P-520-244-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-244/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02468-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Corpus A“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą, kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-809).

Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr. 603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principu. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-36) ir 1T-39 pasiūlė atsakovui pašalinti pažeidimus – įsakymuose skirti bendrosios nuosavybės administratorius nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Į Teikimą Nr. 1T-36 buvo įtrauktas ir Administracijos direktorius Įsakymas Nr. 30-809, kuriuo pažeidžiant Administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimą, nebuvo nustatytas priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) Vyriausybės atstovo teikimas turi būti apsvarstytas per 7 dienas nuo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas Teikimą Nr. 1T-36 gavo 2011 m. spalio 20 d., tačiau apie jo vykdymą nepranešė. Todėl Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo Įsakyme Nr. 30-809 nustatyti šį mokestį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-809 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei įgyvendinant savivaldybių savarankiškąją funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką.

Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika). Vyriausybės atstovas neginčijo nei 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1206 (toliau – ir Tarybos Sprendimas Nr. 1206) „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ ir neprašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumo.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius nėra laisvas nustatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) ir negali viršyti pagal šią Metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Administratorius atlieka tik techninį darbą – pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį.

Atsakovo nuomone, Vyriausybė, Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatydama savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinį, galbūt viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 punktui ir 120 straipsnio 2 daliai. Atsakovo nuomone, įstatymu nenumatytas bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai. Atsakovas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į prašymą pareiškė nuomonę, kad Įsakyme Nr. 30-809 nustatytas įpareigojimas atitinka teisės aktus, nes juo UAB „Corpus A“ nustatyta prievolė kildinama iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto, todėl pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Pagal CK 4.84 straipsnio 3 dalį administratorius veikia ne pagal pavyzdinius nuostatus, o pagal konkrečios savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2011 m. birželio 15 d. priėmė įsakymą Nr. 30-809, kuriuo papildė Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-117) patvirtintą UAB „Corpus A“ administruojamų daugiabučių namų sąrašą 17, 18 ir 19 eilutėmis pagal priedą. Įsakymo Nr. 30-809 2.2 punktu, be kita ko, įpareigojo UAB „Corpus A“ neviršyti pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. parengė teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 Administracijos direktoriui ir merui, kuriais pasiūlė Administracijos direktoriui svarstyti dėl išvardytų įsakymų, tarp jų ir Įsakymo Nr. 30-809, pakeitimo nustatant paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Teikimas grindžiamas Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu.

Nurodė, jog Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (redakcija nuo 2011 m. spalio 19 d.) nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (fizinio asmens vardas ir pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, adresas korespondencijai siųsti; juridinio asmens – pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Nuo 2010 m. kovo 19 d. galiojo beveik analogiška šio punkto redakcija, tik joje nebuvo nuorodos į viešuosius pirkimus.

Pažymėjo, jog Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2 punktas reglamentuoja apskritai tvarką, kaip yra skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams, ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir pan. Šio nutarimo 1 punktu yra patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, kuriuose jau nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalyti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kurioje pažymėta, kad Vyriausybės Nutarimas Nr. 603 priimtas vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms.

Atsakovo teigimu, Įsakymas Nr. 30-809 priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Teismas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktas (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.) nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Vadovaudamasis šiuo teisiniu reguliavimu, teismas konstatavo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas Administracijai.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas, be kitų šiame punkte išvardytų dalykų, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje numatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Atsakovo argumentus, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, teismas atmetė kaip nepagrįstus, pabrėždamas, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis apskritai nėra Pavyzdinių nuostatų dalis, juo imperatyviai suformuluotas reikalavimas, nurodantis, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys. Visi Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimai yra numatyti CK normose, ir tai nėra naujai Vyriausybės nustatyti reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai rėmėsi Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu ir nepagrįstai aiškino, jog tarp šios nuostatos ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto yra prieštaravimas. Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkte kalbama ne apie administravimo mokestį namui, kuris turi būti nustatytas administravimą nustatančiame akte, o apie tai, kaip bendrosios nuosavybės administratorius (šiuo atveju paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) privalo apskaičiuoti mėnesinius mokesčius ir įmokas patalpų savininkams. Be to, nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita 8.1 punkto redakcija, kurioje yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek šiuo metu yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį, t. y. jis turi būti nustatytas, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, faktas, jog ginčijamas Įsakymas Nr. 30-809 priimtas vadovaujantis Metodika, neatleidžia Administracijos direktoriaus nuo CK ir Vyriausybės nutarime Nr. 603 įtvirtintos pareigos administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį. Akivaizdu, kad šis mokestis turi atitikti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką, nes taip nustato Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas. Taigi jokio prieštaravimo savivaldybės tarybos patvirtintam sprendimui nebus, jeigu savivaldybės administratorius nustatys mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą laikydamasis savivaldybės tarybos nustatytų taisyklių.

Teismo vertinimu, sprendžiant ginčą, itin reikšmingas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris paaiškinamas taip: savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Įsakymas Nr. 30-809, kurį prašoma įpareigoti papildyti, šiuo metu neatitinka Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto, CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, todėl yra neteisėtas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog, pakeitus Įsakymo Nr. 30-809 nuostatas taip, kad jos atitiktų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimus, Įsakyme Nr. 30-809 liks prieštaringos nuostatos. Pažymėjo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos leidžia atlikti pakeitimus, todėl Administracijos direktorius privalėjo pakeisti Įsakymo Nr. 30-809 nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).

Ištyręs byloje surinktus įrodymus bei išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad Įsakymas Nr. 30-809, kuriuo UAB „Corpus A“ paskirta Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi, turi neprieštarauti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimams, o kartu ir CK 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tai galima pasiekti tenkinant Vyriausybės atstovo prašymą ir įpareigojant Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-809, todėl pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, pažymėdamas, kad teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijai.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1, 2 dalimis ir 143 straipsniu:

1. Siekiant nustatyti, ar Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-809 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, apelianto manymu, buvo būtina taikyti 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Šios normos teisėtumo klausimo Vyriausybės atstovas byloje nekėlė, ji nebuvo pripažinta prieštaraujančia Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar šiuo nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas pagal 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus veikė teisėtai, t. y. vadovavosi galiojusiomis norminių teisės aktų nuostatomis.

2. Įsakymas Nr. 30-809 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Corpus A“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų minėto įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kurie turėjo būti įtraukti į bylą pagal ABTĮ 48 straipsnio nuostatas. Neįtraukus bendrųjų patalpų savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą.

3. Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo Teikimo Nr. 1T-36, kadangi jis prieštaravo 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų, taigi Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams. Tokią išvadą apeliantas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011, kurioje šis teismas išaiškino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje įgaliojimų ribas ir jų įgyvendinimo tvarką.

4. Teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Įsakymą Nr. 30-809 papildžius punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir 2011 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) 8.1 punktu, ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be to, tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, nustatyto pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką, arba administratoriui taikant mažesnes (konkurencingas) administravimo kainas, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, negalėtų daryti įtakos administracinio mokesčio dydžiui sumažinti. Be to, tuo atveju, jei administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme Nr. 30-809, bus pažeidžiama konkurencija. Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Teismo sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme Nr. 30-809, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktais išaiškinimais, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Apelianto teigimu, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nesuteikia teismui teisės sprendime atsisakyti aiškinti ginčo santykį reglamentuojančių teisės normų ar nemotyvuoti sprendimo, kuriuo atsisakoma kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovo teisės byloje buvo pažeistos iš esmės (ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnio 3 dalis), o teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitoje administracinėje byloje ir kitais pagrindais jis kreipėsi į teismą dėl 2011 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumo ištyrimo, tačiau Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2012 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) pakeitus ginčijamas nuostatas (tarp jų Nuostatų 8.1 punktą), suderinant jas su Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta, Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo. Taigi atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis neva negali vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.

2. Į bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad, neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės ir kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

3. Apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. AS858-293/2011 neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl šioje byloje netaikytina.

4. Tiek nustatytas pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, jog buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Nors minimi teisės aktai reguliuoja skirtingų subjektų pareigas ir šioje byloje nėra sietini, pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius šiuo metu yra visiškai pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas bei savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų 2011 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas numato, jog administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

5. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiose normose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nagrinėjamu atveju jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (šiuo konkrečiu atveju – Administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

6. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatyta jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, tik pakartotos CK įtvirtintos nuostatos, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų konstitucingumo ir jis pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

7. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatą, suderindamas ją su Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, taip pat kai kuriais įsakymais papildomai bendrosios nuosavybės administratoriams priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį (0,12 Lt/kv. m) per mėnesį (2012 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. 30-666 ir 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 30-866) – de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603) reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgdama į CK 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Įsakymo Nr. 30-809 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat (nenurodant konkrečių normų) Vyriausybės Nutarimu Nr. 603, 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr.1-1794 „Dėl daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Įsakymo Nr. 30-809 1 punktu atsakovas papildė 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Corpus A“ administruojamų namų sąrašą 17, 18 ir 19 eilutėmis pagal priedą (gyvenamieji namai Mironaitės g. Nr. 16, Nr. 18. Nr. 24). Minėto įsakymo 2 punktu atsakovas įpareigojo UAB „Corpus A“ įregistruoti minėtų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre (2.1 punktas) ir neviršyti pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, t. y. nenurodė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą atsakovas jau buvo patvirtinęs naujos redakcijos (2012 m. vasario 29 d. įsakymas Nr. 30-454) Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Šis norminis teisės aktas buvo priimtas po to, kai Vyriausybės atstovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti 2011 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumą (Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 30-637). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012 Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr. www.vilnius.lt) pakeitė 2005 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2001 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 30-637 redakcija) ir juos suderino su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 nuostatomis. 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių<...>“. Įsakymo Nr. 30-809 priėmimo metu, kaip jau minėta, galiojo 2005 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau atsakovas minėtais 2012 metų redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 metų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos nuostatai) neatitiko Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Teisėjų kolegija pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialiosios teisės normas 2012 m. gegužės 7 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Pažymėjo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėjo aplinkybė, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d.

įsakymo Nr. 30-1519 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1519) 4 punktu pripažino netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (žr. www.vilnius.lt). Nustatė, kad Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-117, kuris buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 31 d.

įsakymu Nr. 30-2613 (žr. www.vilnius.lt), UAB „Corpus A“ buvo paskirta daugiabučių namų pagal pridėtą sąrašą patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore iki 2009 m. gruodžio 31 d., po to, 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 30-24 – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 30-117 buvo keletą kartų papildytas (2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 30-2185; 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 30-2614; 2009 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-962; 2010 m. vasario 12 d.

įsakymas Nr. 30-358; 2010 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 30-1913; 2011 m. kovo 24 d. įsakymas Nr. 30-419; 2011 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 30-809; 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. 30-1592). Išvardytais įsakymais, tarp jų 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 30-809, dėl kurio pareiškėjas iškėlė šį administracinį ginčą, Administracijos direktorius papildydavo 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117 ir taip atitinkamai koregavo priskirtų UAB „Corpus A“ administruoti daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau nė vienu atveju nebuvo nurodytas bendrosios nuosavybės administravimo mokestis.

Administracijos direktorius, Įsakymo Nr. 30-1519 4 punktu panaikindamas 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117, paskyrė UAB „Corpus A“ Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore (1 punktas) terminuotai (iki Vyriausybės nustatyta tvarka bus paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.); patvirtino administruojamų namų sąrašą (Įsakymo Nr. 30-1519 priedas), į kurį įtraukti ankstesniais įsakymais priskirti administruoti ir neišbraukti daugiabučiai namai (2 punktas) bei įpareigojo UAB „Corpus A“ įregistruoti Nekilnojamojo turto registre šio Įsakymo priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą.

Administracijos direktoriui Įsakymu Nr. 30-1519 pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117, nagrinėjamam ginčui aktualus šio įsakymo papildymas (Įsakymas Nr. 30-809) taip pat yra netekęs galios. Atsakovui priėmus Įsakymą Nr. 30-1519 į jo priede nurodytą UAB „Corpus A“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, be kita ko, įtraukti daugiabučiai gyvenamieji namai M. Mironaitės g. Nr. 16, Nr. 18, Nr. 24, Vilniuje, kurie buvo nurodyti Įsakymu Nr. 30-809 papildant Įsakymą Nr. 30-117.

Taigi šių daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų administravimo teisinius santykius reguliuoja ne 2011 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 30-809, o 2012 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. 30-1519. Nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą Nr. 30-809 nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 16 d.

įsakymą Nr. 30-117, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-809, kuriuo papildytas 2008 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 30-117, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

V. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodydama šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvuodama jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teigia, jog teisėjų kolegija priėmė įstatymų nuostatomis nepagrįstą sprendimą išeidama iš bylos nagrinėjimo ribų, nes ištyrusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pasisakiusi, kad teismas nepažeidė jokių materialiosios ar proceso teisės normų, jį panaikino vien tik konstatavusi naujas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiedama jų su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl, daro išvadą, kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikinusi sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir tai turėjo esminės įtakos šiam neteisėtam sprendimui priimti. Mano, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, netyrė ir apeliacinio skundo pagrįstumo, tačiau nusprendė apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, neatsižvelgęs į tai, kad būtent atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo ir apeliacinės bylos pasiruošimo nagrinėti metu geranoriškai įvykdęs šį teismo sprendimą ir kartu paneigdamas savo apeliacinio skundo argumentus.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagal Vyriausybės atstovo prašymus teismui dėl savivaldybės administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus, savivaldybės administravimo subjektui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius teismo sprendimus iki apeliacijos išnagrinėjimo, yra konstatuojama, kad „apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl dėl šios aplinkybės priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, kaip to prašo atsakovas, nėra pagrindo“ (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010 bei 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-430/2011). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010 atsakovui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius Vyriausybės atstovo reikalavimą pabrėžė, kad atsakovas tokiais veiksmais pats „iš dalies paneigė dalį savo apeliacinio skundo argumentų“, ir konstatavo, kad „nagrinėdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A438-153/2011, kurioje atsakovas pakeitė ginčijamą aktą po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, yra pažymėjęs, kad atsakovas tokiais veiksmais iš esmės suformavo naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais, bei priėmęs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

3. Nagrinėjama byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi išnagrinėtai administracinei bylai Nr. A146-2582/2012 bei kitoms šiais metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms administracinėms byloms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2841/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2786/2012, 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012, 2012 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2584/2012, 2012 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012). Teigia, jog minimoje administracinėje byloje Nr. A146-2582/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pabrėžia, jog, atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose yra prieštaringa, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi, pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą, kartu pažeidžiant ir viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir bešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo proceso atnaujinimo klausimą analogiškoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-245/2012), kurioje, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo nuomone, sudariusias pagrindą byloje priimtą teismo procesinį sprendimą pripažinti neteisėtu, nenustatė pagrindo atnaujinti procesą. Teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, kad proceso teisės pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje, bei kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Vien alternatyvaus materialiosios teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, bei kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama jo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo minimame ABTĮ 140 straipsnyje (apeliacinės instancijos teismo teisės) yra ne materialiosios, o proceso teisės normos. Įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl proceso teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos procesui atnaujinti, o teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja argumentu, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos nustatytoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A146-2582/2012 bei kitose administracinėse bylose (Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A520-2841/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2484/2012). Teigia, jog administracinėje byloje Nr. A146-2582/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A662-2481/2012 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nustatė, jog šis įsakymas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra pripažintas netekusiu galios (o jį pakeitusiu įsakymu Vyriausybės atstovo reikalavimas (nustatyti konkretų mokestį) yra realizuotas). Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėtoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A146-2840/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėtoje byloje nustatė iš esmės analogiškas faktines aplinkybės, t. y. kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1519 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu pripažino netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Dėl tos pačios priežasties Įsakymo Nr. 30-117 papildymas, kuris buvo atliktas Įsakymu Nr. 30-809 ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-117, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-809, kuriuo papildytas 2008 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 30-117, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose Nr. A146-2582/2012, Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A520-2841/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2484/2012, pradėtose pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nenustatyta analogiškų faktinių aplinkybių, t. y. nenustatyta, kad įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius ir kuriame prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra pripažintas netekusiu galios, todėl, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms šiose administracinėse bylose priimtas kitoks nei prašomoje atnaujinti administracinėje byloje procesinis sprendimas. Tuo tarpu administracinėse bylose, kuriose nustatyta situacija buvo tapati, t. y. įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius buvo netekęs galios (žr., pvz., administracines bylas Nr. A442-2583/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A146-2840/2012, Nr. A492-2842/2012 ir kt.) buvo nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Corpus A“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė