius daiktus: 150 Eur; bendros 500 Lt vertės 2 vnt. auksinių vestuvinių žiedų, kiekvienas po 250 Lt; 250 Lt vertės juodos spalvos rankinę – piniginę su 50 Lt viduje; 100 Lt vertės proginę auksinę 50 Lt nominalo monetą; bendros 500 Lt vertės 2 vnt. auksinių grandinėlių (vieną smulkaus, kitą stambesnio pynimo), kiekviena po 250 Lt; 200 Lt vertės sidabrinę grandinėlę; 450 Lt vertės vyrišką šveicarišką rankinį laikrodį su metaline apyranke; bendros 200 Lt vertės įvairių šalių monetas (Turkijos lirų, Rusijos rublių, Lenkijos zlotų). Taip pagrobė nukentėjusiajam M. G. priklausantį 801,65 Eur (2767,92 Lt) vertės turtą.

1.15. Be to, I. L., R. M. ir T. D. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad 2013 m. sausio 26 d., nuo 14.30 iki 20.40 val., veikdami grupe, įsibraudami į M. G. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), sulaužę įėjimo durų spyną ir varčią, tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė nukentėjusiajam 527,49 Eur (1821,32 Lt) turtinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismas I. L., R. M. ir T. D. dėl visų jiems pareikštų kaltinimų išteisino konstatavęs, kad neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

3. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį – atmetė.

4. Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepagrįstai įrodymais nepripažino BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinkančių duomenų, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, nevertino visų bylai reikšmingų įrodymų, be to, kiekvieną įrodymą vertino atskirai ir po vieną atmetė, nevertindamas įrodymų visumos.

4.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepripažino įrodymais duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, ir nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą nepripažindamas įrodymais nukentėjusiųjų parodymų, kuriais jie patvirtino atpažinę pas I. L. ir R. M. rastus daiktus kaip iš jų pagrobtus. Atmesdamas šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo vadovautis daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolais, nes jie gauti pažeidžiant BPK 193 straipsnio nuostatas, numatančias, jog atpažįstant daiktus (šiuo atveju – juvelyrinius dirbinius ir monetas) prie kiekvieno iš jų turi būti papildomai pridėti ne mažiau kaip trys analogiški daiktai. Kasatorius nurodo, kad A. A. L. atpažino 21 monetą (kurios buvo paimtos kratų metu R. M. ir I. L. gyvenamosiose vietose), kurios buvo pateiktos atpažinti parodant jam ne mažiau kaip 226 monetas; D. P. atpažino žiedą, kuris buvo pateiktas atpažinti parodant daugiau kaip 15 žiedų; R. P. atpažino žiedą parodant jam tris žiedus; G. V. atpažino vieną grandinėlę parodant jai 8 grandinėles; A. M. atpažino vieną grandinėlę ir vieną porą auskarų parodant jam šešias grandinėles ir keturis auskarų komplektus; R. V.–M. atpažino grandinėlę parodant jai 3 grandinėles ir atpažino auskarus parodant jai 3 poras auskarų; G. G. atpažino vienus auskarus parodant jai 4 poras auskarų; K. G. atpažino vienus auskarus parodant jai 3 poras auskarų; J. M. atpažino žiedą ir auskarus parodant jai daugiau kaip 15 žiedų ir keturis auskarų komplektus; V. M. atpažino vieną žiedą parodant tris žiedus, taip pat atpažino auskarus parodant jai tris komplektus auskarų; E. V. atpažino grandinėlę parodant jai 8 grandinėles. Prokuroro manymu, BPK 193 straipsnio nuostatos, kad daiktai parodomi atpažinti tarp kitų tos rūšies daiktų, šiuo atveju nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo pažeista BPK 193 straipsnio norma, ir nepagrįstai įrodymais nepripažino atpažinimų metu gautų duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus.

4.3. Pasisakydamas apie iš E. V. pavogtą grandinėlę, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl įrodymų turinio, t. y. nurodė, kad S. U. teisme parodė, jog tokių grandinėlių daroma daug, t. y. kad tai ne vienetinis gaminys. Tačiau S. U. kaip tik patvirtino, kad minėto pynimo grandinėlių užsegimai gaminami apvalūs, o ne ovalūs. E. V. ikiteisminio tyrimo metu atpažino minėtą grandinėlę būtent pagal užsegimą, kurį juvelyras jos prašymu buvo pakeitęs kitokiu, t. y. ovalios formos užsegimu. Taigi E. V. grandinėlę atpažino būtent pagal šį individualų požymį. Taip pat teismas padarė neteisingas išvadas ir dėl kitų su šiais įrodymais susijusių duomenų, t. y. specialisto išvadoje Nr. 11-622(13) (ši išvada buvo gauta po S. U. parodymų, kad jei grandinėlės dalys liejamos ne vienu metu, gali skirtis aukso ir kitų priemaišų sudėtis) nurodytus duomenis, kad grandinėlės elementai ir užsegimo detalė pagaminti iš skirtingų aukso lydinių, teismas įvertino kaip nepaneigiančius liudytojos A. M. ir išteisintojo R. M. parodymų, kad stambaus pynimo auksinė grandinėlė, kurią E. V. atpažino kaip iš jos pavogtą, priklauso jiems.

4.4. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino visų bylai reikšmingų įrodymų. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, kiekvieną įrodymą vertindamas atskirai nuo kitų įrodymų ir po vieną atmesdamas, nevertino surinktų įrodymų visumos: neaptarė jų ryšio su vaizdo įrašu, pateiktu nukentėjusiosios N. V., kuriame užfiksuotas vaizdas jos namo teritorijoje nusikaltimo metu, ir nevertino atlikto eksperimento, kurio metu nustatyta, kad pas kaltinamuosius rastų daiktų ir drabužių visuma, vaizdo kamerai fiksuojant vaizdą, atitinka nusikaltimo metu filmuotų asmenų turėtų daiktų, dėvėtų kaukių ir drabužių požymius, bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(901)-IS1-1688, kurioje nurodyta, kad ant daiktų, 2013 m. vasario 9 d. paimtų iš I. L. automobilio „Hyundai Santa Fe“, rasta visų kaltinamųjų DNR pėdsakų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento visiškai nepasisakė, vaizdo įrašo, kuris laikytinas svarbiu įrodymu, nevertino. Taip pat apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė, nevertino ir nesirėmė dalimi liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, t. y. G. Ališauskaitės, D. P., A. L., M. Z., J. K. ir kt. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas taip pat nepasisakė, nevertino jų kitų bylos duomenų kontekste. Be to, apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kaltinamųjų parodymų kaitos, kaltinamųjų artimųjų parodymų nenuoseklumo, nepasisakė dėl kaltinamojo I. L. parodymų kaitos ir jų priderinimo chronologiškai pagal tyrimo metu nustatomas ir kaltinamajam tampančias žinomomis aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo teiginiu, kad nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nevertino I. L. parodymų kaitos, jam duodant parodymus dėl geltono metalo grandinėlės, perrištos siūlu. Motyvuotų išvadų dėl šios apeliacinio skundo dalies teismas neišdėstė ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

4.5. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas kiekvieną įrodymą vertino atskirai ir po vieną atmetė, nevertindamas jų kaip įrodymų visumos, t. y. atmesdamas kaip įrodymus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus daiktų atpažinimo metu, šių parodymų nesugretino su juos patvirtinančiomis specialistų išvadomis ir paaiškinimais, kad įsibrovimo metu padaryti apgadinimai, tikėtina, padaryti pas įtariamuosius sulaikymo metu rastais įrankiais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė įrodymų tarpusavio ryšio: vaizdo įrašo, pateikto nukentėjusiosios N. V., atlikto eksperimento ir specialisto išvados Nr. 140-(901)-IS1-1688 duomenų, tyrėjo 2013 m. vasario 18 d. tarnybinio pranešimo, teisme specialistės G. Ališauskaitės duotų paaiškinimų, liudytojo M. Z. teisme duotų parodymų, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadų, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1323 (13), duomenų iš telekomunikacijų paslaugas teikiančių bendrovių ir daiktų atpažinimo metu gautų duomenų, kratų protokoluose užfiksuotų duomenų ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės J. Kančauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

6. Kasaciniu skundu, paduotu BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, prašoma Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Toks prašymas iš esmės argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, t. y. priimdamas skundžiamą nutartį nepripažino įrodymais duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, nepagrįstai atmetė apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepripažįstant nukentėjusiųjų parodymų, kuriais jie patvirtino atpažinę pas I.

L. ir R. M. rastus daiktus kaip iš jų pavogtus, nepagrįstai nurodė, jog atliekant procesinius veiksmus – atpažinimus – buvo pažeista BPK 193 straipsnyje nustatyta daiktų parodymo atpažinti tvarka; kad padarė neteisingas išvadas dėl liudytojo S. U. parodymų ir su jo parodymais susijusių Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-622(13) nurodytų duomenų vertinimo; kad apeliaciniame skunde buvo pasisakyta, jog pirmosios instancijos teismas kiekvieną įrodymą vertindamas atskirai nuo kitų įrodymų ir po vieną atmesdamas, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos: neaptarė jų ryšio su vaizdo įrašu, pateiktu nukentėjusiosios N. V., kuriame užfiksuotas vaizdas jos namo teritorijoje nusikaltimo metu, ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento, kurio metu nustatyta, kad pas kaltinamuosius rastų daiktų ir drabužių visuma, vaizdo kamerai fiksuojant vaizdą, atitinka nusikaltimo metu nufilmuotų asmenų turėtų daiktų, dėvėtų kaukių ir drabužių požymius, bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(901)-IS1-1688, kurioje nurodyta, kad ant daiktų, 2013 m. vasario 9 d. paimtų iš I.

L. automobilio „Hyundai Santa Fe“, rasta visų kaltinamųjų DNR pėdsakų, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento visiškai nepasisakė ir visiškai nevertino vaizdo įrašo, pateikto nukentėjusiosios, kuris laikytinas svarbiu įrodymu, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas; kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kaip įrodymus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus daiktų atpažinimo metu, šių parodymų nesugretino su juos patvirtinančiomis specialistų išvadomis ir paaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad įsibrovimo metu padaryti apgadinimai galimai padaryti pas įtariamuosius sulaikymo metu rastais įrankiais; kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė, nevertino ir nesirėmė dalimi liudytojų ir nukentėjusiųjų:

G. Ališauskaitės, D. P., A. L., M. Z., J. K. ir kitų asmenų parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė ir taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nepateikė šių įrodymų vertinimo kitų duomenų kontekste, be to, nevertino kaltinamųjų parodymų kaitos ir nenuoseklumo, nepasisakė dėl kaltinamojo I. L. parodymų kaitos ir jų priderinimo pagal tyrimo metu nustatomas ir kaltinamajam tampančias žinomomis aplinkybes, apsiribodamas teiginiu, kad neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas nevertino jo parodymų kaitos, jam duodant parodymus dėl geltono metalo grandinėlės, perrištos siūlu; kad dėl ydingo įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė įrodymų tarpusavio ryšio: vaizdo įrašo, pateikto nukentėjusiosios N. V., ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(901)-IS1-1688, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėjo 2013 m. vasario 18 d. tarnybinio pranešimo, teisme duotų specialistės G.

Ališauskaitės ir liudytojo M. Z. duotų parodymų, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadų, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1323(13), duomenų iš telekomunikacijų paslaugas teikiančių bendrovių ir daiktų atpažinimo metu gautų duomenų, kratų protokoluose užfiksuotų duomenų ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų.

6.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė I. Danylienė prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo I. L., R. M. ir T. D. dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo kaltinamuosius pripažinti kaltais padarius visas jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, paskirti atitinkamas bausmes ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti jų (laisvės atėmimo bausmių) vykdymą. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinius ieškinius tenkinti visiškai ir iš kaltinamųjų priteisti solidariai ieškiniuose nurodytas sumas žalai atlyginti.

6.2. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė, t. y. paliko galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, byloje surinktus duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis); kad byloje surinktų ir ištirtų duomenų, kurie leistų neabejotinai konstatuoti, jog I. L., R. M. ir T. D. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nėra, todėl naikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nėra jokių teisinių pagrindų.

6.3. Kasatorė, nesutikdama su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kasaciniame skunde nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde.

6.4. Kasatorės argumentai, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, atmestini.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

7.1. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

7.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013 ir kt.).

7.3. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus. Teismas bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė motyvuotai paaiškindamas, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

7.4. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

7.5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka konstatuoti, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).

7.6. Nagrinėjamoje byloje I. L. buvo kaltinamas padaręs 16 nusikalstamų veikų, atitinkamai kvalifikuojamų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį; R. M. – 16 nusikalstamų veikų, atitinkamai kvalifikuojamų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį; T. D. – 15 nusikalstamų veikų, atitinkamai kvalifikuojamų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį.

7.7. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, o turi būti nustatomas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-232/2014).

7.8. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

7.9. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad, laikantis BPK 7 straipsnyje nustatytų rungimosi taisyklių, visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, jų patikimumas, siekiant pašalinti bylos nagrinėjimo metu kilusias abejones, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų (BPK 286, 287, 288 straipsniai), buvo patikrintas.

7.10. I. L. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2009 m. liepos 7 d., išlaužę dvejų durų užraktus, įsibrovė į A. A. L. priklausantį butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A. A. L. ir A. L. priklausantį didelės vertės – 34 117,82 Eur – turtą.

7.11. I. L., R. M. ir T. D. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2012 m. rugsėjo 12 d. 9.00 val., įsibrovė į R. P. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė R. ir D. P. priklausantį didelės vertės – 17 232,39 Eur – turtą; 2012 m. spalio 13 d., nuo 15.00 iki 22.00 val., sugadinę lauko vartelių atidarymo ir domofono mechanizmą, išlaužę pirmo aukšto plastikinį langą su durimis, įsibrovė į G. ir K. V. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė G. ir K.

V. priklausantį didelės vertės – 10 755,47 Eur – turtą, įsibraudami į namą, tyčia sugadino svetimą turtą, padarydami G. ir K. V. 4863,83 Eur turtinę žalą; 2012 m. spalio 20 d., nuo 19.30 iki 23.00 val., atspaudę plastikinio lango rėmą, įsibrovė į T. P. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė T. P. 5174,93 Eur vertės turtą; nuo 2012 m. lapkričio 3 d. 15.45 val. iki 2012 m. lapkričio 4 d. 14.00 val., pragręžę skylę virš rankenos ant medinio lango rėmo, įsibrovė į A. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A.

M. ir R. V.–M. priklausantį 335,96 Eur vertės turtą bei J. P. priklausantį didelės vertės – 10 600,09 Eur – turtą; 2012 m. lapkričio 23 d., nuo 16.30 iki 18.30 val., išlaužę plastikinio lango varčią, įsibrovė į F. G. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė F. G. bei G. G. priklausantį 2291,76 Eur vertės turtą; 2012 m. lapkričio 30 d., nuo 10.00 iki 19.45 val., atspaudę plastikinį langą nepažeidę jo rakinimo mechanizmo, įsibrovė į L. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė L.

M. priklausantį 941,27 Eur vertės turtą, V. M. priklausantį 1242,47 Eur vertės turtą ir J. M. priklausantį 275,14 Eur vertės turtą; 2012 m. gruodžio 15 d. nuo 15.30 iki 19.40 val., prakirpę tinklinę tvorą ir sulaužę terasos durų užraktą, įsibrovė į K. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė R. B. priklausantį 3609,68 Eur vertės turtą, K. M. priklausantį 202,73 Eur vertės turtą ir Vilniaus universitetui priklausantį 786,59 Eur vertės turtą, be to, įsibraudami į K. M. priklausantį namą, tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė K.

M. 687,85 Eur turtinę žalą; 2012 m. gruodžio 21 d., apie 20.17 val., siekdami pagrobti svetimą turtą, tiksliai nenustatytu įrankiu sulaužydami N. V. priklausančio namo, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario lango varčią ir rėmą, pasikėsinimo įsibrauti į namo vidų bei pagrobti svetimą, N. V. priklausantį, materialinę vertę turintį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes pastebėjo ant namo esančias vaizdo filmavimo kameras ir nesugebėjo įsibrauti į namą pro sulaužytą langą, pasikėsinę įsibrauti į N. V. priklausantį namą, tyčia sugadino svetimą – N. V. priklausantį – turtą, taip padarė 254,49 Eur turtinę žalą; 2013 m. sausio 21 d., nuo 18.10 iki 19.30 val., išlaužę namo verandos plastikines duris, įsibrovė į E. V. gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė E. V. priklausantį 8645,16 Eur vertės turtą, be to, įsibraudami į E. V. namą, tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė E. V. 318,52 Eur turtinę žalą; 2013 m. sausio 26 d., nuo 14.30 iki 20.40 val., išlaužę įėjimo durų spyną ir varčią, įsibrovė į M.

G. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė M. G. priklausantį 801,65 Eur vertės turtą, be to, įsibraudami į M. G. priklausantį namą, tyčia sugadino svetimą turtą ir padarė M. G. 527,49 Eur turtinę žalą.

7.12. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą, kurioje yra keli kaltinamieji, kaltinami kelių nusikalstamų veikų padarymu, nuosprendyje turi būti analizuojamas kiekvienas įrodymas ir jų visuma dėl kiekvieno kaltinimo ir kiekvieno kaltinamojo.

7.13. Teismo priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kaip minėta, turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

7.14. BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas kaltinamuosius I. L., R. M. ir T. D. išteisino dėl visų jiems pareikštų kaltinimų BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu – neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė išsamiai išnagrinėjęs visus bylos duomenis dėl kiekvienos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos bei konstatavęs, kad byloje nepakanka BPK nustatyta tvarka surinktų įrodymų, leidžiančių teismui daryti vienareikšmes ir neabejotinas išvadas dėl kaltinamųjų dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis ir spėjimais.

7.15. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytais veiksmais teismo proceso metu gali būti patikrintas.

7.16. Teisėtai gautais duomenimis laikomi duomenys, surinkti atliekant BPK ar kituose teisės aktuose numatytus veiksmus. Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo negali būti laikomi įrodymu, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai, pavyzdžiui, proporcingumo ar pan.; buvo panaudotas smurtas, grasinimai ar kitokia neleistina prievarta; proceso veiksmas buvo atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių arba atliekant procesinį veiksmą buvo iš esmės varžomos įtariamojo (kaltinamojo) teisės; proceso veiksmo eiga ir rezultatai buvo netinkamai užfiksuoti.

7.17. Teisėtumo reikalavimas teismų praktikoje nėra suabsoliutinamas tiek, kad net nežymūs nukrypimai nuo nustatytos proceso veiksmų atlikimo tvarkos visais atvejais pripažįstami kliūtimi reikšmingus bylai duomenis pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai dar nereiškia, jog tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais paprastai nepripažįstami (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006).

7.18. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymais nepripažino BPK 193 straipsnyje nustatyta tvarka atliktų daiktų parodymo atpažinti metu gautų duomenų, kad atpažinimų metu gautus duomenis vertino atskirai nuo kitų įrodymų ir po vieną atmetė nevertindamas jų kartu su kitais įrodymais kaip visumos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. A. L. atpažino 21 monetą, kurios buvo pateiktos atpažinti parodant jam ne mažiau kaip 226 monetas; D. P. atpažino žiedą, kuris buvo pateiktas atpažinti parodant daugiau kaip 15 žiedų; R. P. atpažino žiedą parodant jam tris žiedus; G. V. atpažino vieną grandinėlę parodant jai 8 grandinėles ir t. t. Taigi, prokurorės manymu, BPK 193 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, nes daiktai atpažinti buvo pateikti parodant ne mažiau kaip po tris vienarūšius daiktus.

7.19. Dokumentų kaip įrodinėjimo priemonės baudžiamajame procese sąvoka pateikta BPK 95 straipsnyje, o jų rūšys – BPK 96 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą dokumentas kaip įrodymas gali būti ir procesinio veiksmo – parodymo atpažinti protokolas. BPK 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti, o 2 dalyje – kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarka nustatyta BPK 193 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį daiktai ir kiti objektai parodomi atpažinti tarp kitų tos pačios rūšies daiktų ar kitų objektų. Parodomų atpažinti daiktų ar kitų objektų turi būti ne mažiau kaip trys. Ši taisyklė netaikoma unikalių daiktų ir objektų atpažinimo atvejais. Šio BPK straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parodomų atpažinti daiktų bei objektų požymiai aprašomi parodymo atpažinti protokole. Parodomų atpažinti daiktų bei objektų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama.

7.20. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

7.21. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atliekant parodymų patikrinimus, siekiant, kad parodymo atpažinti rezultatai būtų laikomi patikimi ir reikšmingi, turi būti laikomasi ne tik BPK 193 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, bet ir prieš pradedant atpažinimo procedūrą kiek įmanoma tiksliau įvykdomi BPK 191 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai. Be to, pabrėžtina, kad gauti duomenys po šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo, negali būti išskirtinai vertinami, lyginant su kitais bylos duomenimis, nes, kaip minėta, pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka.

7.22. Taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 91 straipsnio nuostatas daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali būti laikomi ir daiktai, kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais. Tai gali būti, pavyzdžiui, vagyste, plėšimu, turto prievartavimu įgyti daiktai, paimant kyšį gauti pinigai, kontrabanda įvežtos prekės ir pan. Daiktai, kaip įrodymai, byloje dažniausiai būna netiesioginiai įrodymai, nes jais paprastai nustatomi tarpiniai faktai. Rasto daikto – nusikalstamos veikos objekto – suradimas pas tam tikrą asmenį gali leisti daryti išvadą, kad jis su tuo daiktu yra susijęs, tačiau, jeigu byloje nėra kitų įrodymų, tai nėra pagrindas savaime preziumuoti, kad šis asmuo šį daiktą įgijo padarydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką – pavyzdžiui, vagystę ar plėšimą. Tais atvejais, kai baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už tam tikrų daiktų laikymą, gabenimą ir pan., pats daikto suradimas pas tam tikrą asmenį jau leidžia spręsti, jog tam tikrą daiktą (pvz., narkotines ar psichotropines medžiagas) turintis asmuo gali būti padaręs nusikalstamą veiką.

7.23. Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos įvertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų įtariamojo (kaltinamojo) kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas.

7.24. Pagal byloje esančius duomenis, 2013 m. vasario 9 d. laikotarpiu nuo 18.00 iki 19.50 val. policijos pareigūnai pastebėjo automobilį „Hyundai Santa Fe“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris jiems sukėlė įtarimą. Vilniaus rajono Bukiškių kaime jį sustabdžius ir apžiūrėjus nustatyta, kad jame buvo trys asmenys – kaltinamieji I. L., R. M. ir T. D., o automobilyje aptikta ir paimta: 2 vnt. trikotažinių kaukių; 3 vnt. trikotažinių kepurių; 5 vnt. poros trikotažinių pirštinių; 3 vnt. radijo stočių su 2 vnt. laisvų rankų įrangos ausinėmis; dujų balionėlis; kišeninis žibintuvėlis „mini maglite”; mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ (su margu korpusu: mobiliojo ryšio telefono baterija „BL-5CA Nokia“; Sim kortelė „Labas“; geltono metalo moneta su užrašu „Canada Dollar“; geltono metalo moneta su užrašu „10 Pfennig“; maišelis, kuriame buvo: sagutės ir buities smulkmenos; kirvis; keturi atsuktuvai; gnybtuvas; veržliaraktis, du metaliniai laužtuvai; 4 vnt. rankinių (dvi sportinės, dvi kompiuterinės); sportinis vyriškas džemperis; vyriška striukė „Adidas“; salone rasta ir paimta: viena pora trikotažinių juodų pirštinių su taškeliais; mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 7250i“, imei 352955002998341 (melsvos ir juodos spalvų). Kaltinamųjų gyvenamosiose vietose buvo atliktos kratos. I. L. ir R. M. namuose buvo aptikta daug aukso juvelyrinių dirbinių, pinigų ir senovinių monetų, kurias pateikus atpažinti A. A. L., šis pagal įbrėžimus, įlenkimą ir išgaubimą, patamsėjusius užrašus, pašviesėjusias dalis, įbraukimus atpažino 7 vnt. 5 rublių nominalo geltono metalo caro Nikolajaus monetų; vieną 7,5 rublio nominalo geltono metalo caro Nikolajaus monetą; 10 vnt. 10 rublių nominalo geltono metalo caro Nikolajaus monetų bei 2 vnt. 15 rublių nominalo geltono metalo caro Nikolajaus monetų, kurios buvo paimtos kratos metu R. M. gyvenamojoje vietoje, ir pagal patamsėjusius užrašus atpažino vieną 10 rublių nominalo geltono metalo caro Nikolajaus monetą, kuri buvo paimta kratos metu I. L. bute, kaip jam priklausiusias monetas.

7.25. Kaltinamieji I. L. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos tuo, kad nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2009 m. liepos 7 d., išlaužę dvejų durų užraktus, įsibrovė į A. A. L. butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir pagrobė didelės vertės – 34 117,82 Eur – turtą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šis kaltinimas iš esmės grindžiamas tuo, kad, 2013 m. vasario 9 d. sulaikius I. L. automobilį, jame buvo aptikti visi trys kaltinamieji ir rasti daiktai, kurie galimai tinka vagystėms vykdyti: laužtuvai, racijos, pirštinės, kaukės ir kt.; kad nukentėjusysis A.

A. L. tarp daiktų, kurie buvo rasti ir paimti pas kaltinamuosius I. L. ir R. M. namuose, atpažino savo monetas, kurios nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2009 m. liepos 7 d. buvo pavogtos vagystės iš jo buto metu. Tačiau, kaip pažymėjo teismas, byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 7 d. buvo sulaikytas B. T., iš kurio buvo paimti įvairūs juvelyriniai dirbiniai: geltono metalo auskarai su raudonu akmenuku; geltono metalo auskarai iš dviejų vandens lašų; geltono metalo auskarai su delfinais; geltono metalo auskarai žiedo formos; geltono metalo auskarai žiedo formos su baltu akmenuku; geltono metalo auskarai su grandinėle ir rutuliuku; geltono metalo pakabukas su gėle juodame fone; geltono metalo žiedas; geltono metalo žiedas su dviem baltais akmenukais; geltono metalo žiedas su išlenkimu noselės formos; geltono metalo žiedas su balto metalo apvadu; dvi geltono metalo grandinėlės, viena su stačiakampio formos geltono metalo pakabuku; geltono metalo grandinėlė su kryžiuku.

Iš B. T. paimtus daiktus parodžius atpažinti A. A. L., šis atpažino kaip iš jo pavogtus žiedą su baltais akmenukais ir geltono metalo grandinėlę, o A. L. – šešias poras auskarų ir geltono metalo grandinėlę su kryžiuku. Pagal bylos duomenis, B. T. buvo teistas 6 kartus, dauguma padarytų nusikalstamų veikų buvo susijusios su svetimo turto vagystėmis. Jokių įrodymų, kad jis pažinotų kaltinamuosius I. L. ir R. M. ir kad šie jam būtų pardavę ar perdavę pas jį surastus aukso juvelyrinius dirbinius, kuriuos nukentėjusieji A.

A. L. ir A. L. atpažino kaip savo, byloje nėra. Kokiu būdu, kokį įrankį panaudojant buvo išlaužti dviejų durų užraktai įsibraunant į A. A. L. butą taip pat nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nors A. A. L. nurodė daug požymių, pagal kuriuos jis atpažino monetas, tačiau teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad tokie požymiai (patamsėjimai ties užrašais, įbrėžimai, pašviesėjusios dalys) yra individualūs požymiai, kurie leistų daryti vienareikšmę ir neginčytiną išvadą, jog monetos, atpažintos nukentėjusiojo, priklauso būtent jam ir kad jas pagal šiuos požymius galima atskirti nuo kitų vienarūšių monetų; kad A.

A. L. buvo pateikta atpažinti daug R. M. namuose rastų monetų, jų kiekis beveik atitiko nukentėjusiojo nurodytą pavogtų iš jo monetų kiekį, tačiau jis atpažino ne visas; kad pats A. A. L. teisme nurodė, jog jis abejoja, kad viena atpažinta moneta priklauso jam. Taip pat teismas pasisakė, kad „tiek A. A. L., tiek kaltinamieji I. L. ir R. M., bei liudytojomis apklaustos M. L. ir A. M. nurodė jų gyvenamosiose vietose rastų monetų įsigijimo istorijas, tačiau nei vieni iš jų negalėjo pateikti monetų įsigijimo dokumentų. A.

A. L. pateikė tik šešis lapus su monetų atvaizdais, tarp kurių yra tik dvi monetos su Rusijos caro Nikolajaus atvaizdu, pagal pateiktus lapus niekaip negalima atskirti, kurios monetos juose atvaizduotos. Ir nors teisme pateikiant atpažinti monetas liudytojos I. L. ir R. M. neatpažino nei vienos, kaip rastos I. L. ir R. M. namuose ir galimai priklausančios jiems, tai neleidžia teismui daryti neginčytinos išvados, kad šios monetos negalėjo būti įsigytos kaltinamųjų I. L. ir R. M. nurodytomis aplinkybėmis.“ Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad nagrinėjant bylą teisme išnaudojus visas procesines galimybes esamų prieštaringų duomenų ir abejonių dėl jų patikimumo pašalinti nepavyko, be to, nurodęs, kad nebuvo laikytasi ir BPK 191–193 straipsniuose nustatytos parodymų atpažinti tvarkos A.

A. L. pateikiant iš karto atpažinti visas (tiek rastas atliekant kratą R. M., tiek I. L. gyvenamosiose vietose) monetas, kad, lyginant duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu atliekant proceso veiksmus – pateiktų daiktų atpažinimus, su tomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, yra pakankamas pagrindas abejoti šių įrodymų objektyvumu. Išanalizavęs visas bylos aplinkybes, teismas priimtame nuosprendyje konstatavo, kad byloje neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog I. L. ir R. M. dalyvavo padarant didelės vertės svetimo turto vagystę įsibraunant į A.

A. L. ir A. L. butą, nėra, todėl dėl šio kaltinimo juos išteisino.

7.26. Tuo pačiu pagrindu pirmosios instancijos teismas I. L., R. M. ir T. D. išteisino ir dėl kaltinimo tuo, kad jie nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2012 m. rugsėjo 12 d. padarė didelės vertės turto vagystę įsibrovę į R. P. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad, pagal bylos duomenis, jokių įsilaužimo į namus pėdsakų nebuvo nustatyta, įvykio vietoje rasti pėdsakai neatitiko nė vieno iš kaltinamųjų pirštų atspaudų. Ištyręs byloje pateiktus dėl šios nusikalstamos veikos surinktus duomenis, teismas pažymėjo, kad kaltinimas pareikštas remiantis vien nukentėjusiųjų R.

P. ir D. P. parodymais, kad tarp jiems pateiktų kaltinamojo R. M. gyvenamojoje vietoje rastų daiktų jie atpažino vieną iš žiedų. Tačiau, kaip nurodoma nuosprendyje, įrodymai, kurie byloje surinkti dėl šio atpažinimo, teismui kelia abejonių. Visų pirma todėl, kad pati nukentėjusioji, atpažinimo metu nurodžiusi, jog atpažįsta auksinį žiedą su cirkoniu, nes jis labai panašus į jos žiedą, kad jį atpažino pagal formą, cirkonio akmenukus, jų baltą spalvą, apvalią formą, dydį, jų įmontavimą ir iškilimą, vėliau ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad atpažino žiedą su deimantais; kad teismui patikrinti, koks žiedas buvo atpažintas ikiteisminio tyrimo metu, nėra galimybės, nes atpažinimo protokolas į bylą pateiktas be fotolentelės. Taip pat teismas pažymėjo, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji vėl pasisakė apie žiedą, kaip jos atpažintą, ir nurodė, kad jis buvo su cirkonio akmenimis; taip pat ji, kaip ir jos sutuoktinis, nukentėjusysis R.

P., ikiteisminio tyrimo metu atpažinęs neva tą patį žiedą ir neminėjęs, kad jis buvo su deimantais, teisme nurodė, jog šis žiedas buvo masinės gamybos ir niekuo neišsiskyrė nuo kitų; kad abu patvirtino, jog žiedas buvo pirktas parduotuvėje, o tai, teismo manymu, leidžia teigti, kad atpažintas žiedas neturi kokių nors ypatingų ar individualių požymių; be to, kaip minėta, šios vagystės metu nebuvo nustatyta jokių įsibrovimo į namą požymių, daiktai, kaip nurodė patys nukentėjusieji, nebuvo išversti, o tai leidžia daryti išvadą, kad daiktai galėjo dingti ir kitomis aplinkybėmis; kad jokių duomenų, jog kaltinamieji buvo pažįstami su nukentėjusiaisiais ar lankėsi jų namuose, byloje nėra; kad daiktų parodymo atpažinti objektyvumu leidžia abejoti ir tai, jog D.

P. buvo visų pirma parodyti visi kaltinamojo R. M. gyvenamojoje vietoje rasti daiktai; kad, įvertinus byloje ištirtus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti liudytojos A. M. parodymus, jog žiedas su 2 iškiliais cirkonio akmenukais yra jos, nepatikimais.

7.27. Kaltinamieji I. L., T. D. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos tuo, kad 2012 m. spalio 13 d., nuo 15.00 iki 22.00 val., sugadinę lauko vartelių atidarymo ir domofono mechanizmą, išlaužę pirmo aukšto plastikinį langą su durimis, įsibrovė į G. ir K. V. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė didelės vertės jų turtą bei sugadino jų turtą.

7.28. Kaip matyti iš bylos duomenų, atlikus įvykio vietos apžiūrą, buvo aptikti trijų skirtingos rūšies avalynės pėdsakai, ant plastikinio lango rėmo ir varčios aptiktos laužymo įrankio žymės ir mėlynos spalvos įrankio dažų mikrodalelės, ant lango rėmo ir varčios aptikti darbinių pirštinių fragmentai, ant lango vidinės palangės – darbinių pirštinių bei avalynės pėdsakai. Pirmosios instancijos teismas, dėl šių nusikalstamų veikų ištyręs bei išanalizavęs visus byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad dėl kaltinamųjų kaltumo šiuo atveju taip pat yra labai daug prieštaravimų ir neaiškumų.

Šis teismas pažymėjo, kad, visų pirma, kelia abejonių grandinėlės atpažinimo procesinis įforminimas, nes, teismo manymu, jis buvo atliktas nesivadovaujant BPK 193 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK minėtas straipsnis numato, kad daiktai ir kiti objektai turi būti rodomi atpažinti tarp kitų tos pačios rūšies daiktų, o nukentėjusiajai G. V. grandinėlė, kurią ji neva atpažino kaip savo, buvo parodyta tarp visų kitų daiktų, kurie kratos metu buvo rasti kaltinamojo R. M. gyvenamojoje vietoje. Be to, prieš parodant atpažinti, asmuo turi būti apklausiamas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą daiktą, o šiuo atveju byloje tai nebuvo atlikta.

Remdamasis šiais argumentais, teismas atpažinimo protokolą, kaip įrodymą, įvertino kritiškai. Taip pat teismas pasisakė, kad nė vienas objektas (pėdsakas), kuris buvo rastas ir paimtas įvykio vietos apžiūros metu, nesutapo su pateiktais tyrimui objektais, paimtais iš kaltinamųjų automobilyje ar jų gyvenamosiose vietose. Vienintelis pėdsakas – pirštinės fragmentas, kaip nurodoma Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadoje Nr. 140-(2235)-IS1-3304, galėjo būti paliktas arba tirti pateiktomis pirštinėmis Nr. 2-5 (Nr. 2 pirštinės, paimtos iš T.

D.; Nr. 3 ir 4 pirštinės, paimtos iš buto Rugių g. pas T. D.; Nr. 5 pirštinės, paimtos iš T. D. automobilio „VW Touareg“), Nr. 8 (pirštinės, paimtos iš I. L. vairuojamojo automobilio „Hyundai Santa Fe“), Nr. 10-11 (pirštinės, paimtos iš I. L. vairuojamojo automobilio „Hyundai Santa Fe“) arba kitomis pirštinėmis, kurių kontaktinį paviršių sudaro iškilūs taškų pavidalo elementai. Ši išvada, teismo nuomone, nėra objektyvus įrodymas, kurio pagrindu teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamieji nusikaltimo darymo metu buvo nukentėjusiųjų namuose; kad tokių pirštinių galima įsigyti daugelyje prekybos vietų.

Vieno iš kaltinamųjų – T. D. telefono signalas buvo užfiksuotas celės, esančios Vilniaus r., Zujūnų k., veikimo zonoje, tačiau gynybos versija, kad tuo metu jis galėjo būti prie brolio, gyvenančio Vilniuje, Gabijos gatvėje (ši gatvė yra netoli Zujūnų kaimo), namų, nepaneigta. Taigi dėl šio kaltinimo teismas I. L., R. M. ir T. D. išteisino neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes byloje tai patvirtinančių neabejotinų įrodymų nėra.

7.29. Kaltinamieji I. L., T. D. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos ir tuo, kad nuo 2012 m. lapkričio 3 d. 15.45 val. iki 2012 m. lapkričio 4 d. 14.00 val., pragręžę skylę medinio lango rėme, įsibrovė į A. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė nukentėjusiesiems A. M. ir R. V.–M. priklausantį 335,96 Eur vertės turtą bei nukentėjusiajam J. P. priklausantį didelės vertės – 10 600,09 Eur – turtą.

7.30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atliekant įvykio vietos apžiūrą ant išlaužto lango palangės buvo aptikti pirštinių ir avalynės pėdsakai, avalynės pėdsakai buvo rasti ir ant laiptų į antrąjį namo aukštą. Pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(906)-ISI-1256 tirti pateiktose daktiloskopinėse plokštelėse užfiksuoti pėdsakų fragmentai ir nuotraukose užfiksuoti fragmentai buvo palikti ne tirti pateikta avalyne (R. M., I. L., R. D.), o kita avalyne; pagal to paties Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(1637)-ISI-3251, tirti pateiktose daktiloskopinėse plokštelėse Nr. 1-2 ir tirti pateiktoje informacinėje laikmenoje įrašytose nuotraukose Nr. 1-2 užfiksuoti pėdsakų fragmentai buvo palikti ne tirti pateiktomis pirštinėmis Nr. 1, Nr. 9 ir Nr. 12, o kitomis pirštinėmis, kurių kontaktinį paviršių sudaro iškilūs taškų pavidalo elementai.

Tirti pateiktoje daktiloskopinėje plokštelėje Nr. 1 užfiksuotas pėdsako fragmentas, rastas ir paimtas 2012 m. lapkričio 4 d. įvykio vietos apžiūros metu, adresu: Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), galėjo būti paliktas tirti pateiktomis pirštinėmis Nr. 2-5, Nr. 8, Nr. 10-11 arba kitomis pirštinėmis, kurių kontaktinį paviršių sudaro iškilūs taškų pavidalo elementai (pirštinės Nr. 2, paimtos iš T. D.; Nr. 3 ir Nr. 4 – kratos metu T. D. bute Rugių g., Vilniuje; Nr. 5 iš T. D. automobilio „VW Touareg“; Nr. 8, 10 ir 11 iš I.

L. vairuojamojo automobilio „Hyundai Santa Fe“). Tačiau, kaip minėta, teismas pripažino, kad tokių pirštinių galima įsigyti ne viename prekybos centre. Pasisakydamas dėl šio kaltinimo ir dėl jo byloje pateiktų duomenų, teismas pažymėjo, kad iš esmės kaltinamųjų kaltumas buvo grindžiamas tuo, jog abu nukentėjusieji atpažino du daiktus iš daiktų, kurie buvo paimti pas I. L. jo gyvenamojoje vietoje: auksinę grandinėlę, perrištą siūlu, ir auskarus, iš kurių viename iškritęs akmenėlis. Teismas pažymėjo, kad, ištyrus byloje pateiktus įrodymus dėl šios nusikalstamos veikos, dėl kaltinamųjų kaltumo yra daug prieštaravimų ir abejonių.

Visų pirma, kaip nurodė teismas, kelia abejonių daiktų, kurie buvo pateikti atpažinti nukentėjusiajam A. M., atpažinimo procesinis įforminimas, nes, teismo vertinimu, jis buvo atliktas nesivadovaujant BPK 193 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK minėtas straipsnis numato, kad daiktai ir kiti objektai turi būti rodomi atpažinti tarp kitų tos pačios rūšies daiktų, o nukentėjusiajam A. M. perrišta siūlu grandinėlė ir auskarai, kuriuos jis neva atpažino kaip pavogtus iš jų namo, buvo parodyti tarp visų kitų daiktų, kurie kratos metu buvo rasti kaltinamojo I.

L. gyvenamojoje vietoje, be to, prieš parodant atpažinti, asmuo turi būti apklausiamas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą daiktą, o šiuo atveju tai nebuvo atlikta. Teismo nuosprendyje pažymima, kad apklausiama teisme nukentėjusioji R. V.–M. parodė, jog atpažino grandinėlę ir auskarus jau po to, kai sutuoktinis jai pasakė apie jo policijoje matytus iš jų pavogtus daiktus. Be to, išteisinamajame nuosprendyje teismas pasisakė, kad, sprendžiant kilusius klausimus dėl to, kam ši grandinėlė priklauso, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo gautos specialistų (ekspertų) išvados, iš kurių nei viena neleidžia teismui daryti neabejotinos išvados, jog nukentėjusiųjų atpažinta grandinėlė priklauso jiems; kad teismo paskirtos ekspertizės, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizės centras, akto Nr. 11-1369 (15) išvadose vienareikšmiškai pasisakyta, kad nustatyti, ar tyrimui pateikta grandinėlė buvo perrišta siūlu būtent iš to paties siūlų ritinio, kuris paimtas iš nukentėjusiojo A.

M., negalima; taip pat šioje išvadoje yra paaiškinta, kad 2013 m. gegužės 30 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. 11-1323 (13) duotas atsakymas, kad tyrimui pateiktas siūlas, kuriuo surišta plyšusi geltono metalo grandinėlė, rasta kratos metu kaltinamojo I. L. bute, ir siūlas ritinyje, paimtas iš nukentėjusiojo A. M., yra vienodi, reiškia, kad šie siūlai priskiriami tai pačiai siuvimo siūlų grupei; taip pat ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad ir kiti siūlai, paimti tiek iš liudytojos I. S., tiek iš nukentėjusiojo A.

M., tiek siūlas, kuriuo surišta grandinėlė, rasta kratos metu I. L. bute, yra vienodi. Pasisakydamas dėl auskarų, kuriuos atpažino nukentėjusieji, teismas vertino ir tai, kad liudytoja M. L. apie juos minėjo ne tik teisme, kai galimai jai jau buvo žinomi jų atpažinimo ypatumai, bet ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, kai nurodė, kad dėl jai išvardytų daiktų, kurie buvo paimti iš jų gyvenamosios vietos, ji gali pasakyti, jog du apvalūs auskarai geltono metalo spalvos – tai pirmi auskarai, kuriuos nupirko tėvai, kai jai pradūrė ausis.

Taigi dėl šio kaltinimo teismas I. L., T. D. ir R. M. taip pat išteisino neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes byloje tai patvirtinančių neabejotinų įrodymų nėra.

7.31. Kaltinamieji I. L., T. D. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos tuo, kad 2012 m. lapkričio 23 d., nuo 16.30 iki 18.30 val., išlaužę namo pirmame aukšte plastikinio lango varčią, įsibrovė į F. G. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė F. G. ir G. G. priklausantį 2291,76 Eur vertės turtą.

7.32. Iš bylos duomenų matyti, kad apžiūrint įvykio vietą buvo aptikti įsilaužimo pėdsakai: žemėje šalia namo rasti kelių rūšių įspaustiniai avalynių pėdsakai, ant namo lango skardinės palangės pirštinių pėdsakai, priešais įėjimą ant atidaryto plastikinio lango varčios – laužimosi pėdsakai, name ant grindų bei ant palangės – avalynės pėdsakai. Atlikus šių pėdsakų palyginimą su kitais objektais (iš kaltinamųjų paimtomis pirštinėmis, avalyne, laužtuvais, atsuktuvais ir kt.) nustatyta, kad nė vienas nusikaltimo vietoje paliktas pėdsakas nesutampa su pateiktais tirti objektais, t. y. nei su kaltinamųjų avalyne, nei su I. L. automobilyje „Hyundai Santa Fe“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir T. D. automobilyje „VW Touareg“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei namuose rastomis pirštinėmis ar įrankiais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas tuo, jog nukentėjusiosios iš daiktų, kurie buvo rasti pas I. L. jo gyvenamojoje vietoje, atpažino auksinius apvalius auskarus. Teismo vertinimu, atpažinimai atlikti nesilaikant BPK 193 straipsnyje nustatytos tvarkos – nukentėjusiosioms auskarai, kuriuos jos neva atpažino kaip pavogtus iš jų namo, buvo parodyti tarp visų kitų daiktų, kurie kratos metu buvo rasti kaltinamojo I. L. gyvenamojoje vietoje; prieš parodant atpažinti, asmuo turi būti apklausiamas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą daiktą, o šiuo atveju byloje tai nebuvo atlikta, be to, K. G. atpažino daiktus jau po to, kai jai motina nurodė jų atpažinimo aplinkybes. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų nukentėjusiosios G. G. parodymų matyti, kad ji nurodė, jog „dukra atpažino auskariukus – ratukus, ji juos taip pat atpažino, o iš savo daiktų neatpažino nieko. Atpažino dukros auskariukus, nes jie buvo labai panašūs, o ar tikrai jie dukros, negali pasakyti. Auskarai pirkti parduotuvėje, jie nėra kuo nors išskirtiniai“, o liudytoja K. G. parodė, kad „atpažinau panašius apvalius auskariukus, bet kad jie mano, nebuvau tikra, jie nebuvo grąžinti“.

7.33. Kaltinamieji I. L., T. D. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos ir tuo, kad 2012 m. lapkričio 30 d., nuo 10.00 iki 19.45 val., atspaudę plastikinį langą nepažeidę jo rakinimo mechanizmo, įsibrovė į L. M. priklausantį namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė L. M. priklausantį 941,27 Eur vertės turtą, V. M. priklausantį 1242,47 Eur vertės turtą ir J. M. priklausantį 275,14 Eur vertės turtą.

7.34. Byloje nustatyta, kad apžiūrint įvykio vietą buvo aptikti įsilaužimo pėdsakai: žemėje šalia lango rasti avalynės pėdsakai; kambario lange nustatytos jo laužimo žymės, namuose ant kelių dėžučių skirtingose patalpose rasti pirštinių pėdsakai. Atlikus šių pėdsakų palyginimą su iš kaltinamųjų paimtais daiktais (pirštinėmis, laužtuvais, atsuktuvais ir kt.) nustatyta, kad nė vienas nusikaltimo vietoje paliktas pėdsakas nesutampa su pateiktais tirti objektais, kad pėdsakai ant plastikinės nuolaužos netinkami identifikuoti juos palikusį įrankį, o aptiktas pirštinių pėdsakas neturi išskirtinių identifikacinių požymių ir galėjo būti paliktas tiek pateiktomis tyrimui kaltinamųjų pirštinėmis, tiek ir bet kuriomis kitomis pirštinėmis, kurių kontaktinį paviršių sudaro iškilūs taškų pavidalo elementai.

Tiriant šią nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiesiems J. M. ir V. M. buvo parodyti atpažinti daiktai, rasti pas R. M. jo gyvenamojoje vietoje. Teismas sprendė, kad kaltinamųjų kaltumas ir šiuo atveju iš esmės grindžiamas tuo, kad abu nukentėjusieji iš daiktų, kurie buvo paimti atliekant kratą R. M. gyvenamojoje vietoje, atpažino bižuteriją – auskarus ir žiedą. Tačiau, kaip nurodė teismas, visų pirma, kelia abejonių daiktų, kurie buvo pateikti nukentėjusiesiems, atpažinimo procesinis įforminimas, nes jis buvo atliktas nesivadovaujant BPK 193 straipsnyje nustatyta tvarka – auskarai ir žiedas, kuriuos nukentėjusioji neva atpažino kaip pavogtus iš jų namo, jai buvo parodyti tarp visų kitų daiktų, kurie kratos metu buvo rasti kaltinamojo R.

M. gyvenamojoje vietoje; prieš parodant atpažinti, asmuo turi būti apklausiamas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą daiktą, o šiuo atveju tai nebuvo atlikta. Be to, kaip nurodoma nuosprendyje, pirma apžiūrėjo daiktus J. M., o jau po to jie buvo rodomi jos draugui V. M., kuris, apklaustas teisme, paaiškino, kad 2013 m. vasario 13 d. J. M. su jo motina buvo nuvykusios į policiją ir pasakė jam, kad atpažino auskarus ir žiedą su perlo imitacija. Todėl teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajam V. M. jau buvo žinomos atpažinimo detalės. Dėl auskarų ir žiedo, kuriuos atpažino tiek nukentėjusieji, tiek liudytoja A.

M., teismas vertino ir tai, kad nukentėjusioji J. M., nors ir nurodė požymį, pagal kurį galima būtų teigti, jog ji atpažino daiktą kaip savo, tačiau liudytoja A. M. jau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad juos atpažįsta taip pat kaip savo, ir nurodė jų, nors ir bendrus, požymius, be to, nukentėjusysis V. M. teisme paaiškino, kad „policijoje su perlais daugiau nebuvo papuošalų, todėl juos pažino, o jei būtų daugiau su perlais daiktų, neatpažintų“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės duoda pagrindą abejoti, jog daiktai priklausė būtent nukentėjusiajai J.

M., ir sukelia prieštaravimų, kurių, išnaudojus visas procesines galimybes, pašalinti nepavyko. Todėl dėl šio ir pirmiau minėto kaltinimo teismas I. L., T. D. ir R. M. taip pat išteisino neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, nes byloje tai patvirtinančių neabejotinų įrodymų nėra.

7.35. Kaltinamieji I. L., T. D. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos tuo, kad 2013 m. sausio 21 d., nuo 18.10 iki 19.30 val., išlaužę namo verandos plastikines duris, įsibrovė į E. V. gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė E. V. priklausantį 8645,16 Eur vertės turtą ir įsibraudami sugadino jos turtą.

7.36. Iš bylos duomenų matyti, kad apžiūrint įvykio vietą buvo aptikti įsilaužimo pėdsakai: namo pirmame ir antrame aukštuose daiktai išversti, namo viduje miegamojo durų stakta sugadinta, svetainėje ant lango rėmo nustatyti laužimosi pėdsakai, išlaužtas verandos plastikinio lango rėmas. Atlikus užfiksuotų pėdsakų palyginimą su iš kaltinamųjų paimtais objektais (įrankiais, avalyne ir kt.), nustatyta, kad nė vienas nusikaltimo vietoje paliktas pėdsakas nesutampa su pateiktais tirti objektais arba jie yra netinkami identifikuoti, o rastas rankos piršto pėdsakas yra paliktas pačios nukentėjusiosios E. V. dešinės rankos nykščiu.

Taigi kaltinimas, kaip nurodoma nuosprendyje, iš esmės grindžiamas tuo, kad nukentėjusioji tarp jai atpažinimui pateiktų daiktų atpažino stambaus pynimo auksinę grandinėlę, kaip pavogtą iš jos namų. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad daiktų, kurie buvo pateikti nukentėjusiajai, atpažinimas atliktas nesivadovaujant BPK 193 straipsnyje nustatyta tvarka – nukentėjusiajai grandinėlė, kurią ji atpažino kaip pavogtą iš jos namų, buvo parodyta tarp visų kitų daiktų, kurie kratos metu buvo rasti kaltinamojo R.

M. gyvenamojoje vietoje, prieš parodant atpažinti asmuo turi būti apklausiamas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą daiktą, o šiuo atveju byloje tai nebuvo atlikta. Pačios nukentėjusiosios parodymai dėl požymių, pagal kuriuos ji atpažino grandinėlę, ir liudytojo S. U. paaiškinimai dėl šios grandinėlės atpažinimo teismui taip pat sukėlė abejonių. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji E. V. parodė, jog buvo pavogta jos moteriška auksinė grandinėlė „Baraka“ pynimo, ją ji gaminosi pagal užsakymą Vilniuje, po kiek laiko buvo pakeistas jos užsegimas.

Grandinėlės pynimo būdas ir užsegimo neatitikimas buvo pagrindiniai požymiai, kuriuos nurodė nukentėjusioji, atpažinusi šią grandinėlę ikiteisminio tyrimo metu kaip savo. Tačiau liudytojas S. U. (t. y. grandinėlę nukentėjusiajai pagaminęs meistras), ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, kad tyrėjai parodžius grandinėlę, jis pagal grandinėlės sudėtines detales – dalis, kurios tarpusavyje yra sujungtos labai tvarkingai ir pagal užsegimo naują ovalo formą, atpažino ją kaip jo paties pagamintą nukentėjusiajai, o teisme jau teigė, kad negali pasakyti, ar grandinėlė, kurią jis atpažino ikiteisminio tyrimo metu, yra ta pati, kurią jis darė nukentėjusiajai.

Be kita ko, teismas pasisakė ir dėl to, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja A. M. pateikė teismui nuotraukas, kuriose matyti, kad abi moterys segi stambaus pynimo grandinėles, teismas vertino ir tai, kad liudytojos A. M. parodymai dėl šios grandinėlės nekito nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, ji tvirtino, kad pirko ją Lenkijoje, o be to, atpažinimo, atlikto teismo nurodymu, metu ją, pateiktą atpažinti kartu su vienarūšiais daiktais, atpažino kaip savo. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-622 (13) dėl grandinėlės konkretaus atsakymo nedavė, jos išvada, kad pakabukas, grandinėlės elementai ir grandinėlės užsegimo detalė pagaminti iš skirtingų aukso lydinių, o nustatyti, ar pakabukas, grandinėlės elementai ir grandinėlės užsegimas pagaminti tuo pat metu, negalima, teismo manymu, niekaip neabejotinai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad grandinėlė, rasta R.

M. gyvenamojoje vietoje, priklauso jai. Todėl ir dėl šio kaltinimo teismas I. L., T. D. ir R. M. išteisino neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes byloje tai patvirtinančių neabejotinų įrodymų nėra.

7.37. Teisėjų kolegija dėl šių nusikalstamų veikų apie pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nagrinėjamu aspektu pasisakė plačiau (nei tai kasacinės instancijos teismo nutartyje būtų buvę būtina), siekdama atkreipti kasatoriaus dėmesį į tai, kad procesinių veiksmų – parodymų atpažinti – formalūs pažeidimai arba kad ir tokie atvejai, kai daiktai pateikiami atpažinti ne tarp daiktų, nesusijusių su byla, o tik tarp daiktų, rastų kratų pas įtariamus asmenis metu, kai daiktus atpažįstantysis asmuo jį apklausiant prieš atliekamą procesinį veiksmą – atpažinimą – negali tiksliai apibūdinti atpažįstamų daiktų individualių požymių ir tik juos pamatęs nurodo tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje, nėra pakankamas pagrindas abejoti atpažinimo rezultatų patikimumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461-788/2016, 2K-55-699/2017), tačiau duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai teismui kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių, išnaudojus visas procesines galimybes, pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus negalima, kai byloje nėra kitų įrodymų, leidžiančių teismui neabejoti atpažinimo metu gautų rezultatų patikimumu, jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

7.38. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, padarytų išvadų pagrįstumą, konstatavo, kad, esant tokiai situacijai, kai pagrįstai nustatyti BPK 193 straipsnio nuostatų pažeidimai ir, nesant kitų neabejotinų, patikimų įrodymų, kad I. L., R. M. ir T. D. dalyvavo padarant jiems inkriminuotas vagystes, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir kaltinamuosius dėl minėtų nusikalstamų veikų išteisino padaręs nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisingas išvadas.

7.39. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis neturi teisinio pagrindo.

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas, kiekvieną įrodymą vertindamas atskirai nuo kitų įrodymų ir po vieną atmesdamas, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos: neaptarė jų ryšio su vaizdo įrašu, pateiktu nukentėjusiosios N. V., kuriame užfiksuotas vaizdas jos namo teritorijoje nusikaltimo metu; nevertino ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento, kurio metu nustatyta, kad pas kaltinamuosius rastų daiktų ir drabužių visuma atitinka nusikaltimo metu filmuotų asmenų turėtų daiktų, dėvėtų kaukių ir drabužių požymius, bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(901)-IS1-1688, kurioje nurodyta, kad ant daiktų, 2013 m. vasario 9 d. paimtų iš I. L. automobilio „Hyundai Santa Fe“, rasta visų kaltinamųjų DNR pėdsakų. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento visiškai nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

8.1. Tokie kasacinio skundo argumentai taip pat atmestini.

8.2. Kaltinamieji I. L., T. D. ir R. M. buvo atiduoti teismui kaltinant juos tuo, kad 2012 m. gruodžio 21 d., apie 20.17 val., siekdami pagrobti svetimą turtą, tiksliai tyrimo metu nenustatytu įrankiu laužydami N. V. priklausančio namo, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario lango varčią ir rėmą, pasikėsino įsibrauti į namo vidų bei pagrobti svetimą, N. V. priklausantį, materialinę vertę turintį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes pastebėjo ant namo esančias vaizdo filmavimo kameras ir nesugebėjo įsibrauti į namą pro sulaužytą langą.

8.3. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji N. V. pateikė vaizdo įrašą, kuriame stebėjimo kamerų užfiksuota, jog 2012 m. gruodžio 21 d., apie 20.17 val., prie jos namo vaikšto du asmenys su kaukėmis, žibintuvėliais ir rankinėmis, eina palei gyvenamąjį namą. Nukentėjusioji N. V. neatpažino nė vieno iš vaizde užfiksuotų asmenų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo panaudotos kaukės, rankinės, striukė, žibintuvėliai, paimti iš kaltinamųjų T. D., R. M. ir I. L. sulaikymo metu. Teismas, vertindamas šiuos įrodymus, kurių pagrindu buvo grindžiamas kaltinimas, pažymėjo, kad visų pirma stebėjimo kameros užfiksavo du, o ne tris asmenis, kurie galimai bandė įsilaužti į nukentėjusiosios namus, tačiau kaltinimas pareikštas trims kaltinamiesiems. Faktas, kad vaizde nėra užfiksuota, jog šie asmenys bando laužtis į namus, o įsilaužimo pėdsakai buvo pastebėti nukentėjusiosios tik 2013 m. sausio 1 d., neduoda jokio pagrindo teigti, jog būtent šie asmenys paliko įsibrovimo pėdsakus ant lango rėmo ir varčios, kurie buvo užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole. Teismas pasisakė, kad eksperimento metu užfiksuoti rezultatai leidžia daryti tik prielaidą, jog galimai stebėjimo kameros pagalba buvo užfiksuoti du iš trijų šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų; kad byloje pateikti įrodymai dėl kaltinamųjų kaltumo, o būtent požymiai, kurie galimai leidžia identifikuoti vaizdo įraše nufilmuotus asmenis kaip I. L., T. D. ar R. M., ir užfiksuoti eksperimento metu, teismui nėra įtikinami, nes vaizdo įrašai, tiek pateiktas nukentėjusiosios, tiek padarytas eksperimento metu, yra neryškūs, neinformatyvūs; kad eksperimento metu nustatyti tik galimi kaltinamųjų daiktų atitikimai. Šie duomenys, kaip nurodė teismas, vertintini tik kaip daiktų priklausomumą tam tikriems rūšiniams objektams patvirtinti galintys įrodymai; ir nepaneigia gynybos iškeltos versijos, kad visi šie daiktai (krepšiai, striukės) galėjo būti pirkti prekybos centruose, jie yra masinės gamybos ir niekuo neišsiskiria iš kitų tos pačios rūšies krepšių ar striukių; kad remtis tik vizualiu daiktų panašumu, nematant net jų spalvos, teigti, kad nukentėjusiosios pateiktame vaizdo įraše yra užfiksuoti būtent kaltinamieji, teismas neturi objektyvaus pagrindo.

8.4. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įrodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti, kad jokių neabejotinų ir patikimų įrodymų, leidžiančių pripažinti I. L., T. D. ir R. M. kaltais dėl pasikėsinimo padaryti vagystę, nėra.

8.5. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis neturi teisinio pagrindo.

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, nes įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, o ne jų visumą, t. y. atmesdamas kaip įrodymus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus daiktų atpažinimo metu, šių parodymų nesugretino su juos patvirtinančiomis specialistų išvadomis ir paaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad įsibrovimo metu padaryti apgadinimai, tikėtina, padaryti pas įtariamuosius sulaikymo metu rastais įrankiais, kad dėl ydingo įrodymų vertinimo nepagrįstai neįžvelgė įrodymų tarpusavio ryšio: vaizdo įrašo, pateikto nukentėjusiosios N. V., ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(901)-IS1-1688 duomenų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėjo 2013 m. vasario 18 d. tarnybinio pranešimo, teisme duotų specialistės G. Ališauskaitės paaiškinimų, liudytojo M. Z. parodymų, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadų, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1323 (13), duomenų iš telekomunikacijų paslaugas teikiančių bendrovių ir daiktų atpažinimo metu gautų duomenų, kratų protokoluose užfiksuotų duomenų ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų.

9.1. Tokie kasatorės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys abiejų instancijų teismų priimtų sprendimų turiniui.

9.2. Visų pirma pažymėtina, kad kasaciniame skunde (taip pat kaip ir apeliaciniame skunde) apie įrodymų visumos vertinimą pasisakoma taip, lyg apskritai nėra būtina analizuoti, vertinti ir spręsti, ar byloje pakanka patikimų įrodymų darant išvadas dėl kiekvieno inkriminuojamo kaltinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl kiekvieno inkriminuoto kaltinimo visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, jų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamųjų išteisinimo išdėstyti argumentuotai pagrindžiant daromas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokurorės apeliacinį skundą, dar kartą dėl byloje ištirtų duomenų vertinimo išsamiai pasisakė ir, kaip minėta, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad byloje BPK nustatyta tvarka surinktų, patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę išvadą dėl I. L., R. M. ir T. D. dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nepakanka.

9.3. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Taigi, kaip minėta, jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, kelia abejonių ir jų, nagrinėjant bylą teisme, nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.

9.4. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nesant šio teismo priimtos nutarties panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolitos Kančauskienės kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė