2016-12-05 Nr. AB-22956-3-61-3-01206-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2787-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01206-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu buvo netinkamai maitinamas. Pareiškėjas nurodė, kad kaliniams teikiami tik minimalių kainų ir nesudėtingos gamybos patiekalai, o nustatytų 2 200 kcal per dieną pareiškėjui neužtenka, nes jo ūgis – 193 cm, o svoris – apie 110 kg. Be to, nuo 2014 metų pasikeitė vegetarams skirtas maistas, jis tapo labai prastas. Pareiškėjo teigimu, laisvės atėmimo įstaigos 11 metų kankina pareiškėją, versdamos valgyti tik vienos rūšies patiekalus, prisodrintus riebalų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad maitinimas Marijampolės pataisos namuose organizuojamas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. 4/07-117, bei 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintais valgiaraščiais. Departamento direktoriaus patvirtintą valgiaraštį išimtiniais atvejais gali pakeisti įkalinimo įstaigos direktorius ar jį pavaduojantis pareigūnas ne ilgesniam kaip 7 dienų laikotarpiui, nepažeisdamas maisto produktų normos energetinės vertės. Nederindamas su Departamentu, nepažeisdamas maisto produktų normų energetinės vertės, valgiaraštį pakeisti galima tik asmenims, kurie dėl savo įsitikinimų atsisako valgyti patiekalus iš mėsos ar žuvies, keičiant juos kruopų, kiaušinių, varškės, miltiniais, antraisiais daržovių ar kitais patiekalais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis mitybos normomis dienos maisto kaloringumas turi būti 2 298 kcal.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atsižvelgus į jo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą, pataisos namuose buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams), 2014 m. lapkričio 13 d. jis atsisakė vegetarams skirto ir nuo 2014 m. lapkričio 18 d. yra maitinamas pagal nedirbantiems vyrams skirtas fiziologines mitybos normas, kadangi yra nedirbantis. 2015 m. sausio 5 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro vykdytos kontrolės metu Marijampolės pataisos namuose buvo paimtas dienos maisto davinys energetinei vertei ir fiziologinei mitybos normai nustatyti. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus cheminių tyrimų 2015 m. sausio 14 d. protokolu Nr. Ch-K9 nustatyta dienos davinio praktinė energetinė vertė (2 639,3 kcal), praktinis angliavandenių (309,1 g), riebalų (128,9 g) ir baltymų (60,7 g) kiekis atitiko valgiaraščių prieduose nustatytus maisto produktų kiekius ir nustatytas energetines vertes. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis, maisto davinys pagal ūgį ir svorį nėra skirstomas. Nuteistiesiems maistas yra gaminamas pagal Departamento direktoriaus įsakymu patvirtintus technologinius aprašymus.

Atsakovas akcentavo, kad nuteistiesiems, turintiems sveikatos sutrikimų, maistą pakoreguoti gali Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas, tačiau pareiškėjas neturėjo tokių sveikatos sutrikimų, dėl kurių Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai būtų turėję keisti pareiškėjui valgiaraštį. Tvarkant maistą Marijampolės pataisos namuose vadovaujamasi Geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms. Vykdant Valstybinę maisto tvarkymo subjekto kontrolę pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas Marijampolės pataisos namams 2013–2014 metais 4 kartus teikė skundus (prašymus, pareiškimus) dėl maitinimo pakeitimo, paįvairinimo ir pan., pareiškėjui buvo pateikti atsakymai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 punktu, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144, ir Taisyklių 9 punktu. Teismas pažymėjo, kad valgiaraščius, patvirtintus Departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Teismas nustatė, kad vadovaujantis patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis, dienos maisto kaloringumas pataisos įstaigose laikomiems nedirbantiems vyrams turi būti 2 298 kcal. Teismo vertinimu, teisinis reglamentavimas nenustato, kad maisto davinys asmenims būtų skirstomas pagal ūgį ir svorį. Įvertinęs tai, kad 2015 m. sausio mėnesį patikrinto dienos davinio energetinė vertė (2 639,3 kcal), praktinis angliavandenių (309,1 g), riebalų (128,9 g) ir baltymų (60,7 g) kiekis atitiko valgiaraščių prieduose nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes, teismas darė išvadą, jog valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Teismas nustatė, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 4/07-06 yra patvirtintos Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklės, kuriose nurodyta, jog nuteistasis, kuris dėl savo įsitikinimų ar propaguojamo gyvenimo būdo, nori gauti vegetarams skirtą maitinimą ar maitinimą be kiaulienos (dėl religinių įsitikinimų), privalo su raštišku prašymu kreiptis į pataisos namų direktorių. Įvertinęs įrodymus, teismas pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas buvo pateikęs prašymą dėl vegetarams skirto maitinimo ir jis buvo teikiamas iki 2014 m. lapkričio 13 d., kai pareiškėjas pateikus prašymą jį nutraukti. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjui tam tikru laikotarpiu jo prašymu tiekto vegetarams skirto maitinimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kokių nors sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl įstaigos maisto, atlikus pataisos įstaigos maisto tvarkymo patikrinimus, higienos pažeidimų nenustatyta.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl Marijampolės pataisos namų netinkamai organizuojamo maitinimo yra abstraktūs ir objektyviai nepagrįsti, nes jokių pažeidimų ar pareiškėjui kilusių pasekmių nenustatyta. Teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos abstrakčios aplinkybės nelaikytinos objektyviais duomenimis konstatuoti atsakovo veiksmų neatitikimą teisės aktų reikalavimams. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, nors ši sąlyga yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir tenkinti skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nesuprato, kaip teikiamos kalorijos 175 cm ūgio žmogui gali atitikti 200 cm ūgio žmogaus fiziologiją. Pareiškėjo teigimu, jis yra alkanas. Pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko šališku, nes pareiškėją kankina badu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. K. dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio maitinimo Marijampolės pataisos namuose.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Teisėjų kolegija primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindinius pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, vadovavosi nuteistųjų maitinimo organizavimą reglamentuojančiais teisės aktais ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, iš esmės nustatė, kad šiuo atveju nėra Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, teigia, kad jis yra alkanas, kad jį kankina badu ir nesuprantama, kaip teikiamos kalorijos 175 cm ūgio žmogui gali atitikti 200 cm ūgio žmogaus fiziologiją. Be to, pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko šališku.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo šioje byloje teikiamus argumentus dėl maitinimo Marijampolės pataisos namuose organizavimo, pirmiausia akcentuoja, kad skundo padavimo metu (2015 m. vasario 17 d.) galiojusioje BVK 173 straipsnio 4 dalies redakcijoje buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos (BVK 173 str. 5 d.).

Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, iš kurio matyti, kad fiziologinės normos (kiekis vienam asmeniui per parą) priklauso nuo lyties, amžiaus ir nuo to, ar asmuo yra dirbantis, t. y. tiekiamo maisto kaloringumas skiriasi vyrams ir moterims, dirbantiems ir nedirbantiems bei pilnamečiams ir nepilnamečiams. Nors pareiškėjas skunde akcentavo savo svorį ir ūgį, o apeliaciniame skunde teigia, kad nesupranta, kaip teikiamos kalorijos 175 cm ūgio žmogui gali atitikti 200 cm ūgio žmogaus fiziologiją, tačiau teisės aktuose asmeniui tiekiamo maisto energinė vertė ir pagrindinės maisto medžiagos (jų kiekis) nėra diferencijuojamos pagal kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų ūgį ir svorį. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teisinis reglamentavimas nenustato, jog maisto davinys asmenims būtų skirstomas pagal šiuos pareiškėjo nurodytus kriterijus, t. y. ūgį ir svorį.

Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam asmeniui ir paros maitinimo išlaidų norma taip pat priklauso nuo lyties, amžiaus, nuo to, ar asmuo yra dirbantis, ir nuo to, ar moteris yra nėščia / krūtimi maitinanti motina. Paros maitinimo išlaidų norma vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, yra nuo 1,05 iki 1,45 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-144 2.1.2 p.). Taisyklės nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (Taisyklių 1 p.). Konkretūs valgiaraščiai, įskaitant ir valgiaraščius nedirbantiems vyrams bei nedirbantiems vyrams (vegetarams), yra patvirtinti Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138.

Kaip nurodė atsakovas atsiliepime į skundą, pareiškėjas, atsižvelgus į jo 2011 m. rugsėjo 12 d. prašymą, pataisos namuose buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams), 2014 m. lapkričio 13 d. jis atsisakė vegetarams skirto maisto ir nuo 2014 m. lapkričio 18 d. yra maitinamas pagal nedirbantiems vyrams skirtas fiziologines mitybos normas, kadangi yra nedirbantis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad vadovaujantis patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis, dienos maisto kaloringumas pataisos įstaigose laikomiems nedirbantiems vyrams turi būti 2 298 kcal. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė teisės aktų reikalavimų, susijusių su pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens, maitinimu, pažeidimo ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tvirtinti priešingai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjas buvo kankinamas badu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo deklaratyvus teiginys apie alkį taip pat nepagrindžia Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimo.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą iš esmės sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino skundo. Aplinkybės, kad teismas surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, ir teisės aktų reikalavimus aiškino ne taip, kaip juos interpretuoja pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjos, nagrinėjusios šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė