2016-11-22 Nr. AB-21919-3-63-3-02309-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3548-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02309-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais (b. l. 4–6, 46, 48, 77–78), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai nuo 2007 m. iki 2013 m. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis, žmogaus garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose Nr. 2, 3, 4, 5, 11, 13, 15, 18, 19, 22, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų, nes sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik pertvara, nebuvo durų, neįrengtas unitazas, nebuvo ventiliacijos, todėl naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas, jį matė prižiūrėtojai, tarp kurių buvo ir moterų, bei kiti kameroje laikomi asmenys, dėl to jis patyrė sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko jo visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, jis nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo šildymo, buvo šalta, todėl jis miegodavo su striuke ir batais, be to, kamerose buvo drėgna, sienos supelijusios, o dėl kamerų perpildymo jam tekdavo miegoti ant žemės. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, jog anksčiau apie savo pažeistas teises nežinojo, nes yra ne teisininkas ir manė, jog tokia yra bausmės forma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (b. l. 13–15, 66–69) prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, dėl likusios reikalavimų dalies pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma, atsakovo atstovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 30 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, jo reikalavimui taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 30 d.

Klaipėdos AVPK teigimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo laikymo sąlygų neatitinka tikrovės. Šiame kontekste pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, be to, jos vėdinamos per langus, pelėsio nėra ir tai konstatuota Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. bei 2015 m. spalio 2 d. patikrinimo aktuose. Klaipėdos AVPK kartu nurodė, jog areštinėje yra centrinis šildymas, oro temperatūra, santykinė drėgmė, judrumas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, sanitariniame mazge įrengta atskira oro šalinimo sistema.

Be to, kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atskirti 120 cm aukščio pertvara, o kamerose laikomi asmenys ant grindų niekada nebuvo guldomi. Dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto Klaipėdos AVPK paaiškino, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktą, asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. Atitinkamai pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. iš viso buvo laikomas 26 dienas, iš kurių neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimų buvo laikomas 5 dienas.

Klaipėdos AVPK papildomai akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir įstaiga neturi jokių duomenų, jog pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu (b. l. 83–91) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitoje dalyje skundą atmetė.

Visų pirma, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo areštinėje sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų kreipėsi 2015 m. lapkričio 30 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Teismas taip pat nenustatė duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą, turi būti vadovaujamasi Taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. Atsižvelgęs į tai, įvertinęs Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. gruodžio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis, teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, pareiškėjas 5 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimą. Taigi, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o toks pažeidimas vertintinas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu. Tačiau šiame kontekste teismas pažymėjo, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai. Tuo tarpu pareiškėjas, prašydamas priteisti jam 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nenurodė jokių konkrečių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad jis patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame tik pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai. Tačiau pareiškėjas nenurodė individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam.

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų teismas pažymėjo, jog higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Atitinkamai teismas iš atsakovo atstovo atsiliepimų nustatė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esančių tualetų įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, visose areštinės kamerose įrengti tualetai, nuo gyvenamosios kameros ploto atitverti 120–130 cm aukščio pertvara, šią aplinkybę nurodė ir pats pareiškėjas.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo aspektu naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (rėmėsi LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-577-756/2016). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų.

Taigi, teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose taip pat buvo pažeista. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo šalta, drėgna, supelijusios sienos ir pan., teismo vertinimu, nepagrįsti. Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas, kurio metu nenustatyta dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų.

Patikrinimo akte taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal Higienos normos HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 2 d. taip pat atliko areštinės kamerų Nr. 23 ir 14 patikrinimą bei 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 konstatavo, jog patikrinimo metu nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas areštinėje buvo laikomas 2013 m., o patikrinimas atliktas 2015 m., šiuo atveju nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo atsiliepimuose išdėstytais argumentais, nes atsakovo atstovas, pripažindamas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimų neužtikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, teikia objektyvią informaciją apie kalinimo sąlygas.

Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti duomenis iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamųjų bylų, kurie, jo teigimu, patvirtintų laikymo sąlygas kamerose Nr. 2, 3, 4, 5, 11, 13, 18, 19, 22, teismas pažymėjo, jog nurodytose kamerose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu, kuris patenka į senatį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo išreikalauti pareiškėjo prašomus duomenis, nes nagrinėjamu atveju jie neturėtų teisinės reikšmės ir nebūtų vertinami byloje.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, jog patyrė nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Tačiau duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, kad jis skundėsi dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo nurodytų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis. Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 100 Eur. Atitinkamai pareiškėjo skundą teismas tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas O. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–99), prašydamas peržiūrėti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo realesnę sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti – 13 000 Eur. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Be to, pareiškėjas pažymi, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti ir nežinojo, jog jo teisės pažeidžiamos. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Klaipėdos AVPK atsiliepime į jo skundą nurodė neteisingus duomenis dėl sanitarinio mazgo atitikimo higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas kartu akcentuoja, jog prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti papildomus duomenis iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo, kurie patvirtintų, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose jam tekdavo miegoti ant grindų, tačiau teismas šių duomenų neišreikalavo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110) prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą nepakeistą. Klaipėdos AVPK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. Atitinkamai iš byloje esančio Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015 m. gruodžio 21 d. tarnybinio pranešimo (b. l.

16) matyti, jog pareiškėjas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu areštinėje periodiškai buvo laikomas iki 2013 m. balandžio 23 d. Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 30 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 30 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Klaipėdos AVPK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindė tuo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes jis nėra teisininkas, buvo suimtas ir kalinamas, o Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti ir nesuvokė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki sueinant minėtam senaties terminui būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 30 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir mano, jog teismas nepagrįstai neišreikalavo duomenų iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo, kurie patvirtintų, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose jam tekdavo miegoti ant grindų, taip pat tvirtina, kad Klaipėdos AVPK atsiliepime į jo skundą nurodė neteisingus duomenis dėl sanitarinio mazgo atitikimo higienos normų reikalavimams. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 16–32, 49–54, 60–90), kuriais abejoti nėra pagrindo ir juos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Taigi, vertindama pareiškėjo teiginius dėl Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo higienos normų reikalavimams, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nors pagal byloje esančius duomenis sanitarinių mazgų įrengimas atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Atitinkamai, įvertinus byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Klaipėdos AVPK areštinėje įrengimo, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Klaipėdos AVPK, nepateikė. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti Klaipėdos AVPK pateiktais duomenimis dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Juolab kad šie duomenys iš esmės patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog sanitarinių mazgų įrengimas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose neužtikrino pareiškėjui galimybės naudotis privatumą užtikrinančiu sanitariniu įrenginiu.

Dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti duomenis iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamųjų bylų, kurie, jo teigimu, patvirtintų laikymo sąlygas kamerose Nr. 2, 3, 4, 5, 11, 13, 18, 19, 22, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu, kuris patenka į senatį, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo išreikalauti pareiškėjo prašomus duomenis, nes jie nagrinėjamai bylai neturėtų teisinės reikšmės. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti nurodytą pareiškėjo prašymą.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė