59bf0fef-2fd8-4a0d-a17a-398e773e880d · Å iaulių apylinkės teismas

Civilinė byla Nr2 -

 Civiline byla Nr. 2-2204-569/2013m.

Bylos kategorija 2.2.4.3.6

 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30d.

Å iauliai

           Šiaulių apylinkės teismo teisėja Lina Muchtarovienė, sekretoriaujant Ritai Levickytei, dalyvaujant

ieškovo atstovei advokato padėjėjai Irmai Bekerei, atsakovo atstovei L. M.,

vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A. P. ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo, palÅ«kanų priteisimo.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,

n u s t a t ė:

           IeÅ¡kovo atstovė Irma Bekerė paaiÅ¡kino, kad 2012-10-09 d. 22:44 val., ieÅ¡kovui važiuojant automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. CGP 500, iÅ¡ Kauno link Klaipėdos, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 137 km į keliÄ staiga iÅ¡bėgo laukinis žvėris (Å¡ernas). IeÅ¡kovui nespėjus sustabdyti transporto priemonės ir iÅ¡vengti susidÅ«rimo, buvo sugadinta jam priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. CGP 500. CK 6.263 str. 3 d. nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusiÄ Å¾alÄ arba savo valdomų daiktų padarytÄ Å¾alÄ .

Å ioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalÄ , padarytÄ ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. GyvÅ«nai pagal įstatymÄ prilyginami daiktams. CK 6.267 str.l d. nustatyta, kad naminių gyvÅ«nų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo Å¡io kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pagal Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo 3 str. 1 d., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvÅ«nai nuosavybės teise priklauso valstybei.

Taigi valstybei, kaip laukinės gyvÅ«nijos savininkei, kyla pareiga atlyginti laukinio gyvÅ«no padarytÄ Å¾alÄ . CK 6.267 str.2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau vietoj to, kad įstatymu bÅ«tų nustatyta konkreti laikinių gyvÅ«nų eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo tvarka, įstatymų buvo įtvirtinta CK 6.267 str.l d. prieÅ¡taraujanti nuostata. Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo 22 str. 2 d. 6 p. nustatyta, jog valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvÅ«nų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryÅ¡ys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir iÅ¡ieÅ¡koma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Tokiu atveju Civilinis kodeksas numato laukinių gyvÅ«nų savininko (valdytojo) atsakomybę be kaltės (kuri yra preziumuojama), o įstatymu nustatyta, jog žalÄ patyręs asmuo turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sÄ lygas: atsakovo veiksmų neteisėtumÄ , kaltę, žalÄ bei priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėtina, kad Å¡ioje nuostatoje nurodyta, jog valstybė neatsakys, jei žala atsirado dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų (neiÅ¡skiriant ir teisėtų veiksmų).

Toks reglamentavimas valstybės atsakomybę daro neįmanoma, o minėtus teisinius santykius reglamentuojančias normas - praktikoje nepritaikomomis, žalÄ patyrusiam asmeniui įstatymu uždėta pernelyg didelė, palyginus su CK analogiÅ¡kų teisinių santykių reglamentavimu, įrodinėjimo naÅ¡ta. Siekiant žalos atlyginimo, visais atvejais yra bÅ«tina įrodyti žalÄ . IeÅ¡kovo automobiliui susidÅ«rus su į keliÄ iÅ¡bėgusiu Å¡ernu, apgadintas ieÅ¡kovo automobilio priekinis bamperis, variklio dangtis, priekinis kairės pusės sparnas bei durys, priekinis kairės pusės žibintas, priekinės grotelės, radiatorius.

Pagal transporto priemonės vertinimo pažymÄ ieÅ¡kovo automobilio rinkos vertė prieÅ¡ apgadinimÄ nustatyta 11 300 Lt, po apgadinimo automobilio likutinė vertė nustatyta 4 500 Lt. Transporto priemonės atkÅ«rimo kaÅ¡tai - 8 267,85 Lt, tačiau sugadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieÅ¡ sugadinimÄ techninės bÅ«klės bei techninių savybių ekonominiu požiÅ«riu yra netikslingas, nes atkÅ«rimo kaÅ¡tai sudaro daugiau kaip 73 procentus transporto priemonės rinkos vertės. Todėl ieÅ¡kovas patyrė nuostolių už 6 800 litų (11300 litų - 4

500 litų). Už transporto priemonės vertinimo paslaugÄ ieÅ¡kovas sumokėjo 641,30 Lt. Kadangi po susidÅ«rimo ieÅ¡kovo transporto priemonė tapo nevažiuojančia, ieÅ¡kovas patyrė 420 Lt iÅ¡laidų už automobilio transportavimÄ . IÅ¡ viso ieÅ¡kovas patyrė žalos už 7 861,30 Lt. IeÅ¡kovas mano, kad ginčo teisiniams santykiams turėtų bÅ«ti taikoma CK 6.267 str. 1d. nuostata, pagal kuriÄ Â nereikalaujama įrodyti valstybės institucijų ar atskirų pareigÅ«nų kaltės, nes ji yra preziumuojama.

Kadangi laisvėje gyvenantys laukiniai gyvÅ«nai nuosavybės teise priklauso valstybei, gyvÅ«nų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvÅ«nų apsaugÄ ir jų laikymÄ reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 str.). Laukinės gyvÅ«nijos apsaugos ir jos iÅ¡teklių naudojimo (gausos reguliavimo) valstybinį reglamentavimÄ pagal kompetencijÄ vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos. Aplinkos ministerija kartu su kitom valstybės institucijomis rengia laukinės gyvÅ«nijos apsaugos ir jos iÅ¡teklių naudojimo (gausos reguliavimo) programas ir koordinuoja jų įgyvendinimÄ , organizuoja duomenų apie laukinę gyvÅ«nus kaupimÄ ir tvarkymÄ .

Laukinio gyvÅ«no staigus iÅ¡bėgimas į keliÄ nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairi ir rÅ«pestinga savininkė, gali bei privalo numatyti, taip pat turi galimybes ir priemones užkirsti keliÄ neigiamiems padariniams, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Nors ieÅ¡kovas neturi pareigos įrodyti valstybės kaltę dėl jam atsiradusios žalos, tačiau mano, kad valstybė netinkamai reguliuoja Å¡ernų populiacijÄ Å¡alyje, kiekvienais metais Å¡ernų populiacija Lietuvoje tik didėja.

Todėl yra didelė ir vis auganti tikimybė Å¡ių laukinių žvėrių susidÅ«rimui su valstybiniais keliais judančiomis transporto priemonėmis. Å ernų skaičiaus reguliavimas nereglamentuojamas jokiais teisės aktais, iÅ¡skyrus Medžioklės taisyklėse numatytais medžiojimo terminais, nenumatytos privalomos priemones bei leistinas maksimalus Å¡ernų skaičius. Å ie neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) priežastiniu ryÅ¡iu sÄ lygojo žalos ieÅ¡kovui atsiradimÄ . Valstybė, nepaisant kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda esančio intensyvaus eismo, leidžiamo labai didelio automobilių greičio, ypatingai didelio avaringumo dėl susidÅ«rimų su laukiniais gyvÅ«nais, nesiėmė priemonių avaringumui sumažinti.

Remiantis kelio ženklų Nr.

131 „Laukiniai žvėrys" žemėlapiu, įvykio dienÄ toje vietoje jokio įspėjamojo ženklo nebuvo. Å ios rÅ«Å¡ies ženklų nebuvo įrengta gan ilgoje minėto kelio atkarpoje. Paskutinis toks ženklas ieÅ¡kovui vykstant iÅ¡ Kauno link Klaipėdos (kelio deÅ¡inėje) buvo įrengtas kelio 106 km, kai eismo įvykis įvyko

137 km, t.y. toli už minėto ženklo galiojimo ribų. IÅ¡ karto po įvykio 2012-10-15 buvo pastatytas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys" su papildoma lentele Nr.805 „Galiojimo zona į priekį" (nuoroda 3 km) kelio 135,25 kilometre. Tuo yra pripažįstama, kelio ruožas, kuriame ieÅ¡kovui padaryta žala, yra pavojingas dėl didelės laukinių gyvÅ«nų iÅ¡bėgimo į keliÄ ir susidÅ«rimo su jais tikimybės, todėl valstybės pareiga buvo įspėti ieÅ¡kovÄ apie jam gresiantį pavojų, avarijos vietoje turėjo bÅ«ti įrengtas ne tik minėtas ženklas, bet ir tvora, sauganti nuo laukinių gyvÅ«nų išėjimo į keliÄ . Todėl valstybė privalo prisiimti atsakomybę už jai nuosavybės teise priklausančio žvėries ieÅ¡kovui padarytÄ Å¾alÄ bei jÄ atlyginti. PraÅ¡o priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos 7 861,30 litÄ turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsakovo atstovė L. M. su ieÅ¡kiniu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausiÄ praktikÄ tiek iki Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalies priėmimo, tiek po jo, įrodinėtinos aplinkybės ir deliktinės atsakomybės sÄ lygos nepakito - ieÅ¡kovas privalo (ir privalėjo) įrodyti visas civilinės deliktinės atsakomybės sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusio žalos ir konkretų žalos dydį. Todėl ieÅ¡kovo teiginiai dėl teisinio reglamentavimo nelygybės yra

nepagrįsti. Reikalavimas įrodyti bendrÄ sias deliktinės atsakomybės sÄ lygas negali bÅ«ti diskriminaciniu.

IeÅ¡kovo argumentai, kad turėtų pakakti nurodyti žalos dydį - jo nesiejant nei su priežastiniu ryÅ¡iu, nei su neteisėtais veiksmais, negali bÅ«ti laikomi reikalavimu atlyginti žalÄ pagal deliktinę atsakomybę. IeÅ¡kovas nurodo, kad jo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo teisenos nepradėti. Tačiau administracinės atsakomybės buvimas ar nebuvimas negali bÅ«ti teisinė prielaida vertinti vairuoto kaip didesnio pavojaus Å¡altinio veiksmus civilinių teisinių santykių kontekste.

Pačiam transporto priemonės valdytojui (savininkui), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kurio atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnį kyla be kaltės, egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepažeisti minėtos pareigos - pasirinkti tokį greitį, kuris būtų ne tik leistinas, bet ir saugus. Tik esant nenugalimos jėgos aplinkybei toks vairuotojas nebūtų kaltas dėl susidūrimo. Todėl, vadovaujantis Civiliniame kodekse įtvirtintais griežtos civilinės atsakomybės pagrindais, mano, kad ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kad išvengtų susidūrimo.

IeÅ¡kovo teiginys, kad jis nesuspėjo iÅ¡vengti susidÅ«rimo yra neįrodytas. Å iÄ aplinkybę galėtų patvirtinti tik atlikta ekspertizė, o įrodinėti ieÅ¡kinį yra ieÅ¡kovo pareiga. IeÅ¡kovas teigia, kad dėl jam padarytos žalos yra kalta valstybė, tačiau nenurodo, kaip pasireiÅ¡kė neteisėti valstybės veiksmai – kokius prieÅ¡ingus teisei ir kaltus veiksmus valstybė atliko. IeÅ¡kovas neteisėtų konkrečių veiksmų nenurodė, iÅ¡skyrus bendro pobÅ«džio samprotavimus, kad eismo įvykio vietoje turėjo bÅ«ti įspėjamasis kelio ženklas ar dar kokios nors priemonės. Tokie valstybės veiksmai galėtų bÅ«ti vertinami kaip neatlikimas norminiuose teisės aktuose nustatytų veiksmų.

IeÅ¡kovas tik deklaratyviai teigia, kad buvo pažeisti teisės aktai, tačiau nenurodo, kaip konkrečiai tie veiksmai įtakojo žalos atsiradimÄ , neįrodė, jog kokia nors institucija pagal joms įstatymų priskirtÄ kompetencijÄ pažeidė kokias nors imperatyvias teisės normas. NeaiÅ¡ku, kodėl ieÅ¡kovas mano, kad autoįvykio vietoje jo metu turėjo bÅ«ti kokie nors kelio ženklai ar kitos priemonės. Vien aplinkybė, kad vėliau netoli eismo įvykio vietos buvo įrengtas įspėjamasis kelio ženklas, dar nereiÅ¡kia, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vieta, t. y. 137 kilometras, buvo avaringas ir pavojingas.

Eismo įvykio vietos pavojingumo nepagrindžia ir bendro pobÅ«džio informacija, kad 40 kilometrų atstumu 10 metų laikotarpiu yra buvę daug eismo įvykių, susijusių su gyvÅ«nais. NeaiÅ¡ku, kuo remiantis ieÅ¡kovas teigia, kad žvėrys autoįvykio vietoje nuolat kerta keliÄ â€“ kad 137 kilometre bÅ«tų nustatytas gyvÅ«nų migracijos takas. Be to, teisės aktai nenumato, kad visame kelyje privaloma pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus. PrieÅ¡ įrengiant minėto kelio 135,25 kilometre įspėjamÄ jį ženklÄ , 137,792 kilometre jau buvo įspėjamasis kelio ženklas.

IeÅ¡kovas nepateikė duomenų, kad valstybė ar jos institucijos bÅ«tų pažeidusios kelių ženklinimo tvarkÄ . Ar vieÅ¡osios teisės subjektas elgėsi pakankamai rÅ«pestingai ir atidžiai, turi bÅ«ti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklÄ reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Nors ieÅ¡kinys kildinamas valstybei kaip laukinės gyvÅ«nijos savininkei, nėra aiÅ¡ku, kodėl ieÅ¡kinyje keliamas klausimas dėl kelio savininko ir valdytojo pareigų, nes jų teises ir pareigas reglamentuoja skirtingi norminiai aktai, funkcijas įgyvendina skirtingi juridiniai asmenys.

IÅ¡ ieÅ¡kovo teiginių neaiÅ¡ku, kokias prevencines priemones turėjo numatyti ir jų imtis valstybė. Reikalavimas, kad valstybės institucijos privalo imtis priemonių prevenciÅ¡kai visuose Lietuvos keliuose, kad joks gyvÅ«nas nepatektų į kelio važiuojamÄ jÄ dalį, prieÅ¡tarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams, nes tuo atveju valstybė turėtų sukontroliuoti visų gyvÅ«nų patekimÄ Ä¯ važiuojamÄ jÄ kelio dalį, kas yra neįmanoma. Be to ieÅ¡kovas nenurodo, kodėl Å¡ernų populiacija Lietuvoje reguliuojama netinkamai.

Kadangi ieškovas neįrodė, kad buvo pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai, nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp eismo įvykio ir esamų valstybės veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors ieškovas teigia, kad valstybė netinkamai pagal jį vykdo šernų medžioklę, tačiau tokiam teiginiui pagrįsti nepateikė įrodymų. Nuo 2005 m. šernų medžiojimas nelimituojamas ir nelicencijuojamas. Patys naudotojai sprendžia, kiek šernų savo naudojamuose medžioklės plotuose medžioja.

Valstybė neriboja Å¡ernų medžiojimo, limitų panaikinimas laikytinas pozityviais valstybės veiksmais, kurie preliminariai paneigia neteisėtÄ neveikimÄ . Ä®spėjamojo kelio ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus konkretaus kelio ruožo savitumÄ , eismo įvykių periodiÅ¡kumÄ ir kitas aplinkybes, pavieniai laukinių gyvÅ«nų pasirodymai kelyje negali bÅ«ti pagrindu statyti įspėjamÄ jį kelio ženklÄ . Taip pat neaiÅ¡ku, kaip ženklo pastatymas galėtų „apsaugoti" vairuotojÄ nuo laukinių žvėrių staigaus iÅ¡bėgimo į keliÄ .

Remiantis ieÅ¡kovo teiginiais, jei kelio autoįvykio vietoje bÅ«tų įrengtas, valstybei nekiltų pareigos atlyginti žalÄ . IeÅ¡kovas neįrodė, kad autoįvykio vietoje pagal teisės aktus turėjo bÅ«ti įrengtas kelio ženklas. Mano, kad laukinių gyvÅ«nų

žalos atlyginimo klausimÄ reglamentuoja CK 6.267 straipsnio 2 dalis, kuris, kaip blanketinė norma nukreipia į kitÄ Ä¯statymÄ , t. y. žalos

atlyginimo tvarkÄ ir sÄ lygas dabar nustato Laukinės gyvÅ«nijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje yra nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvÅ«nų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryÅ¡ys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir iÅ¡ieÅ¡koma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. IeÅ¡kovas nurodo, kad, jo manymu, atsakingas už padarytÄ Å¾alÄ

asmuo yra valstybė, nes ji yra laukinės gyvūnijos savininkė. Tačiau pagrindas atleisti (netaikyti) civilinės atsakomybės būtų

tada, jeigu teismas konstatuotų, kad Å¡iuo atveju egzistavo nenugalimos jėgos aplinkybė, todėl nei vairuotojas, nei valstybė nėra atsakingi už įvykusį susidÅ«rimÄ , kadangi vairuotojas negalėjo iÅ¡vengti susidÅ«rimo, o valstybė

negalėjo protingai numatyti, kad bÅ«tent toje vietoje į keliÄ gali iÅ¡eiti Å¡ernas, ir negalėjo tokio iÅ¡bėgimo sukontroliuoti.

Ieškovas nepagrįstai prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau šis reikalavimas nepagrįstas. LR CK 5 procentų dydžio metines palūkanas numato tik CK 6.210 straipsnio 1 dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad tas straipsnis yra CK XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo

teisines pasekmes, t. y. sutartines prievoles. Šiuo atveju byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl deliktinės

atsakomybės taikymo. Tačiau tarp Å¡alių nėra ir nebuvo sudarytos jokios sutarties, taip pat nėra aiÅ¡ku, kaip galima sutartinėms prievolėms taikomÄ atsakomybės formÄ pritaikyti deliktinei atsakomybei.

           Trečiojo asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį praneÅ¡ta tinkamai. Pateiktame atsiliepime nurodo, kad su ieÅ¡kiniu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas.  Â

            Ieškinys atmestinas.

Iš Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato viešosios policijos

skyriaus Kelių policijos poskyrio gautų dokumentų matyti, kad 2012-10-09 22:44 val., ieškovui važiuojant automobiliu Mercedes

Benz, valst. Nr. CGP 500, iÅ¡ Kauno link Klaipėdos, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 137 km į keliÄ staiga iÅ¡bėgo laukinis žvėris (Å¡ernas), ieÅ¡kovas  nespėjo sustabdyti transporto priemonės ir iÅ¡vengti susidÅ«rimo, todėl buvo sugadinta jam priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. CGP 500 (b.l. 10-14). IÅ¡ 2012-10-19 nutarimo matyti (b.l. 15), kad buvo nutarta administracinės teisės pažeidimo teisenos ieÅ¡kovo atžvilgiu nepradėti. IeÅ¡kovas nurodė, kad susidÅ«rimo metu jis patyrė žalÄ â€“ buvo apgadintas jam priklausantis automobilis. IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos Respublikos žalÄ dėl

automobilio apgadinimo, vadovaudamasis CK 6.267 str. l d., kurioje nustatyta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių

laukinių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo Å¡io kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Tačiau, teismo nuomone, pirmoji dalis reglamentuoja naminių gyvÅ«nų bei asmens žinioje esančių laukinių gyvÅ«nų padarytÄ Å¾alÄ , Å¡i straipsnio nuostata negali bÅ«ti taikoma tada, kai žala padaryta laukinių žvėrių. Å io straipsnio pirma dalis taikoma tada, kai žalÄ padaro naminis gyvÅ«nas arba laukinis gyvÅ«nas, esantis asmens žinioje ir yra laikomas namie ar kokioje nors specialioje vietoje. CK 6.267 straipsnio 2 dalyje numatytas bÅ«tent laukinių žvėrių, o ne asmens žinioje esančių laukinių gyvÅ«nų, žalos atlyginimas, kuris, kaip blanketinė teisės norma, nukreipia į kitÄ Ä¯statymÄ - Laukinės gyvÅ«nijos įstatymÄ . Å io įstatymo 22 straipsnio 6 dalis numato, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvÅ«nų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryÅ¡ys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. IeÅ¡kovo atstovės teiginiai, kad LR CK 6.267str. 2d. turėtų reglamentuoti tvarkÄ , pagal kuriÄ Å¾alÄ patyręs asmuo galėtų kreiptis į valstybę dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo, o valstybė žalÄ turėtų atlyginti pagal CK 6.267str. 2d., visiÅ¡kai prieÅ¡tarauja formuojamai teismui praktikai analogiÅ¡kose bylose (2012-04-10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-133-/2012). Å iuo atveju negalima vadovautis generalinio delikto doktrina, kuria remiasi ieÅ¡kovas. Â

Kaip jau buvo minėta, valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvÅ«nų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryÅ¡ys. IÅ¡ byloje esančios iÅ¡ policijos gautos medžiagos matyti, kad ieÅ¡kovas automobiliu važiavo iÅ¡ Kauno link Klaipėdos, autoįvykio schemoje nurodyta, kad Å¡ernas judėjo link automobilio kairės pusės, iÅ¡ pridėtų nuotraukų matyti, kad susidÅ«rimo metu buvo apgadinta kairė automobilio dalis. IÅ¡ byloje pateiktos vertinimo ataskaitos matyti (b.l. 42), kad ieÅ¡kovas patyrė žalÄ dėl automobilio apgadinimo autoįvykio metu. Nors ieÅ¡kovo atstovė nurodė, jog ieÅ¡kovas neprivalo įrodinėti, ar yra sÄ lygos civilinei atsakomybei atsirasti, nes žala ieÅ¡kovui turėtų bÅ«ti priteista pagal LR CK 6.267str. 2d., pasisakė ir dėl valstybės neteisėtų veiksmų. IeÅ¡kovas mano, kad

valstybės neteisėti veiksmai pasireiÅ¡kė tuo, kad ji netinkamai reguliuoja Å¡ernų populiacijÄ Å¡alyje, kiekvienais

metais Å¡ernų populiacija Lietuvoje tik didėja. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose, teismas, spręsdamas dėl valstybės neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), t. y. priemonių, kurių ėmėsi valstybė pakankamumo, privalo atsižvelgti į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifikÄ , ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti. Laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti Å¡iuos žvėris ir naminių gyvÅ«nų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvÅ«nai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvÅ«nus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi.

Dėl to, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, iÅ¡vengti, pakankamumo, turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į šį aspektÄ . Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, kad Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles nuo 2005 m. Å¡ernų medžiojimas yra nelimituojamas ir nelicencijuojamas, valstybė, kaip laukinės gyvÅ«nijos savininkė, reguliuodama Å¡ernų populiacijÄ , panaikino sumedžiojamų Å¡ernų skaičiaus limitavimÄ ir licencijavimÄ , kas teismų praktikoje laikoma pozityviais veiksmais.

Atsakovas pateikė įrodymus – informacijÄ iÅ¡ gamtos apsaugos departamento apie apskaitytų ir sumedžiotų Å¡ernų skaičių (b.l. 17), iÅ¡ kurios matyti, kad didžioji dalis apskaitytų Å¡ernų yra sumedžiojama. Atsakovas pagrįstai teigia, kad valstybė pagal LR Konstitucijos 54str. 1d. yra įpareigota ir privalo rÅ«pintis natÅ«ralios gamtinės aplinkos, gyvÅ«nijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiÅ«rėti, kad su saiku bÅ«tų naudojami , taip pat atkuriami ir gausinami gamtos iÅ¡tekliai.

Todėl akivaizdu, kad valstybė negali imtis priemonių, kurios bÅ«tų nukreiptos ne į gyvÅ«nų populiacijos reguliavimÄ , o į jos naikinimÄ , nes tokie valstybės veiksmai prieÅ¡tarautų Konstitucijai. IeÅ¡kovas savo ieÅ¡kinyje nenurodo, kokių dar kitų priemonių privalėjo imtis ir nesiėmė valstybė, kad sureguliuoti Å¡ernų populiacijÄ . IeÅ¡kovo atstovė nurodė, kad minėto kelio 137 kilometre nebuvo įrengtas kelio ženklas, įspėjantis apie iÅ¡bėgantį į keliÄ Å¾vėrį, kad ženklas netoli Å¡ios vietos buvo pastatytas tik po autoįvykio, kas rodo didelį Å¡io kelio ruožo avaringumÄ (b.l. 35-39).

IÅ¡ byloje esančių įrodymų matyti (b.l. 25), kad kelyje A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda 135,25 km yra įrengtas kelio ženklo Nr. 131 ,,Laukiniai žvėrys‘‘ su papildoma lentele Nr. 805 ,,Galiojimo zona į priekį‘‘ su 3 km nuoroda, įvykio vieta patenka į ženklo galiojimo zonÄ . IeÅ¡kovas pateikė informacijÄ , kad nuo 2002m. sausio 1d. iki 2012m. lapkričio magistralinio kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda 117-157 kilometrų ruože įvyko 107 eismo įvykiai, kurių metu autotransporto priemonė užvažiavo ant gyvÅ«no (b.l. 24).

Iš darbų viešojo pirkimo ir pardavimo sutarties matyti (b.l. 27), kad dėl minėto kelio ženklo įrengimo sutartis buvo sudaryta 2012m. rugpjūčio mėnesį, o ženklas įrengtas netrukus po įvykio -2012-10-15. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovo vairuojamas automobilis su šernu susidūrė ženklo galiojimo zonoje, tačiau jis

buvo įrengtas keliomis dienomis vėliau. Tačiau teismas daro iÅ¡vadÄ , kad  įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvÅ«nai“ neįrengimas ar

įrengimas po autoįvykio negali bÅ«ti traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, to nepakaktų teisiÅ¡kai reikÅ¡mingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieÅ¡kovo nuostolių ryÅ¡iui konstatuoti. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad teismas neturi duomenų, kokiu greičiu važiavo ieÅ¡kovas, ar jis pasirinko saugų greitį, atsižvelgdamas į vairavimo sÄ lygas, ar turėjo galimybę iÅ¡vengti autoįvykio. Galimybė, kad pavienis laukinis gyvÅ«nas iÅ¡eis į keliÄ ir dėl to važiuojantis automobilis gali su juo susidurti, egzistuoja visuose keliuose. Taip pat ir įspėjamojo ženklo apie laukinius gyvÅ«nus įrengimas negali apsaugoti vairuojančio automobilį asmens nuo iÅ¡bėgusio į keliÄ gyvÅ«no. Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad prieÅ¡ingai, nei teigia ieÅ¡kovas, įspėjamojo ženklo įrengimas, kurio darbai jau buvo pradėti iki autoįvykio, rodo, kad kompetentingos valstybės institucijos sekė avaringumo ginčo kelyje situacijÄ ir tendencijas. Â

VieÅ¡Ä jį administravimÄ vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rÅ«pestingai ir atidžiai negali bÅ«ti prieÅ¡pastatoma pareigai laikytis Å¡iÄ veiklÄ reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar vieÅ¡osios teisės subjektas elgėsi pakankamai rÅ«pestingai ir atidžiai, turi bÅ«ti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklÄ reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad valstybė ar jos įgaliotos institucijos nevykdė įstatymų ar juos pažeidė, reguliuodama Å¡ernų populiacijÄ Lietuvoje, ženklindama avaringus ruožus, konkrečiai nenurodė, kokios norminių aktų nuostatos nebuvo vykdomos. Todėl teismas negali vertinti, ar visi Å¡ias sritis reglamentuojantys teisės aktai buvo vykdomi ir ar buvo vykdomi tinkamai.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog byloje nėra įrodymų, kad ieÅ¡kovas patyrė žalÄ dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir kad tarp veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys. Todėl ieÅ¡kovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir palÅ«kanų priteisimo atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-268 str.,

270 str., teismas

n u s p r e n d ė :

           Ieškovo A. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo atmesti.

           Sprendimas per 30 dienų gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Å iaulių apygardos teismui per šį teismÄ .

Teisėja                           Â

                                                                        Lina

Muchtarovienė

                                                                      Â