2015-10-06 Nr. AB-19251-3-61-3-06701-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-672-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06701-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant M. P. B., dėl žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja A. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė darbo inspekcija, VDI) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo dalį dėl Kauno teritorinio skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus M. P. B.; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjos naudai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą neturtinės žalos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos pareiškėjos naudai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (b. l. 1–4, 18–21).

Paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į VDI su skundu, kuriame prašė atlikti išsamų ir objektyvų Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus vedėjo vyriausiojo darbo inspektoriaus M. P. B. ir vyriausiosios darbo inspektorės L. K. veiklos patikrinimą ir įvertinimą, nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą, kitus skundus, pareiškimus, o nustačius jų veiksmuose drausminio nusižengimo požymius, nurodytiems asmenims inicijuoti drausmės bylos iškėlimą ir jų patraukimą drausminėn atsakomybėn, inicijuoti klausimo sprendimą dėl neeilinės nurodytų asmenų atestacijos ir atitikimo užimamoms pareigoms bei jų asmeninės atsakomybės, nes jų veiksmai visiškai diskredituoja valstybės tarnybą ir teisingumą, taip pat skundu buvo prašoma, priėjus išvados, kad jų veiksmai dar galimai atitinka ir nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225, 228, 229, 300 straipsniuose nurodytus požymius, inicijuoti ir kreipimąsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo jų atžvilgiu pradėjimo. VDI išnagrinėjo tik skundo dalį dėl Kauno skyriaus vyr. darbo inspektorės L. K., VDI 2013 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. (25)SD-14273 pripažindama, kad VDI Kauno skyriaus vyr. darbo inspektorė L. K. vykdė savo pareigas nepažeisdama įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, veikė pagal kompetenciją, o padaryta techninė klaida neturėjo įtakos galutiniams pirminio tyrimo rezultatams, nusprendė dėl šios tarnautojos administracinę procedūrą baigti. Kita pareiškėjos prašymo dalis dėl Kauno teritorinio skyriaus vedėjo iki skundo pateikimo dienos teismui nebuvo išnagrinėta. Pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo išnagrinėjimo terminas (20 darbo dienų) baigėsi 2013 m. spalio 21 d. Pareiškėjai nebuvo pranešta apie procedūros pratęsimą.

Darė išvadą, kad VDI vilkina sprendimo priėmimą. Tuo pažeidžiamos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai, teisėti lūkesčiai. Neišnagrinėjus dalies pareiškėjos skundo, ne tik vilkinamas sprendimo priėmimas, bet ir siekiama „pridengti“ Kauno teritorinio skyriaus vedėjo galimus drausminius ir ne tik pažeidimus. Nurodė, kad sprendimą ir išvadą pasirašė neįgaliotas asmuo, nes į užduoties kortelę L. K. neįrašyta teisė pasirašyti atsakymą. VDI Kauno teritorinis skyrius 2013 m. spalio 11 d. pateikė 2013 m. rugpjūčio 8 d. potvarkį Nr. VK-180-1 „Dėl parašo teisės“, pagal kurį L. K. suteikta teisė pasirašyti. Tačiau ši tarnautoja tokios teisės 2013 m. rugpjūčio 2 d. dar neturėjo. Todėl abejojo, ar nebuvo šis potvarkis priimtas atgaline data. Tai patvirtina ir potvarkio numeris. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teigė, kad pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundas turi būti išnagrinėtas visiškai ir turi būti atliktas tyrimas, kodėl vilkinamas tinkamo sprendimo priėmimas, tai leidžia manyti, kad yra dangstomi Kauno teritorinio skyriaus vedėjo veiksmai. Teigė, kad tuo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatos – 38.3 punktas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnyje nustatyti terminai, 3 straipsnyje nustatytas „vieno langelio“ principas, 14 ir 19 straipsnių reikalavimai, pareiškėjos teisės, nustatytos Viešojo administravimo įstatymo 20 ir 28 straipsniuose. Atsakovui pažeidinėjant pareiškėjos teisę į skundo išnagrinėjimą laiku, pareiškėja ir toliau patiria gana stiprius sukrėtimus, emocinį ir nervinį stresą, yra toliau apgaudinėjama, todėl turi būti pripažinta, kad pareiškėjai padaryta neturtinė žala (VAĮ 42 str.), kurią pareiškėja įvertina 2 000 Lt suma ir prašo ją priteisti.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad išnagrinėjus bylą yra nustatyta, jog VDI Kauno skyriaus vedėjas M. P. B. netinkamai kontroliuoja skyriaus veiklą, ypač potvarkių išleidimo ir jų registravimo srityje. Nurodė, kad 2013 m. liepos 5 d. registracijos žurnale įregistruotas potvarkis negali būti 2013 m. liepos 8 d. potvarkis Nr. 180-1 „Dėl parašo teisės suteikimo“, nes daugiau tokiais numeriais (prirašant papildomą skaičių) jokie potvarkiai VDI Kauno skyriuje nebuvo registruojami. Manė, kad šis potvarkis atsirado tik dėl pareiškėjos skunduose nurodomų motyvų apie tai, kad sprendimus jai pasirašė neįgaliotas asmuo. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja iki šiol negavusi atsakymo į jos skundą, ji įsitikinusi, kad buvo pasinaudota dokumentu, surašytu atgaline data, todėl patiria neturtinę žalą, ji buvo priversta kreiptis teisinės pagalbos, turėjo ir finansinių išlaidų. Prašė priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 29–32) su juo nesutiko ir prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad VDI 2013 m. rugsėjo 23 d. gautas pareiškėjos skundas (registracijos Nr. APS-36-16230) dėl galimai netinkamų VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų. Pareiškėja skundė tarnautojų veiksmus, susijusius su jos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo išnagrinėjimu, nurodė esant vilkinimą. VDI pareigūnai atliko pakartotinį tyrimą, aiškinosi pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skunde nurodytas aplinkybes. Nustatė, kad pirminis 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjos skundas gautas VDI administracijoje Vilniuje 2013 m. rugpjūčio 2 d. Tolesnis tyrimas buvo pavestas VDI Kauno skyriui, laikinai einančiam skyriaus vadovo pareigas V. S., kadangi skyriaus vadovas nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 11 d. atostogavo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-168 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35 punktu, VDI Kauno skyriaus vedėjo pavaduotoja vyr. darbo inspektorė 2013 m. rugpjūčio 3 d. skyrė užduotį nagrinėti pareiškėjos skundą vyr. darbo inspektorei L. K.. Pastaroji pirminį skundą ištyrė ir atsakymą pareiškėjai pateikė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Kauno skyriaus vedėjas M. P. B. nei su užduoties skyrimu, nei su skundo tyrimu nebuvo susijęs, pagrindinį tyrimą atliko L. K., todėl VDI 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. (25)SD-14273 (byloje yra tik 2013 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. (25)SD-14273) buvo konstatuota, kad vyr. darbo inspektorė L. K. veikė pagal kompetenciją. Dėl kitų VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų buvo pasakyta VDI 2013 m. spalio 16 d. išvadose Nr. D-138. Todėl manė, kad nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundą buvo pasisakyta ir dėl kitų VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų, taip pat ir dėl vedėjo M. P. B.. Buvo priimtas sprendimas, kad nėra priežasčių pradėti tarnybinį patikrinimą ar atlikti kitus veiksmus VDI Kauno skyriaus pareigūnų atžvilgiu. Atsakymas pareiškėjai buvo pateiktas per 20 darbo dienų, kaip nustato Taisyklių 41 punktas. Teigė, kad pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas visiškai, terminai nepažeisti.

Paaiškino dėl 2013 m. rugsėjo 23 d. skunde keliamo klausimo dėl L. K. parašo teisės. Pakartotinio tyrimo metu Kauno skyrius pateikė 2013 m. liepos 8 d. potvarkį Nr. VK-180-1 „Dėl parašo teisės“, pagal kurį L. K. suteikta teisė pasirašyti dokumentus darbo teisės ir kitais klausimais. VDI Kauno skyriaus tvarkomųjų dokumentų registracijos žurnalo duomenys patvirtina, kad potvarkis registracijos žurnale įregistruotas 2013 m. liepos 5 d., paskelbtas 2013 m. liepos 8 d., pareigūnai su šiuo potvarkiu susipažino nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 24 d. Tai reiškia, kad nurodytas dokumentas išleistas anksčiau negu Kauno VDI skyriuje buvo gautas pareiškėjos skundas. Pakartotinio tyrimo metu VDI 2013 m. spalio 16 d. išvadose Nr. D-138 buvo padaryta techninė klaida ir neteisingai nurodyta potvarkio data – 2013 m. rugpjūčio 8 d. Dėl numeracijos nurodė, kad 2013 m. liepos 5 d. VDI Kauno skyriuje buvo užregistruoti du tvarkomieji dokumentai, todėl jiems suteikti numeriai VK-180 ir VK-180-1. Dėl to, kad prie VDI 2013 m. spalio 18 d. sprendimo pridėtas 2013 m. spalio 16 d. išvadas Nr. D-138 pasirašė neįgaliotas asmuo, paaiškino, kad galutinį sprendimą dėl pareiškėjos skundo tyrimo pasirašė vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, atliekantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas G. Č.. Išvados yra tik sudėtinė sprendimo dalis. Rėmėsi VDI 2007 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-149 14 punktu ir paaiškino, kad 2013 m. spalio 16 d. išvadų projektą Nr. D-138 teikė VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vyr. darbo inspektorius V. S., pagal skyriaus vedėjo J. G. raštišką pavedimą, kaip nustato Taisyklių 35 punktas. Todėl išvados buvo pasirašytos įgalioto asmens.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai papildomai pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nėra motyvuojamas žalos padarymo faktas. Manė, kad neturtinė žala pareiškėjai nebuvo padaryta. Papildomai paaiškino dėl „vieno langelio“ principo. Nurodė, kad VDI neturi kompetencijos perduoti skundą nagrinėti Darbo ginčų komisijai. Į komisiją būtina kreiptis asmeniškai, laikantis nustatytos tvarkos, tai nėra administracinė procedūra ar jos dalis, todėl VDI pagrįstai paaiškino pareiškėjai, kad dėl kilusio darbo ginčo rekomenduojama kreiptis atitinkama tvarka į Darbo ginčų komisiją, perduoti jos skundo dalies Darbo ginčų komisijai VDI neturėjo teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu (b. l. 118-127) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vedėjo M. P. B.. Kitą reikalavimą atmetė. Pareiškėjos naudai priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. padavė skundą VDI (skundas įregistruotas 2013 m. rugpjūčio 2 d., registracijos Nr. APS-36-13144) (b. l. 33–34). Šiame skunde prašė: atlikti tyrimą 1) dėl darbdavio nepagrįstai ir neteisėtai nesuteiktų ir / ar atšauktų kasmetinių atostogų; 2) dėl neteisėto UAB „Sistela“ informacinio-programinio komplekso „Sąmata“ atėmimo ir negalėjimo atlikti darbo funkcijų; 3) dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir atitinkamos kompensacijos išmokėjimo; 4) dėl pavėluoto galutinio atsiskaitymo ir įpareigojimo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už pavėluotą atsiskaityti laiką (4 dienos), o be to prašė: 5) įpareigoti UAB „Skaitmeninė elektronika“ pateikti pareiškėjai paštu nustatyta tvarka užpildytą darbo sutartį ir įsakymą dėl atleidimo iš darbo bei patraukti darbdavį administracinėn ar atitinkamai kiton atsakomybėn.

Iš užduoties kortelės Nr. APS-36-13144(548) duomenų (b. l. 35) matyti, kad VDI vadovybė perdavė skundą tirti V. S., o VDI Kauno skyriaus vedėjo pavaduotoja pavedė L. K. patikrinti dėl galimų Darbo kodekso pažeidimų ir nurodė informuoti dėl kreipimosi į Darbo ginčų komisiją. Kortelėje buvo nuoroda – įvykdyti iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. VDI Kauno teritorinis skyrius 2013 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. (2)SD-11573 pateikė A. T. sprendimą dėl 2013 m. rugpjūčio 2 d. gauto skundo, atsakymą pasirašė L. K. (b. l. 36–37). Sprendime dėl skundo buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba administraciniam teismui. Galima daryti išvadą, kad pareiškėja šį atsakymą 2013 m. rugsėjo 23 d. skundu skundė Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui (b. l. 38–40), kadangi šiame skunde yra išdėstomas nesutikimas su tuo, kaip buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundas.

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 23 d. skunde Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui (registracijos Nr. APS-36-16230) prašė:

1) atlikti neeilinį, išsamų ir operatyvų Kauno teritorinio skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus M. P. B. ir vyriausiosios darbo inspektorės L. K. veiklos patikrinimą ir įvertinimą nagrinėjant A. T. 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą ir / ar kitus skundus / pareiškimus, o nustačius jų veiksmuose drausminio nusižengimo požymius, M. P. B. ir L. K. atžvilgiu inicijuoti drausminės bylos iškėlimą ir jų patraukimą drausminėn atsakomybėn bei inicijuoti klausimo sprendimą dėl M. P. B. ir L. K. neeilinės atestacijos ir atitikimo užimamoms pareigoms, jų asmeninės atsakomybės, nes tokie atvejai (galimas „tarnavimas“ darbdaviams padarant didelę turtinę žalą Valstybei bei pareiškėjai) visiškai diskredituoja valstybės tarnybą ir teisingumą kaip tokį Lietuvoje, o priėjus išvados, kad M. P. B. ir L. K. veiksmai dar galimai atitinka ir nusikaltimų, numatytų BK 225, 228, 229 ir 300 straipsniuose, požymius, inicijuoti ir kreipimąsi į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo jų atžvilgiu pradėjimo;

2) A. T. pateiktą 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą perduoti nagrinėti darbo ginčų komisijai. Skundo aprašomojoje dalyje akcentuojama, kad L. K. neturėjo teisės pasirašyti 2013 m. rugpjūčio 30 d. atsakymą. Skunde nurodomi argumentai dėl M. P. B.. Pareiškėja nurodė, kad atsakymo į pirminį skundą surašymo diena buvo penktadienis, tai reiškia, jog skyriaus vadovo M. P. B. darbe nebuvo, nebuvo kam pasirašyti, dėl to fakto pareiškėja ir prašė atlikti tarnybinį patikrinimą. Taip pat skunde nurodė, kad pareiškėja ne kartą telefonu prašė L.

K. ir skyriaus vedėjo M. P. B. atsiųsti jai darbdavio įsakymus, kurie jai nebuvo siunčiami, nors, kaip teigė pareiškėja, VDI Kauno skyriuje buvo žinoma, kad ji atleista 2013 m. liepos 26 d., todėl 2013 m. rugpjūčio 26 d. baigiasi kreipimosi į teismą terminas, pareiškėja išreiškė abejonę, jog tai buvo daroma specialiai, siekiant padėti darbdaviui. Dėl M. P. B. skunde dar buvo nurodoma, kad tokiu būdu atsirašinėjant į skundus, galimai M. P. B. įsigijo namą. Be to, nurodoma, kad laikytina, jog M. P. B. ir L. K. ypač aplaidžiai atlieka savo pareigas, tai laikytina tarnautojo vardą žeminančiu poelgiu, kenkimu valstybės tarnybos autoritetui, piktnaudžiavimu įgaliojimais, dėl ko taip pat spręstinas nurodytų asmenų drausminės atsakomybės klausimas.

Iš pateiktos šio skundo priėmimo užduoties kortelės Nr. APS-36-16230 matyti, kad užduotis organizuoti skundo nagrinėjimą pavesta G. Č., kuris savo ruožtu pavedė pateikti išvadą J. G., kuris pavedė V. S. pateikti išvados projektą (b. l. 41). Į minėtą pareiškėjos skundą VDI atsakė 2013 m. spalio 18 d. raštu Nr. (25)SD-14273 (b. l. 42). Jame pateikiamas VDI sprendimas: 1) pripažinti, kad VDI Kauno skyriaus vyr. darbo inspektorė L. K. vykdė savo pareigas nepažeisdama VDI darbo inspektorių veiklą reglamentuojančių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų nuostatų reikalavimų ir veikė pagal kompetenciją, o padaryta techninė klaida neturėjo įtakos galutiniams pirminio tyrimo rezultatams; 2) vadovaujantis VAĮ 34 straipsniu administracinę procedūrą baigti. Dėl pareiškėjos prašymo perduoti skundą nagrinėti darbo ginčų komisijai pasakyta, kad pareiškėjai rekomenduotina veikti pridedamų išvadų 6 punkte nurodyta tvarka. Prie atsakymo pridėtos VDI specialistų išvados, 4 lapai (b. l. 7, 8–11). VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus 2013 m. spalio 16 d. išvadoje dėl A. T. skundo Nr. D-138, kurią pasirašė vyriausiasis darbo inspektorius V. S., visapusiškai įvertinti tik VDI Kauno skyriaus vyr. darbo inspektorės L. K. veiksmai ir surašyti dokumentai, taip pat detaliai išaiškinta kreipimosi į Darbo ginčų komisiją tvarka (b. l. 8–11, 43–46). Pareiškėjai pateiktas 2013 m. spalio 18 d. sprendimas, kurio 1-me punkte apibendrinant išvados duomenis pasisakyta dėl L. K. pareigų vykdymo.

Pareiškėja 2013 m. spalio 18 d. atsakymo visa apimtimi panaikinti neprašo, tačiau nurodo, kad juo atsakyta ne į visus keltus klausimus, tai įvertina kaip vilkinimą (vilkinimas neatsakant į skundo dalį), dėl vilkinimo prašo įpareigoti išnagrinėti skundą (ir ne tik dėl to) visiškai, prašo priteisti neturtinės žalos ir metinių palūkanų atlyginimą.

Remdamasis Taisyklių 60.5, 61, 68 punktų, Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinio darbo inspektoriaus 2007 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtinto Valstybinėje darbo inspekcijoje gautų piliečių ir kitų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų tyrimo bei reikalavimų atsakymui (išvadoms ir sprendimo projektui) ir patikrinimo aktui aprašo (toliau – ir Aprašas, b. l. 52–57) 14 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad nei 2013 m. spalio 18 d. rašte, kuriuo atsakoma į pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundą, nei minėtoje 2013 m. spalio 16 d. išvadoje pareiškėjai nėra pateikiamas atsakymas, kaip buvo išnagrinėta pareiškėjos skundo dalis dėl VDI Kauno skyriaus vedėjo veiksmų, nenurodoma, kaip buvo reaguojama į šią skundo dalį, nors to reikalauja ir minėtos Taisyklių nuostatos.

VDI teigia, kad atsakymas dėl M. P. B. yra išvadų paskutinėje pastraipoje, kur pasakyta, kad atlikti tarnybinį patikrinimą ir / ar kitus veiksmus dėl VDI Kauno skyriaus pareigūnų, atlikusių pirminio skundo tyrimą veiksmų, nėra pagrindo. Tačiau visas išvados tekstas yra susijęs tik su L. K. veiksmais. Todėl pareiškėjai nebuvo žinoma aplinkybė, kad nurodytas skyriaus vedėjas nedalyvavo pareiškėjos pirminio skundo tyrime, nes tuo metu buvo atostogose, ar dėl kitų priežasčių nedalyvavo skundo tyrime. Iš viso išvada yra pagalbinis dokumentas VDI vadovybei sprendimui priimti, todėl pareiškėja neturi pareigos jos analizuoti ir vertinti.

Tačiau apie M. P. B. veiksmus, organizuojant pareiškėjos pirminio skundo tyrimą, apie tai, kam jis suteikė parašo teisę, išvadoje nėra pasakyta. Iš teismui pateiktų abiejų skundų tyrimo užduočių kortelių padaryta išvada, kad jose iš tiesų niekur nėra minima Kauno skyriaus vedėjo pavardė. Tačiau pareiškėja nebuvo informuota apie tai, kaip VDI įvertino jos skundo dalį dėl M. P. B. veiksmų (neveikimo). Į bylą pateiktas vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. A-131, iš kurio matyti, kad M.

P. B. suteikiamos kasmetinės atostogos nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 11 d. (b. l. 47–48), vadinasi, skyriaus vedėjas jau turėjo būti darbe, kai buvo parengtas ir pasirašytas atsakymas į pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 23 d. skunde kėlė klausimą, kodėl skyriaus vedėjas nepasirašė atsakymo į jos pirminį skundą, tačiau paaiškinimo tuo klausimu negavo.

Nustatyta, kad VDI 2013 m. spalio 18 d. rašto priede – 2013 m. spalio 16 d. išvadoje – yra nurodoma, jog L. K. parašo teisė buvo suteikta VDI Kauno skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 8 d. potvarkiu Nr. VK-180-1 „Dėl parašo teisės“. Tačiau į bylą atsakovas pateikė VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 8 d. potvarkį Nr. 2VK-180-1, kuriuo teisė pasirašyti dokumentus darbo teisės klausimais įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms (ne respublikinio ar teritorinio lygio) suteikta vyriausiajai darbo inspektorei L. K. (1.2 p.) (b. l. 49). T. y. šis dokumentas, kokios datos jis bebūtų, nesuteikė L. K. teisės pasirašyti sprendimą dėl skundo pareiškėjai. Iš esmės pareiškėja teismo prašo įpareigoti VDI jai paaiškinti ir dėl šio potvarkio, kadangi 2013 m. rugsėjo 23 d. skunde pareiškėja kėlė klausimą, kodėl M. P. B. nepasirašė atsakymo į pirminį skundą.

Aprašo 1 priede nurodyta, kad atsakymą pasirašo skyrių vedėjai ir inspektoriai, kada atsakymas teikiamas jų parašu pagal kompetenciją. Teismas įvertino L. K. pareigybės aprašymą, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. V-176 (b. l. 90), kurio 7.5 punkte nustatyta, kad šiam valstybės tarnautojui pavesta tirti skundus ir pranešimus, 7.10 punkte nustatyta, kad šis tarnautojas vykdo kitas Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme numatytas funkcijas, taip pat skyriaus vedėjo nenuolatinio pobūdžio nurodymus ir pavedimus tam, kad būtų pasiekti Valstybinės darbo inspekcijos strateginiai tikslai. Byloje yra užduoties kortelė Nr. APS-36-13144(548), iš kurios matyti, kad skyriaus vedėjo pavaduotoja I. B. 2013 m. rugpjūčio 3 d. pavedė L. K. patikrinti pareiškėjos skundą dėl galimų Darbo kodekso pažeidimų ir informuoti dėl kreipimosi į Darbo ginčų komisiją. Tuo metu skyriaus vedėjas atostogavo, taigi L. K. teisėtai vykdė vedėjo pavaduotojo pavedimą.

Tačiau ginčo esmė yra ne tai, kad L. K. galimai neteisėtai pasirašė atsakymą, o tai, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 23 d. skunde būtent ir prašė išaiškinti aplinkybes, ar jos skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, ar jį pasirašė tinkamai įgaliotas pareigūnas. Pareiškėja į šį skundą gavo 2013 m. spalio 18 d. atsakymą Nr. (25)SD-14273, prie jo pateikta VDI specialistų išvada (2013 m. spalio 16 d. Nr. D-138), o šiuose dokumentuose nėra atsakyta į visus pareiškėjos skunde keltus klausimus: neteisingai atsakyta į klausimą dėl L. K. suteiktos parašo teisės, nes 2013 m. rugpjūčio 8 d. (ar liepos 8 d.) VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjo potvarkis „Dėl parašo teisės suteikimo“ Nr. 2VK-180-1 nesuteikė L. K. teisės pasirašyti sprendimą dėl skundo fiziniam asmeniui (galimai tą teisę L. K. suteikia visai kiti vidaus administravimo dokumentai, tačiau tiriant pareiškėjos skundą ir pateikiant pareiškėjai sprendimą dėl 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo šios aplinkybės nėra išaiškintos). Šis klausimas susijęs su pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo teiginiu, kad L. K. galimai pasirašė dėl to, kad skyriaus vedėjo nebuvo darbe, o nagrinėjant skundą teisme buvo keliamas klausimas dėl to, kad skyriaus vedėjas nekontroliuoja pavaldžių darbuotojų darbo. Ištyrus aplinkybes teisme, nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje Kauno skyriaus vedėjas neatostogavo. Taip pat, pateikiant pareiškėjai 2013 m. spalio 18 d. sprendimą dėl skundo nieko nėra pasakyta apie tai, kaip išspręstas klausimas dėl pareiškėjos keliamų kaltinimų vedėjui M. P. B.. Todėl skundo reikalavimas išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo dalį dėl Kauno teritorinio skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus M. P. B. yra pagrįstas ir tenkintinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. A14–1500/2005). Pareiškėjos gautas atsakymas į jos skundą neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nes nėra išnagrinėta pareiškėjos skundo dalis. Dėl nurodytų aplinkybių pirmasis skundo reikalavimas tenkintinas.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, kad tenkindamas pirmąjį skundo reikalavimą, jis pripažįsta, jog ne visa apimtimi pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundas buvo tinkamai išnagrinėtas, pareiškėja ir pati aiškina, kad vilkinimas yra tik iš dalies, negaunant atsakymo į visus skundo teiginius. Be to, pareiškėjai pateiktas 2013 m. spalio 18 d. atsakymas, t. y. jis priimtas 19-ą darbo dieną nuo skundo gavimo, reiškia, nepažeistas 20 darbo dienų skundo nagrinėjimo terminas, nustatytas VAĮ 31 straipsnyje. Taip pat VAĮ 8 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, t. y. pareiškėjos keliamas klausimas dėl jai pateikto sprendimo pasirašymo nėra toks reikšmingas, kadangi jau įstatyme numatyta, kad aktą gali pasirašyti ir jį rengęs valstybės tarnautojas, ar vadovo įgaliotas valstybės tarnautojas. Iš bylos duomenų matyti, kad L. K. buvo vedėjo pavaduotojos pavesta tirti gautą skundą. Taigi, keliamas ginčas negali tiek įtakoti pareiškėjos dvasinę būseną, kad jai būtų padaryta neturtinė žala.

Atsižvelgus į bylos aplinkybes, padaryta išvada, kad pareiškėjai neturtinė žala nebuvo padaryta, kadangi jos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundas VDI, kiek jo išnagrinėjimas susijęs su šia administracine byla, jokių esminių pareiškėjos subjektinių teisių neliečia, pareiškėja teismui skundė VDI veiksmus tik iš dalies, o būtent, kad ji negavo atsakymo, kaip buvo reaguojama į jos nurodytus valstybės tarnautojo padarytus pažeidimus, o nurodomi pažeidimai nėra tokie, kurie įtakotų neteisingo sprendimo priėmimą pareiškėjos atžvilgiu. Koks atsakymas pareiškėjai bus pateiktas dėl M. P. B. veiksmų vadovaujant VDI Kauno skyriui, o būtent kontroliuojant, kas iš valstybės tarnautojų gali pasirašyti sprendimus dėl fizinių asmenų skundų, kontroliuojant dokumentų išsiuntimą, t. y. nustatant reikalavimą, kad dokumentai būtų išsiųsti ne įstatyme nustatytu terminu, o anksčiau, nes taip yra naudingiau pareiškėjui, jokioms materialioms pareiškėjos teisėms ar teisėtiems interesams įtakos neturės. Pareiškėja turi konstitucinę teisę pranešti apie valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiklą, ji šia teise pasinaudojo ir teisme gina savo teisę gauti atsakymą, kaip buvo reaguojama į pareiškėjos pranešimą apie galimus pažeidimus. Tinkamo pranešimo negavimas teisės aktuose nustatytu terminu negali turėti esminės įtakos pareiškėjos dvasinei būklei, emociniams pergyvenimams, tai laikytina vienkartiniu ir trumpalaikiu išgyvenimu. Tuo labiau, kad į pareiškėjos pirminį skundą dėl jos darbo teisių gynimo buvo atsakyta, buvo imtasi priemonių, iš darbdavio gauti reikiami dokumentai, jie perduoti pareiškėjai, darbdaviui duoti tam tikri nurodymai, pareiškėjai išaiškintos jos teisės, pareiškėja, kaip paaiškino jos atstovas, šias savo teises toliau gina bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisės bus pakankamai apgintos atkuriant pareiškėjos teisę gauti tinkamą (pilną) atsakymą į skundą.

Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl to atmestinas ir išvestinis reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą neturtinės žalos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, jog tenkinus pareiškėjos skundą iš dalies, ji turi teisę į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 ir 6 dalyse numatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Įvertinęs tai, kiek pareiškėjos naudai yra priimtas teismo sprendimas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai gali būti atlyginta 50 procentų patirtų išlaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 17 d. konsultacija Nr. 02-03-1071, Biuletenis Nr. 5, p. 265).

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja turėjo tik atstovavimo išlaidų, o jų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintos rekomendacijos dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, priteistinos tik raštu nurodytos ir įrodymais pagrįstos atstovavimo išlaidos. Pareiškėją teisme atstovavo advokatas Jonas Korsakas (teisinių paslaugų sutartis Nr. AT-01, b. l. 12).

Pagal 2013 m. lapkričio 12 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 725371 pareiškėja advokatui už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas sumokėjo 3 150 Lt (b. l. 14). Teismui pateiktoje 2013 m. lapkričio 12 d. sąskaitoje už teisines paslaugas Nr. AT-02 nurodomas teisinių paslaugų pobūdis: susipažinimas su dokumentais, teisinės konsultacijos ir patarimai, skundo ir kitų procesinių dokumentų surašymas, kopijų patvirtinimas ir pateikimas teismui (nurodoma, kad tam sugaišta 10 val., kaina – 3 000 Lt), atstovavimas pirmosios instancijos teisme (1 val., kaina – 150 Lt).

Visos sąskaitoje už teisines paslaugas išvardintos paslaugos, išskyrus atstovavimą teismo posėdyje, laikytinos skundo teismui parengimo sudėtine dalimi. Remiantis Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktais, maksimali suma, kuri gali būti priteista už skundą, kurį parengė advokatas, yra 3 000 Lt (nuo 2013 m. sausio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtintas 1000 Lt minimalios mėnesinės algos dydis, todėl 1 000 Lt x 3 = 3 000 Lt). Pagal Rekomendacijų 8.18 punktą už vieną atstovavimo teisme valandą galima priteisti maksimali suma yra 150 Lt.

Įrodymais pagrįstas tik vienos valandos atstovavimo teisme apmokėjimas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjai gali būti priteisiama 1 575 Lt atstovavimo išlaidų (50 proc. patirtų išlaidų). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla nebuvo sudėtinga teisės taikymo požiūriu, joje kilęs ginčas pagal savo esmę ir tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį nebuvo išskirtinis, nereikalavo ypatingų specialių žinių, byloje sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo nauji, priteistina atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 1 000 Lt (Rekomendacijų 2 p.).

Išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nes tenkintas pareiškėjos reikalavimas šiai institucijai.

III. Pareiškėja A. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141-144), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą. Priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teismo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 3 150 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliaciniame procese, atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus, nepasisakė, jog atsakovas atsiliepimu į patikslintą skundą pripažino, kad 2013 m. spalio 18 d. sprendime Nr. (25)SD-14273 (b. l. 7, 42) dėl kitų, įskaitant M. P. B., VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų nepasisakė (b. l. 30), o teisėjų kolegija nenurodė jokių motyvų ir dėl VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjo M. P. B. priimto 2013 m. rugpjūčio 8 d. potvarkio Nr. VK-180-1 „Dėl parašo teisės“ (tai nurodyta 2013 m. spalio 16 d. išvadoje Nr. D-138, b. l. 10, 45) ir į bylą pateikto jo priimto jau 2013 m. liepos 8 d. potvarkio Nr. 2VK-180-1 „Dėl parašo teisės“ (b. l. 49), datos ir numerių VK-180-1 ir 2VK-180-1 neatitikimo (b. l. 50, 51) bei galimo jų priėmimo atgaline data.

2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja turi teisę gauti atsakymą apie tai, kaip viešojo administravimo institucija sureagavo į skundo reikalavimus ir kaip buvo išspręsti visi esminiai jos skunde kelti klausimai, o pareiškėjos gautas atsakymas į jos skundą neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nes nėra išnagrinėta pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo dalis dėl VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjo M. P. B. (b. l. 124), kuo teismas nustatė ir visus atsakomybės pagrindus, ir visas padarytos prašomos priteisti neturtinės žalos priteisimo sąlygas, taip pat nustatęs, jog pareiškėją tenkina, kiek VDI ištyrė L.

K. veiksmus (b. l. 122), vis dėlto argumentu, jog kadangi L. K. buvo vedėjo pavaduotojos pavesta tirti gautą skundą, padarė išvadą, jog ginčas negali tiek įtakoti pareiškėjos dvasinę būseną, kad jai būtų padaryta neturtinė žala. Tai rodo, jog teismas painiojosi, o jo išvados neatitinka nustatytų aplinkybių ir yra prieštaringos. Be kitų teismo išdėstytų veiksnių, jis teigia, jog neturtinę žalą sukelia ne vienkartiniai ar trumpalaikiai išgyvenimai. Pareiškėja teismui skundė VDI veiksmus ir nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. negavo atsakymo, kaip buvo reaguojama į jos nurodytus valstybės tarnautojo padarytus pažeidimus, tačiau teismas vėlgi padarė išvadą, kad tinkamo pranešimo negavimas negali turėti esminės įtakos pareiškėjos dvasinei būklei, emociniams išgyvenimams, nes tai yra vienkartinis ir trumpalaikis išgyvenimas.

Tačiau akivaizdu priešingai, kad pareiškėjai nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. negaunant atsakymo jos dvasiniai išgyvenimai yra ilgalaikiai ir besitęsiantys jau beveik metus laiko, kaip jie tęsiasi ir toliau, kuo ir toliau yra pažeidžiami pareiškėjos ir teisėti lūkesčiai gauti visišką ir išsamų atsakymą, o atsakovui visiškai nepagrįstai ir neteistai vilkinant ir nenagrinėjant pareiškėjos skundo pilna apimtimi, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja pripažintina neabejotinai patyrusia ir toliau patiriančia jos nurodytus gana stiprius sukrėtimus, emocinį ir nervinį stresą bei yra ir toliau kvailinama (vilkinimas tęsiasi toliau), dėl ko teismo sprendimas ir šioje dalyje keistinas, ir toks reikalavimas tenkintinas, vadovaujantis ir teismų suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1275/2014, ir kt.).

3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kiek pareiškėjos naudai yra priimtas teismo sprendimas, padarė išvadą, jog pareiškėjai gali būti atlyginta 50 proc. patirtų išlaidų, tačiau ir tokia teismo išvada laikytina neteisinga, kadangi prieštarauja ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimams. Bendrosios kompetencijos teismai, taikantys Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, jau yra suformavę aiškią poziciją, jog kadangi ieškovas nurodo tik orientacinius neturtinės žalos kriterijus bei orientacinį žalos dydį, o konkretų neturtinės žalos dydį nustato teismas, tai dalyje už neturtinę žalą bylinėjimosi išlaidos nemažinamos (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5661-611/2011), dėl ko toks teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu bei teisėtu ir nurodytais motyvais, todėl atitinkamai keistinas ir šioje dalyje.

4. Teismo išvada, kad remiantis Rekomendacijomis, pareiškėjai gali būti priteisiama 50 proc. atstovavimo išlaidų, yra be jokių motyvų ir laikytina tik formalia fraze, neva atsižvelgus į tai, kad byla nebuvo sudėtinga teisės taikymo požiūriu, joje kilęs ginčas nebuvo išskirtinis, nereikalavo ypatingų specialių žinių, byloje sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo nauji (nebuvo nauji, bet jokios teismų praktikos nenurodė). Tačiau nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina priešingai, o būtent iš teismo sprendimo matyti, kad byloje buvo būtina įstatymų ir kitų teisės aktų kontekste analizuoti ir vertinti gana didelės apimties ir atsakovo teismui pateiktus dokumentus (b. l. 35-37, 41-57, 90, 91-94 ir kt.), ir daugybę teisės aktų, įskaitant atsakovo priimtais įsakymais patvirtintas didelės apimties Taisykles (b. l. 121-122) ir Aprašą (b. l. 52-57, 122), o byla, be kitų sprendžiamų klausimų, pripažintina sudėtinga ir, teisės taikymo požiūriu įrodinėjant, ar atsakovo Išvada yra jo Sprendimo sudėtinė dalis (b. l. 29-32, 42-46), kur teismas, tik išanalizavęs nurodytų gana daug teisės aktų, padarė išvadą, kad nėra. Tai patvirtina, jog ir šioje dalyje teismo išvados neatitinka byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių, dėl ko toks teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, neteisėtu bei keistinu ir šioje dalyje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 147-151) prašo jo netenkinti bei priimti naują sprendimą ir abu pareiškėjos skundus atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai neturtinė žala nebuvo padaryta. Teismo sprendime tinkamai konstatuota, kad į pareiškėjos pirminį skundą dėl darbo teisių gynimo buvo atsakyta, iš darbdavio gauti reikiami dokumentai, jie perduoti pareiškėjai, darbdaviui duoti tam tikri nurodymai, pareiškėjai išaiškintos jos teisės ir ji savo teises toliau gina bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jos skundo dalies neištyrimas sukėlė jai ypač neigiamų pasekmių.

Ne kiekvienas neturtinių teisių pažeidimas lemia neturtinės žalos padarymą o jei lemia, kiekvienu konkrečiu atveju priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas individualiai įvertinant žalos dydžiui nustatyti taikomų kriterijų visumą, o ne vien atsižvelgiant į tai, kokia konkreti vertybė buvo pažeista, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Vertinant byloje pateiktas faktines aplinkybes, pareiškėjos nurodyti atsakovo veiksmai negali būti pripažinti pakankamai intensyviais ir nepriimtinais.

Neturtinės žalos atlyginimo taikymas ir civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo specifika priklauso ne tik nuo teisės pažeidimo fakto, bet ir nuo patirtų neigiamų padarinių dydžio, jų akivaizdumo. VDI Kauno skyriaus vedėjo M. P. B. formalus neįvardijimas VDI 2013 m. spalio 18 d. sprendime Nr. (25)SD-14273 negali būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai pareiškėjos atžvilgiu, kurie galėjo turėti įtakos jos subjektinėms teisėms ir dėl kurių ji galėjo patirti neturtinę žalą. Taigi faktas, kad VDI teismo sprendimu buvo įpareigota išnagrinėti pareiškėjos skundo dalį, kai toks atsakymo negavimas, pareiškėjos teigimu, jai sukėlė dvasinių išgyvenimų, yra pakankama kompensacija, atsižvelgiant į tai, kad jokių kitų įrodymų dėl dvasinių ar fizinės sveikatos sutrikimų pareiškėja nepateikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Individualizuojant neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, teisingo neturtinės žalos atlyginimo koncepcija taip pat reikalauja užtikrinti protingą abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyrą. Vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principais, minėtos teismo taikytos pareiškėjos pažeistų teisių gynimo priemonės, yra pakankamos pažeistoms teisėms atkurti.

2. Dėl VDI pareigūnų veiksmų pabrėžtina, jog pakartotino tyrimo metu VDI pareigūnai, aiškindamiesi 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes dėl galimo pirminio skundo tyrimo vilkinimo ir galimai praleistų atsakymo pateikimo pareiškėjai terminų, įvertino visą 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo registracijos, tyrimo ir atsakymo išsiuntimo eigą. Pakartotino tyrimo metu buvo nustatyta, kad pirminis 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjos skundas dėl galimai netinkamų VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų, VDI administracijoje (Algirdo g. 19, Vilnius) buvo gautas 2013 m. rugpjūčio 2 d.

Kadangi bendrovės administracija veiklą vykdė Kaune, tolimesnis skundo tyrimas buvo pavestas VDI Kauno skyriui, laikinai einančiam skyriaus vadovo pareigas V. S. (tai patvirtina užduoties kortelė Nr. APS-36-13144), kadangi VDI Kauno skyriaus vadovas M. P. B. nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 11 d. atostogavo (Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. A-131 „Dėl kasmetinių atostogų suteikimo“). Vadovaudamasi Taisyklių 35 punktu, VDI Kauno skyriaus vedėjo pavaduotoja vyriausioji darbo inspektorė I.

B. 2013 m. rugpjūčio 3 d. skyrė užduotį nagrinėti pareiškėjos skundą vyriausiajai darbo inspektorei L. K.. Kaip buvo nustatyta pakartotino tyrimo metu, vyriausioji darbo inspektorė L. K. pirminį skundą ištyrė ir atsakymą pareiškėjui pateikė įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytais terminais. Kadangi VDI Kauno skyriaus vedėjas M. P. B. nei su užduoties skyrimu vyriausiajai darbo inspektorei L. K., nei su skundo tyrimu nebuvo susijęs, skunde nebuvo nurodyta jokių skyriaus vedėjo netinkamų veiksmų, kurie būtų susiję su pirminio pareiškėjos skundo tyrimu, o pagrindinis tyrimas buvo susijęs tik su vyriausiosios darbo inspektorės L.

K. atliktais veiksmais. Dėl kitų VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų buvo pasisakyta 2013 m. spalio 16 d. VDI išvadose Nr. D-138 apibendrinamoje dalyje, t. y. nagrinėjant pakartotiną pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundą buvo pasisakytą ir dėl kitų VDI Kauno skyriaus pareigūnų veiksmų, tarp jų ir dėl VDI Kauno skyriaus vadovo M. P. B., taip pat nurodyta, kad nėra priežasčių pradėti tarnybinį patikrinimą ir / ar atlikti kitus veiksmus VDI Kauno skyriaus pareigūnų atžvilgiu. Taigi, M. P. B. neprisidėjo prie pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo tyrimo ir atsakymo jai teikimo, t. y. neatliko jokių veiksmų tiriant pareiškėjos skundą, nes šiuos veiksmus atliko L.

K., kurios veiksmai ir buvo įvertinti nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą. Taigi, VDI 2013 m. spalio 16 d. išvadose Nr. D-138, kurios buvo pateiktos pareiškėjai atsakant į 2013 m. rugsėjo 23 d. skundą, įvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su vyriausiosios darbo inspektorės L. K. atliktais veiksmais bei konstatuota, kad atlikti tarnybinį tyrimą ir / ar kitus veiksmus dėl VDI Kauno skyriaus pareigūnų, atlikusių pirminio skundo tyrimą veiksmų (t. y. L. K., M. P. B. ar kitų), nėra pagrindo.

Formalus sprendimo turinio trūkumas (nenurodant, kad, tiriant pareiškėjos pirminį skundą, nenustatyta VDI Kauno skyriaus vedėjo M. P. B. neteisėtų veiksmų) nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjos skundas buvo iš dalies neišnagrinėtas ir pareiškėja nebuvo informuota apie VDI atliktus veiksmus skyriaus vedėjo M. P. B. atžvilgiu.

3. VDI 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (25)SD-14273 būtina įvertinti pagal du aspektus: formalųjį – teisinį ir praktinio įgyvendinimo. Pagal formalųjį aspektą sprendime M. P. B. veiksmų vertinimas nepaminėtas, tačiau pagal praktinio įgyvendinimo aspektą – M. P. B. veiksmai 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjos skundo dalyko atžvilgiu įvertinti ir apie įvertinimą pareiškėja buvo informuota gavusi VDI 2013 m. spalio 16 d. išvadas Nr. D-138 ir VDI 2013 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (25)SD-14273. Nors VDI 2013 m. spalio 16 d. sprendime Nr. (25)SD-14273 nepasisakė dėl nepagrįstų kaltinimų M. P. B. tariamais nusikaltimais, atlikus 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjos skundo tyrimą, jokių neteisėtų VDI Kauno skyriaus veiksmų nebuvo nustatyta ir pareiškėja apie tai buvo informuota.

4. Pareiškėjos minimas VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 8 d. potvarkis „Dėl parašo teisės suteikimo“ Nr. 2VK-180-1 nesuteikė vyriausiajai darbo inspektorei L. K. teisės pasirašyti sprendimą dėl skundo fiziniam asmeniui, todėl šis potvarkis nebuvo aktualus, nagrinėjant pareiškėjos skundus, ir nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, t. y. aktą gali pasirašyti ir jį rengęs valstybės tarnautojas.

5. Kaip ir pirmosios instancijos teismas sprendime cituodamas Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pažymėjo, „tarnybinio / drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos <.„> šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Tai reiškia, kad pareigūno nenubaudimas už padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiam asmeniui neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant tokį pareigūną nubausti.“

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis, kurio 2 dalis nustato teismui pareigą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik papildo jas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vedėjo M. P. B.. Teismas pareiškėjos naudai priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo dalį dėl nepatenkintų reikalavimų ir priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 3 150 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliaciniame procese, atlyginimą.

Pažymėtina, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 250 str. 1 d.). Kadangi žalos atlyginimas turi kompensacinį poveikį, todėl ir neturtinės žalos atlyginimo atveju turi būti įrodyti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyti praradimai. Todėl vien tik administravimo subjekto veikos neteisėtumo konstatavimo nepakanka pripažinti, kad dėl to kilo neturtinė žala. Reikšminga nustatyti, ar atsakovo konkreti veika tiesiogiai ar netiesiogiai padarė poveikį privataus asmens teisėms ar interesams ir ar dėl to asmeniui buvo sukelti neigiami padariniai, kurie turėtų būti šalinami priteisiant piniginį atlygį.

Šio ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad dėl atsakovo netinkamo pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 23 d. skundo dalies dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus vedėjo M. P. B. išnagrinėjimo pareiškėja patyrė neigiamus padarinius, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. visiškai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl turėjo pagrindą sumažinti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį per pusę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šios bylos ginčas nėra sudėtingas dėl ko pagrįstai buvo sumažintinas išlaidų atlyginimas iki 1 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo išnagrinėjo teisingai, tinkamai pritaikęs teisės aktus, nustatančius atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimą, todėl keisti teismo sprendimo nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė