A-556-83-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lariteksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lariteksas“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generatedA-556-83-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lariteksas“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. A556 - 83/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00238-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Gyčiui Mekioniui,
atsakovo atstovei Renatai Barkovskaja,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lariteksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lariteksas“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lariteksas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Lariteksas“) su skundu (1 t., b. l. 1-3), kurį patikslino (1 t., b. l. 52-55), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (12.12-30-8)-46-44404 dalį dėl neapskaičiuotų palūkanų ir įpareigoti atsakovą Inspekciją apskaičiuoti bei sumokėti palūkanas.
Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija, nesilaikydama Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyto termino, nepagrįstai atsisakė apskaičiuoti ir sumokėti bendrovei palūkanas už pavėluotą 290 473,14 Lt permokos dalies grąžinimą. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad palūkanos negali būti mokamos, nes mokesčių administratorius neturi informacijos, jog pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. rašte nurodyta pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) suma ar kitos priskaičiuotos sumos buvo nepagrįstai išieškotos ir gražintos vadovaujantis MAĮ 111 straipsniu.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai remiasi MAĮ 111 straipsnio nuostatomis, nes mokesčio permokos grąžinimo terminą ir palūkanų skaičiavimą pažeidus terminą reglamentuoja MAĮ 87 straipsnio 7 ir 9 dalys ir detalizuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčių permokos grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Grąžinimo taisyklės) 57 punktas. Grąžinimo taisyklėse nėra nurodyta, kad mokesčių mokėtojas teikdamas prašymą grąžinti permoką, arba pagal prašymą jos negrąžinus, arba grąžinus permoką be apskaičiuotų palūkanų, turi papildomai teikti prašymą dėl palūkanų apskaičiavimo.
Prašymą dėl permokos grąžinimo pareiškėjas pateikė 2010 m. kovo 31 d., todėl MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytas 30 dienų terminas suėjo 2010 m. balandžio 30 d. Atsakovas prašymo dalį dėl areštuotos sumos dalies įvykdė 2011 m. gruodžio 20 d., t. y. po 19 mėnesių ir 20 dienų, tačiau neapskaičiavo ir nesumokėjo palūkanų už permokos negrąžinimą laiku. Permokos laikinas areštavimas nereiškia, kad ji neteisingo dydžio ar neegzistuojanti, todėl permoka turėjo būti grąžinta bendrovei. Turto areštas taikomas tam, kad pasibaigus mokestiniam ginčui nebūtų apsunkintas nepagrįstai grąžintos permokos išieškojimas į biudžetą, todėl mokestiniam ginčui pasibaigus turto areštas panaikinimas ir pagal MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktą bei 87 straipsnio 9 dalį grąžinama permoka bei apskaičiuojamos palūkanos nuo 21-os dienos po mokesčių administratoriaus sprendimo dėl akto tvirtinimo iki permokos sugrąžinimo dienos (įskaitant mokestinio ginčo laikotarpį).
Palūkanų skaičiavimui įtakos neturi kokiu pagrindu taikytas turto areštas, priešingu atveju būtų pažeidžiamas MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintas mokesčių mokėtojų lygybės principas.
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 61-63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatomis, nes bendrovės mokestinis patikrinimas inicijuotas ne dėl mokesčio permokos grąžinimo, mokesčio permokos grąžinimo klausimai nebuvo atliekamo patikrinimo dalis. Bendrovė nei patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu nepateikė prašymo grąžinti iš PVM permokos įskaitytos sumos. Toks prašymas Inspekcijai pateiktas 2011 m. lapkričio 16 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius laiku negrąžino permokos sumos ir praleido MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytą terminą. Pagal MAĮ 111 straipsnį, palūkanos mokamos tik tuomet, kai mokestis išieškomas nepagrįstai, šiuo atveju Inspekcija tokios informacijos neturi. Pareiškėjas tinkamai informuotas apie 2011 m. spalio 25 d. prašymo Nr. LA781/1 pagrindu parengtą 2011 m. gruodžio 15 d. išvadą ir sprendimą dėl 360 656,96 Lt sumos grąžinimo bei 2010 m. kovo 31 d. prašymo pagrindu parengtą išvadą ir 290 473,14 Lt PVM permokos dalies grąžinimą.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu (2 t., b. l. 13-17) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad UAB „Lariteksas“ 2011 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama grąžinti iš įmonės banko sąskaitos nepagrįstai nuskaitytas sumas bei dėl laiku negrąžintų sumų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 30 d. iki sumų grąžinimo apskaičiuotas palūkanas. Kartu su nurodytu prašymu buvo pateiktas 2011 m. spalio 25 d. prašymas grąžinti mokesčio permoką Nr. LA781/01 360 656,96 Lt sumai. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2011 m. lapkričio 14 d. prašymą, Inspekcija 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (12.12-30-8)-46-44404 nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui skaičiuoti palūkanas, o 2011 m. spalio 25 d. prašymo Nr. LA781/01 pagrindu parengta 2011 m. gruodžio 15 d. išvada ir sprendimas dėl 360 656,96 Lt sumos grąžinimo, bei 2010 m. kovo 31 d. prašymo pagrindu parengta išvada ir sprendimas dėl 290 473,14 Lt PVM permokos dalies grąžinimo.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (12.12-30-8)-46-44404 dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas apskaičiuoti ir išmokėti palūkanas nuo negrąžintos sumos, bei įpareigoti Inspekciją tai padaryti. Teismas konstatavo, kad yra kilęs ginčas dėl to, ar turi būti skaičiuojamos ir išmokamos palūkanos už PVM permokos negrąžinimą laiku. Pareiškėjas rėmėsi MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos.
Tais atvejais, kai mokesčių administratorius paprašo mokesčių mokėtoją pateikti papildomus dokumentus, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Mokesčių administratorius, per 30 dienų terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui (MAĮ 87 str. 9 d.). Pareiškėjo teigimu, 225 515 Lt suma, kuri jam grąžinta 2011 m. gruodžio 20 d., turėjo būti grąžinta remiantis 2010 m. kovo 31 d. prašymu per MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą 30 dienų terminą, todėl už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį turi būti mokamos palūkanos.
Teismas nustatė, kad bendrovė 2010 m. kovo 31 d. pateikė prašymą grąžinti mokesčio permoką Nr. 03 dėl 600 000 Lt PVM permokos grąžinimo. Atsižvelgdama į šį prašymą bei Inspekcijos V patikrinimų skyriaus 2010 m. balandžio 29 d. išvadą Nr. 2010-6339 „Dėl UAB „Lariteksas“ mokesčio permokos grąžinimo“, Inspekcija 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 2010.40917-7186/1007023/275-7023-86603 nustatė, kad bendrovės PVM permokos suma yra 664 958,14 Lt ir nusprendė iš šios sumos grąžinti neįskaitytą likutį – 374 485 Lt, o likusios 290 473,14 Lt permokos sumos negrąžinti, nes ji yra areštuota.
Vadovaudamasi MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, Inspekcija 2007 m. spalio 9 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-18428 iš deklaruotos bendrovės pridėtinės vertės mokesčio permokos areštavo 46 708,10 Lt sumą. Remdamasis Inspekcijos 2008 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi, atsakovas 2008 m. birželio 16 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-30184 iš bendrovės deklaruotos PVM permokos areštavo 243 765 Lt sumą. Mokestinis ginčas, kurio metu dėl bendrovei galimai apskaičiuotinų pridėtinės vertės mokesčio sumų buvo taikomas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, baigėsi Valstybinei mokesčių inspekcijai 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 69-321 panaikinus Inspekcijos 2011 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-20 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos išnyko teisinis pagrindas taikyti turto areštą 290 473,14 Lt PVM permokos sumai. UAB „Lariteksas“ 2011 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą grąžinti iš įmonės banko sąskaitos nepagrįstai nuskaitytas sumas, priminė, kad bendrovė 2010 m. kovo 31 d. pateikė prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo ir nurodė, jog dėl jame nurodytos sumos negrąžinimo laiku už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 30 d. iki sumų grąžinimo pagal MAĮ 87 straipsnį ir 111 straipsnį turi būti skaičiuojamos palūkanos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti ir išmokėti palūkanas nuo laiku negrąžintos 225 515 Lt PVM permokos sumos yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas. Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovui nekilo pareiga 2010 m. kovo 31 d. prašymo pagrindu 2010 m. balandžio 30 d. išmokėti nurodytą sumą, kadangi šios sumos atžvilgiu, vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 3 ir 4 dalimis, buvo taikomas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, t. y. turto areštas. Teisinis pagrindas taikyti turto areštą išnyko tik įsiteisėjus Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimui Nr. 69-321, kuriuo buvo išspręstas mokestinas ginčas dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo.
Byloje nenustatyta, kad mokestinio ginčo metu bendrovė pasinaudojo jai suteiktomis teisėmis kreiptis į teismą dėl Inspekcijos turto arešto aktų panaikinimo, ar, išnykus pagrindui taikyti turto areštą, kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra pagrindo taikyti MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir 87 straipsnio 9 dalį ir apskaičiuoti bei išmokėti palūkanas už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d. Kreipdamasis į Inspekciją, pareiškėjas nurodė, kad palūkanos jam skaičiuotinos vadovaujantis MAĮ 111 straipsniu.
Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad suma, nuo kurios prašoma apskaičiuoti ir išmokėti palūkanas, nebuvo išieškotos. Pareiškėjo PVM permokos daliai buvo taikomas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, t. y. turto areštas. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija pagristai konstatavo, kad MAĮ 111 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi mokesčių administratorius neturi informacijos, jog PVM suma nurodyta pareiškėjo 2010 m. kovo 31 d. prašyme ar kitos sumos buvo nepagrįstai išieškotos. Byloje nustatytų aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisės aktų analizės pagrindu teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jis atmestinas.
Inspekcijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. (12.12-30-8)-46-44404 paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei sumokėti palūkanas netenkintinas.
III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 19-23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė visas faktines bylos aplinkybes, tačiau pažeidė materialinės teisės normas: netinkamai taikė ir aiškino MAĮ 87 straipsnio 7 ir 9 dalių nuostatas, nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, 6.210 straipsnio 1 dalies, nors šioje byloje tai privalėjo padaryti, ir nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio administracinėse bylose. Pažymi, kad atsakovas taip pat pasisakė dėl kito 2011 m. lapkričio 14 d. pareiškėjo prašymo grąžinti nepagrįstai išieškotus (įskaičius buvusią mokesčių permoką nepriemokai dengti) 360 656, 96 Lt mokesčių ir prašymo apskaičiuoti palūkanas už jų negrąžinimą.
Šioje dalyje - dėl 2011 m. lapkričio 14 d. prašymo - pareiškėjas atsakovo sprendimo neskundė ir klausimų dėl to nekėlė. Palūkanų neapskaičiavimas ir nesumokėjimas pareiškėjui dėl pavėluotai pagal 2010 m. kovo 31 d. prašymą grąžintos dalies permokos yra neteisėtas, nes mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminą pagal mokesčių mokėtojo prašymą šiuo atveju reglamentuoja ne MAĮ 111 straipsnis, o 87 straipsnio 7 dalies 1 punktas, o palūkanų skaičiavimą pažeidus terminą - atitinkamai MAĮ 87 straipsnio 9 dalis.
MAĮ 111 straipsnis reglamentuoja nepagrįstai išieškoto mokesčio sugrąžinimo mokėtojui tvarką. Pareiškėjo prašytas grąžinti PVM skirtumas buvo ne išieškotas, bet areštuotas. Tuo tarpu permokos (skirtumo) areštas nereiškia mokesčio išieškojimo, o yra tik viena iš priemonių, užtikrinančių išieškojimą ateityje. Permoka pareiškėjui turėjo būti grąžinta su palūkanomis, kadangi turto areštas buvo taikytas nepagrįstai. Permoka galėjo būti negrąžinta tik nustačius, kad ji neteisingo dydžio, neegzistuojanti. Permokos areštas savaime nepadarė jos neteisinga ar neegzistuojančia.
Mokesčių administravimo praktikoje, kai, siekiant įsitikinti prašomos grąžinti permokos realumu, atliekamas jos patikrinimas ir nustatoma, kad permokos dydis neteisingas, patikrinimo išvados neįsiteisėja, kol vyksta mokestinis ginčas. Tokiu atveju iš karto po patikrinimo mokesčių administratorius paprastai areštuoja prašomą grąžinti permoką. Areštas galioja iki mokestinio ginčo pabaigos. Tokio arešto tikslas - užtikrinti, jog ginčui pasibaigus mokesčių administratoriaus naudai, nebūtų apsunkintas nepagrįstai grąžintos permokos atgavimas į biudžetą.
Kai ginčas baigiasi mokesčių mokėtojo naudai (nustatoma, kad permoka realiai egzistavo, teisinga), mokesčių mokėtojui grąžinama permoka ir vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktu bei 87 straipsnio 9 dalimi apskaičiuojamos palūkanos nuo 21-os dienos po mokesčių administratoriaus sprendimo dėl akto tvirtinimo iki permokos sugrąžinimo dienos (įskaitant visą mokestinio ginčo laikotarpį). Kai mokesčių mokėtojas, kurio permoka (skirtumas) neatlikus patikrinimo buvo laiku negrąžinta dėl arešto, vėliau, panaikinus tokį areštą, už pavėluotą grąžinimą negauna palūkanų, jis atsiduria ženkliai blogesnėje padėtyje, nei gaunantis palūkanas mokėtojas, kurio permoka taip pat buvo laiku negrąžinta dėl arešto, tačiau uždėto permokos patikrinimo metu.
Tokia situacija akivaizdžiai pažeidžia MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą. Taip pat nėra skirtumo, kokiu pagrindu taikytas permokos areštas, ir, ar jis atliktas patikrinimo metu, ar ne. Visais atvejais tai ta pati laikina mokestinių prievolių vykdymą ateityje užtikrinanti priemonė. Permokos pagal mokesčių mokėtojo prašymą grąžinimui kitokių terminų, nei numatyta MAĮ 87 straipsnio 7 dalyje, teisės aktai nenumato, o palūkanų skaičiavimas siejamas išimtinai su 87 straipsnio 7 dalyje numatytų terminų pažeidimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-232/2010 yra išaiškinta, kad nepagrįstų individualių sprendimų priėmimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsnių nuostatoms, kurių pažeidimas sudaro prielaidas tokius mokesčio administratoriaus veiksmus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, pripažintini neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atliktų mokestinių patikrinimų rezultatai vėliau buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, laikytina, jog ir turto areštas (nuo 2010 m. balandžio 30 d., kai atsirado pagrindas skaičiuoti palūkanas už laiku negrąžintą 225 515 Lt permokos dalį, iki permokos grąžinimo 2011 m. gruodžio 20 d.) taip pat buvo taikytas nepagrįstai.
Pareiškėjas šiuo laikotarpiu negalėjo pasinaudoti nurodytąja suma, todėl, remiantis MAĮ 87 straipsnio 7 dalimi, 99 straipsniu bei Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas privalėjo paskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui palūkanas, kurios laikytinos minimaliais nuostoliais, kuriuos patyrė pareiškėjas.
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (2 t., b. l. 28-29) prašo skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad šioje byloje nėra duomenų, jog Inspekcijos darbuotojai, atlikdami savo funkcijas tikrinant pareiškėjo mokesčių deklaravimo, apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumą bei atliekant kitas su mokesčių administravimu susijusias procedūras, kurias numato MAĮ, vykdė neteisėtus veiksmus. Tai, kad mokestinis ginčas baigėsi pareiškėjo naudai, nereiškia, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas nepagrįstai ir neteisėtai, tai nebuvo konstatuota nei Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. liepos 25 d. sprendime Nr. S-173(7-119/2011), nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendime Nr. 69-321. Atitinkamai, nesant sąlygų taikyti CK 6.271 straipsnį, negali būti taikomos ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl palūkanų mokėjimo praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę.
Teisėjų kolegija
K o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas naikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (12.12-30-8)-46-44404 ta apimtimi, kur buvo atsisakyta apskaičiuoti palūkanas.
2011-12-19 dokumente, kuris ir yra skundžiamas, mokesčių administratorius nurodė, kad atsako į 2011-11-14 pareiškėjo prašymą ir reikalavimo dalies dėl palūkanų netenkina, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 9 punkto nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2011-11-14 pareiškėjo prašyme palūkanų skaičiavimo atskaitos momentu nurodyta 2009 m. kovo 30 d. data (kada iš įmonės banko sąskaitos, pareiškėjo teigimu, buvo nepagrįstai nuskaitytos 2011-11-14 prašyme įvardytos sumos), o palūkanų skaičiavimo pagrindu nurodomi Mokesčių administravimo įstatymo 111 ir 87 straipsniai (b.l. 66).
Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnyje buvo numatyta (redakcija galiojusi 2011-12-19 sprendimo priėmimo dienai), kad paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.
Ši teisės norma yra suprantama taip, kad mokesčių administratorius turi pareigą mokesčių mokėtojui grąžinti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai, visų pirma, paaiškėja, jog mokestis ir su juos susijusios sumos nepagrįstai išieškotos. Nepagrįstas išieškojimas, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti akivaizdus, t.y. patvirtintas atitinkamų kompetentingų institucijų sprendimais (plačiąja prasme) ir be kita ko – realus. Tai reiškia, jog nuo atitinkamo teisinio vieneto sąskaitos turi būti nurašomos lėšos ir pervedamos į valstybės biudžetą, o ne jų naudojimas įšaldomas (įmonei priklausančios lėšos padaromos nebedisponuojamos atitinkamą laiko tarpą), pavyzdžiui, pritaikius turto areštą. Antra sąlyga Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnyje įtvirtintos taisyklės realizavimui - tai mokesčio mokėtojo pareiškimas. Šios abi sąlygos tarpusavyje susijusios. Vienos iš jų nebuvimas paneigia teisę pretenduoti į palūkanų išmokėjimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatytą tvarką Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnio pagrindu.
Tikrinamoje administracinėje byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad nuo pareiškėjo sąskaitos buvo realiai nurašytos atitinkamos pinigų sumos bei pervestos į valstybės biudžetą. Byloje taip pat nėra atskiro prašymo dėl nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo, todėl visiškai akivaizdu, jog palūkanų priteisimas Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnio pagrindu nebuvo galimas.
V. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalyje pasisakyta, jog mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta.
Tačiau mokesčio permokos grąžinimo tvarka iš esmės priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą. Pavyzdžiui, jei dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 7 d. 2 p.).
Bet bendra taisyklė yra ta, jog visų pirma paprastai turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje Nr. A556-2326/2012).
Šioje administracinėje byloje pirmasis prašymas „Gražinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“ buvo paduotas 2010-03-31 (b.l. 4-5).
Mokesčių administratorius šį prašymą išsprendė priimdamas 2010-05-12 sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti atitinkamą neįskaitytą likutį uždarajai akcinei bendrovei „Lariteksas“, bet tuo pačiu atsisakė grąžinti 290 473, 14 Lt mokesčio permokos, kuri buvo areštuota (b.l. 6). Vadinasi, 2010-03-31 prašymo „Grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“ klausimas buvo išspręstas, o kadangi 2010-05-12 mokesčių administratorius sprendimas nebuvo apskųstas ir įgijo teisinę galią, pareiškėjui buvo paneigta teisė į palūkanų priteisimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punktą pagal 2010-03-31 prašymą. Akivaizdu, jog sprendimas dėl mokestinės permokos grąžinimo priimtas ne per 30 dienų taip kaip numatyta, bet byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad nepagrįstai pasinaudota įstatymų leidėjo nustatytomis išimtimis dėl ilgesnio termino priimant sprendimą dėl mokesčio permokos grąžinimo.
Kitas mokesčių mokėtojo prašymas „Grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“ datuojamas 2011-10-25 (b.l. 67). Galima spręsti, jog mokesčių administratoriaus jis gautas 2011-11-24 (b.l. 67; lapo viršuje esantys įrašai). Įrodymų apie kitokią antrojo prašymo gavimo datą pas mokesčių administratorių nėra, todėl būtent ši data laikyta atskaitos tašku sprendžiant mokesčio permokos grąžinimo klausimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Taigi mokesčių administratoriui atsirado pareiga per tą patį 30 dienų terminą pateikti atsakymą dėl mokesčio permokos grąžinimo.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija skundžiamame sprendime nurodo, jog sprendimai dėl mokesčio permokos grąžinimo priimti 2012-12-15 (b.l. 68-88), o tai reiškia, jog ir šiuo atveju mokesčių administratoriui neatsirado pareiga apskaičiuoti palūkanas.
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, kuris paliktas galioti.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Lariteksas“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius