2018-12-18 Nr. AB-23600-3-61-3-01449-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1220-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01449-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei A. S. dėl permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovės A. S. (toliau – ir atsakovė) 119,90 Eur socialinės išmokos permoką.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė A. S. 2012 m. spalio 10 d. kreipėsi į A. S. reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) dėl socialinės pašalpos skyrimo nuo 2012 m. spalio 1 d. Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 92822 atsakovei buvo paskirta socialinė pašalpa nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. po 414 Lt per mėnesį. Lietuvos darbo biržos (toliau – ir Darbo birža) 2012 m. gruodžio 14 d. duomenimis buvo nustatyta, kad atsakovė nuo 2012 m. spalio 31 d. nutraukė registraciją Darbo biržoje. Atsakovė apie naujai paaiškėjusias aplinkybes per mėnesį neinformavo Socialinių išmokų skyriaus. Atsižvelgęs į gautus duomenis, Socialinių išmokų skyrius nutraukė socialinės pašalpos mokėjimą atsakovei nuo 2012 m. gruodžio 1 d. ir informavo ją apie nustatytą socialinės pašalpos permoką, tačiau atsakovės minėtas raštas nepasiekė dėl netikslaus adreso. Kreipimosi į teismą metu atsakovės negrąžinta permokos suma buvo 119,90 Eur.

3. Atsakovė A. S. atsiliepimo į prašymą nepateikė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė A. S. 2012 m. spalio 10 d. pateikė Socialinių išmokų skyriui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai (socialinei pašalpai) gauti. 2012 m. spalio 24 d. Socialinių išmokų skyriaus sprendimu Nr. 92822 atsakovei nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. paskirta socialinė pašalpa – po 414 Lt per mėnesį, mokama atsakovės vaikams. Darbo biržos duomenimis, atsakovė 2012 m. spalio 31 d. atsisakė jai siūlomo darbo be pateisinamos priežasties, t. y. nutraukė darbo paieškas. Kadangi atsakovė neinformavo Socialinių išmokų skyriaus apie minėtą aplinkybę, 2012 m. gruodžio 19 d. Socialinių išmokų skyrius priėmė sprendimą Nr. 108895, kuriuo nuo 2012 m. gruodžio 1 d. nutraukė socialinės pašalpos mokėjimą atsakovei, o 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. A737-8897-(2.11.4.1-SR7) nusprendė nebeskirti atsakovei socialinės paramos bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 17-38/1001 nustatė atsakovei 414 Lt permoką už 2012 m. spalio 1 d. – 2012 m. lapkričio 1 d. laikotarpį. Pareiškėjas patikslino, jog permoka susidariusi už 2012 m. lapkričio mėn. Socialinių išmokų skyriaus 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. A740-128-(2.11.4.1-SR7) ir 2013 m. gegužės 28 d. raštu Nr. A740-3888-(2.11.4.1-SR7) atsakovė buvo informuota apie grąžintiną 414 Lt dydžio socialinės pašalpos sumą, tačiau iki šiol minėtos sumos nėra grąžinusi.

6. Teismas nurodė, kad ginčo atveju taikytina Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovei pašalpa skirta, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 3 punktu bei 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

7. Įstatymo 6 straipsnis nustatė, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad viena iš sąlygų, kada bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą – asmens įsiregistravimas Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Įstatymo 25 straipsnio 3 punktas įtvirtina piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigą per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

8. Teismas nustatė, kad atsakovė 2012 m. spalio 31 d. atsisakė jai siūlomo darbo be pateisinamos priežasties, t. y. nutraukė darbo paieškas, ji nebeatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygos socialinei pašalpai skirti, todėl privalėjo apie šią aplinkybę informuoti pareiškėją, bet šios pareigos neįvykdė.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2012 m. spalio 24 d. Socialinių išmokų skyriaus sprendimu Nr. 92822 nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. socialinė pašalpa – po 414 Lt per mėnesį buvo mokama atsakovės nepilnamečiams vaikams, o Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų. Minėta išimtis skirta apsaugoti vaikų interesus net ir tuo atveju, kai socialinės paramos gavėjas nevykdo pareigos pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Todėl teismas sprendė, kad Socialinių išmokų skyrius, net ir konstatavęs, jog atsakovė pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, privalėjo skirti (nenutraukti paskirtos) pašalpos mokėjimo nepilnamečiams atsakovės vaikams.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagristai reikalauja iš atsakovės A. S. sugrąžinti 119,90 Eur socialinės pašalpos, išmokėtos už 2012 m. lapkričio mėnesį, ir pareiškėjo prašymą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, klaidingai aiškino ir taikė teisės normas, reguliuojančias piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimą, todėl priimtas sprendimas naikintinas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Socialinių išmokų skyrius net ir konstatavęs, kad atsakovė pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 3 punktą, kuriame nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, privalėjo skirti socialinę pašalpą atsakovės vaikams, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 punktu, kuriame numatyta, kad 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų.

13. Pareiškėjas akcentuoja, kad socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo sąlygas reglamentuoja Įstatymo 6 straipsnis ir nustato asmenis, kurie turi teisę į socialinę pašalpą. Šio straipsnio 3 punktas nustato, kad kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Būtent Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustatė sąlygas, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ar asmenys, atitinkantys šio įstatymo straipsnio reikalavimus, nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos, o socialinę pašalpą turi teisę gauti tik vaikas (įvaikis) ar vaikai (įvaikiai). Nuoseklus Įstatymo 6 ir 8 straipsnių aiškinimas suponuoja, kad teisė į socialinę pašalpą nustatoma tik atitinkant reikalavimus, kurie yra nustatyti 6 straipsnio 3 punkto ir būtinas 8 straipsnio sąlygas.

14. Atsakovė piniginės paramos skyrimo laikotarpiu atitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sąlygą, nes ji buvo įsiregistravusi Lietuvos teritorinėje darbo biržoje, o kai 2012 m. spalio 31 d. nutraukė registraciją Darbo biržoje, neatitiko Įstatymo 6 straipsnio 3 punkto ir nei vienos iš 8 straipsnyje nustatytų sąlygų į piniginę socialinę paramą, todėl nei atsakovė, nei jos vaikai neturėjo teisės gauti socialinės pašalpos. Įstatymo 23 straipsnio 3 punktas reglamentuoja socialinės pašalpos skyrimą tik vaikui, jeigu yra nevykdomi Įstatymo 25 straipsnio 2–3 punktai, tačiau socialinė pašalpa negali būti paskirta tik vaikui, jeigu nėra nustatyta teisė į ją, o būtent teisę į socialinę pašalpą nustato Įstatymo 6 straipsnio 3 punktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje kilo ginčas dėl socialinės pašalpos permokos išieškojimo iš atsakovės A. S.. Socialinę pašalpą atsakovei paskyrė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsakovei pateikus nustatytos formos prašymą pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. sąlyga piniginei socialinei paramai gauti, kuomet bendrai gyvenantys asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. 2012 m. spalio 31 d. atsakovei nutraukus registraciją Darbo biržoje ir neįvykdžius pareigos per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui (Įstatymo 25 str. 3 p.), Socialinių išmokų skyrius nutraukė paskirtos socialinės pašalpos mokėjimą, nustatė 119,90 Eur už 2012 m. lapkričio mėnesį išmokėtos socialinės pašalpos permoką, ir, pareiškėjai minėtos permokos nesumokėjus, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl jos išieškojimo.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo prašymą atmetė konstatavęs, kad 2012 m. spalio 24 d. Socialinių išmokų skyriaus sprendimu Nr. 92822 nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. socialinė pašalpa – po 414 Lt per mėnesį buvo mokama atsakovės nepilnamečiams vaikams, o Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų, t. y. per mėnesį nepraneša apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, ši išimtis skirta apsaugoti vaikų interesus net ir tuo atveju, kai socialinės paramos gavėjas nevykdo pareigos pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, todėl Socialinių išmokų skyrius, net ir konstatavęs, jog atsakovė pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 3 punktą, privalėjo skirti (nenutraukti paskirtos) pašalpos mokėjimo nepilnamečiams atsakovės vaikams.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teisė į socialinę pašalpą yra galima tik tada, kai asmuo atitinka Įstatymo 6 straipsnio 3 punkto ir 8 straipsnio sąlygas. Kadangi pareiškėja nutraukė registraciją Darbo biržoje, ji minėtų sąlygų nebeatitiko, o Įstatymo 23 straipsnio 3 punktas reglamentuoja socialinės pašalpos skyrimą tik vaikui, jeigu yra nevykdomi Įstatymo 25 straipsnio 2–3 punktai. Tačiau socialinė pašalpa negali būti paskirta tik vaikui, jeigu nėra nustatyta teisė į ją, o būtent teisę į socialinę pašalpą nustato Įstatymo 6 straipsnio 3 punktas.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustačiusi pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, juos papildo.

20. Įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.) 6 straipsnis numatė, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo (1 p.); pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui (2 p.); kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą (3 p.). Įstatymo 8 straipsnis nustatė sąlygas piniginei socialinei paramai gauti, viena jų – kuomet bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje (8 str. 1 d. 4 p.).

21. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 dalį socialinė pašalpa skiriama 3 mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi metu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo 3 mėnesius socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti bendrai gyvenantiems asmenims ar nutraukti jų teikimą, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų pareigų.

22. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nevykdė Įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, t. y. nepranešė apie tai, kad 2012 m. spalio 31 d. nutraukė registraciją Darbo biržoje.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. spalio 24 d. Socialinių išmokų skyriaus sprendimu Nr. 92822 nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. socialinė pašalpa – po 414 Lt per mėnesį buvo paskirta tik atsakovės vaikams (b. l. 7). Įvertinus šią aplinkybę, Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus piniginės socialinės paramos teikimo principus, pvz., socialinio teisingumo ir veiksmingumo: piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius (3 p.); visapusiškumo: piniginė socialinė parama teikiama derinant ją su socialinėmis paslaugomis, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu (4 p.) bei Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte pareiškėjui nustatytą pareigą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo išieškoti iš atsakovės sumokėtą socialinės pašalpos permokos sumą.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė