A-575-2688-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2688/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00431-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 24.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V., Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui Vytautui Mačiulskiui dėl raštų, sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. vasario 10 d. patikslintu skundu (b. l. 58-60) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Klaipėdos VGTPT) 2011 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. (1.7)-SR-4591, 2012 m. vasario 3 d. raštą Nr. (1.7)-SR-498, Tarnybos direktoriaus R. V. 2012 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-10-12, pripažinti Tarnybos direktoriaus veiksmus neteisėtais, pažeidus galiojančius įstatymus bei teisės aktus ir vilkinus 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. sausio 5 d. prašymų nagrinėjimą bei priteisti iš Tarnybos 20000 Lt nematerialinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2011 m. lapkričio 28 d. padavė prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011 dėl Generalinės prokuratūros atsisakymo atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-190-613/2009 procesą. Teigė, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vilkindama sprendimo priėmimą, tik 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (1.7)-SR-4591 nurodė pašalinti prašymo suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą trūkumus.

Pareiškėjo teigimu, Tarnybai buvo pateikęs visus turimus duomenis ir dokumentus, o nurodyti teisinius argumentus kompetencijos neturi. Nurodė, jog 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1967-11 jam suteikta antrinė teisinė pagalba ir paskirtas advokatas Vytautas Mačiulskis. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant civilinę bylą papildomų įrodymų gavimui buvo būtina atlikti ekspertizę, kurios išvada būtų pagrindas atnaujinti procesą, nes buvo suklastotas jo parašas civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009. Paskirtas advokatas jį informavo, jog negali jo atstovauti išnagrinėtoje byloje Nr. 2-190-613/2009 ir pasiūlė kreiptis į Tarnybą dėl ekspertizės atlikimo.

Pareiškėjas Tarnybai 2012 m. sausio 5 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio esmė, kaip pareiškėjas pats nurodė: „suteikti trūkstamus advokatui įgaliojimus, kad pastarasis galėtų pilnai ir tinkamai atstovauti mane byloje dėl proceso atnaujinimo. Ekspertizės atlikimas iš esmės išspręstų proceso atnaujinimo klausimą“, t. y. paskirti advokatą jį atstovauti ir išnagrinėtoje byloje. Tarnyba, nagrinėdama jo prašymą, 2012 m. sausio 10 d. raštu Nr. (1.7)-SR-91 nurodė, jog sprendimą priims gavusi advokato išvadą.

Pareiškėjas teigė, jog advokatas 2012 m. sausio 3 d. pateikė išvadą, tačiau Tarnyba sprendimo nepriėmė. Nurodė, jog Tarnyba tik 2012 m. vasario 3 d. raštu Nr. (1.7)-SR-498 informavo, kad prašymo dėl ekspertizės atlikimo patenkinti nėra pagrindo ir 2012 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TPB-10-12 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2012 m. sausio 5 d. prašymą. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos pozicija, jog ekspertizė gali būti atliekama tik atnaujintoje byloje, yra kišimasis į civilinį procesą ir siekis jam pakenkti.

Teigė, jog Tarnyba užkerta jam galimybę siekti teisingumo, paneigia jo teisę būti tinkamai atstovaujamam. Nurodė, jog patiria didelius išgyvenimus bei stresą, dėl Tarnybos veiksmų patyrė moralinę žalą.

Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 79-85) pareiškėjo A. L. patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog 2011 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011, kurioje skundžiamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsisakymas atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-190-613/2009 procesą, kurioje buvo atmestas A. L. ieškinys. Nurodė, jog pareiškėjo teigimu, dėl advokatų suinteresuoto veikimo prieš jo teisėtus interesus, buvo suklaidinti apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai. Pažymėjo, jog 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (1.7)-SR-4591 informavo pareiškėją, kad jo 2011 m. lapkričio 28 d. prašymas netinkamai užpildytas, trūksta prašymo reikalavimą pagrindžiančios informacijos bei dokumentų, todėl negalėjo įvertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo, rekomendavo kreiptis pirminės teisinės pagalbos į savivaldybės instituciją ir pasiūlė iki 2011 m. gruodžio 30 d. patikslinti prašymą.

Nurodė, jog 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, todėl tos pačios dienos sprendimu Nr. (1.3l.)-TPA-1967-11 suteikė jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011 dėl Generalinės prokuratūros nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 panaikinimo. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą Vytautą Mačiulskį. Nurodė, jog pareiškėjas 2012 m. sausio 5 d. pateikė naują prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-190-613/09, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, nors pareiškėjui 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-1967-11 jau buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011.

Su prašymu pateikė paskirto advokato 2012 m. sausio 3 d. raštą, kuriuo advokatas informavo pareiškėją, jog būdamas paskirtas jam teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011, neturi įgaliojimų ruošti prašymo dėl ekspertizės skyrimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009. Advokatas Vytautas Mačiulskis išaiškino pareiškėjui, kad ekspertizės skyrimo klausimas sprendžiamas nagrinėjant civilinę bylą, kurioje yra dokumentas, kurį šalis laiko suklastotu, arba baudžiamojoje byloje, jeigu dėl šio fakto (dokumentų klastojimo) yra iškelta baudžiamoji byla; jog ekspertizės skyrimo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 klausimas galėtų būti sprendžiamas tik atnaujinus šios civilinės bylos procesą.

Nurodė, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 9 dalimi, 2012 m. sausio 10 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-90 kreipėsi į advokatą L. Z. su prašymu pateikti išvadą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų buvimo pagal pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą. Apie kreipimąsi į advokatą dėl išvados pranešė pareiškėjui 2012 m. sausio 10 d. raštu Nr. (1.7.)SR-91. 2012 m. sausio 30 d. gavo advokato L.

Z. išvadą, jog yra VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8 punktuose įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Atsižvelgiant į tai, ginčijamu 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-10-12 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2012 m. sausio 5 d. prašymą. Taip pat 2012 m. vasario 3 d. raštu Nr. (1.7)-SR-498 įspėjo pareiškėją dėl jo pareigos bendradarbiauti su paskirtu advokatu. Tarnybos teigimu, pareiškėjo reikalavimas ruošti procesinius dokumentus dėl ekspertizės atlikimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009, kai jam išaiškinta, jog tokių procesinių dokumentų parengimas yra negalimas, yra piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba.

Pažymėjo, jog nagrinėjant civilinę bylą Klaipėdos miesto apylinkės teisme pareiškėjas naudojosi advokato padėjėjos teisine pagalba ir turėjo galimybę pareikšti, jog jo ieškinys nepasirašytas ar jo parašas suklastotas, prašyti paskirti parašo ekspertizę. Tuo tarpu pareiškėjas teisme ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Argumentavo, jog atsižvelgiant į šias aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymo reikalavimai dėl teisinės pagalbos teikimo jau išnagrinėtoje ir neatnaujintoje civilinėje byloje bei procesinių dokumentų dėl ekspertizės atlikimo rengimo, yra akivaizdžiai nepagrįsti, o reikalavimas atlikti veiksmus, kurie negalimi, yra piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis.

Teigė, jog termino sprendimui dėl teisinės pagalbos suteikimo priimti nepraleido, nes pareiškėjas su 2011 m. lapkričio 28 d. prašymu reikalaujamus dokumentus pateikė tik 2011 m. gruodžio 6 d. ir tą pačią dieną sprendimu jam buvo suteikta teisinė pagalba. Nurodė, jog VGTPĮ 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, jog sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi, o jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nurodytų dokumentų pateikimo.

Taip pat argumentavo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Pareiškėjas reikalavimą grindžia tik abstrakčiais teiginiais, kad Tarnyba užkerta jam kelią pasinaudoti tinkama teisine pagalba, kišasi į jo civilinį procesą, tačiau nepagrindė teiginių konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ar dokumentais. Tarnybos teigimu, nėra nei vienos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į pareiškėjo A. L. patikslintą skundą (b. l. 73-74) siūlė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad į jo 2011 m. gruodžio 5 d. skundą Ministerija neatsakė, nes į šį skundą yra atsakyta 2011 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (1.23.)7R-10426 (b. l. 76-77). Argumentavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos nuostatų 7.1 punkte numatyta, kad Teisingumo ministerija įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, savarankiškai priimančios sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip daryti įtakos tarnybų priimamiems sprendimams, todėl Ministerijos dalyvavimas byloje yra netikslingas, galutinis sprendimas neturės įtakos jos teisėms ar pareigoms. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą argumentavo, jog skundžiami Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmai nėra neteisėti, pareiškėjas įrodymais nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, todėl nesant visų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, Tarnybos atžvilgiu civilinė atsakomybė nekyla.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 130-137) pareiškėjo patikslintą skundą patenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-10-12, įpareigojo Klaipėdos VGTPT iš naujo išnagrinėti A. L. 2012 m. sausio 5 d. prašymą, atmetė pareiškėjo prašymą dalyje dėl 20000 LT neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei nutraukė bylą dalyje dėl Klaipėdos VGTPT 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. (1.7)-SR-4591 ir 2012 m. vasario 3 d. rašto Nr. (1.7)-SR-498.

Dėl Tarnybos 2012 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-10-12, kuriuo atsisakyta teikti A. L. antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2012 m. sausio 5 d. prašymą panaikinimo ir įpareigojimo Tarnybą iš naujo išnagrinėti A. L. 2012 m. sausio 5 d. prašymą.

Teismas nurodė, kad remiantis VGTPĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, o tokio vertinimo atlikimas yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Klaipėdos VGTPT, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje ir padėti pareiškėjui tinkamai suformuluoti prašymo turinį dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo paaiškinimų ir kitų bylos duomenų sprendė, jog pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo Klaipėdos miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis, reglamentuojančiomis proceso atnaujinimą, teismas nurodė, kad vertinant šias CPK nuostatas ir faktinę bylos situaciją, matyti, jog pareiškėjas proceso atnaujinimo siekė kreipdamasis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, be to, pats pareiškėjas, kaip civilinės bylos šalis – ieškovas, taip pat yra subjektas, turintis teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, kad CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ir naikinamasis penkerių metų terminas, kuriam suėjus prašymas dėl proceso atnaujinimo nebegali būti paduodamas. Atsižvelgė į tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas įsiteisėjo 2010 m. sausio 28 d. Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir darė išvadą, kad šio ginčo atveju terminas, per kurį gali būti paduodamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, nėra pasibaigęs. Iš pareiškėjo veiksmų intensyvumo siekiant paduoti kasacinį skundą, o vėliau kreipiantis į Generalinį prokurorą su prašymu, kad prokuroras inicijuotų proceso atnaujinimą, sprendė, jog pareiškėjas aktyviai siekė apginti savo teises ir interesus, atnaujinus procesą civilinėje byloje.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo prašymas suteikti jam teisinę pagalbą galėtų būti pripažintas pagrįstu bei perspektyviu VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymo prasme, jeigu pareiškėjo prašyme suteikti teisinę pagalbą būtų nurodytos aplinkybės, įrodymai ar jų šaltiniai, duodantys pagrindą manyti, kad galimai egzistuoja sąlygos ir pagrindai, kurie atitinka CPK 365-368 straipsnių reikalavimus. Iš pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymo turinio sprendė, jog civilinės bylos atnaujinimą jis iš esmės sieja su, jo teigimu, suklastotu jo parašu apeliaciniame skunde ir aplinkybe, jog ieškinio jis nebuvo pasirašęs. Pažymėjo, jog nesurinkus būtinų įrodymų, nagrinėjamoje byloje negalima daryti vienareikšmiškiškos išvados, jog ieškinio originalas ieškovo (pareiškėjo) nebuvo pasirašytas, tačiau tokia prielaida neatmestina, be to, tokią aplinkybę patvirtino liudytoja A. L.. Nurodė, kad parašo suklastojimo faktas galėtų būti nustatytas atlikus rašysenos ekspertizę. Tai pareiškėjui išaiškino Tarnybos 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu paskirtas advokatas, kuris pareiškėjui taip pat nurodė, jog teikia jam teisinę pagalbą tik Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje dėl Generalinės prokuratūros prokurorės nutarimo apskundimo (b. l. 46). Manė, jog dėl šios priežasties pareiškėjas 2012 m. sausio 5 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodydamas, jog pagalba reikalinga procesinių dokumentų dėl ekspertizės atlikimo paruošimui (b. l. 86).

Teismas nurodė, kad atsakovė, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Remdamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, LVAT praktika, faktinėmis bylos aplinkybėmis bei pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymo turiniu, ginčijamame sprendime nurodytais VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir 7 dalies 3 punktu, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas yra subjektas, turintis teisę paduoti prašymą dėl civilinės bylos atnaujinimo, o terminas, per kurį prašymas gali būti paduodamas, dar nėra pasibaigęs, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto požiūriu; atsakovė sprendime neišdėstė motyvų nurodytu klausimu, nes nenagrinėjo pareiškėjo prašymo platesne apimtimi, taip pat nevertino pareiškėjo prašymo perspektyvumo arba neperspektyvumo, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, civilinė byla dėl prokuroro nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl civilinės bylos atnaujinimo nepradėta nagrinėti ir šis procesas gali būti nepradėtas, nes Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gali paduoti prašymus dėl proceso atnaujinimo tik siekiant apginti viešąjį interesą. Nurodė, jog vienas iš ginčijamo sprendimo pagrindų – VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3 punktas, įtvirtinantis Tarnybos teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Teismo nuomone, įvertinus bylos medžiagą ir skundžiamą sprendimą, šiuo atveju nebuvo įrodytas nurodyto pagrindo egzistavimas, apie jį nepasisakyta ir skundžiamo sprendimo motyvuose.

Pirmosios instancijos teismas manė, jog Tarnyba neatsižvelgė į VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 9 punkte įtvirtintą Tarnybos pareigą informuoti gyventojus apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas, taip pat į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisės normą, įpareigojančią valdžios įstaigas tarnauti žmonėms. Sistemiškai vertino minėtuose teisės aktuose bei Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse ir VAĮ įtvirtintą reglamentavimą ir konstatavo, jog Tarnyba formaliai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą ir neveikė taip, kaip veikti ją įpareigoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas ir Viešojo administravimo įstatymas.

Dėl kitų reikalavimų

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo praleistas terminas sprendimo priėmimui, pripažintinas nepagrįstu, nes iš bylos duomenų matyti, jog Tarnyba, 2012 m. sausio 5 d. gavusi pareiškėjo prašymą, nepažeisdama trijų darbo dienų termino, t. y. 2012 m. sausio 10 d. kreipėsi į advokatą L. Z. dėl išvados pateikimo ir apie tai informavo pareiškėją (b. l. 86, 103, 104). Advokatas išvadą Tarnybai pateikė 2012 m. sausio 30 d. (b. l. 105-106). Tarnyba 2012 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą. Teismas vertino, kad nors Tarnyba pavėlavo priimti sprendimą viena darbo diena, toks pažeidimas nelaikytinas esminiu.

Teismas sprendė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. vasario 3 d. raštas Nr. (1.7)-SR-498 ir 2011 m. gruodžio 5 d. raštas Nr.(1.7)-SR-4591 nesudaro savarankiško nagrinėjimo administraciniame teisme dalyko, todėl bylą šioje dalyje nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Nurodė, kad šiuose aktuose nenustatomos ir nepanaikinamos pareiškėjo teisės ar pareigos, neišreiškiama institucijos (Tarnybos) valia, o realias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-10-12, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis bei LVAT praktika, nurodė, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tuo tarpu kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog ginčijami Tarnybos raštai negali būti savarankišku ginčo dalyku ir jų teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nenagrinėjamas administraciniame teisme.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir LVAT praktika, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad Tarnybos darbuotojų veiksmai sukėlė jam gilius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, skausmą, turi patvirtinti šias aplinkybės konkrečiais įrodymais (pvz. sveikatos priežiūros specialistų pažymomis, išvadomis ir pan.) bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, atsižvelgdamas į tai, kad Klaipėdos VGTPT veiksmai neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo, tačiau vien neteisėtų veiksmų konstatavimas nesudaro pagrindo kilti civilinei atsakomybei bei tai, kad pareiškėjas nurodydamas, jo teigimu, patirtos 20000 Lt neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal, jo teigimu, patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia jokiais įrodymais ar objektyviais duomenimis, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, netenkino pareiškėjo prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141-144), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Tarnyba turėjo nagrinėti pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą platesne apimtimi – kaip prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinant procesą civilinėje byloje, nors pareiškėjo prašyme nurodyta pagalba rašysenos ekspertizės klausimu. Taip pat teismas neatskleidė kokiais konkrečiais veiksmais Tarnyba neveikė taip, kaip veikti ją įpareigoja VGTPĮ ir VAĮ. Pažymi, kad Tarnyba pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, netgi buvo kreiptasi į teisės srities specialistą – advokatą, kad šis pateiktų išvadą.

Atsakovė mano, kad nepažeidė „vieno langelio“ principo, nes jis nereiškia, kad užuot vykdžiusi savo pagrindinę funkciją – organizuoti antrinės pagalbos teikimą, Tarnyba turėtų vykdyti kitoms institucijoms priklausančias funkcijas – teikti teisines konsultacijas ir pan., kurios sudaro pirminės teisinės pagalbos turinį ir priklauso savivaldybių kompetencijai.

Pažymi, kad teismo nurodomas tinkamas prašymo nagrinėjimo būdas, priimant sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą kita, platesne nei pareiškėjas prašė, apimtimi, prieštarautų viešojo administravimo proporcingumo principui, be pagrindo perkeltų Tarnybai riziką dėl pareiškėjo teisėtų interesų gynimo būdo pasirinkimo bei būtų funkcijų ir įgaliojimų viršijimas. Be to, tai leistų deliktinės atsakomybės pagrindu traukti Tarnybą atsakomybėn kiekvienu atveju, kai nors pareiškėjas neprašė, tačiau Tarnyba turėjo įžvelgti tam tikros pagalbos reikalingumą, taigi, sudarytų prielaidas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Nurodo, kad prašymo pagrindu priimamas sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, turintis garantuoti advokato įgaliojimų, advokato ir pareiškėjo santykių stabilumą ir apibrėžtumą, o prašymų nagrinėjimas plečiamai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės ir efektyvumo principui bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principui.

Mano, kad tinkamai įgyvendino savo pareigą informuoti gyventojus apie galimybes gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir jos teikimo sąlygas – pareiškėjas buvo informuotas apie būtinybę aiškiai suformuluoti savo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jį pagrįsti, taip pat apie galimybę kreiptis pirminės teisinės pagalbos.

Pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas yra senai praleidęs 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti CPK 365 straipsnio 1 dalies numatyta tvarka – kai prašymą pateikia civilinės bylos proceso dalyvis, o ne Generalinis prokuroras. Nurodo, kad apie ieškinio suklastojimą pareiškėjas turėjo žinoti jau civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes jame dalyvavo ir palaikė ieškinį; be to, prašymą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikė 2011 m. rugsėjo 22 d., taigi, akivaizdu, jog tuo metu jau tikrai žinojo apie parašo klastojimą. Teigia, jog iš to, kas paminėta matyti, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas siekiant proceso atnaujinimo CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka yra akivaizdžiai neperspektyvus.

Taip pat pažymi, kad pareiškėjui jau yra suteikta ir tebeteikiama antrinė teisinė pagalba siekiant atnaujinti procesą CPK 365 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, motyvuojant, kad pareiškėjo ieškinys buvo suklastotas, kas matyti iš kartu su 2012 m. sausio 5 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjo pateikto 2011 m. lapkričio 2 d. skundo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui dėl Generalinės prokuratūros 2011 m. spalio 20 d. nutarimo. Teigia, kad teismas nepagrįstai netyrė šio byloje esančio rašytinio įrodymo ir jame užfiksuotų faktinių aplinkybių ir dėl to padarė klaidingas išvadas dėl Tarnybos netarnavimo žmonėms, piktnaudžiavimo valdžia ir t. t. Mano, kad nors 2011 m. sausio 5 d. prašymo nesvarstė platesne apimti, tačiau antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui siekiant atnaujinti procesą kita (CPK 365 straipsnio 1 dalyje numatyta) tvarka, tačiau tuo pačiu 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytu pagrindu, prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo principui, o jei bus nepanaikintas Generalinės prokuratūros 2011 m. spalio 20 d. nutarimas atsisakyti kreiptis dėl proceso atnaujinimo, galiotų generalinio prokuroro sprendimo (dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą nebuvimo) teisėtumo prezumpcija ir antrinės teisinės pagalbos suteikimas tokiu atveju prilygtų piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, procesinėmis teisėmis toleravimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 154-156) tretysis suinteresuotas asmuo advokatas Vytautas Mačiulskis pilnai sutinka su apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą remdamasis vien spėlionėmis ir pasvarstymais, o ne faktais, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Pažymi, kad pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą konkrečiai rašysenos ekspertizės klausimu, o ne kaip nurodė teismas – abstrakčiai, dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje. Be to, civilinės bylos proceso atnaujinimo klausimas jau sprendžiamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, todėl pareiškėjui tokia pagalba net nebuvo reikalinga. Pabrėžia, kad viso civilinės bylos proceso metu (iki pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo) ieškinys atitiko pareiškėjo pageidavimus ir parašo nebuvimo klausimas net nebuvo keliamas. Mano, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas, kaip ir Klaipėdos apygardos prokuratūra bei Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, turėjo išsiaiškinti, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą rašysenos ekspertizės atlikimo klausimu yra visiškai nepagrįstas, o parašo nebuvimas ieškinyje neturėjo jokios įtakos teismo sprendimui priimti procese, kuriame A. L. palaikė ieškinyje iškeltus reikalavimus ir jų nekeitė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsisakymo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-10-12 pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 pagal pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjui tiek žodžiu, tiek raštu buvo išaiškinta, kad pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, ekspertizė yra skiriama teismo metu, tuo tarpu civilinė byla Nr. 2-190-613/09 yra išnagrinėta, joje priimti sprendimai – įsiteisėję, taigi, ekspertizės skyrimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik atnaujinus procesą; savo prašyme pareiškėjas visų pirma nurodė pageidavimą gauti pagalbą ruošiant procesinį dokumentą dėl ekspertizės atlikimo tam, kad būtų nustatytas parašų suklastojimo faktas; nagrinėjant civilinę bylą, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, jis buvo atstovaujamas advokato padėjėjos, tačiau nepasinaudojo teise prašyti rašysenos ekspertizės teismo metu; viso proceso metu palaikė ieškinį ir neginčijo jo teisėtumo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintas proceso atnaujinimą reglamentuojančias nuostatas. Švenčionių rajono apylinkės teismas laikė, kad nesuėjus CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatytam 5 metų naikinamajam terminui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas turi teisę, kaip proceso šalis – ieškovas, kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Tačiau, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad to paties CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytas kitas – 3 mėnesių – terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai proceso atnaujinimo siekiantis asmuo sužinojo apie proceso atnaujinimo pagrindo buvimą ir kuriam pasibaigus toks asmuo netenka teisės kreiptis su prašymu atnaujinti procesą.

Nagrinėjamoje situacijoje manytina, kad apie ieškinio nepasirašymą ir suklastotą parašą apeliaciniame skunde, kaip teigia pareiškėjas, jis turėjo žinoti jau teismo proceso, vykstančio šių procesinių dokumentų pagrindu, metu. Taip spręstina atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, palaikė tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą. Nepaisant to, akivaizdu yra tai, kad apie klastojimo faktą pareiškėjas tikrai žinojo prieš kreipdamasis į Generalinę prokuratūrą, taigi, 2011 m. rugsėjo 22 d.

Nuo kreipimosi į Generalinę prokuratūrą iki 2012 m. sausio 5 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą praėjo daugiau nei 3 mėn., taigi, be jokios abejonės, CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą pareiškėjas praleido. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-190-613/09 yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes proceso atnaujinimas, kurio būtų siekiama suteikus šią pagalbą yra negalimas.

Klaipėdos VGTPT, atsisakydama teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui A. L., taip pat rėmėsi ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punktu, numatančiu, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisės nežinojimas ar suklydimas, patys savaime, nėra laikytini piktnaudžiavimu materialiomis ar procesinėmis teisėmis ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis nėra įrodyta.

Kaip atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas, skundžiamame Klaipėdos VGTPT sprendime yra nurodytas ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3 punktas, kuriame įtvirtinta norma, numatanti, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu nustato, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Klaipėdos VGTPT 2012 m. vasario 3 d. sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nenurodė, kuo remdamasi mano, kad pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši įstatymo nuostata nelaikytina tinkamu atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. sausio 5 d. prašymą pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeisti: panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-10-12 ir įpareigota Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba iš naujo išnagrinėti A. L. 2012 m. sausio 5 d. prašymą, ir pareiškėjo A. L. skundą šioje dalyje atmesti.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas