2016-11-03 Nr. AB-20927-3-61-3-02140-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-1170-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02140-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM, atsakovas) kanclerės 2015 m. vasario 26 d. potvarkį Nr. 4P-52 „Dėl tarnybinio nusižengimo“, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis padarė tik kelis nežymius formalius procedūrinio pobūdžio pažeidimus, kurie jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Ta aplinkybė, kad komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija) ŽŪM Vidaus audito departamento 2014 m. gruodžio 18 d. audito ataskaitoje Nr.8AT-17 (7.23) (toliau – ir Audito ataskaita) analizavo tik ŽŪM Žuvininkystės departamento (toliau – ir ŽD) direktoriaus (pareiškėjo) veiksmus, kai joje buvo nurodyti ir kitų darbuotojų padaryti analogiški pažeidimai, vertino kaip norą su pareiškėju susidoroti, diskriminavimą kitų darbuotojų atžvilgiu, lygiateisiškumo principo pažeidimą. Pabrėžė, kad Komisija iš esmės 2015 m. sausio 26 d. išvadoje Nr. 18P-5 (2.33) „Apie tyrimo dėl Žuvininkystės departamento direktoriaus D. N., įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, rezultatus“ (toliau – ir Išvada) tik perrašė Audito ataskaitos teiginius dėl ŽD direktoriaus veiksmų, tačiau realiai jų netikrino ir nevertino, t. y. visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą pasiaiškinimą ir jame nurodytus faktus. Iš Išvados matyti, kad jis iš esmės yra charakterizuojamas teigiamai, tarnybinių nuobaudų neturi, jo veikla vertinta gerai, 2013 metais jis buvo skatintas Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu, 2014 metais – ŽŪM padėkos raštu. Visa tai, anot pareiškėjo, patvirtina, kad jo atžvilgiu skiriant nuobaudą – papeikimą – buvo elgiamasi neproporcingai ir neadekvačiai. Taigi, pareiškėjo nuomone, ŽŪM kanclerės 2015 m. vasario 26 d. potvarkis Nr.4P-52 yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarkos pažeidimų, tiek dėl netinkamo nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo ir jo veikos teisinio kvalifikavimo, todėl turėtų būti panaikintas.

Atsakovas ŽŪM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo padaryti veiksmai, nustatyti Audito ataskaitoje, buvo įvertinti pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, taikomus tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Pareiškėjo veiksmai, dėl kurių buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, ir 6 punktų, ŽD nuostatų 8.1 papunkčio, ŽD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.4 papunkčių, Vidaus tvarkos taisyklių 15.1 papunkčio ir 19–21 punktų, Žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 3.3 papunkčio, ŽŪM įsakymo Nr. 3D-832 1.4 papunkčio, Metodikos 3 ir 8 punktų, Tarnautojų vertinimo taisyklių 59 punkto antrosios pastraipos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl komandiruočių 5 punkto, Lengvųjų automobilių naudojimo taisyklių 9 punkto, ŽŪM įsakymo Nr. 3D-633 1 punkto nuostatos, apėmė daugetą savarankiškų veikų, dėl kurių buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas padarė ne vieną, o penkis pažeidimus, Komisija laikė, jog tokia tarnybinė nuobauda būtų proporcinga. Skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo įvertintas pareiškėjo atliktų veikų visetas ir daugkartinis pobūdis, todėl skirta nuobauda – papeikimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerio 2015 m. vasario 26 d. potvarkį dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 4P-52, kuriuo D. N. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Iš Išvados turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas kaltinamas pažeidęs VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą („valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų“), 4 punktą („valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis), ŽD nuostatų 8.1. papunkčio („ŽD direktorius organizuoja ŽD darbą, koordinuoja ir kontroliuoja struktūrinių padalinių veiklą), ŽD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1. papunkčio („vadovauja ŽD, paskirsto ir kontroliuoja darbuotojų darbą, kad būtų tinkamai vykdomi ŽD pavesti uždaviniai ir funkcijos“), bei 7.4. papunkčio („užtikrina, kad ŽD veikloje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktų reikalavimų“), Metodikos 3 punkto („<..> įstaigos struktūrinių padalinių vadovai... rengia pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybės aprašymus „) ir 8 punkto („.nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas funkcijas, atsižvelgti į įstaigos struktūrinio padalinio funkcijas„) reikalavimus, kurie pasireiškė Audito ataskaitoje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atskiros ŽD padalinių vykdomos funkcijos nėra įvardintos ŽD nuostatuose, o ŽD nuostatuose numatytos funkcijos nėra priskirtos konkretiems ŽD struktūriniams padaliniams.

Be to, nėra įtraukta naujų funkcijų, susijusių su Europos jūrinių reikalų ir žuvininkystės fondo administravimu, nėra pašalintos funkcijos, kurių ŽD jau nebevykdo (valstybės rezervo formavimas ir tvarkymas, paramos iš Europos žemės ūkio garantijų fondo teikimas, 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumentų įgyvendinimas). Vidaus audito ataskaitoje įvertinta, kad greta paminėtų trūkumų nustatyta, jog ŽŪM 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 3P-52 buvo patvirtinti nauji ŽD pareigybių aprašymai ir 2013–2014 metų laikotarpiu atlikti papildomi pareigybių aprašymų pakeitimai, tačiau jokie pakeitimai nebuvo padaryti ŽD, ESP ir ŽP skyrių bei ŽPR poskyrio nuostatuose.

Komisijos išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, nes, Komisijos nuomone, nesiėmė priemonių, pasikeitus vykdomoms funkcijoms, tinkamai ir laiku pakoreguoti departamento, skyrių ir poskyrio nuostatų, kurie turi būti aktualūs, nuolat peržiūrimi ir, esant poreikiui, keičiami. Taigi, atsižvelgęs į Išvados turinį, teismas sprendė, kad aukščiau nurodytų teisės aktų pažeidimas, Komisijos vertinimu, pasireiškė pareiškėjo neveikimu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, jog ministras tvirtina ministerijos administracijos padalinių nuostatus ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių aprašymus. Taigi teismas sprendė, kad ministras, o ne ministerijos struktūrinio padalinio vadovas, tvirtina ministerijos struktūrinio padalinio nuostatus ir pareigybių aprašymus. Išvadoje nurodyta, kad 2013 m. gegužės 2 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3P-52 buvo patvirtinti ŽD pareigybių aprašymai ir 2013–2014 metais atlikti papildomi pareigybių parašymų pakeitimai. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog nėra aišku, kuo kaltinamas pareiškėjas, jei pareigybės aprašymai buvo patvirtinti. Akcentavo, kad Išvadoje nėra nurodytas aptariamo pažeidimo laikas, taip pat nėra aišku, ar pareiškėjui buvo nustatytas konkretus terminas parengti ŽD ir jo struktūrinių padalinių nuostatų pakeitimo projektus. Šiuos išvados trūkumus teismo posėdyje pripažino ir atsakovo atstovas.

Teismo vertinimu, Išvados teiginys, kuriame apibrėžiamos pasekmės, kilusios dėl pareiškėjo tariamai pažeistų teisės aktų, kad „netinkamai apibrėžtos funkcijos struktūrinio padalinio, šiuo atveju ŽD ir jį sudarančių skyrių, nuostatuose, suponuoja galimybę neužtikrinti arba netinkamai ar tinkamai užtikrinti ministerijai ir ŽD nustatytų uždavinių įgyvendinimą“, yra abstraktus. Komisija nurodo tik tikimybę, kad dėl netinkamai apibrėžtų ŽD ir jo struktūrinių padalinių funkcijų gali būti neužtikrintas arba netinkamai užtikrintas ministerijai ir ŽD nustatytų uždavinių įgyvendinimas, tačiau jokių realių faktų, kad ŽD ar jo struktūrinių padalinių tarnautojai vykdė užduotis, kurios nėra priskirtos ŽD ar jo struktūriniam padaliniui, kas galbūt nulėmė Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų netinkamą įsisavinimą, nenurodė ir realios žalos įrodymų tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nenustatė. Kadangi nagrinėjamu atveju Išvadoje nenustatytas nei pažeidimo faktas, nei dėl jo kilusios pasekmės, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas netinkamai atliko ŽD direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.4 papunkčiuose nustatytas funkcijas.

Teismas pažymėjo, jog pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė ŽD nuostatų 8.1 punkte departamento direktoriui pavestų funkcijų organizuoti departamento darbą, koordinuoti ir kontroliuoti struktūrinių padalinių veiklą, būtina nustatyti, jog ŽD struktūrinių padalinių darbuotojai netinkamai atliko jiems pavestas valstybės tarnautojo pareigas, dėl to, kad jiems nebuvo pavestas ar netinkamai paskirstytas darbas, neužtikrinta jų veiklos kontrolė. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju tokių faktų Išvadoje nenurodyta ir jokių tai patvirtinančių įrodymo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nesurinkta. Teismo vertinimu, šių teisės aktų pažeidimų konstatavimas yra paremtas tik Komisijos nuomone, kad ŽD direktorius nesiėmė atitinkamų priemonių, tačiau jokių konkrečių aptariamo pažeidimo faktų, realių pasekmių, kurios kilo dėl šio pažeidimo nenurodė ir įrodymų nesurinko.

Dėl pareiškėjo veiksmų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu nustatyta, ką pripažino ir atsakovo atstovas, kad Išvadoje remiamasi tik Audito ataskaitoje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau joks tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl konkrečių faktų nebuvo atliekamas. Teismas akcentavo, kad byloje kartu su Išvada nėra pateikta įrodymų, kad Komisija rinko įrodymus dėl komandiruočių tikslo, jų laiko, realiai patirtų sąnaudų ar kitų aplinkybių, nurodytų pareiškėjo pasiaiškinime. Jokiais objektyviais įrodymais nepaneigtos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kelionės lape dėl suklydimo buvo padarytas įrašas apie kelionės tikslą (maršrutą). Taigi, teismo vertinimu, Išvadoje konstatuotos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo komandiruotėmis, yra nepagrįstos įrodymais, kelia abejonių, kurias teismas vertino pareiškėjo naudai. Konstatuoti tarnybinio pažeidimo faktą dėl netinkamo komandiruočių įforminimo teismas nenustatė pagrindo. Teismo įsitikinimu, objektyviai nenustačius konkretaus tarnybinio nusižengimo fakto, tokio pažeidimo konstatavimas ir tarnybinės nuobaudos skyrimas už šiuos veiksmus yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo tvarkos pažeidimo teismas nurodė, kad pareiškėjas iš dalies pripažino aptariamą pažeidimą, skunde nurodė, kad neinformavo žiniaraštį pildančio asmens apie savo komandiruotes, tačiau manė, kad šis pažeidimas yra mažareikšmis ir jokių pasekmių nesukėlė. Įvertinęs Išvados teiginius dėl aptariamo pažeidimo, teismas nustatė, kad Komisija nepasisakė, kokias konkrečias pasekmes sukėlė darbo laiko apskaitos žiniaraščio neteisingas pildymas, nenurodoma, kokia žala kilo, nebuvo tiriama, ar Audito ataskaitoje nurodyti darbuotojai buvo realiai darbo vietoje. Neįrodžius vienos iš tarnybinės atsakomybės taikymo sąlygų (teisės aktų pažeidimo pasekmių), teismas darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui už šį pažeidimą yra paskirta nepagrįstai.

Dėl tarnybinių užduočių einamiesiems metams nesuformavimo teismas nurodė, kad iš Išvados turinio nėra aišku, kad A. R.-P. buvo paskirta (perkelta) į ŽD direktoriaus pavaduotojos pareigas ir kada baigėsi vieno mėnesio terminas nustatyti šiai valstybės tarnautojai einamųjų metų planuojamas atlikti užduotis. Jokiais objektyviais įrodymai nėra paneigta pareiškėjo skunde ir paaiškinime dėl tarnybinio nusižengimo nurodyta aplinkybė, kad jis pateikė planuojamas atlikti užduotis ŽD pavaduotojai A. R.-P., tačiau ji jų nepasirašė ir nepateikė Personalo skyriui. Išvadoje tik abstrakčiai nurodyta, kad pareiškėjas neįvykdė Tarnautojų vertinimo taisyklių 59 punkte nustatytos pareigos. Be to, nurodant aptariamo pažeidimo pasekmes, Išvadoje nurodyta tik Komisijos nuomonė, kad „neatlikus Tarnautojų vertinimo taisyklėse numatytų procedūrų, šiuo atveju nenustačius planuojamų atlikti užduočių, sudėtinga objektyviai ir visapusiškai įvertinti valstybės tarnautojo veiklą einamaisiais metais“, tačiau kokios realios pasekmės kilo dėl šio tariamo pažeidimo, nėra nustatyta. Išvadoje tik nurodyta, kokių veiksmų turėtų imtis ŽD direktorius, jam pavaldžiam valstybės tarnautojui atsisakius pasirašyti einamųjų metų planuojamas atlikti užduotis. Komisija rėmėsi tik Audito ataskaitos teiginiais, neatliko jokio savarankiško šio galimo pažeidimo tyrimo. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo daryti besąlygiškos išvados, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1dalies 4 punkto, Tarnautojų vertinimo taisyklių 59 punkto reikalavimus.

Dėl žymėjimosi elektroniniame žurnale teismas sprendė, kad tarnybinio tyrimo metu surikti įrodymai: ministerijos intraneto svetainės darbo laiko kontrolės posistemės duomenys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, patvirtina pareiškėjo ir jam pavaldžių darbuotojų išvykimus iš ministerijos ir tai, kad Išvadoje nurodytais atvejais nebuvo pažymėtas išvykimas iš ministerijos elektroniniame žurnale, tačiau iš Išvados turinio nėra aišku, kokias pasekmes sukėlė šis pažeidimas. Išvadoje tik abstrakčiai nurodyta, kad „pažeistas darbdavio interesas, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų“. Iš kartu su išvada pateiktų dokumentų nėra aišku, ar buvo taikyta tarnybinė atsakomybė kitiems ŽD struktūrinių padalinių darbuotojams už Vidaus tvarkos taisyklių 15.1 punkto pažeidimą, nesiaiškinta, ar dėl nepažymėto išvykimo iš ministerijos buvo kilę tam tikrų nesklandumų vykdant tam tikras pareigas, nepadaryti konkretūs darbai. Taigi, byloje įrodymų, kad dėl šio pažeidimo ŽD ar atsakovui kilo reali žala, nėra. Todėl nurodytas pažeidimas, teismo vertinimu, laikytinas formaliu, mažareikšmiu, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti tarnybinės atsakomybės.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad ginčijamas potvarkis, kuris priimtas vadovaujantis nepagrįsta Išvada, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra teisinis pagrindas jį panaikinti.

III. Atsakovas ŽŪM pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, šis sprendimas, atsakovo vertinimu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad turi būti garantuojamas atsakomybės neišvengiamumo principas, pažymi, kad tarnybinė atsakomybė buvo taikyta ne tik pareiškėjui, bet ir jam pavaldiems tarnautojams. Išvadoje Komisija nurodė, kaip kiekvienas pareiškėjo padarytas pažeidimas nulėmė, jog buvo trikdomas ministerijos darbas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad Komisija aiškiai įvardino, jog neigiamais padariniais laikė pareiškėjo, kaip ŽD direktoriaus, padarytų pažeidimų neigiamą poveikį bendram įstaigos darbui ir vidaus tvarkai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas nepadarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms. Atsakovas pažymėjo, kad Išvadoje buvo paaiškintos skiriamos nuobaudos priežastys. Pagal Išvadoje pateiktą informaciją matyti, kad pažeidimo padarymo laikotarpiu Komisija laikė laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki audituojamo laikotarpio pabaigos. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nebuvo įsigilinęs į Lengvųjų automobilių taisyklių 9 punkto nuostatas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo subjektą, turintį nustatyti einamųjų metų užduotis.

Pareiškėjas D. N. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerės 2015 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 4P-52 „Dėl tarnybinio nusižengimo“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo bei pagrįstumo.

Ši nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad padarė penkis pažeidimus, o būtent: pasikeitus žuvininkystės departamento vykdomoms funkcijoms šių pasikeitimų neįtvirtino žuvininkystės departamento ir jį sudarančių skyrių nuostatuose bei pareigybių aprašymuose; 2013 m. išvykdamas tarnybiniu automobiliu į vienos dienos komandiruotes, ministerijos vadovybei neteikė atitinkamų prašymų; neužtikrino tinkamos darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo priežiūros kontrolės; nenustatė einamųjų metų užduočių žuvininkystės departamento direktoriaus pavaduotojai A. R.-P., arba nesiėmė visų būtinų priemonių, kad jos būtų nustatytos; išvykdamas į tarnybines komandiruotes 2014 m. apie tai nepažymėjo ministerijos elektroniniame žurnale, be to, nepakankamai taikė kontrolės priemones, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, žymėtųsi elektroniniame žurnale.

Iš pareiškėjui inkriminuoto kaltinimo matyti, kad jis iš esmės yra kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su tarnybinių nusižengimų padarymu neveikimo forma, yra konstatuota, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį „tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės“. Iš šio apibrėžimo matyti, kad priešinga valstybės tarnybos interesams (priešinga teisei) veika gali būti padaroma dvejomis formomis: aktyviai, t. y. veikimu, netinkamai atliekant pareigas ir pasyviai, t. y. neveikimu, tarnautojui neatliekant pareigų. Teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akcentuotina ir tai, jog valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-438-186/2011; Nr. A-438-1446/2011).

Iš Žuvininkystės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo matyti, kad šios pareigybės paskirtis yra užtikrinti efektyvų šios įstaigos darbą, formuoti žuvininkystės politiką ir strategiją, organizuoti teisės aktų ir tarptautinių sutarčių žuvininkystės klausimais rengimą ir pan.. Šiame pareigybės aprašyme taip pat nustatyta, kad einantis šias pareigas valstybės tarnautojas vykdo šias funkcijas: vadovauja įstaigai, paskirsto ir kontroliuoja darbuotojų darbą; koordinuoja ir kontroliuoja įstaigos struktūrinių padalinių darbą; atsako už įstaigos darbą ir jam pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą ir pan. (Pareigybės aprašymo 4 ir 7 punktai).

Iš šio teisės akto, reglamentuojančio pareiškėjo teisinį statusą matyti, kad jame aiškiai yra suformuluota pareiškėjo pareiga užtikrinti efektyvų šios įstaigos darbą bei numatyta atsakomybė už netinkamą šios įstaigos darbą ir pavestų uždavinių bei funkcijų ne(į)vykdymą.

Toks pareiškėjui nustatytų pareigų pobūdis reiškia, kad atsakomybė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, kaip taisyklė, galėtų atsirasti jei būtų nustatyta, jog dėl pareiškėjo neefektyvaus vadovavimo šiai įstaigai, nebuvo įgyvendinti šiai įstaigai pavesti uždaviniai bei buvo nevykdomos jai priskirtos funkcijos.

Iš pareiškėjui inkriminuotų padarytų veikų pobūdžio (pasikeitus žuvininkystės departamento vykdomoms funkcijoms šių pasikeitimų neįtvirtino žuvininkystės departamento ir jį sudarančių skyrių nuostatuose bei pareigybių aprašymuose; nenustatė einamųjų metų užduočių žuvininkystės departamento direktoriaus pavaduotojai A. R.-P., arba nesiėmė visų būtinų priemonių, kad jos būtų nustatytos) matyti, kad pareiškėjas iš esmės yra kaltinamas tuo, jog jo padaryti pažeidimai galėjo sudaryti sąlygas atsirasti neigiamoms pasekmėms, kurios prieštarautų tiems tikslams bei uždaviniams, kuriuos pavesta įgyvendinti pareiškėjo vaduojamai įstaigai. Tokiu būdu, šios pareiškėjo inkriminuotos veikos, gali būti vertinamos tik kaip prielaidos atsakomybei dėl tarnybinio nusižengimo padarymo atsirasti, nes šių prielaidų buvimas galėjo iššaukti minėtų neigiamų pasekmių atsiradimą, bet tokios pasekmės galėjo ir neatsirasti. Byloje nagrinėjamu atveju duomenų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, t. y., kad nebuvo įgyvendinti pareiškėjo vadovaujamai įstaigai pavesti uždaviniai bei buvo nevykdomos jai priskirtos funkcijos, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas minėtais veiksmais pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias jo tarnybinę veiklą, o tuo pačiu, kad padarė tarnybinį nusižengimą.

Kolegija taip pat sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kitos pareiškėjui inkriminuotos veikos (pareiškėjas 2013 m. išvykdamas tarnybiniu automobiliu į vienos dienos komandiruotes, ministerijos vadovybei neteikė atitinkamų prašymų; neužtikrino tinkamos darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo priežiūros kontrolės; išvykdamas į tarnybines komandiruotes 2014 m. apie tai nepažymėjo ministerijos elektroniniame žurnale, be to, nepakankamai taikė kontrolės priemones, kad valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, žymėtųsi elektroniniame žurnale) yra formalaus pobūdžio pažeidimai, susiję tik su netinkamu tam tikrų tarnybinių veiksmų fiksavimu atitinkamuose registruose. Nes byloje įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog šie pažeidimai buvo susiję ir su darbo drausmės pažeidimais ar kita veikla priešinga tarnybos interesams, nėra surinkta. Todėl yra nepaneigtas pareiškėjo aiškinimas, kad jis veikė sutinkamai su tarnybos interesais bei kad pažeidimai tebuvo tik formalaus pobūdžio.

Visa tai apibendrinus taip pat darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas šiais veiksmais neatliko arba netinkamai atliko jam tiesiogiai priskirtas funkcijas bei pareigas. Toks šių pažeidimų pobūdis savo ruožtu lemia, kad šioje pareiškėjo veikoje yra tik nežymus kitų (netiesioginių) jam priskirtų pareigų pažeidimas, kuris nesukėlė kokių tai neigiamų padarinių. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje pareiškėjo veikoje nėra tarnybinio nusižengimo sudėties.

Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas