2016-12-19 Nr. AB-23997-3-61-3-02228-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1918-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02228-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 12 d. buvo laikomas tardymo izoliatoriaus 384 kameroje, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Kameros, kurioje buvo laikomi du arba trys asmenys, plotas iki 7 kv. m., ji užstatyta baldais, todėl vienam asmeniui tenkantis laisvas plotas buvo mažesnis nei numato teisės aktai, pagal kuriuos vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriuje turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžė, kad kameroje buvo labai drėgna ir šalta, be to, čiužinys ir užklotas buvo labai plonas, kameroje bėgiojo tarakonai, lango angos padengtos juodu pelėsiu, sienos šlapios. Teigė, kad jo sveikata silpna, o būrio viršininkas jo rašytu prašymu net nenuvedė pas gydytoją. Tvirtino, jog tokios nepriimtinos, nežmoniškos ir jo orumą žeminančios laikymo sąlygos jam sukėlė nepatogumus, jis jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, dvasiškai gniuždomas. Jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kurią įvertino 2000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–19).

Atsakovas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 12 d. pareiškėjas buvo laikomas tardymo izoliatoriaus 108 kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m. (trys asmenys kameroje) ir nuo 2015 m. vasario 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 384, kurios plotas 7,35 kv. m. Iki 2015 m. kovo 5 d. šioje kameroje buvo du asmenys, nuo 2015 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d. – trys asmenys, nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. – du asmenys. Pabrėžė, kad nuo 2015 m. vasario 27 d. iki kovo 5 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui bei privalo užtikrinti jų izoliuotą laikymą. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo buvimo laikotarpis Lukiškių TĮ-K pakankamai trumpas. Teigė, kad neturtinei žalai atsirasti turi būti įrodytos trys būtinosios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, bei, kad neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, neturtinę žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, elgiasi nesąžiningai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo P. D. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad 2014 m. vasario 26 d. ir laikotarpiu nuo iki 2014 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 9 d. buvo pažeista pareiškėjo P. D. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 52–55).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. vasario 26 d. ir kartu su trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m., o nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 384, kurios plotas 7,35 kv. m. Iki 2015 m. kovo 5 d. šioje kameroje buvo du asmenys, nuo 2015 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d. – trys asmenys, nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. – du asmenys, taigi nuo 2015 m. vasario 27 d. iki kovo 5 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą buvo laikomas tik 2015 m. vasario 26 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d., iš viso penkias paras. Pažymėjo, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą

Dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje buvo labai drėgna ir šalta, o išduotas čiužinys ir užklotas buvo labai ploni, kameroje bėgiojo tarakonai, lango angos padengtos juodu pelėsiu, sienos šlapios, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, formuojasi pelėsis, kad kameros higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį bendrove, vykdančia vabzdžių, graužikų naikinimo darbus. Dėl to padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Papildomai pabrėžė ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, atkreipė dėmesį, kad tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismo darė išvadą, jog teisės aktuose reglamentuotos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos penkias paras, taigi atsakovas nors ir trumpai, tačiau iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę, intensyvumą, bendrąsias kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas Lietuvos valstybėje, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes – tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma labai trumpą laiko tarpą – penkias paras, bei į tai, kad pareiškėjas per buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į tardymo izoliatoriaus administraciją, taip pat nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, jog šioje byloje priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2014 m. vasario 26 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 9 d. formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau ginčo atveju apsiribotina pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu, kaip visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. D. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo reikalavimus (b. l. 60).

Pareiškėjas nurodo, kad penkių parų terminas pažeidžiant kalinimo sąlygas yra pakankamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 384. Atkreipia dėmesį, kad yra labai ligotas ir dėl to, esant netinkamoms kaltinimo sąlygoms, patyrė dideles kančias.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 12 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas penkias paras buvo laikomas Lukiškių TI-K, neužtikrinus jam minimalaus gyvenamosios patalpos ploto. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios individualios bylos aplinkybes, į tai kad pažeidimas truko iki penkių parų, jo tiesioginis poveikis pareiškėjui sutapo su pažeidimo trukme ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Lukiškių TI-K pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų jo kalinimo sąlygų, yra nepagrįsti. Teismas skundžiamame sprendime pakankamai aptarė ir kitus pareiškėjo nurodytus nusiskundimus ir pripažino juos neįrodytais.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė