2016-01-11 Nr. AB-698-3-61-3-02675-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1047-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02675-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija), priteisti 117 161,17 Lt nepriemoką, susidariusią nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas prašė dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundo reikalavimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir šį reikalavimą atsisakė priimti. Aptariama nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui atnaujino praleistą terminą paduoti skundo reikalavimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir šį reikalavimą priėmė.

Pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis teismui padavė patikslintą skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 26 019,21 Lt pensijos dalį. Patikslintas skundas priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi.

Pareiškėjas nurodė, kad 1995 m. gruodžio 30 d. jam buvo apskaičiuota 2 037,04 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nuo 1995 m. gruodžio 30 d. buvo skirta ir indeksuota 1 863,45 Lt valstybinė pensija, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi buvo ribojama pritaikius 1,3 vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) koeficientą. Pareiškėjas pažymėjo, kad apribota (kartu su valstybinio socialinio draudimo pensija – 1 236,43 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 1 548,17 Lt, o nuo 2010 m. sausio 1 d. pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį jam skirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota dar kartą ir sumažinta iki 1 258,04 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 2 d. gavo Ministerijos raštą, kuriame informuojamas apie jam išmokėtos valstybinės pensijos permoką – 11 957,03 Lt ir jos išskaičiavimo tvarką – nuo 2014 m. vasario 1 d. kas mėnesį išskaičiuojama po 372,69 Lt. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėjui išmokėtas valstybinės pensijos sumas nesutampa su realiai jo gauta pensija – tai patvirtina jo pateikta banko pažyma.

Pareiškėjas, atsižvelgęs į Ministerijos 2014 m. kovo 14 d. priedo duomenis bei realiai jam išmokėtas valstybinės pensijos sumas, teigė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalis sudaro 22 982,73 Lt.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymu, nuo 2009 m. sausio 1 d. teisėtai atsisakė indeksuoti valstybinę pensiją, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. vasario 15 d. nutarimu pripažino, kad nenumatytas tolimesnis valstybinės pensijos perskaičiavimas atsižvelgus į vartotojų kainų lygio kitimą. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerija 1998 m. balandžio 1 d. indeksuotą pensiją – 1 926,71 Lt, nuo 2003 m. gruodžio 1 d. sumažino iki 1 701,41 Lt, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino iki 1 863,45 Lt, ir taip indeksuota pensija išliko iki dabar. Pareiškėjas teigė, kad Ministerija, keisdama valstybinės pensijos dydį, pažeidė valstybės prisiimtus įsipareigojimus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 138 straipsnio 3 dalį, nes neturėjo teisės keisti indeksavimo. Atsižvelgęs į tai bei į tai, kad paskutinis aukščiausias indeksuotas valstybinės pensijos dydis buvo 1 926,71 Lt, pareiškėjas teigė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. kas mėnesį indeksuotos pensijos dydis buvo sumažintas 63,26 Lt, ir tai sudarė 3 036,48 Lt, todėl Ministerija iš viso pareiškėjui neišmokėjo 26 019,21 Lt valstybinės pensijos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat pareiškėjas akcentavo, jog nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų jis turėjo atsisakyti gerai apmokamo darbo. Pareiškėjas nurodė, kad priimdamas šį nutarimą Konstitucinis Teismas neįvertino pasekmių, kurias patyrė pareiškėjas – dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui atsisakius darbo, ateityje nebus perskaičiuota ir nedidės jo gaunama pensija.

Pareiškėjas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose padarytomis išvadomis ir teigė, kad Ministerijos atsisakymas išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką iš esmės atitiko ir atitinka teisės aktų reikalavimus, nes Ministerija neturi teisinio pagrindo mokėti jam nepriemoką dėl to, kad nėra tai reglamentuojančio teisės akto (Lietuvos Respublikos Vyriausybei tęstinai nevykdant Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyto įpareigojimo), numatančio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką.

Pareiškėjas akcentavo, kad visuotinai žinoma, jog ekonominio sunkmečio nebėra, atlyginimai, išmokos ir kt. grąžinamos į buvusią iki krizės padėtį, todėl neišmokėtos pensijos dalies negrąžinimas, grąžinimo mechanizmo nenustatymas yra grubus Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas bei žmogaus orumą žeminantis veiksmas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant 1,5, o ne 1,3 VDU koeficientą, todėl pensijos nepriemokos šiuo pagrindu nėra. Atsakovas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu pareiškėjui skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, kitais įstatymų numatytais pagrindais pensija pareiškėjui mažinama ar apribota nebuvo. Atsakovas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu pensija pagal šią teisės normą buvo mažinama pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo pensija 2010–2013 metais, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo sumažinta teisėtai ir pagrįstai.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti dėl objektyvių priežasčių paleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi mokėtos valstybinės pensijos nepriemoką – 7 301,53 Eur (25 210,73 Lt).

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nebūtų atnaujinęs skundo padavimo termino, jei nebūtų pagrindo tenkinti skundą. Pareiškėjas teigia, kad iki šiol nėra nustatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, todėl yra pagrindas tenkinti jo skundą. Dauguma Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijų sprendimais tenkino skundus ir priteisė neišmokėtas valstybinių pensijų dalis. Pareiškėjas nepritaria Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarytoms išvadoms. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepasisakė dėl visų skundo argumentų, nes neaptarė to, jog nesutampa Ministerijos nurodytos pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos sumos ir pareiškėjo realiai gauta pensija.

Pareiškėjas tvirtina, kad jis negavo 5 756,10 Lt jam pagal Ministerijos pateiktą pažymą mokėtinos valstybinės pensijos dalies. Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 23 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad negalima mažinti iki gyvos galvos paskirtos pensijos, ir nurodo, kad Ministerija keisdama išmokamos indeksuotos valstybinės pensijos dydį pažeidė valstybės prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, nustatančius, kad iki gyvos galvos paskirta pensija gali būti indeksuojama atsižvelgus į infliaciją, bet negali būti mažinama. Pareiškėjas teigia, kad teismas turėtų įvertinti, ar buvo pažeisti tarptautiniai įsipareigojimai ir Konstitucijos 138 straipsnis. Pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam buvo padaryta 879,42 Eur žala (1 926,71 Lt – 1 863,45 Lt = 63,26 * 48 = 3 036,48 Lt). Pareiškėjas pažymi, kad teismas delsė priimti sprendimą nukeldamas teismo posėdį nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki netikėtai paskelbto Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, su kurio motyvais pareiškėjas net neturėjo galimybės susipažinti (teismo posėdis vyko 2015 m. gegužės 19 d.). Šią aplinkybę pareiškėjas vertina kaip grubų žmogaus teisių pažeidimą ir karininko orumo pažeminimą, suvaržant jo galimybę pasinaudoti Konstitucijos 21, 29 ir 30 straipsniais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su juo nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl padarė teisingas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas A. V. skundas, kuriuo prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį – 26 019,21 Lt, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje ginčas kilo tik dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta pagrįstai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priteisti jam nuo 2010 metų iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 7 301,53 Eur (25 210,73 Lt). Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iki šiol nėra nustatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, todėl yra pagrindas tenkinti jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad dauguma Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijų sprendimais tenkino skundus ir priteisė neišmokėtas valstybinių pensijų dalis. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad buvo suvaržyta jo galimybė pasinaudoti Konstitucijos 21, 29 ir 30 straipsniais, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, su kurio motyvais pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti. Pareiškėjas 2016 m. sausio 11 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus, nesutikdamas su atsakovo pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą, kuriame prašoma palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, atsakovo teigimu, yra teisėtas. Papildomuose paaiškinimuose akcentuojama tai, kad socialinė grupė, kuri atėjo 1988–1991 metais atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir Lietuvos kariuomenę, veikė pasiaukojančiai, atkakliai, kad būtų padėti stiprūs valstybingumo pagrindai, yra išskirta į socialinę grupę, kuriai vilkinamas neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies kompensavimas, t. y. asmenys yra diskriminuojami.

Įvertinusi pareiškėjo pareikšto ir pirmosios instancijos teismo priimto nagrinėti skundo dalyką bei pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė administracinės bylos ribas ir neišnagrinėjo dalies pareiškėjo skundo reikalavimų.

Iš pareiškėjo patikslinto skundo (b. l. 95–104) turinio matyti, kad pareiškėjo prašomą priteisti sumą – 26 019,21 Lt sudaro: 1) 22 982,73 Lt, kuriuos, kaip teigia pareiškėjas, jis apskaičiavo atsižvelgęs į kartu su Ministerijos 2014 m. kovo 14 d. raštu pateiktus skaičiavimus (b. l. 4–5, 18–22) bei jo realiai gautą pensiją (b. l. 24–29); 2) 3 036,48 Lt, kuriuos, kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto skundo, sudaro nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. kas mėnesį neteisėtai indeksuota pensijos dalis (po 63,26 Lt kas mėnesį). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniu skundu pareiškėjas prašydamas tenkinti jo skundą prašo priteisti 7 301,53 Eur (25 210,73 Lt) valstybinės pensijos nepriemoką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos, kuri pagal atsakovo pateiktus dokumentus yra 16 418,15 Lt, priteisimo.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo ir papildomų paaiškinimų matyti, kad jis be kita ko siekia, jog jam būtų priteista neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta (b. l. 61–62).

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą pareikšti skundo reikalavimą priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo skundu reiškiamas reikalavimas bus patenkintas. Spręsdamas termino paduoti skundą atnaujinimo klausimą teismas vertina tik su termino praleidimu bei pagrindu šį terminą atnaujinti susijusias aplinkybes ir nenagrinėja skundo reikalavimo, kurio padavimo termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, pagrįstumo klausimo. Atnaujinus skundo padavimo terminą pareiškėjui tik sudaroma galimybė pasinaudoti teisminės gynybos teise. Skundo pagrįstumo klausimas sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Byloje nėra duomenų, kad pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis viršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo mastą (20 proc.), todėl teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Dėl to nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo ne vieną kartą jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-750/2013; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą ir konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų skirtingu traktavimu kritika, nesudaro teisinio pagrindo nesiremti šioje byloje minėtais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo.

Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl nežinojimo apie Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą ir negalėjimą su juo susipažinti nepripažįsta pareiškėjo teisių pažeidimu. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas buvo pripažintas atitinkančiu Konstituciją, todėl tai, kad atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ir aptariamu Konstitucinio Teismo nutarimu, negali būti laikoma nei proceso teisės nuostatų, nei pareiškėjo teisių pažeidimu, nes pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad pareiškėjo žinojimas apie šį Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą ir argumentų pateikimas būtų sudaręs prielaidas tenkinti pareiškėjo pareikštą reikalavimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog dauguma Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijų sprendimais tenkino skundus ir priteisė neišmokėtas valstybinių pensijų dalis. Visų pirma pareiškėjas nenurodo konkrečių administracinių bylų, kuriose iš esmės analogiški administraciniai ginčai būtų išspręsti kitaip ir šiose bylose būtų įsiteisėję sprendimai, kuriais pareiškėjams būtų priteistos susidariusios nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Priešingai, teismų praktikoje konstatuojama, jog nėra pagrindo pripažinti, jog karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2013 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-750/2013; kt.).

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad iki šiol nėra nustatytas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo sudariusių valstybinių pensijų nepriemokos kompensavimo mechanizmas, todėl pareiškėjui turi būti priteista dėl nurodytos teisės normos taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemoka.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje išreikšti įstatymų leidėjo ketinimai parengti būtinus teisės aktus, kuriuose būtų numatyta Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Kalbant apie šiuos ketinimus nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste, pastebėtina, kad, viena vertus, jie nėra skirti pašalinti Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų pritaikymo padarinius, nes, kaip jau buvo nurodyta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kita vertus, tokie ketinimai suteikia suinteresuotiems asmenims (pensijų gavėjams, kuriems išmokamos pensijos buvo sumažintos, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių kategorijai priklauso ir pareiškėjas) tam tikrus teisėtus lūkesčius atgauti dėl tokio sumažinimo neišmokėtas pensijų dalis ateityje. Tačiau jie (aptariami ketinimai) dėl savo teisinės prigimties negali būti siejami su pačios teisės į neišmokėtas pensijų dalis atsiradimu ta prasme, kad teismas vien dėl to, kad per tam tikrą laiką nurodyti ketinimai dar nebuvo realizuoti, galėtų pripažinti pensijos gavėjo teisę į tam tikrą (dėl Laikinojo įstatymo taikymo) neišmokėtos pensijos dalį ir apginti ją tokios nepriemokos priteisimo būdu. Todėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintą valstybinės pensijos dalį pagrindimas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio nuostatomis kolegijos nepripažintinas pagrįstu. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinėse bylose (žr., pvz., 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1088/2014).

Pareiškėjo pateikti papildomi duomenys apie Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. vakarinio posėdžio Nr. SPP-313 priimtą nutarimą dėl pasiūlymo Vyriausybei numatyti susidariusių praradimų asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos padėties, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo minėto reikalavimo, nes šie pareiškėjo duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjui neteisėtai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija ir dėl to pareiškėjui turi būti priteista nepriemoka.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija.

Iš atsakovo 2014 m. birželio 30 d. pažymos matyti, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta pareiškėjo valstybinė pensija sudaro 16 418,15 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir tiksliai nenustatė šios nepriemokos sumos dydžio. Kaip buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas iš esmės tik dėl vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis sumažintos pareiškėjo valstybinės pensijos dalies priteisimo, neišnagrinėjo visų pareiškėjo skundo reikalavimų, nes pareiškėjas prašė priteisti iš viso 26 019,21 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo dalies dėl 9 601,06 Lt (26 019,21 Lt – 16 418,15 Lt) valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, išsamiai ir visapusiškai neišsiaiškino ir nenustatė konkrečių nepriemokos sumų ir dėl kokių priežasčių yra susidariusi pareiškėjo nurodoma skola. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo abstrakčiu nurodymu, kad pareiškėjui buvo permokėta 11 957,03 Lt ir apie pensijos perskaičiavimą jis buvo informuotas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis, nurodė, kad pareiškėjui mokama pensija buvo ribojama taikant 1,5 VDU, o ne 1,3 VDU koeficientą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir patikslintame skunde buvo nurodęs, kad nesutampa Ministerijos pažymose nurodoma jam mokėtos pensijos ir jo realiai gautos pensijos sumos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde dėstomus argumentus, daro išvadą, kad apskaičiuodamas prašomą priteisti sumą, į ją pareiškėjas įtraukė ir sumas, jo teigimu, susidariusias Ministerijai išmokėjus mažesnę pensiją ne dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nustatė, kad iš tiesų nesutampa pareiškėjui mokėtinos ir realiai išmokėtos sumos (pvz., 2014 m. birželio 30 d. pažymoje (b. l. 107–108) nurodyta, kad už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas išmokėta 1 445,14 Lt, tačiau iš 2014 m. gegužės 12 d. pažymos (b. l. 24–29) matyti, kad pareiškėjui vasario mėnesį buvo išmokėta 1 258,04 Lt ir pan.).

Taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos J1 2014 m. sausio 6 d. raštu (b. l.

2) pareiškėjas buvo informuotas apie 1999 m. birželio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoką – 11 957,03 Lt, kuri bus išskaičiuojama po 20 procentų kiekvieną mėnesį iš pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, pradedant išskaičiuoti nuo 2014 m. sausio mėnesio. Iš prie šio rašto pridėtos pensijos permokos apskaičiavimo lentelės (b. l. 78–81) matyti, kad apskaičiuojant pareiškėjui permokėtos valstybinės pensijos sumą buvo įvertinta 2010 m. sausio 1 d.

– 2012 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui neišmokėta suma – 5 697,33 Lt. Pareiškėjas patikslintame skunde buvo nurodęs, kad prašomos priteisti sumos dalį – 22 982,73 Lt sudaro nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis, ir realiai neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo išmokėta 5 756,10 Lt valstybinės pensijos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti mažesnę sumą, nei buvo nurodęs patikslintame skunde – 7 301,53 Eur (25 210,73 Lt).

Pažymėtina, kad byloje esant duomenų apie tai, kad 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui neišmokėta suma buvo įskaityta apskaičiuojant pareiškėjui valstybinės pensijos permoką, nėra aiški pareiškėjo bei atsakovo pozicija dėl šios aplinkybės.

Taip pat nustatyta, kad patikslintame skunde, kurį visa apimtimi priėmė nagrinėti pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas suformulavo reikalavimą priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl, kaip teigia pareiškėjas, nepagrįstai taikyto indeksavimo pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 3 036,48 Lt. Šio pareiškėjo skundo reikalavimo pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės visiškai nenagrinėjo. Taip pat byloje nėra aiški ir atsakovo pozicija dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo dalies pareiškėjo skundo reikalavimų, nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai išspręsti ir dėl byloje esančių prieštaringų duomenų nesant galimybės apeliacinės instancijos teisme bylą išnagrinėti iš esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė