2015-12-01 Nr. AB-23289-3-61-3-08139-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1102-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08139-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, M. K. ir K. V. dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui pripažinti, kad jis terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti dokumentus, nustatančius nuosavybės teises, praleido dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminą dokumentams pateikti.

Prašyme paaiškino, kad terminą pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagrindžiančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių – pareiškėjas nuo 1991 m. rugpjūčio 29 d. iki šiol serga sunkia liga, todėl pastoviai buvo gydomas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, o dabar gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pažymėjo, jog pagal 2004 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio pakeitimo įstatymą teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą dokumentams pateikti, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

Taip pat paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus žemėtvarkos skyrių, norėdamas sužinoti kada bus atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjo senelio S. I. 1,5 ha dydžio žemės sklypą, tačiau 2008 m. sausio 16 d. pareiškėjas gavo atsakymą Nr. S22-45, kuriame nurodyta, jog nepakanka nuosavybės teises įrodančių dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, taip pat, kad nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos tik pateikus teismo sprendimą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo ir dokumentų pripažinimo tinkančiais atkurti nuosavybės teises. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą dėl juridinio fakto patvirtinimo, kad jo senelis nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą Vilniaus mieste ir dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog pirmiausiai pareiškėjas turi kreiptis į administracinį teismą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau – ir NŽT, Tarnyba, NŽT Vilniaus miesto skyrius) atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 61–64) prašė priimti sprendimą atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis šiuo atveju taikytinais teisės aktais.

Nurodė, jog sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus valstybės institucijos privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad Atkūrimo įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, tik jiems pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pilietybę patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, kuriam iki nacionalizacijos priklausė nekilnojamasis turtas, patvirtinančius dokumentus. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme numatyti terminai, iki kada buvo galima pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali būti teismo pratęsti. Sprendžiant terminų atnaujinimo klausimą kiekvienu atveju turi būti nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės dėl kurių šie terminai buvo praleisti, šių aplinkybių atsiradimo momentas (iki įstatymu nustatytų terminų pabaigos ar jiems pasibaigus) ir jų trukmė, asmens galimybės pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino siekiant nuosavybės teisių atkūrimo, ar asmuo, jei jam kurį laiką buvo objektyvių kliūčių naudotis įstatymais suteiktomis teisėmis, kreipėsi į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo per protingą terminą objektyvioms kliūtims išnykus, ir kt.

Pažymėjęs, kad pareiškėjas nurodė, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybes teises patvirtinančius dokumentus negalėjo dėl sunkios ligos, nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens liga gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tuo atveju, jei iš pateiktų įrodymų yra nustatoma, kad ji buvo tokio pobūdžio, jog dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines ar psichines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti įgaliojimų suteikimu atitinkam savo atstovui.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas yra pretendentas į buvusio savininko S. I. (pareiškėjo senelio) turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Jo pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. T-4477-J nepatvirtina fakto, kad buvęs žemės savininkas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, o Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. gegužės 26 d. pažymoje nepateikiama duomenų, paneigiančių faktą, jog S. I. minėtą žemės sklypą valdė nuomos pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 24 d. sprendimu (b. l. 158–161) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. I. yra pretendentas į buvusio savininko S. I. (pareiškėjo senelio) turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Pagal pareiškėjo 1992 m. kovo 31 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. I. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) bei pateiktus giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, buvo suformuota nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla Nr. 385A. Pareiškėjas 2007 m. lapkričio 27 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus žemėtvarkos skyrių su prašymu informuoti ar jo vardu yra registruota žemė, tačiau buvo informuotas, jog jo pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. T-4477-J nepatvirtina fakto, kad buvęs žemės savininkas (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą. Pareiškėjo seserys K. V. ir M. K. buvo informuotos apie tai, kad reikia pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius žemės valdymą nuosavybės teisėmis, bet papildomų dokumentų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, neturėdamas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl buvusio savininko S. I. turėtos žemės bendro ploto (duomenys neskelbtini), neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teisių į žemę, o tuo pačiu ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu perduoti neatlygintai priklausančią žemės sklypo dalį Vilniaus miesto valdybos sprendimu nustatytame 2 162 kv. m ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi Vilniaus žemėtvarkos skyrius nurodė, kad nepakanka nuosavybės teises įrodančių dokumentų atkurti nuosavybės teises, taip pat nurodė, kad galėtų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą tik tuo atveju, jeigu būtų pateiktas teismo sprendimas dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti ir dokumentų pripažinimo tinkančiais atkurti nuosavybės teises. 2013 m. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą dėl juridinio fakto patvirtinimo, kad pareiškėjo senelis nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą Vilniaus mieste ir dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad pirmiausia reikia kreiptis į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti, o pateiktą pareiškimą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos esmė – ar priežastys, dėl kurių pareiškėjas laiku NŽT nepateikė dokumentų, patvirtinančių S. I. teisę į žemės nuosavybę, esančią (duomenys neskelbtini) yra laikytinos svarbiomis. Vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant kas yra laikytina svarbiomis aplinkybėmis, sprendžiant termino paduoti dokumentus atnaujinimo klausimą. Atsižvelgė į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus negalėjo dėl sunkios ligos, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pagal kurią asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Pažymėjo, kad asmens liga gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tuo atveju, jei iš pateiktų įrodymų yra nustatoma, kad ji buvo tokio pobūdžio, jog dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines ar psichines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti įgaliojimų suteikimu atitinkam savo atstovui.

Teismas, įvertinęs visus pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė (liga) negali būti laikoma priežastimi, pateisinančia praleistą terminą, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas savo pažeistų teisių atstatymo siekė nenuosekliai. Pažymėjo, kad remtis vien ta priežastimi, jog pareiškėjas sunkiai sirgo negalima, nes pareiškėjas pats galėjo išreikšti savo valią ir ją išreiškė, t. y. domėjosi atkūrimo procesu – 2007 m. kreipėsi į Vilniaus žemėtvarkos skyrių, norėdamas sužinoti kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas, vėliau įgaliojimus suteikė savo atstovui. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad jo atstovaujamasis neveiksniu nepripažintas. Pabrėždamas, jog toks neveikimas jokiu būdu negali būti vertinamas kaip svarbi priežastis, dėl kurios praleisti terminai turėtų būti atnaujinami, teismas sprendė, kad pareiškėjas be pateisinamos priežasties praleido terminą kompetentingai institucijai pateikti jo senelio nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtinančius dokumentus, todėl šis terminas neatnaujintinas.

III. Pareiškėjas A. I. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 164–165), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

Nurodo, jog sunkios formos psichine liga – paranoidine šizofrenija serga nuo 1991 m. rugpjūčio 29 d. iki šiol (yra priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje). Mano, kad ši aplinkybė, dėl kurios buvo praleistas terminas dokumentams paduoti, yra objektyvi, nes sirgimą patvirtiną gydymo įstaigos. Be to, 1999 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-317-1999 konstatavo, jog pagal stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę dėl ligos pareiškėjas negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Teigia, kad būtent ši išvada patvirtina, jog buvimas nuolatiniame ligos poveikyje nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir sutrukdė laiku pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Nesutinka, kad savo teises galėjo įgyvendinti per atstovą, kadangi jis gydosi priverstinai, o sergant liga, kuria serga pareiškėjas, nei vienas notaras nesudaro įgaliojimo ir jo netvirtina. Mano, jog psichinė liga, dėl kurios žmogaus protinė veikla yra sutrikdyta, be išlygų pripažintina svarbia priežastimi, dėl kurios tas žmogus laiku neatliko įstatymuose įtvirtintų reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 173) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir argumentais bei mano, jog pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei tinkamai pritaikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2007 metų pradėjo domėtis savo teisėmis nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą procese, todėl jau tuo metu turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikia dokumentų, įrodančių, kad S. I. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Priešingai, remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais galima daryti išvadą, jog S. I. iki 1940 m. nacionalizacijos ties (duomenys neskelbtini) buvusią žemėvaldą valdė išskirtinai nuomos pagrindu, todėl, netgi tenkinus pareiškėjo prašymą, nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjas papildomų teisių neįgis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir nurodo, kad liga yra svarbi aplinkybė terminui, skirtam dokumentams pateikti, atnaujinti.

Pažymėtina, jog dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka minėtas įstatymo nuostatas. Teismas padarytas išvadas pagrindė teisės aktais, nustatančiais įrodymų šaltinius bei įrodinėjimo procedūras nuosavybės teisių atkūrimo metu, todėl išvados negali būti paneigtos vien tik nesutikimu su teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, neteikiant priešingų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas. Todėl nesant įrodymų, paneigiančių teismo sprendimo motyvus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo.

Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tinkama teismų praktika panašiose bylose, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008), pagal kurią sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu paties pretendento liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu.

Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra, o pareiškėjo prašymas grindžiamas tik argumentu, kad pareiškėjas serga. Todėl padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas asmeniškai ar per įstatymų nustatyta tvarka įgaliotą atstovą iki įstatymu nustatyto termino galėjo pasirūpinti dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimu įstatymo įgaliotai valstybės institucijai.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyta priežastis nėra pakankama, kad pateisintų praleistą terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybę, pateikti ir kad būtų atnaujintas praleistas įstatymo nustatytas terminas.

Remdamasi šiais argumentais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo teisinius santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus ir panašiose bylose suformuotą teismų praktiką. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė