2020-10-21 Nr. AB-19799-3-61-3-03359-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1736-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03359-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (E. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo, jo teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, t. y. tualetas buvo atskirtas užuolaida ir pareiškėjas buvo stebimas, kai naudodavosi tualetu. Be to, sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs stresą, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas nuo likusios patalpos ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Atsakovas nurodė kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo 1 440 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252 (nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d.), jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo tinkamai užtikrintas, o, nesant konkrečių duomenų, kada kitose kamerose, išskyrus kamerą Nr. 252, įrengtos atskiros kabinos, teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas iš viso 480 parų. Pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto teismas atmetė kaip nepagrįstus.

8. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas taip pat atsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertino minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas.

III. 9. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d. buvo laikomas kameroje su dar vienu asmeniu, dėl to tuo laikotarpiu patyrė dar didesnius dvasinius išgyvenimus. Teismo nurodytos aplinkybės, į kurias jis atsižvelgė nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, nepateisina teismo nustatytos neturtinės žalos sumos. Priteista suma yra neadekvati pareiškėjo patirtiems išgyvenimams. Teismas neįvertino, kad atsakovas tyčia pažeidė pareiškėjo teises, tokie pažeidimai tęsiasi jau daug metų, tačiau atsakovas nesiima priemonių pažeidimams pašalinti. Joks teisės aktas tiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Pareiškėjo teisių pažeidimas yra intensyvus ir ilgalaikis.

11. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tik pareiškėjo patirta neturtinė žala yra didesnė nei nustatė teismas. Nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas įrengti atskirą patalpą su sanitariniais įrenginiais. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas. Dėl to negali būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovas detalizuoja neturtinės žalos nustatymo kriterijus, civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką.

15. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atkreipia dėmesį, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. spalio 1 d. Lukiškių TI-K.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 440 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad 480 parų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus.

19. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nesutinka su jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo atstovas nesutinka su nustatytu pareiškėjo privatumo pažeidimu, nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

23. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

24. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

25. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

26. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį (t. y. 480 parų nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo kalinamas 323 iš 480 parų, o likusią dalį pažeidimo laikotarpio (t. y. 157 paras) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. (E. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas