2019-03-20 Nr. AB-7004-3-62-3-01663-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1388-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01663-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. V. (O. V.) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, pataisos namai), 113 780 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2016 m. vasario 5 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3–jame sektoriuje, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, dėl ko kildavo didelių nepatogumų, nesutarimų, muštynių bei kitų incidentų tarp nuteistųjų. Paaiškino, kad pastatai, kuriuose teko gyventi, buvo avarinės būklės, 8–11 būrių sienos skylėtos, apibyrėjusios, 10–11 būrių stogo danga deformuota, praleido vandenį. Visose gyvenamosiose patalpose trūko dirbtinio apšvietimo.

Patalpose esančios dviaukštės lovos užstodavo langus, todėl trūko natūralaus apšvietimo, sutriko regėjimas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo džiovyklų rūbams ir batams džiovinti, koridoriai užstatyti už nuosavus pinigus pirktomis džiovyklomis, tai, pareiškėjo nuomone, keltų pavojų kilus gaisrui, dėl to jautėsi nesaugus. Lauke buvo tik įtemptos virvės drabužių džiovinimui, džiovyklų su stogeliais nebuvo įrengta. Teigė, kad 8–9, 10–11 būriuose nebuvo laisvalaikio kambarių, todėl jis neturėjo sąlygų ramiai pabūti, parašyti laišką, pasimokyti ar paskaityti knygą.

Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus minėtuose būriuose kilo problemos naudojantis virtuve, gaminant maistą bei laikant įsigytus maisto produktus, trūko spintelių maistui laikyti bei šaldytuvų. Pažymėjo, kad įstaigoje plito parazitai (blakės, blusos ir pelės), nes nuteistiesiems nesudaromos sąlygos valyti sanitarinius mazgus, nepasirūpinama, kad netrūktų valymo ir dezinfekcinių medžiagų. Nurodė, kad 8–9, 10–11 būrių pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, vienu metu išėjus pasivaikščioti visiems šiuose būriuose kalintiems asmenims neužteko vietos net pastovėti.

Pasivaikščioti per dieną buvo galima tik pora valandų ir tik nustatytu laiku teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, lankymasis sporto aikštelėje buvo normuotas, vienu metu galėjo lankytis 10–12 nuteistųjų, lankytis Sveikatos priežiūros tarnyboje, koplytėlėje, bibliotekoje, galėjo tik tam skirtu laiku ir ribotai. Sporto aikštelės buvo neatitvertos, todėl nuolatos kilo pavojus būti sužeistam. Akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK 8–9 ir 10–11 būriuose nebuvo įrengtos rūkyklos su stogeliu, todėl nuteistieji rūkė prie durų, dėl to buvo nuodijami nerūkantys asmenys.

Tvirtino, kad pastatuose, stogo dangoje, šiluminės izoliacijos vamzdžiuose buvo asbesto, kuris yra sveikatai kenksminga medžiaga, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta saugi sveikatai aplinka.

3. Pareiškėjo teigimu, kalint tokiomis sąlygomis jam sutriko miegas, pablogėjo bendravimo galimybės, patyrė emocinį diskomfortą, fizines kančias, pablogėjo regėjimas, dėl nervinės įtampos sutriko sveikata, negalėjo normaliai maitintis, dingo apetitas. Pareiškėjas patirtas kančias įvertino 113 780 Eur neturtine žala.

4. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti jo reikalavimui sutrumpinto ieškinio senaties termino dėl nusikalstamos veikos tęstinumo ir dėl to, kad toks terminas netaikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovas nurodė, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, kuriose ne visos miegamosios vietos nuolatos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Teigė, kad nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan.

Pažymėjo, kad 3–jame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Ginčo būriuose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji galėjo skalbtis savo asmeninius drabužius patys, būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, drabužių džiovinimui. Patalpų maisto laikymui ginčo sektoriuje nebuvo, tačiau maistą nuteistieji galėjo laikyti būriuose įrengtose virtuvėse, dėl to pastatyti šaldytuvai ir spintelės. Ginčo būriuose poilsio kambariai nebuvo įrengti.

Pasivaikščiojimo kiemai atitiko teisės aktų reikalavimus, jais galėjo naudotis visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemo plotas bei vienu metu jame leidžiamų laikyti asmenų skaičius nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestinos. Akcentavo, kad 8–9 ir 11 būrių pasivaikščiojimo kiemai nuo sporto aikštelės atskirti tvora, 3–iojo sektoriaus lokalinių sektorių lauke įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Tvirtino, kad ginčo būrių apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant buvo keičiami naujais.

Nurodė, kad bendrabučių, kuriuose buvo ginčo būriai, stogų dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu pataisos namų pastatų stogai nebuvo remontuojami, todėl sveikatai pavojingų asbesto dulkių negalėjo atsirasti. Pabrėžė, kad pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose, dėl to jie aprūpinami valymo priemonėmis. Pataisos namuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ sudarytą sutartį, informacija apie atliktus darbus registruojama.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas bausmę atlikdamas 3–jame sektoriuje į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, depresijos, įtampos nesikreipė. Į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dažnai dėl narkotinių medžiagų vartojimo, nugaros skausmo, plaštakos deformacijos, lūžimų, lėtinio hepatito C, konsultuotas dėl toliaregystės Alytaus rajono ligoninėje. Pažymėjo, kad duomenų apie blakių ar kitų parazitų sukandimus nėra. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, vertino byloje nurodytas aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 1 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2014 m. liepos 31 d. pareikšti.

10. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad šiuo nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas sutrumpintas senaties terminas, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nagrinėjant bylas dėl nusikaltimo žmoniškumui, kadangi byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios viešojo administravimo srityje (netinkamų kalinimo sąlygų), atlyginimo nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui kategoriją, o teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

12. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio minimalaus gyvenamojo ploto, pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė tikslios informacijos, kiek nuteistųjų vertinamuoju laikotarpiu kalėjo kartu su pareiškėju ginčo patalpose, todėl vadovavosi suformuotą administracinių teismų praktiką, pagal kurią nesant tokių duomenų, apskaičiuojant plotą atsižvelgiama į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie gyvenamosiose patalpose buvusių lovų skaičių.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje teko 2,55 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. vasario 18 d. 11 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje – 3,15 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. liepos 8 d. 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje – 8,81 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. – 3,52 kv. m gyvenamosios patalpos ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. vasario 5 d. 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje – 7,31 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

14. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, taip pat pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjui gyvenant 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, t. y. pareiškėjui teko 2,55 kv. m ploto, dėl ko buvo pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK buvo ribojama jo judėjimo laisvė, pasivaikščioti per dieną buvo galima tik pora valandų ir tik nustatytu laiku, lankymasis sporto aikštelėje buvo normuotas, vienu metu galėjo lankytis 10–12 nuteistųjų, taip pat buvo ribojamas lankymasis bibliotekoje, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, t. y. jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi neišvengiamas, dėl ko jis negali turėti visiškos judėjimo laisvės. Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme, sporto aikštyne, bibliotekoje, koplyčioje ir pan., tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu dirbtiniu ir natūraliu apšvietimu, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktu Nr. 36-1288(7), iš kurio matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. atlikus 3 sektoriaus 11 būrio 11 sekcijos patalpos dėl apšvietimo patikrinimą nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22 punkto ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkto reikalavimų pažeidimai.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys, susiję su buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose naikinimu, nepatvirtina, jog parazitų naikinimo kontrolė buvo pakankama, patalpose randama kenkėjų, dėl ko konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimai bei pareiškėjo argumentai šiuo aspektu pripažinti pagrįstais.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su per mažais pasivaikščiojimo kiemais, sporto aikštelių neatitvėrimu, pastatų, kuriuose buvo ginčo gyvenamosios patalpos, avarine būkle, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18–21 punktuose pasivaikščiojimo kiemų plotai nėra reglamentuoti, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmetė kaip nepagrįstus. Teismas iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus viršininko pažymos nustatė, kad 8–9 ir 11 būrių pasivaikščiojimo kiemai nuo sporto aikštės buvo atskirti tvora, 2 būrio pasivaikščiojimo aikštelė tvora neatskirta. Atsižvelgdamas į Higienos normos HN 76:2010 18.3 punkto nuostatas, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl sporto aikštelės neatitvėrimo, jam atliekant bausmę 2 būryje. Teismas taip pat vertino, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikta informaciją apie ginčo pastato stogą, Statinių techninės priežiūros žurnalai, ginčo statinių techniniai (techniniai energetiniai) pasai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sudėvėtų šiferių stogų bei blogos pastatų, kuriuose buvo ginčo statiniai, būklės.

19. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“, kurioje nėra nustatyta reikalavimo rūkymo vietose įrengti stogelį, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK 8–9 ir 10–11 būriuose neįrengtos rūkyklos su stogeliu.

20. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengimo būriuose laisvalaikio kambarių, drabužių ir avalynės džiovyklos, vietos kambario maisto produktams laikyti (trūko šaldytuvų ir spintelių), atsižvelgė į Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8–5.11 punktų nuostatas, atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją. Teismas nustatė, kad įrodymų, patvirtinančių atsakovo atstovo teiginius apie įrengtas džiovyklas, laisvalaikio kambarį ir patalpą maisto produktams laikyti, byloje nepateikta, todėl šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo būrių virtuvių įrengimą, jose buvusių spintelių ir šaldytuvų skaičių, o, pareiškėjo tvirtinimu, virtuvėse 200 nuteistųjų buvo skirtos 3–4 spintelės ir 3 šaldytuvai, todėl teismas vertino, kad nesant maisto laikymo kambarių toks spintelių ir šaldytuvų skaičius buvo nepakankamas nuteistųjų produktams laikyti.

21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėtus veiksmus, t. y. 14 dienų (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d.) pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, visu ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d.) minėtos patalpos neatitiko higienos reikalavimų (netinkama apšvieta, buitiniai parazitai, neatitverta 2 būrio sporto aikštelė), taip pat įrengimo reikalavimų (nebuvo laisvalaikio kambarių, džiovyklų, patalpų maistui laikyti ir pan.), teismas vertino, jog dėl jų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo sveikatos sutrikimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas, prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetant.

23. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes ir neįvertino visų pateiktų įrodymų, todėl priimtas sprendimas turi būti pakeistas.

24. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas, susijęs su teisės aktų reikalavimus neatitinkančia vienam asmeniui tenkančia gyvenamojo ploto norma, truko trumpą laiko tarpą ir yra laikytinas mažareikšmiu, kadangi pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. buvo apgyvendintas gyvenamosiose patalpose, kurioje nebuvo pažeista gyvenamojo ploto norma. Pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, jog dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl teismas turėjo šią aplinkybę įvertinti.

25. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus 11 būrio 11 sekcijos patalpose buvo netinkama dirbtinė ir natūrali apšvieta, nepagrįstai vertino, jog ir kitos gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, neatitiko dirbtinės ir natūralios apšvietos reikalavimų. Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių dėl netinkamo apšvietimo, taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl kitų gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas.

26. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN-AK buvo tinkamai vykdomas kenkėjų naikinimas. Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog patalpose buvo daug parazitų ir jie nebuvo naikinami, neatitinka tikrovės, kadangi Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, 2016 m. lapkričio 23 d. – sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ar pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų), o informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje.

27. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo vertinimu, jog byloje pateikti įrodymai nepaneigia pareiškėjo argumentų, kad nebuvo išduodamos valymo priemonės, todėl nuteistieji negalėjo gyvenamųjų patalpų išvalyti ir to pasėkoje atsirado kenkėjų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai kaip nepaneigtas vertino pareiškėjo nurodytos aplinkybes dėl patalpų maistui laikyti ir drabužių džiovyklių neįrengimo.

28. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, netinkamai įvertino pareiškėjo sveikatos sutrikimus ir nepagrįstai juos susiejo su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Mano, kad šioje byloje teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, dėl ko skundžiamas sprendimas turėtų būti pakeistas.

29. Pareiškėjas O. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti.

30. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jam priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, kadangi kitiems nuteistiesiems, bausmę atliekantiems Pravieniškių PN-AK, buvo priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas. Mano, kad yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad galimybė laisvai judėti po būrio patalpas turėtų kompensuoti laisvos vietos trūkumą gyvenamosiose patalpose. Pažymi, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde pateikia tikrovės neatitinkančius argumentus dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2016 m. vasario 5 d., atlydinimo.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas buvo kalinamas 11 būrio 14 gyvenamojoje bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, o laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. 11 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje netinkama apšvieta, 11 būrio 11, 14 gyvenamosiose patalpose, 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buitiniai parazitai, neatitverta 2 būrio sporto aikštelė, taip pat gyvenamosios patalpos neatitiko įrengimo reikalavimų, t. y. visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo laisvalaikio kambarių, džiovyklų, patalpų maistui laikyti, neišduodamos valymo priemonės. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pasirinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas šiuo nagrinėjamu atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

36. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

37. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Aplinkybė, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, konstatuojant atsakovo atstovo pažeidimus, susijusius su 3-io sektoriaus 11 būrio 11 sekcijos netinkama dirbtine ir natūralia apšvieta, nepaneigtais pareiškėjo argumentais dėl gyvenamosiose patalpose buvusių kenkėjų, neišduodamų valymo priemonių, patalpų maistui laikyti ir drabužių džiovyklių neįrengimo, todėl jų papildomai nekartoja. Papildomai pažymėtina tik tai, kad pirmosios instancijos teismas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų pažeidimus (dirbtinė ir natūrali apšvieta) nustatė Pravieniškių PN-AK 11 būrio 11 sekcijos patalpose, tačiau nevertino, jog minėti pažeidimai nustatyti visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, todėl atmestini kaip nepagrįstai atsakovo atstovo argumentai, jog teismas minėtus pažeidimus konstatavo ir kitose gyvenamosios patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

39. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, t. y. mano, kad suma, priteista žalos atlyginimui, yra per maža, tačiau teisėjų kolegija detaliau dėl tokių pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų nepasisako, nes pareiškėjas apeliacinio skundo byloje neteikė, o aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, nenustatytos.

40. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. 11 būrio 14 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,66 kv. m ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų, buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytų minimalų viena asmeniui tenkantį patalpos plotą, t. y. 12 parų pareiškėjui teko 2,55 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra prilyginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

42. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

43. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius; į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (12 parų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 5 d. gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. 11 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje netinkama apšvieta, 11 būrio 11, 14 gyvenamosiose patalpose, 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buitiniai parazitai, neatitverta 2 būrio sporto aikštelė, taip pat gyvenamosios patalpos neatitiko įrengimo reikalavimų, t. y. visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo laisvalaikio kambarių, džiovyklų, patalpų maistui laikyti, neišduodamos valymo priemonės), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su atsakovo atstovo nuomone, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio byloje, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į tai, kad byloje yra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kuriuos pareiškėjas siejo su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir kurie nebuvo nuginčyti kaip nesusiję su byloje nustatytais pažeidimais, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

45. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė