2018-11-14 Nr. AB-20702-3-64-3-02142-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1628-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02142-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo bei oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK) l. e. viršininko pavaduotojos pareigas A. B. patvirtintą 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K11 ir jo pagrindu Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. S. 2016 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjui pareikštą oficialų perspėjimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 40-24-K-ll buvo oficialiai perspėtas, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Oficialus perspėjimas pareikštas vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 1, 4, 5 straipsniais, jo veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas jam pritaikytas be jokio pagrindo, jis grubiai pažeidžia jo, kaip sąžiningo Lietuvos Respublikos piliečio, teises ir sukelia stresą. Oficialaus perspėjimo buvimas tiesiogiai įtakoja jo teises būtent dėl to, kad gali būti panaudotos tam tikros kitos priemonės, kurios konkrečiai suvaržys jo teises ir laisves. Pareiškėjas teigė nesuprantantis nei kuo yra kaltinamas, nei kokius neteisėtus veiksmus atliko. Pareiškėjas nėra įtariamas jokiuose ikiteisminiuose tyrimuose, jis pats ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Nors praeityje jis buvo teistas, tačiau šiuo metu jokių nusikalstamų veikų nedaro ir nesiruošia daryti, nebendrauja su įtartinais ar žinomai nusikalstamais asmenimis, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, neužsiima jokia nelegalia veikla. Pareiškėjui nebuvo tinkamai paaiškinta, kokie jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, stabilumui, jis su tai patvirtinančia medžiaga nesupažindintas. Policijos pareigūnai remiasi kažkokia slapta medžiaga. Pareiškėjas apžvelgė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su bylai reikšmingų duomenų atskleidimu.

3. Pareiškėjo vertinimu, jam praeityje taikytos baudžiamojo persekiojimo priemonės, teismo įpareigojimų skyrimas, ankstesni teistumai, padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra tik charakterizuojanti medžiaga, kuri neatskleidžia jo ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais iki oficialaus perspėjimo paskyrimo, ir tai nėra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas daro ar galbūt darys ONUĮ 4 straipsnyje numatytas veikas. Pareiškėjas jokia veika, kuri leistų daryti išvadas apie tai, jog jis gali ar ruošiasi daryti ką nors nusikalstamo, neužsiima. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kokie konkrečiai jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, kokie veiksmai sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms, kokių asmenų jis turėtų vengti, kas iš jų yra nusikaltėliai ir su kuo jis neturėtų bendrauti. Taip pat jam nebuvo paaiškinta, kuo paremtas atsakovo manymas, kad pareiškėjas yra pavojingas visuomenei. Pareiškėjas nesupranta, dėl ko yra perspėjamas, ir apie ką turi pranešti, neaišku, kokie asmenys yra laikomi organizuotos grupės nariais ar nusikalstamu susivienijimu. Ginčijamame oficialiame perspėjime esantys nurodymai yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir praktiškai neįgyvendinami. Be to, jame nenurodyta apskundimo tvarka.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad jis nėra pavojingas visuomenei, jokiai nusikalstamai grupuotei nepriklauso, nedalyvauja jokioje nusikalstamoje veikloje. Pažymėjo, kad yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, yra dirbantis.

5. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui ONUĮ numatyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – taikyta teisėtai ir pagrįstai, esant ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintam prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindui. Taikant oficialų perspėjimą pareiškėjui buvo patikrinti ONUĮ 4 straipsnio numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai, t. y. ar duomenys (neįslaptinti ir įslaptinti) apie asmenį yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar gauti duomenys patvirtina asmens sąsają su organizuotomis grupėmis ar jų nariais, bei ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus.

Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. S. įstatymų nustatyta tvarka gavo duomenų apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ir jų nariais ir padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali vykdyti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir, taikydamas pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl prevencinės poveikio priemonės taikymo formos ir tvarkos nepažeidė.

Atsakovo teigimu, ONUĮ nenurodo, kad asmens – prevencinių poveikio priemonių taikymo objekto – atžvilgiu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau iš gautų duomenų (neįslaptinti ir įslaptinti) nustatyta, kad pareiškėjui yra įteikti pranešimai apie įtarimus dėl nusikalstamų veikų, tarp jų – neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, taip pat kad jis palaiko ryšius su žinomai nusikalstamais asmenimis. Oficialus perspėjimas yra ne bausmė, o prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą.

Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę, asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. ONUĮ nenumato, jog asmuo, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, būtų supažindintas su duomenimis, kurių pagrindu jam yra pritaikyta ši prevencinė poveikio priemonė. Atsižvelgiant į ONUĮ 6 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, bei 6 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią asmeniui įteikti oficialaus perspėjimo nuorašą, pareiškėjas su jam taikytu oficialiu perspėjimu buvo supažindintas tinkamai.

ONUĮ nenumato, kad asmeniui, kuriam pritaikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, būtų išaiškinta apskundimo tvarka. Atsakovas teigė, kad, taikant oficialų perspėjimą, buvo vadovaujamasi duomenimis, kurie yra įslaptinti, tačiau jie nėra vieninteliai duomenys, kurių pagrindu buvo taikytas oficialus perspėjimas. Surinkti duomenys patvirtinta, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas ne be pagrindo, kad jau reiškiant ginčijamą oficialų perspėjimą buvo duomenų, jog jis yra linkęs daryti nusikaltimus ir jo atžvilgiu būtina taikyti prevencinę priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Įslaptintų duomenų, susijusių su pareiškėju, įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs, todėl jie (jų dalis) nėra išslaptinti.

7. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu yra atliekami du ikiteisminiai tyrimai: vienas – dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, kitas – dėl nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimo ir realizavimo. Pareiškėjas yra keturis kartus teistas, įtariamųjų registro pažymoje nurodyta, kad nuo 2004 m. jo atžvilgiu pradėta dešimt ikiteisminių tyrimų, jam oficialus perspėjimas taikytas keturis kartus, skirti du teismo įpareigojimai.

II. 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. S. 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 40-24-K-11, vadovaudamasis ONUĮ 1, 3, 4 straipsniais, atsižvelgdamas į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėją, nutarė jam taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, nutarimą patvirtino laikinai einanti Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojos pareigas A. B.. Vykdydamas minėtą nutarimą, S. S., nurodydamas, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, vadovaudamasis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai buvo pripažinti keliančiais grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas su oficialiu perspėjimu susipažino bei jo nuorašą gavo 2016 m. rugsėjo 21 d., patvirtindamas tai savo parašu.

10. Teismas nusprendė, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl, susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo taikytas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą, ši medžiaga buvo pripažinta leistinu ir priimtinu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiančiu daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas jam skirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

11. Teismas pabrėžė, kad tik slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau šiuo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu pareiškėjo veiksmai taip pat laikytini keliančiais grėsmę visuomenės saugumui ir kurie leidžia spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje. Nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2016 m. rugsėjo 13 d. 12.45 val. pagalbinėje patalpoje – mediniame ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. V. ir L. P., pareiškėjas neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė kaip įtariama šaudmenis – 50 vienetų, kol kratos metu šie kaip įtariama šaudmenys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų. 2016 m. sausio 25 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laiką, tačiau ne vėliau kaip nuo 2015 m. sausio 25 d. 22 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. L., P. E. ir D. P., pareiškėjas neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir gabeno C kategorijos tinkamą šaudymui 30 kalibro šautuvą Steyr Mannlicher Mod. M Nr. 10020, skirtą šaudyti šoviniais 30-06 Springfield, bei šaudmenis – 4 vnt. pramoninės gamybos, tinkamus šaudymui, 30 kalibro medžioklinius šovinius 30-06 Springfield, skirtus šaudyti iš 30 kalibro daugelio modelių graižtvinių šaunamųjų ginklų, automobilyje „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame A. V., iki tol, kol 22.38 val. automobilis buvo sustabdytas, o įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas ir paimtas šautuvas Steyr Mannlicher Mod. M Nr. 10020 ir šaudmenys 4 vnt. Kriminalinės žvalgybos duomenimis, V. V. siejamas su organizuotu nusikalstamumu. Pareiškėjui oficialūs perspėjimai taikyti keturis kartus, teismo įpareigojimai – du kartus. Aptarti duomenys apie asmenų ryšius bei įtarimus dėl daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis.

12. Teismas konstatavo, kad tiek slaptų (sudarančių valstybės paslaptį), tiek neslaptų (iš viešųjų šaltinių gautų) įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą išvadai, jog atsakovo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 40-24-K-11 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo buvo priimtas teisėtai, o oficialus perspėjimas pareiškėjui skirtas pagrįstai. Teismo vertinimu, aiškinant ONUĮ 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, laikytina, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog neaišku, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves bei skatina organizuotą nusikalstamumą, buvo pripažinti nepagrįstais. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti, panaikinti Šiaulių AVPK 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K11 ir pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 21 d. pareikštą oficialų perspėjimą, taip pat išreikalauti iš Šiaulių AVPK medžiagą, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai įspėtas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus, apžvelgia teismo sprendimo turinį. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas jam buvo taikytas iš esmės tik dėl jo buvusios kriminalinės praeities, o ne dėl to, kad jis šiuo metu kelia pavojų visuomenei ONUĮ prasme. Pareiškėjas tvirtina nežinojęs ir negalėjęs žinoti, jog V. V. yra siejamas su organizuotu nusikalstamumu, pats pareiškėjas jokioje organizuotoje nusikalstamoje veikloje nedalyvauja ir nesirengia dalyvauti.

15. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, taip pat apžvelgia teismo sprendimo argumentus, susijusius su rėmimusi įslaptintais duomenimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2016 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar buvo pagrindas pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 40-24-K-11 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo laikytinas teisėtu, o oficialus perspėjimas pareiškėjui – pagrįstu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, papildomai pabrėždamas, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad V. V. yra siejamas su organizuotu nusikalstamumu, pats pareiškėjas jokioje organizuotoje nusikalstamoje veikloje nedalyvauja ir nesirengia dalyvauti. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumo bei dėl rėmimosi įslaptintais duomenimis.

20. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (ONUĮ 1 str.). Jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas; 2) teismo įpareigojimai (ONUĮ 3 str.). Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).

21. Pagal ONUĮ 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (ONUĮ 6 str. 6 d.). Teismas gali skirti asmeniui vieną ar kelis iš šių įpareigojimų: 1) nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; 2) nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; 3) nesilankyti nurodytose vietose (ONUĮ 8 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsniu, tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 21 d. buvo pareikštas oficialius perspėjimas (b. l. 28, nutarties 9 p.). Remiantis ginčo šalių paaiškinimais, sprendimas pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą buvo priimtas įvertinus viešus ir įslaptintus duomenis.

23. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. mitaitį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

24. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 3055/04).

25. Atsakovas teismui pateikė pareiškėjui įteiktą 2016 m. balandžio 12 d. pranešimą apie įtarimą (b. l. 29), kuriame nurodoma, jog pareiškėjas įtariamas ne vėliau nei 2016 m. balandžio 11 d. neteisėtai įgijęs didelės vertės turtą – 525 vienetus lapių kailių, kurių vertė yra apie 47 376 Eur, žinodamas, kad šis turtas yra gautas nusikalstamu būdu, t. y. pagrobtas vagystės metu Norvegijos Karalystėje; pareiškėjui įteiktą 2016 m. rugsėjo 26 d. pranešimą apie įtarimą (b. l. 31), kuriame nurodoma, jog pareiškėjas įtariamas iki 2016 m. rugsėjo 13 d., veikdamas bendrininkų grupėje su, be kita ko, V.

V., neteisėtai, neturėdamas leidimo laikęs šaudmenis, kurie kratos metu buvo rasti pareigūnų, ir ne vėliau kaip nuo 2016 m. sausio 25 d., veikdamas bendrininkų grupėje, neteisėtai, neturėdamas leidimo laikęs ir gabenęs C kategorijos šautuvą ir šaudmenis; V. V. įteiktą 2016 m. gegužės 14 d. pranešimą apie įtarimą (b. l. 33–34), kuriame nurodoma, jog V. V. įtariamas ne vėliau nei 2016 m. vasario 17 d., būdamas Didžiojoje Britanijoje, kitiems asmenims (vykdytojams) nurodęs neteisėtai įgyti turint tikslą platinti didelį kiekį – 1 001,33 g – miltelių su psichotropine medžiaga, šias psichotropines medžiagas neteisėtai (kontrabandos būdu) atgabenti į Didžiąją Britaniją, o dar kitiems asmenims (vykdytojams) – surasti didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir juos neteisėtai parduoti pirmiesiems asmenims (pareiškėjas šiame pranešime apie įtarimą nėra minimas).

Teismui taip pat pateiktas Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2015 m. gruodžio 11 d. raštas (b. l. 36), kuriame Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba informuota apie asmenis, sulaikytus vieni kitiems perduodant lapių kailius, nurodant, kad pareiškėjas, A. L. (pareiškėjo pusbrolis), M. B. ir kiti asmenys 2015 m. lapkričio 23 d. atvyko į Švediją, galbūt turėdami tikslą įvykdyti kailių vagystes, ir yra turima duomenų, kad visi išvardyti asmenys dalyvavo minėto nusikaltimo įvykdyme arba turi informacijos apie kailių vagystės aplinkybes.

Be to, pateikti 2016 m. lapkričio 14 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašai apie fizinį asmenį: pareiškėją (b. l. 37–42), A. L. (b. l. 43–58), V. V. (b. l. 59–61) ir M. B. (b. l. 62–73). 2016 m. lapkričio 15 d. Prevencinių poveikių priemonių taikymo registro išraše (b. l.

76) nurodyta, kad, nacionalinėje sistemoje esančiais duomenimis, pareiškėjui buvo skirti keturi oficialūs perspėjimai, kurie galiojo iki 2009 m. gruodžio 23 d., 2011 m. liepos 13 d., 2013 m. liepos 13 d. ir 2017 m. rugsėjo 21 d., taip pat du teismo įpareigojimai, kurie galiojo iki 2004 m. liepos 27 d. ir iki 2011 m. birželio 27 d., nurodymas atlikti atsargų patikrinimą, galiojęs iki 2009 m. gruodžio 30 d., bei, Šengeno sistemoje esančiais duomenimis, atlikti konkretų patikrinimą (jokios datos nenurodytos). Taip pat pateikta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, kurioje, vadovaujantis ONUĮ 4 straipsniu pareiškėjui šešiems mėnesiams skirti teismo įpareigojimai, be kita ko, nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitokiomis priemonėmis su išvardytais 36 asmenimis, tarp jų – A.

L. (V. V. nėra nurodytas), M. B.. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl pastarojo teismo įpareigojimo nevykdymo (bendravo su asmenimis, su kuriais jam buvo nurodyta nepalaikyti ryšio), jam skirta 7 MGL dydžio bauda, t. y. 910 Lt (256,55 Eur).

26. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. I-335-289/2013 panaikino Šiaulių AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyresniojo tyrėjo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 40-24-K-13, kuriuo pareiškėjui skirtas oficialus perspėjimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastarojoje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, įvykusios ne anksčiau nei iki 2013 m., t. y. 3,5 metų iki priimant ginčijamą nutarimą. Todėl minėtoje byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, t. y. tai, kad iš tuo metu teismui pateiktų duomenų nenustatytas pagrindas pareiškėjui pareikšti oficialų perspėjimą, nagrinėjamai bylai esminės reikšmės neturi.

27. 2017 m. vasario 2 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) atsakovas (jo atstovas) savo sprendimą pareiškėjui pareikšti oficialų perspėjimą grindė dviem pagrindiniais argumentais: 1) šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu vyksta du ikiteisminiai tyrimai (dėl neteisėto didelės vertės turto įgijimo bei dėl neteisėto šautuvo ir šaudmenų laikymo, gabenimo), jam inkriminuojamas neteisėtas veikas jis galbūt padarė veikdamas bendrininkų grupėje; 2) pareiškėjas palaiko ryšius su daug kartų teistais asmenimis (įskaitant užsienyje padarytus nusikaltimus), kurių atžvilgiu taip pat vyksta įvairūs ikiteisminiai tyrimai: A. L., M. B. ir V. V.. Pareiškėjas teismo posėdžio metu šių aplinkybių neneigė, bet tvirtino, kad su M. B. ir V. V. jis bendravo labai mažai, apie V. V. galbūt padarytas nusikalstamas veikas nieko nežinojo. Nors atsakovas teismo posėdžio metu buvo atkreipęs dėmesį į nusikalstamas veikas, kurių padarymu pareiškėjas buvo įtariamas anksčiau bei už kurias jam buvo taikyta teisinė atsakomybė, šios aplinkybės buvo nurodytos labiau kaip papildomi argumentai, todėl pareiškėjo pozicija, kad oficialus perspėjimas jam buvo skirtas nepagrįstai, atsižvelgiant tik į jo buvusią kriminalinę praeitį, laikytinas nepagrįstu.

28. Pirmosios instancijos teismas, pateiktą įslaptintą medžiagą įvertinęs kartu su byloje esančiais viešais duomenimis, konstatavo, jog šių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje esančių viešų duomenų pakanka pastarajai teismo išvadai padaryti. Be to, pareiškėjui iki gaunant oficialų perspėjimą turėjo būti žinoma informacija apie jo atžvilgiu anksčiau atliktus ir šiuo metu atliekamus tyrimus (anksčiau minėtuose pranešimuose apie įtarimą yra žymos apie pranešimo įteikimą), duomenys, susiję su jo ryšių su A. L. ir M. B. vertinimu (atsižvelgiant į 2010 m. gruodžio 17 d. teismo įpareigojimą su šiais asmenimis nepalaikyti ryšio). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, jis pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų iš esmės neginčijo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas