2022-05-25 Nr. AB-14448-3-61-3-02238-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-467-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02238-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 29.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA), 3 736,14 Eur palūkanų sumą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2014 m. gruodžio 19 d. tarp jos ir NMA buvo pasirašyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartis Nr. 21M-KS-12-1-011583-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), kuria NMA, be kita ko, įsipareigojo kompensuoti iki 90 procentų visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Šia sutartimi buvo sutarta, kad paramos lėšos pervedamos į paramos gavėjo nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą, numatytas atsiskaitymo terminas 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymo dokumentų gavimo. Pareiškėja 2015 m. kovo 13 d. pateikė NMA mokėjimo prašymą 40 115,27 Eur sumai išmokėti. NMA 2015 m. liepos 17 d. išmokėjo 5 265,33 Eur, 2015 m. spalio 6 d. – 9 450,22 Eur. Pareiškėja 2015 m. rugsėjo 29 d. pateikė NMA mokėjimo prašymą 56 302,13 Eur sumai išmokėti. NMA 2015 m. gruodžio 10 d. išmokėjo 37 612,51 Eur, 2018 m. rugsėjo 14 d. – 18 689,62 Eur. Pareiškėjos nuomone, NMA nevykdė savo pareigos laiku atsiskaityti su pareiškėja pagal Paramos sutartį.

3. Pareiškėja, grįsdama skundo reikalavimą teisės aktų nuostatomis dėl palūkanų skaičiavimo, teigė, kad NMA skolinga tokius palūkanų dydžius: nuo 5 265,33 Eur sumos už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. liepos 16 d. – 108,48 Eur palūkanų; nuo 9 450,22 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. spalio 5 d. – 362,47 Eur palūkanų; nuo 37 612,51 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. – 338 Eur palūkanų; nuo 18 689,62 Eur už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. – 2 927,19 Eur palūkanų, t. y. iš viso 3 736,14 Eur palūkanų.

4. Atsakovo atstovas NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. NMA paaiškino, kad ji išnagrinėjo pareiškėjos mokėjimo prašymą ir priėmė sprendimą suteikti 20 025,29 Eur paramos sumą vietoj prašytos 39 715,17 Eur paramos sumos, o 19 689,88 Eur paramos suma pareiškėjai nekompensuota, atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus. Nurodė, kad ekspertinio konsultavimo metu buvo išnagrinėti pirkimo dokumentai bei atlikta patikra projekto įgyvendinimo vietoje ir nustatyta atskirų investicijų, numatytų rangos sutartyje, rinkos kaina. Rangos sutarties 1.1 papunktyje rangovas įsipareigojo atlikti darbus pagal pateiktą projektą, tačiau darbai nebuvo detalizuoti, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. kovo 25 d. atsakyme į pareiškėjos paklausimą dėl darbų detalizavimo nurodyta tik atskirų darbų kaina nenurodant kiekių. Pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko darbus neatsakingai, nes šalia tako pažeista daug medžių. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 111.4 papunktyje nustatyta, kad, paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, parama sumažinama, kai pažeidžiamos kitos sutarties sąlygos ir (arba) teisės aktų nuostatos.

6. NMA pažymėjo, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.1.8 papunktyje nurodyta, jog parama sumažinama, jeigu NMA, atlikusi ekspertizę, nustato, kad paramos gavėjo atlikto pirkimo prekių, paslaugų ar darbų kaina yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos konkrečios investicijos didžiausios rinkos kainos. Atsižvelgdama į minėtų taisyklių nuostatas, NMA pagal mokėjimo prašymą apskaičiavo netinkamą deklaruoti 19 914,64 Eur išlaidų sumą (656,96 Eur + 6 162,72 Eur + 5 614,72 Eur + 7 480,24 Eur ), t. y. 17 923,18 Eur paramos sumą (19 914,64 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas = 17 923,18 Eur), iš viso nekompensuojama 19 689,88 Eur paramos suma (1 766,70 Eur + 17 923,18 Eur = 19 689,88 Eur). Vadovaudamasi Paramos sutarties 20.3 papunkčiu, NMA mažina paramos sumą, jeigu patikrų vietoje metu nustato reikalavimų neatitinkančias išlaidas. 2015 m. kovo 27 d. NMA pateiktame paaiškinime bei 2015 m. kovo 31 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad neužbaigė teritorijos sutvarkymo bei valymo darbų. Taigi išlaidos nebuvo patirtos ir negalėjo būti pripažintos tinkamomis finansuoti. 2015 m. kovo 27 d. NMA atliko patikrą vietoje ir nustatė, kad neatlikti užbaigiamieji teritorijos sutvarkymo bei valymo darbai, deklaruojami mokėjimo prašyme.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad buvo nustatytos faktiškai nepatirtos išlaidos, kadangi patikros metu tako pakraščiuose buvo primėtyta šakų ir medžių liekanų. Mokėjimo prašyme apskaičiuota netinkama deklaruoti 1 963,00 Eur, t. y. 1 766,70 Eur paramos suma (1 963,00 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas = 1 766,70 Eur). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.1.1, 197.1.7, 197.1.8 papunkčiais bei Įgyvendinimo taisyklių 21.1, 21.3, 22.6.1, 110, 111.1, 111.4 papunkčiais, pagal mokėjimo prašymą pripažinta tinkama išmokėti 20 025,29 Eur paramos suma, vietoj prašytos 39 715,17 Eur paramos sumos (39 715,17 Eur – 19 689,88 Eur (netinkama kompensuoti paramos suma, apskaičiuota atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes, bei už neatliktus darbus) = 20 025,29 Eur). Pareiškėja, nesutikdama su NMA sprendimu, pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – ir LAGK). LAGK 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-335 (AG-270/06-2018) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT). VAAT 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-619-1063/2019 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. NMA kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad skundas yra dėl žalos atlyginimo, ir tokį nesutikimą grindė būtinomis sąlygomis civilinei atsakomybei kilti. NMA teigė, kad neatliko jokių veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai, priešingai, ji privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų nuostatų, o šiuo konkrečiu atveju ji privalėjo užtikrinti, kad investicijos nebūtų įsigyjamos už užaukštintas kainas bei visi mokėjimo prašyme deklaruoti darbai būtų realiai atlikti. NMA turėjo teisę vertinti mokėjimo prašymus per ilgesnį nei 30 d. terminą, kai atliekamos patikros vietoje, kreipiamasi į pareiškėjus su paklausimais, kreipiamasi į nepriklausomus ekspertus ir t. t., šiuo atveju tokie veiksmai ir buvo atliekami. Pareiškėja skunde nenurodė, kokią teisės akto normą pažeidė NMA, pati pareiškėja nesilaikė su parama susijusių reikalavimų ir atliko neteisėtus veiksmus, kai, siekdama pasipelnyti, ji įsigijo investicijas gerokai užaukštintomis rinkos kainomis.

9. NMA teigimu, pareiškėjai nebuvo sukelta jokių teisėtų lūkesčių. NMA niekada nebuvo davusi garantijų pareiškėjai, kad parama bus išmokėta, net ir nustačius pažeidimus. Be to, pareiškėja nenurodė svarbių aplinkybių, jog mokėjimo prašymo vertinimas buvo pratęstas, kadangi buvo atliekamos patikros vietoje, o nepriklausomi ekspertai apskaičiavo, ar pareiškėjos mokėjimo prašyme nustatytos kainos nėra užaukštintos, tokia galimybė numatyta Administravimo taisyklių 118 punkte. Tikrinant pareiškėjos projekte įgyvendintas investicijas, 2015 m. kovo 27–30 d. buvo atliekama patikra vietoje, joje dalyvavo ir pati pareiškėja. Atliekant patikrą vietoje, NMA darbuotojui kilo įtarimų, kad investicijos įsigytos už pernelyg dideles kainas. Vertinant mokėjimo prašymą, buvo pasitelkti nepriklausomi ekspertai (Administravimo taisyklių 5.9 p.). NMA kreipėsi į kvalifikuotus nepriklausomus ekspertus tik po to, kai pati įtarė galimus pažeidimus, o nepriklausomų ekspertų konsultacija buvo reikalinga patvirtinti / paneigti NMA įtarimą dėl užaukštintų kainų. UAB „Civitta“ 2015 m. gegužės 12 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodė, kad pareiškėjos mokėjimo prašyme deklaruotos išlaidos neatitinka realių rinkos kainų. Po patikrinimo pareiškėja kreipėsi į NMA, pateikdama savo paklausimus / pastabas / paaiškinimus, dėl kurių mokėjimo prašymo vertinimas taip pat buvo pratęstas.

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad NMA 2015 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-6715 (12.4.) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“, pagal mokėjimo prašymą pripažinta tinkama išmokėti 10 575,07 Eur paramos suma vietoj prašytos 39 715,17 Eur paramos sumos. NMA mokėjimo prašymą baigė vertinti 2015 m. liepos 17 d., nepraleidusi mokėjimo prašymo vertinimo terminų, kadangi vertinimas buvo pratęstas dėl objektyvių priežasčių, o teisės aktai (Administravimo taisyklės) aiškiai nurodė, kad tokiais atvejais mokėjimo prašymo terminas gali būti ilgesnis nei 30 d. Vykdydama LAGK 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 3R-363(AG-267/01-2014), NMA iš naujo įvertino mokėjimo prašymą ir priėmė 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. BRK-8784 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“, kuriuo pareiškėjai suteikta 20 025,29 Eur paramos suma vietoj prašytos 39 715,17 Eur paramos sumos. NMA, vykdydama minėtą sprendimą, turėjo pakartotinai įvertinti surinktus įrodymus, pareiškėjos paaiškinimus ir patį LAGK sprendimą, todėl pareiškėja neteisi teigdama, kad jai turi būti priteisiamos palūkanos iki 2015 m. spalio 6 d. Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigė, kad jai turi būti priteistos palūkanos nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. NMA, įvertinusi mokėjimo prašymą, 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-10270, pagal kurį pareiškėjai suteikiama 37 612,51 Eur paramos suma vietoj prašytos 56 302,13 Eur paramos sumos (18 689,62 Eur paramos suma nekompensuojama). Šis ginčas buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-429-1062/2018, o NMA įpareigota iš naujo įvertinti mokėjimo prašymą (NMA, vykdydama LVAT nutartį, iš naujo įvertino mokėjimo prašymą ir 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai išmokėjo 18 689,62 Eur). Atsakovo atstovo teigimu, mokėjimo prašymas taip pat buvo vertinamas tinkamai.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė NMA neteisėtų veiksmų, be to, nepagrindė ir žalos fakto, nes savaiminis 30 kalendorinių dienų termino nesilaikymas, jeigu NMA teikia paklausimus pareiškėjams, vykdo patikras vietoje, atlieka įtariamų pažeidimų tyrimus, nereiškia Paramos sutarties 19.1 punkto pažeidimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad dalį turtinės žalos pareiškėja sieja su, jos teigimu, dar 2015 m. padarytais NMA pažeidimais. Šiuo aspektu pabrėžė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu tik 2019 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Todėl dėl minėtų faktinių aplinkybių buvo pagrindas išvadai, kad pareiškėja tariamos turtinės žalos atlyginimą siekia prisiteisti, praleidusi ieškinio senaties terminą. Todėl ir šiuo aspektu nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo dalies.

13. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja, pabrėžė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

14. Atsakovo atstovas NMA atsiliepimu prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-98-442/2021 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nustatyti neteisėtus NMA veiksmus (neveikimą), o pareiškėja neįrodė ir patirtos turtinės žalos, tačiau pripažino, kad teismas tokią išvadą priėjo tinkamai nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų tinkamai neįvertinęs valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų kontekste. Nepaisant to, kad teismas konstatavo, jog NMA pareiškėja buvo apklausiama, buvo atliekamos patikros vietoje ir atliekami įtariamo pažeidimo tyrimai, o šios aplinkybės, teismo vertinimu, pateisina paramos pareiškėjai išmokėjimą vėliau, visgi minėtos aplinkybės teismo sprendime nebuvo pakankamai detalizuotos ir įvertintos. Nagrinėjamu atveju teismas neapibrėžė ginčui aktualaus laikotarpio, nuosekliai nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių visumos, t. y. pareiškėjos ir NMA atliktų veiksmų (priimtų sprendimų) ginčui aktualiu laikotarpiu eigos, veiksmų atlikimo priežasčių, nors, turėdamas pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, turėjo tai padaryti. Teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė patirtos žalos, buvo visiškai nemotyvuota.

17. Minėtoje nutartyje LVAT nustatė, kad tam, jog būtų galima tinkamai išnagrinėti bylą, teismas turėjo identifikuoti ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. tiek NMA atliktus veiksmus pareiškėjos atžvilgiu nuo jos pateiktų mokėjimo prašymų iki paramos išmokėjimo, tiek terminą (terminus) išmokėti paramos sumas pareiškėjai, tiek galimas skaičiuotinas palūkanas reglamentuojančias teisės normas.

18. Papildomai apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad: i) teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog Paramos sutarties 19.1 punkte numatytas atsiskaitymo terminas yra 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymo dokumentų gavimo, nes minėtame Paramos sutarties punkte 30 kalendorinių dienų terminas nustatytas ne paramos lėšų išmokėjimui, o mokėjimo prašymo įvertinimui ir paramos lėšų užsakymui ir tik tais atvejais, kai vertinant mokėjimo prašymą NMA prašo paramos gavėjo pateikti trūkstamus duomenis arba ištaisyti nurodytus mokėjimo prašymo trūkumus; ii) teismas nepagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu trejų metų ieškinio senaties terminu, nes pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, o šioje byloje taikyti ieškinio senatį ginčo šalys neprašė.

19. LVAT konstatavo, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo.

III. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2021 m. birželio 10 d. sprendimu atmetė jį kaip nepagrįstą.

21. Teismas nustatė, kad:

21.1. Pareiškėja įgyvendino projektą, kuriame paraiška pateikta 2012 m. rugpjūčio 1 d. (Nr. 2IM-KS-12-1-011583-PR001 „Pelno nesiekiančios investicijos (duomenys neskelbtini) miškuose“).

21.2. 2014 m. gruodžio 19 d. tarp pareiškėjos ir NMA buvo pasirašyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ Nr. 21M-KS-12-1-011583-PR001 paramos sutartis, kuria NMA įsipareigojo kompensuoti iki 90 procentų visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų.

21.3. 2015 m. kovo 27 d. NMA pateiktame paaiškinime bei 2015 m. kovo 31 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad ji neužbaigė teritorijos sutvarkymo bei valymo darbų.

21.4. 2015 m. kovo 27 d. NMA atliko patikrą vietoje ir nustatė, kad neatlikti užbaigiamieji teritorijos sutvarkymo bei valymo darbai, deklaruojami mokėjimo prašyme. Apie patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus pareiškėja buvo informuota 2015 m. kovo 31 d. pranešimu apie patikros vietoje rezultatus Nr. S-VS-0157461-20. NMA kreipėsi į ekspertus UAB „Civitta“, kilus įtarimams dėl nepagrįstai didelių investicijų kainų. UAB „Civitta“ 2015 m. gegužės 12 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodė, kad pareiškėjos mokėjimo prašyme deklaruotos išlaidos neatitinka realių rinkos kainų. Po atliktos patikros vietoje pareiškėja 2015 m. kovo 31 d., 2015 m. balandžio 7 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. balandžio 24 d., 2015 m. gegužės 15 d. ir 2015 gegužės 18 d. kreipėsi į NMA, pateikdama įvairius paaiškinimus, dėl kurių buvo pratęstas mokėjimo prašymo vertinimas.

21.5. NMA 2015 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-6715 (12.4.) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“. Pripažinta tinkama išmokėti 10 575,07 Eur paramos suma vietoj prašytos 39 715,17 Eur paramos sumos. Pareiškėja, nesutikdama su 2015 m. liepos 17 d. sprendimu, pateikė skundą LAGK, kuri 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3R-363(AG-267/01-2014) NMA 2015 m. liepos 17 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo NMA iš naujo įvertinti pareiškėjos mokėjimo prašymą.

21.6. NMA, įvertinusi 2015 m. kovo 13 d. pateiktą mokėjimo prašymą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reg. Nr. 2IM-KS-12-1-011583-MP001, priėmė 2015 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. BRK-8784 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ suteikti 20 025,29 Eur paramos sumą vietoj prašytos 39 715,17 Eur paramos sumos. Minėtas sprendimas buvo apskųstas LAGK, LAGK sprendimu Nr. 3R-335 (AG-270/06-2018) pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-619-1063/2019 atmetė skundą kaip nepagrįstą. LVAT 2020 m. birželio 17 d. nutartimi pakeitė VAAT sprendimą.

21.7. 2015 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja pateikė mokėjimo prašymą Nr. 21M-KS-12-1-011583-MP002, atitinkamai NMA 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-10270, pagal kurį pareiškėjai suteikta 37 612,51 Eur paramos suma vietoj prašytos 56 302,13 Eur paramos sumos (18 689,62 Eur paramos suma nekompensuojama). Šis ginčas buvo išnagrinėtas LVAT 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-429-1062/2018, o NMA įpareigota iš naujo įvertinti mokėjimo prašymą. NMA, vykdydama LVAT nutartį, iš naujo įvertino mokėjimo prašymą ir 2018 m. rugsėjo 14 d. išmokėjo 18 689,62 Eur.

22. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nustatytos šios aplinkybės:

22.1. Pareiškėja 2019 m. birželio 18 d. paštu išsiuntė VAAT skundą (teisme gautas 2019 m. birželio 19 d.), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NMA, 3 736,14 Eur palūkanų sumą.

22.2. VAAT 2019 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas.

22.3. LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, panaikino VAAT 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir perdavė bylą VAAT nagrinėti iš naujo.

22.4. VAAT 2021 m. kovo 15 d. nutartimi pasiūlė administracinės bylos šalims pateikti teismui rašytinius paaiškinimus.

22.5. Atsakovas 2021 m. kovo 29 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėja skundą dėl palūkanų (turtinės žalos) pateikė 2019 m. birželio 18 d., o žalą sieja su Mokėjimo prašymu (pateiktas 2015 m. kovo 13 d.) ir Mokėjimo prašymu II (pateiktas 2015 m. rugsėjo 28 d.), todėl prašė teismo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas, kuriose nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsakovas taip pat išdėstė poziciją ir dėl taikytinų civilinės atsakomybės sąlygų, pabrėždamas, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nurodė detalias aplinkybes dėl pareiškėjos pateiktų mokėjimo prašymų vertinimo.

22.6. 2021 m. kovo 29 d. teisme gauti ir pareiškėjos paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti yra praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pareiškėja taip pat remiasi CK 125 straipsnio 9 dalimi. Pareiškėjos teigimu, yra pagrindas taikyti 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu (toliau – ir Direktyva), atliekamu pagal komercinius sandorius, ir ją Lietuvos Respublikoje įgyvendinantį Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą. Prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą gauti preliminarią išvadą užklausiant, ar kompetentingai nacionalinei įstaigai laiku neatlikus mokėjimų paramos gavėjui, skirtų kompensuoti komercinius sandorius, yra taikytina minėta direktyva.

23. Teismas, atsižvelgdamas į LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartyje pateiktus motyvus (22 p.), atmetė pareiškėjos argumentus dėl teisės aktų (Direktyvos, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo) taikymo kaip nepagrįstus. Pareiškėjos pareikštas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminarios išvados pateikimo laikytas nemotyvuotu, t. y. pareiškėja, reikšdama tokį prašymą, nenurodo jokių motyvų, kurie leistų teismui vertinti jos pareikštą prašymą.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentas, jog atsakovas turėjo išmokėti lėšas per 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymų dokumentų gavimo, yra paneigtas, LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartyje (21 p.) pažymint, kad 30 kalendorinių dienų terminas yra skirtas ne paramos lėšų išmokėjimui, o mokėjimo prašymo vertinimui ir lėšų užsakymui, kaip tai nustatyta Paramos sutarties 19.1 punkte. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl lėšų išmokėjimo per 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymų dokumentų gavimo.

25. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad pareiškėja kildino turtinės žalos atlyginimą iš mokėjimo prašymų, kuriuos pateikė 2015 m. kovo 13 d. ir 2015 m. rugsėjo 28 d., o skundą teismui dėl žalos pateikė tik 2019 m. birželio 18 d.

26. Įvertinęs pareiškėjos skundo argumentus, iš kurių buvo kildinamas turtinės žalos atlyginimas, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėja į teismą kreipėsi, praleidusi ieškinio senaties terminą, t. y. pareiškėja žalos atlyginimą siejo tik su išmokėjimo termino 30 kalendorinių dienų praleidimu. Tačiau teismui konstatavus, kad 30 kalendorinių dienų terminas yra skirtas ne paramos lėšų išmokėjimui, o mokėjimo prašymo vertinimui ir lėšų užsakymui, kaip tai nustatyta Paramos sutarties 19.1 punkte, teismas sprendė, kad tikslinga įvertinti aplinkybes, susijusias su pateiktų mokėjimo prašymų vertinimu NMA.

27. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo apklausiama daromos patikros vietoje, buvo atliekami įtariamo pažeidimo tyrimai, pareiškėja teikė paaiškinimus ir patikslinimus dėl prašomos išmokėti paramos sutarties, t. y. pirmojo mokėjimo prašymo vertinimo diena skaičiuojama nuo 2015 m. kovo 16 d.; 2015 m. kovo 27–30 d. atlikta patikra vietoje (patikra užsakyta 2015 m. kovo 25 d.); pareiškėja kreipėsi į NMA (2015 m. kovo 31 d.), prašydama leisti pašalinti trūkumus ir apie jų pašalinimą informavo 2015 m. balandžio 7 d.; NMA 2015 m. balandžio 15 d. kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, kurie 2015 m. gegužės 12 d. pateikė ekspertinio konsultavimo ataskaitą; pareiškėja 2015 m. balandžio 24 d. pateikė paaiškinimus; 2015 m. gegužės 25 d. reg. laišku NMA pateikė atsakymą į pareiškėjos 2015 m. balandžio 24 d. paaiškinimus (gauti 2015 m. balandžio 27 d.), kuriuo informavo pareiškėją, kad „<...> projekto „Pelno nesiekiančios investicijos (duomenys neskelbtini) miškuose“ vykdymas nėra sustabdytas, tačiau yra atliekamas Jūsų 2015 m. gegužės 15 d. prašymo ir kartu pateiktų dokumentų papildomas vertinimas, todėl apie Jūsų Agentūrai pateikto Mokėjimo prašymo galutinius vertinimo rezultatus informuosime atskiru raštu, atlikus 2015 m. gegužės 15 d. prašymo ir kartu pateiktų dokumentų vertinimą“, taip pat nurodė, kad vertina pareiškėjos 2015 m. gegužės 15 d. pateiktus dokumentus.

Nustačius neatitikimą Paraiškoje, pareiškėja patikslino prašomą išmokėti paramos sumą ir 2015 m. birželio 12 d. pateikė patikslintą prašomą išmokėti sumą. NMA agentūrai atlikus pareiškėjos pateiktų dokumentų vertinimą, nepriklausomų ekspertų išvadas, parama pareiškėjai buvo išmokėta 2015 m. liepos 17 d. (NMA sprendimas). Taigi mokėjimo prašymas buvo baigtas vertinti būtent 2015 m. liepos 17 d. atsakovui priėmus sprendimą. Tai, kad Lietuvos administracinių ginčų komisija panaikino NMA 2015 m. liepos 17 d. sprendimą ir įpareigojo NMA iš naujo įvertinti pareiškėjos Mokėjimo prašymą, teismo vertinimu, nereiškė, kad tuo metu, kol vyko ginčo nagrinėjimas, ir toliau vyko Mokėjimo prašymo vertinimas.

Iš Mokėjimo prašymo II vertinimo buvo matyti, kad pareiškėja NMA 2015 m. rugsėjo 28 d. pateikė Mokėjimo prašymą II. NMA, įvertinusi Mokėjimo prašymą II, 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-10270, pagal kurį pareiškėjai suteikta 37 612,51 Eur paramos suma vietoj prašytos 56 302,13 Eur paramos sumos (18 689,62 Eur paramos suma nekompensuojama). Šis ginčas buvo išnagrinėtas LVAT 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-429-1062/2018, o NMA įpareigota iš naujo įvertinti Mokėjimo prašymą II (NMA, vykdydama LVAT nutartį, iš naujo įvertino Mokėjimo prašymą II ir 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai išmokėjo 18 689,62 Eur).

Taigi, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigė, kad Mokėjimo prašymo II vertinimas buvo baigtas 2015 m. gruodžio 16 d., o pakartotinis vertinimas buvo atliktas vykdant LVAT nutartį.

28. Teismas sprendė, kad paminėti ir NMA atlikti veiksmai į mokėjimo prašymų ir pirkimo dokumentų vertinimo terminus neįskaičiuojami, kaip tai nustatyta Administravimo taisyklių 118 punkte. Teismui priėjo prie išvados, kad NMA neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai ar Paramos sutartis. Pareiškėjos mokėjimų prašymų vertinimas buvo ilgesnis nei 30 kalendorinių dienų, tačiau šis terminas buvo pagrįstas atsakovo veiksmais, atliktais mokėjimų prašymų vertinimo metu (atliekamos patikros, siunčiami paklausimai, kreipimasis į pareiškėją, ekspertus ir t. t.). Teismas visiškai sutiko su atsakovo argumentais, kad NMA privalo užtikrinti, jog būtų laikomasi teisės aktų nuostatų, o šiuo konkrečiu atveju – kad investicijos nebūtų įsigyjamos už užaukštintas kainas bei visi mokėjimo prašymuose deklaruoti darbai būtų realiai atlikti, pagrįstai kreipėsi į pareiškėją, į nepriklausomus ekspertus su paklausimais.

29. Teismas pažymėjo, kad nei skunde teismui, nei pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų atsakovo veiksmų teisėtumą, vertinant pareiškėjos pateiktų mokėjimų prašymų vertinimą. Teismo pritarta ir kitam atsakovo argumentui, kad pareiškėja skunde nenurodė, kokias teisės aktų normas galimai pažeidė NMA.

30. Dėl nurodytų aplinkybių teismas darė išvadą, kad, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nebuvo ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturėjo teisinės prasmės. Taigi šiuo atveju pareiškėjai nepriteistas turtinės žalos atlyginimas, nenustačius pareiškėjos nurodytų NMA neteisėtų veiksmų.

IV. 31. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Taip pat prašo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra pareikštas nenurodant jokių motyvų, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

32. Pareiškėja, pabrėždama, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, kad:

32.1. Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog būtų taikomos šios referencinės palūkanų normos: a) už pirmąjį atitinkamų metų pusmetį – tų metų sausio 1 d. galiojanti palūkanų norma; b) už antrąjį atitinkamų metų pusmetį – tų metų liepos 1 d. galiojanti palūkanų norma.

32.2. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Šiuo atveju reikalavimui dėl palūkanų (3 736, 14 Eur sumos) priteisimo nėra suėjęs senaties terminas.

32.3. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjos teisė į palūkanas yra įtvirtinta ne tik CK, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme, bet ir Direktyvoje, todėl šios teisės paneigimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį.

32.4. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra pareikštas nenurodant jokių motyvų, yra melagingas, nes buvo nurodytas motyvas, kad NMA turėjo teikti pareiškėjai lėšas kompensuoti komercinius sandorius. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus bei pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja laikosi nuomonės, kad yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą gauti preliminarią išvadą užklausiant, ar kompetentingai nacionalinei įstaigai laiku neatlikus mokėjimų, skirtų kompensuoti komercinius sandorius, yra taikytina Direktyva. Europos Žmogaus Teisių Teisme byloje UAB Baltic Master prieš Lietuvą (peticijos Nr. 55092/16) pareiškėjas pateikė skundą dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir tinkamai nemotyvavo šio savo sprendimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju LVAT nepakankamai motyvavo savo sprendimą dėl nesikreipimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kadangi iš teismo motyvų nėra aišku, kokiais teisiniais pagrindais remdamasis jis konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks aiškus, kad dėl jo negali kilti jokių abejonių. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir UAB Baltic Master priteisė 2 000 eurų žalos atlyginimą.

33. Atsakovo atstovas NMA atsiliepime prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovo atstovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai akcentuoja, kad:

34.1. Apeliaciniame skunde pareiškėja reikalavimą sieja su 2015 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. spalio 29 d., todėl NMA laikosi pozicijos, kad yra suėjęs senaties terminas. Jeigu nebūtų laikoma, kad yra suėjusi senatis pareiškėjos reikalavimui reikšti, NMA nurodo, jog nesutinka su reikalavimu atlyginti patirtą žalą išmokant pareiškėjos nurodytas palūkanas. Pareiškėja turi pareigą pagrįsti, kad NMA veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Tačiau pareiškėja remiasi deklaratyviais apmąstymais ir nepagrįstomis interpretacijomis bei visiškai nepateikia argumentų, kokias teisės aktų nuostatas NMA pažeidė, dėl ko turėtų būti manoma, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą.

34.2. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek LVAT tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, įvertino faktines ginčo aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Tai patvirtina faktas, kad tiek VAAT, tiek LVAT pareiškėjai jau ne kartą pabrėžė, kad nei nurodytas įstatymas, nei Direktyva nėra taikomi šio ginčo atveju.

34.3. Pareiškėja nepaaiškino ir neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų – nenurodė, kokius, jos manymu, neteisėtus veiksmus atliko NMA ir kokias teisės aktų nuostatas pažeidė, neįrodė priežastinio ryšio, nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos turtinės žalos, t. y. nepagrindė žalos padarymo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjai priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NMA.

36. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad NMA neatliko neteisėtų veiksmų, o pareiškėja neįrodė, kad ji patyrė turtinę žalą, atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu dėl preliminarios išvados pateikimo.

37. Tiek skundą, tiek apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tuo, kad NMA, nesilaikydama Paramos sutartyje nustatyto 30 kalendorinių dienų atsiskaitymo termino, pavėluotai išmokėjo pareiškėjai išmokas, todėl pareiškėjai priskaičiuotinos palūkanos už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. liepos 16 d. – 108,48 Eur (nuo 5 265,33 Eur); nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. spalio 15 d. – 362,47 Eur (nuo 9 450,22 Eur); nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. – 338 Eur (nuo 37 612,51 Eur); nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. – 2 927,19 Eur (nuo 18 689,62 Eur), t. y. iš viso 3 736,14 Eur palūkanų. Pareiškėjos įsitikinimu, byloje turi būti taikoma 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, ir ją Lietuvos Respublikoje įgyvendinantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas. Pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminarios išvados pateikimo, klausiant, ar, kompetentingai nacionalinei įstaigai laiku neatlikus mokėjimų paramos gavėjui, skirtų kompensuoti komercinius sandorius, yra taikytina minėta direktyva.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė teismo sprendimo negaliojimo pagrindų arba aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

40. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

42. Primintina, kad CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir, nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad dėl tokių veiksmų (neveikimo) jis patyrė žalą, atžvilgiu.

43. Taigi pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (šiuo atveju neteisėti veiksmai grindžiami tuo, kad NMA praleido nustatytą terminą pareiškėjai išmokėti paramą), žalos padarymo pareiškėjai faktą (šiuo atveju žala grindžiama skaičiuotinomis palūkanomis, kurios laikytinos pareiškėjos patirtais nuostoliais) ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019, 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019).

44. Dėl pareiškėjos argumentų, kad byloje turi būti taikoma Direktyva, ir ją Lietuvos Respublikoje įgyvendinantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-98-442/2021 pateiktą išaiškinimą, kad nors pareiškėja prašomas priteisti palūkanas grindė Direktyva ir ją Lietuvos Respublikoje įgyvendinančiu Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu, tačiau šiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas yra skirtas atsiskaitymams pagal komercines sutartis. Taigi esminė prielaida taikyti minėtuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, be kita ko, nuostatas dėl atitinkamo dydžio palūkanų mokėjimo, yra aplinkybė, jog sandoriai, pagal kuriuos vėluojama mokėti, yra komerciniai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėją ir NMA siejo ne komerciniai, o administracinio pobūdžio santykiai, susiklostę viešosios teisės aktų, kurie reglamentuoja NMA vykdomą Europos Sąjungos (valstybės) paramos lėšų teikimą (administravimą), pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, LVAT minėtoje nutartyje konstatavo, kad byloje nėra pagrindo taikyti Direktyvą ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.

45. Atsižvelgiant į LVAT pateiktą išaiškinimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos atmetė kaip nepagrįstus argumentus dėl teisės aktų (Direktyvos, Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo) taikymo.

46. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2492/2012). Sprendžiant, ar nebuvo praleistas įstatyme nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, visų pirma reikia nustatyti, koks momentas konkrečiu nagrinėjamu atveju laikytinas šio termino pradžia. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šio teisinio reguliavimo kontekste būtina įvertinti kiekvieną iš pareiškėjos nurodytų NMA veiksmų, su kuriais siejama galbūt jos patirta turtinė žala.

47. Dėl senaties termino taikymo teisėjų kolegija akcentuoja, kad NMA prašė pirmosios instancijos teismo taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad pareiškėja kildina turtinės žalos atlyginimą iš mokėjimo prašymų, kuriuos pateikė 2015 m. kovo 13 d. ir 2015 m. rugsėjo 28 d., o skundą teismui dėl žalos pateikė tik 2019 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad terminas kreiptis į teismą, siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises, pagal pirmąjį mokėjimo prašymą baigėsi 2018 m. balandžio 13 d. (mokėjimo prašymas pateiktas 2015 m. kovo 13 d.; pareiškėjos teigimu, lėšos turėjo būti išmokėtos per 30 kalendorinių dienų – 2015 m. balandžio 13 d.), o pagal antrąjį mokėjimo prašymą jis baigėsi 2018 m. spalio 29 d. (mokėjimo prašymas pateiktas 2015 m. rugsėjo 29 d.; pareiškėjos teigimu, lėšos turėjo būti išmokėtos per 30 kalendorinių dienų – 2015 m. spalio 29 d.). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 30 kalendorinių dienų terminas yra skirtas ne paramos lėšų išmokėjimui, o mokėjimo prašymo vertinimui ir lėšų užsakymui, kaip tai nustatyta Paramos sutarties 19.1 punkte, padarė išvadą, kad yra tikslinga įvertinti aplinkybes, susijusias su pateiktų mokėjimo prašymų vertinimu NMA.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja privalo įrodyti atsakingos institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) šios kategorijos administracinėse bylose, atitinkami faktai ir aplinkybės yra išdėstomi skunde teismui, tai yra viena iš esminių skundo pagrindą sudarančių dalių, apibrėžianti ir bylos nagrinėjimo faktines ribas. Įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš ABTĮ 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas dėl NMA priimtų sprendimų (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019; 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-643-815/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja grindžia teisę į turtinės žalos atlyginimą NMA turimomis jai sumokėti palūkanomis, kurios apskaičiuotinos tuo pagrindu, kad NMA praleido terminus, per kuriuos ji turėjo išmokėti paramos sumas pareiškėjai.

49. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad turtinės žalos atsiradimą nagrinėjamoje byloje ir prievolę šią žalą atlyginti pareiškėja sieja tik su tuo, kad NMA, gavusi mokėjimo prašymus, nesilaikydama Paramos sutarties 19.1 punkte nustatyto 30 kalendorinių dienų atsiskaitymo termino, pavėluotai išmokėjo pareiškėjai išmokas, todėl pareiškėjai nuo laiku neišmokėtų išmokų turėtų būti priskaičiuotinos palūkanos už atitinkamus nurodytus laikotarpius. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo, nesieja, jos teigimu, patirtos turtinės žalos, atsiradimo su NMA veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų pažeidimais, jos priimtais atitinkamais sprendimais ar pan. Taigi teisėjų kolegija šioje byloje vertina turtinės žalos atlyginimo pareiškėjai pagrįstumą tik tuo aspektu, ar buvo pažeistas pareiškėjos nurodytas atsiskaitymo terminas, taip pat ar dėl šio pažeidimo pareiškėjai kilo turtinė žala.

50. Pažymėtina, kad LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartyje pasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su atsakovo pareiga išmokėti lėšas per 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymų dokumentų gavimo. LVAT minėtoje nutartyje nurodė, kad Paramos sutarties 19.1 punkte 30 kalendorinių dienų terminas nustatytas ne paramos lėšų išmokėjimui, o mokėjimo prašymo įvertinimui ir paramos lėšų užsakymui ir tik tais atvejais, kai, vertindama mokėjimo prašymą, NMA prašo paramos gavėjo pateikti trūkstamus duomenis arba ištaisyti nurodytus mokėjimo prašymo trūkumus.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tai, kad pareiškėja buvo apklausiama, daromos patikros vietoje, atliekami įtariamo pažeidimo tyrimai, pareiškėja teikė paaiškinimus ir patikslinimus dėl prašomos išmokėti paramos sutarties, ir padarė pagrįstą išvadą, kad šie NMA atlikti veiksmai į mokėjimo prašymų ir pirkimo dokumentų vertinimo terminus neįskaičiuojami, kaip tai nustatyta Administravimo taisyklių 118 punkte. Pareiškėjos mokėjimų prašymų vertinimas buvo ilgesnis nei 30 kalendorinių dienų, tačiau šis terminas yra pagrįstas atsakovo veiksmais, atliktais mokėjimų prašymų vertinimo metu (atliekamos patikros, siunčiami paklausimai, kreipimasis į pareiškėją, ekspertus ir t. t.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėjo prie išvados, kad NMA neatliko pareiškėjos nurodomų neteisėtų veiksmų, t. y., kad NMA nesilaikė Paramos sutarties 19.1 punkte nustatyto 30 kalendorinių dienų atsiskaitymo termino ir pavėluotai išmokėjo pareiškėjai išmokas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos argumentas, jog atsakovas turėjo išmokėti lėšas per 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo prašymų dokumentų gavimo, yra nepagrįstas.

52. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nenustačius NMA neteisėtų veiksmų pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių kontekste, nėra pagrindinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.271 straipsnyje, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad NMA neteisėtais veiksmais sukėlė pareiškėjai turtinę žalą. Taigi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priteisti jai turtinės žalos atlyginimą.

53. Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminarios išvados pateikimo, klausiant, ar, kompetentingai nacionalinei įstaigai laiku neatlikus mokėjimų paramos gavėjui, skirtų kompensuoti komercinius sandorius, yra taikytina Direktyva.

54. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Nr. C-268/06). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą byloje Nr. C-268/08). Šios nuostatos suponuoja išvadą, kad pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra tada, kai yra siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą, kai Europos Sąjungos teisės normos nėra pakankamai aiškios arba kai kyla abejonė, ar direktyvos, perkeltos į nacionalinę teisę, kurios taikytinos ginčui spręsti, buvo perkeltos teisingai.

55. Minėta, kad LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Direktyvos ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo. Taigi Direktyvos taikymo klausimai nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

56. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti arba pakeisti. Taigi pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė