2016-10-19 Nr. AB-19964-3-61-3-02665-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-1091-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02665-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministrui, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, (tretieji suinteresuotieji asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Palangos kultūros centras, Palangos miesto savivaldybė, G. E. J., V. J., V. J.) dėl sprendimo Nr. S2-905 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją išnagrinėti G. J. 2014 m. kovo 13 d. prašymą dėl sunaikinto kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu akto naikinimo per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. balandžio 11 d. priimtą individualų administracinį aktą – sprendimą Nr. S2-905, kuriuo atsisakė priimti sprendimą naikinantį kultūros paveldo objekto – P. K. (Klaipėdos aps., Palangos sav., Palanga, (duomenys neskelbtini)) skelbimo saugomu akto dalį, kurio minimas objektas paskelbtas nacionaliniu reikšmingumu ir saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės moralinės žalos po 14,48 Eur (50 Lt) už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki dienos, kai atsakovas Kultūros ministerija išnagrinės pareiškėjo G. J. 2014 m. kovo 13 d. prašymą.

Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad nevilkino atsakymo parengimo į pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą, kurį gavo ir dokumentų valdymo sistemoje įregistravo 2014 m. kovo 19 d. Kadangi ne atsakovo kompetencija buvo atsakyti į prašymą, todėl buvo užklaustas Kultūros vertybių apsaugos departamentas prie Kultūros ministerijos, kuris pateikė atsakymą ir jo pagrindu pareiškėjui buvo atsakyti išsamiai ir laiku, todėl nėra padaryta žala. Pažymėjo, kad nesutinka dėl reikalavimo priimti sprendimą, naikinantį kultūros paveldo objekto – P. K., esančio adresu (duomenys neskelbtini) skelbimo saugomu akto dalį, kuriuo minimas objektas paskelbtas valstybės saugomu ir jam suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo. (duomenys neskelbtini) statinys yra vienas, turintis unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybė savo poziciją šio kultūros paveldo objekto atžvilgiu išreiškė jau seniai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2003 m. gegužės 16 d. Palangos miesto savivaldybė, A. T. ir G. J. pasirašė taikos sutartį, kuria susitarė dėl pastato dalių atidalijimo ir jų naudojimosi tvarkos nustatymo. 2003 m. gegužės 16 d. pastato bendraturčių (Savivaldybės, A. T. ir G. J.) pasirašytą taikos sutartį patvirtino teismas (civ. byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Palangos miesto savivaldybei priklauso mūrinė pastato dalis, o J. – medinė. Tokie duomenys registruoti Nekilnojamojo turto registre. (duomenys neskelbtini) yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. (duomenys neskelbtini) pastatas yra vienas. Jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Jei dėl pareiškėjo kaltės sunyko pareiškėjo valdoma (duomenys neskelbtini) dalis, tai nėra pagrindo pastato išregistruoti iš vertybių registro.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad nėra jokios galimybės (duomenys neskelbtini) skaidyti dalimis, nes jis yra saugomas kaip vientisas pastatas ir atskiros dalys negali būti pripažįstamos atskirais statiniai. Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas yra padaręs kultūros vertybei žalą nevykdydamas įstatymų nustatytos pareigos saugant privačios nuosavybės teise valdomos kultūros vertybės dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs į bylą pateikus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovas ėmėsi priemonių tinkamai išnagrinėti pareiškėjo G. J. 2014 m. kovo 13 d. prašymą ir 2014 m. kovo 25 d. raštu Nr. S2-732 kreipėsi tarnybinės pagalbos į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir, 2014 m. balandžio 7 d. gavęs atsakymą, laiku ir motyvuotai atsakė į pareiškėjo prašymą. Teismas nenustatė, kad atsakovas Kultūros ministerija vilkino pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymo nagrinėjimą ir/ ar nepateikė atsakymo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakymo turiniu, teismo vertinimu, nėra teisinis pagrindas įpareigoti atsakovą Kultūros ministeriją pakartotinai nagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą.

Dėl prašymo priteisti moralinę žalą teismas nurodė, kad, nenustačius atsakovo Kultūros ministerijos neveikimo atsakant į pareiškėjo prašymą, nepagrįstas ir atmestinas reikalavimas priteisti pareiškėjo naudai neturtinę žalą, kurią, kaip nurodo pareiškėjas, patyrė dėl to, kad pažeistas jo teisėtas lūkestis į tai, kad jo prašymą nagrinės Kultūros ministras ir tokiu būdu diskreditavosi pareiškėjo akyse, sukėlė pagrįstą nepasitenkinimą ir tuo pačiu nusivylimą viešąja valdžia, taip padarydamas moralinės žalos.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovo Kultūros ministerijos viceministro 2014 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. S2-905 priimtas viršijus įgaliojimus, nėra būtinojo rekvizito – antspaudo, nes tik Kultūros ministras pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą vykdo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą, taip pat skelbia saugotinu bei naikina saugojimo režimą turinčius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, kadangi, teismo vertinimu, toks teisės aktų aiškinimas neatitinka jų paskelbto ir galiojančio teksto.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 1 straipsniu (1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733 redakcija, galiojusi iki 2004 m. rugsėjo 28 d. redakcijos Nr. IX-2452), kuriame imperatyviai apibrėžta, kad prie saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių statinių priskirtini – architektūros, monumentaliosios dailės, technologinės paskirties ir kiti nekilnojamieji žmogaus kūriniai, jų dalys ar liekanos, darytina išvada, kad nepriklausomai nuo dalies ginčo objekto fizinės būklės pabloginimo dėl trečiųjų asmenų kaltės, bendrasavininkių pasikeitimo, turto tarp bendraturčių naudojimosi tvarkos nustatymo, ginčo atsiradimo dienos, teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo ir yra vienas statinys ir jam pagrįstai teisės aktų nustatyta tvarka taikytas Kultūros vertybės statusas bei jis 1997 m. lapkričio 12 d. įregistruotas Kultūros vertybių registre.

III. Pareiškėjas G. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo perduoti pirmosios instancijos teismui bylą Nr. eI-3955-189/2015 (dalį dėl reikalavimo Kultūros ministrui išnagrinėti prašymą ir žalos atlyginimo) nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo šių byloje pareikštų reikalavimų; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (dalį dėl reikalavimo Kultūros ministerijai panaikinti priimtą sprendimą dėl prašymo) administracinėje byloje Nr. el-3955-189/2015, kadangi sprendimas priimtas nekompetentingo administravimo subjekto, ir priimti naują sprendimą – reikalavimą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su atsakovų atstovavimu teisme. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos kultūros ministrą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą. Teismas nagrinėjo kaip reikalavimą išnagrinėti prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, bet ne kaip atsakovui kultūros ministrui. Atitinkamai, liko neišnagrinėtas ir reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės moralinės žalos pareiškėjui, kadangi neišspręstas reikalavimas dėl atsakovo kultūros ministro įpareigojimo išnagrinėti prašymą. Pareiškėjo tvirtinimu, teismas sprendime neteisingai nurodė pareiškėjo reikalavimus. Nurodydamas vieną iš reikalavimų – „įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją išnagrinėti G. J. 2014 m. kovo 13 d. prašymą“, teismas vietoj atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministro nurodo atsakovą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją. Skunde nurodoma, kad prašymo nagrinėjimą vilkino ne Kultūros ministerija, bet kultūros ministras.

Pareiškėjas tvirtina, kad prašymą dėl kultūros apsaugos objekto saugotinumo naikinimo nepagrįstai ir ne pagal kompetenciją atsakė Departamentas. Nurodo, kad jo prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi administracinės procedūros taisyklėmis. Pareiškėjas taip pat yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino individualaus akto, priimto atsakovo kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV- 190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, turinį.

Akcentuoja, kad prašymu panaikinti sprendimą (duomenys neskelbtini) skelbti saugotinu nebuvo keliamas ginčas dėl šio objekto įrašymo į registrą. Todėl pirmosios instancijos teismo rėmimasis išimtinai Kultūros vertybių įrašymą į registrą reglamentuojančiomis normomis yra nepagrįstas, netinkamas ir rodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato ginčo esmės ir neatskleidė tikrųjų teisinių santykių pagal įstatyminį reguliavimą. Pažymi, kad Viešojo administravimo įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, jog „individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu“.

Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ir objektyviai ištyrė visus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

Tvirtina, kad apeliaciniame skunde nėra pateiktų argumentų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismas sprendimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pareiškėjas siekia vilkinti kitos bylos nagrinėjimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. J. ir V. J. atsiliepime su apeliaciniu skundu sutinka, palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. S2-905, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą bei priimti sprendimą, kad kultūros paveldo objektas – (duomenys neskelbtini) nebėra skelbiamas, kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministrui pateikė prašymą, kuriuo prašė priimti sprendimą - pripažinti, jog kultūros paveldo objektas – (duomenys neskelbtini) nebėra skelbiamas, kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Šį prašymą grindė tuo, kad P. K. 2002 m. sudegė.

Ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą, atsisakymą grįsdamas tuo, kad pagal nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. išvadas (duomenys neskelbtini), tiek jo sunaikinta, tiek išlikusi dalys, sudaro vientisą kultūros paveldo objektą, kurio sunaikinta dalis gali būti atkurta.

Iš pareiškėjo prašymų adresuotų tiek atsakovui, tiek teismui turinio matyti, kad pareiškėjas siekia, jog Kultūros ministras priimtų sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta, kad (duomenys neskelbtini), kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektui, nebereikia taikyti apsaugos priemonės – paskelbimo saugomu, t. y., kad tokia apsaugos priemonė šiam objektui būtų panaikinta.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas kultūros ministrui yra pavesta valstybės saugomais skelbti nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves, kurie neskelbiami kultūros paminklais, ir regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves (10 str. 3 d.). Valstybės saugomais kultūros ministro sprendimu skelbiami tie objektai, kurių reikšmingumą, kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę prieš tai įvertina bei nustato Departamento ir/ar savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (8 str. 4-5 d. ; 10 str. 3 d.). Sprendimas, paskelbti kultūros paveldo objektą valstybės saugomu, yra priimamas, kai tokio sprendimo priėmimą inicijuoja Departamentas ar savivaldybės institucija (10 str. 1 d.).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkama Departamento ir/ar savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos išvada apie nekilnojamojo objekto statusą ir Departamento ar savivaldybės institucijos sprendimas inicijuoti atitinkamo objekto paskelbimą valstybės saugomu, yra tas būtinas faktinis ir teisinis pagrindas, kuris sudaro prielaidas ir sąlygas kultūros ministrui priimti sprendimą dėl atitinkamo objekto paskelbimo valstybės saugomu.

Tai savo ruožtu lemia, kad tokie pat reikalavimai yra taikomi ir tiems Kultūros ministro sprendimams, kai yra priimami sprendimai numatyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje, t. y., kai priimamas kultūros paveldo objekto ar vietovės skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas.

Byloje nustatyta, kad Kultūros departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2008 m. rugpjūčio 9 d., t. y., po 2002 m. įvykusio gaisro, kurio metu buvo sunaikinta dalis (duomenys neskelbtini), atliko šio pastato vertinimą bei nusprendė, jog šis pastatas, kaip vientisas statinys, tebeturi nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objekto vertę.

Kultūros departamentas prie Kultūros ministerijos, 2014 m. balandžio 7 d. reaguodamas į aptariamą pareiškėjo prašymą, atsakovui pateikė atsakymą, kuriuo nesutiko inicijuoti sprendimo, kuriuo būtų priimtas (duomenys neskelbtini) skelbimo saugomu aktą naikinantis ar keičiantis sprendimas. Priešingai, nurodė, kad šis statinys turi būti saugomas tokiu pat būdu, kokiu buvo saugomas iki šiol.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad neegzistavo nei faktinio nei teisinio pagrindų, kurie sudarytų prielaidas bei sąlygas tenkinti pareiškėjo prašymą jo nurodomu būdu. Todėl atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą, yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu pagrįstas ir teisingas.

Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjo subjektinės materialios teisės ir teisėti interesai šioje srityje pažeisti nebuvo.

Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kuriais teigiama, kad teismas neteisėtai sujungė bylas, į bylą neįtraukė atsakovu Kultūros ministro, neišnagrinėjo visų reikalavimų ir pan..

Byloje taip pat nustatyta, kad į pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą buvo atsakyta 2014 m. balandžio 11 d.. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo teisė gauti atsakymą per teisės aktuose nustatytus terminus iš viešojo administravimo subjektų į pateiktus prašymus, pažeista nebuvo.

Iš bylos matyti, kad šį atsakymą pareiškėjui pateikė viceministras, kuriam pagal jam suteiktą kompetenciją yra pavesta atsakyti į asmenų prašymus šioje srityje. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam galėjo atsakyti į jo pateiktą prašymą tik Kultūros ministras, nes sprendimų priėmimas kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimo valstybės saugomu srityje ir sprendimų priėmimas, atsakant į asmenų atitinkamus prašymus, vykdant kitas viešojo administravimo funkcijas, teisine prasme nėra tapatūs sprendimai. Pirmuoju atveju, tai reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, o antruoju atveju, Viešojo administravimo įstatymas.

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas Kultūros ministras priima sprendimus tik tais atvejais, kai yra nusprendžiama nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves, paskelbti valstybės saugomais, arba priešingai, šiems objektams tokios apsaugos nebetaikyti. Byloje nagrinėjamu atveju tokio sprendimo priimta nebuvo, todėl turėjo būti taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui į jo 2014 m. kovo 13 d. prašymą buvo atsakyta, remiantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nuostatas bylos gali būti sujungtos, kai teisme yra nagrinėjami du ir daugiau skundų paduotų vieno ir to paties pareiškėjo dėl reikalavimų, kurie tarpusavyje yra susiję.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjo pradinis teismui reikalavimas - įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją išnagrinėti G. J. 2014 m. kovo 13 d. prašymą ir vėlesnis reikalavimas - panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014 m. balandžio 11 d. priimtą individualų administracinį aktą – sprendimą Nr. S2-905, yra tarpusavyje susiję, nes juos iš esmės vienija vienas ir tas pats materialinis – teisinis pareiškėjo siekis, kad (duomenys neskelbtini) nebebūtų taikoma apsauga – šio pastato paskelbimas saugomu valstybės.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas ir teisingas, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas