2018-10-03 Nr. AB-17724-3-61-3-04185-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1417-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04185-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinimas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pasivaikščiojimo kiemeliuose grindys buvo betonuotos, sutrupėjusios, duobėtos, nebuvo jokio apšvietimo bei stogo, apsaugančio nuo lietaus ir sniego. Pasivaikščioti buvo skiriamas laikas nakties metu, t. y. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į ramų miegą ir poilsį. Tokios pasivaikščiojimo sąlygos buvo 2013 m. gruodžio 9 d. ir 11–20 d. Kameros, kurioje jis buvo kalinamas, plotas buvo per mažas joje kalinčių asmenų skaičiui, grindys betonuotos, duobėtos, todėl negalėjo palaikyti elementarios švaros, nebuvo galima grindų iššluoti. Patalpoje buvo tik vienas stalas, sujungtas su suolu, dėl mažo jų ploto buvo ribojamos galimybės ruoštis teismo posėdžiams, kadangi visi netilpdavo prie stalo. Patalpoje buvo kriauklė, kurios emalė sutrupėjusi, kriauklėje buvo skylė. Sanitarinis mazgas atitvertas vieno metro sienele, be durų, todėl būnant tualete, vieni kitus galėjo matyti, jis dėl to patyrė diskomfortą. Kameroje nebuvo užtikrinta minimali temperatūra, sienos dažai nutrupėję, lubos ištrupėjusios, nuo jų nukritę dažai. Kameroje buvo viena rozetė, kuri veikė nuo 6 val. iki 22 val., todėl vėliau negalima buvo pasišildyti vandens.

3. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2014 m. sausio 3 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 275, kurioje taip pat nebuvo užtikrintos kalinimo sąlygos, kadangi kameroje buvo tarakonų, graužikų, veisėsi pelėsis ir grybelis. Kameroje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, t. y. jis buvo kalinamas orumą žeminančiomis ir sveikatai kenkiančiomis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms.

4. Rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas baldų kiekis, todėl nebuvo galima pavalgyti prie stalo. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, todėl patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į kitas kameras. Mažindama neigiamą laikymo sąlygų poveikį, Lukiškių TI-K administracija sudaro galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

7. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, skirtas valyti kameras, kriaukles ir unitazus, yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

8. Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti. Kamerų plotas mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių, kitų baldų.

9. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra tiekiama nepertraukiamojo miego metu, nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų darbotvarkėje.

10. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų trukmė gali būti sutrumpinama dėl nepalankių oro sąlygų, jeigu su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo įstaigoje laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K pasivaikščioti vedami dienotvarkėje nustatytu laiku. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo K. J. skundą iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. spalio 19 d., todėl 3 metų ieškinio senaties termino pareiškėjas nepraleido. Teismas Lukiškių TI-K prašymą taikyti senaties terminą atmetė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su vienam asmeniui tenkančiu plotu kameroje, nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 24 d., nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 25 d. pareiškėjas kartu su kitais 3–4 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas siekė 7,58–7,85 kv. m. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu iš viso 52 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, ir padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

14. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitariniai mazgai negali būti atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes pareigūnai tokiu atveju negalėtų užtikrinti nuolatinės kalinamų asmenų elgesio kontrolės, t. y. Lukiškių TI-K iš esmės patvirtino, kad sanitarinis mazgas taip pat yra stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo akutę. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus privatumo jam naudojantis tualetu, pažeidė jo žmogiškąjį orumą.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su antisanitarinėmis sąlygomis kamerose, kad jose buvo šalta ir drėgna, grindys ir lubos ištrupėjusios, buvo pelėsis, veisėsi tarakonai, nebuvo natūralaus apšvietimo, trūko baldų, nurodė, kad iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, jog 2013 m. gruodžio 11 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 123, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, pažeidimų nenustatyta; kameroje taip pat buvo atliktas santykinės oro drėgmės, oro temperatūros, oro judėjimo greičio matavimai, kurie atitiko higienos normos keliamus reikalavimus; 2013 m. lapkričio 15 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 388 nustatyta, kad kameroje buvo veidrodis, valymui skirtas inventorius bei valyti priemonės, įrengtas tvarkingas langas (gyvenamosios patalpos vėdinimas per langą užtikrintas). Kameroje Nr. 388 dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, nes siekė 356 lx, sanitariniai techniniai įrenginiai, metalinė lentyna, lovos ir durys buvo švarūs; taip pat nustatyti nežymūs sienų ir lubų pažeidimai, kurie nesukelia jokio pavojaus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 26 d. pažyma Nr. 24-8174 patvirtina, kad gyvenamųjų patalpų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus; kamerose įrengti stalai su dvejomis kėdutėmis arba stalas ir du suolai, lentyna maisto produktams, pakabos rūbams. Teismas sprendė, kad nurodytose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų kamerose atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1-213, pasivaikščiojimai nustatyti darbo, poilsio ir švenčių dienomis nuo 6.45 val. iki 12.30 val. Pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius būtent šiuo laiku, ko neneigia ir pats pareiškėjas, todėl nebuvo nustatyta, kad buvo pažeista pasivaikščiojimų tvarka.

17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 700 Eur, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, ir akcentuoja, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

20. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pareiškėjui pakankama satisfakcija būtų pats Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo konstatavimas, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

21. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 8 000 Eur suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Atsakovo teigimu, teismas taip pat nepagrįstai pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidas.

22. Teismo nutartimi atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skundo, todėl realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma. Atsakovo teigimu, atsakovo atstovo patirtos išlaidos priteistinos iš pareiškėjo.

23. Pareiškėjas K. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose ir nurodo, kad jam priteista neturtinės žalos suma nėra didelė, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Pareiškėjas K. J. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2013 m. spalio 19 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui 52 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (3,6 kv. m), minimalus privatumas naudojantis tualetu (atsakovas nepateikė įrodymų, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti nuo likusios kameros ploto ne iš dalies, bei patvirtino, kad sanitarinis mazgas yra pareigūnų stebimas per duryse įrengtą stebėjimo akutę). Pareiškėjui dėl šių nustatytų pažeidimų priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, be to, nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

30. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

31. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

33. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją ir kt.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą byloje S. ir kiti prieš Italiją ir kt.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą).

35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo garantuotas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šiuos atsakovo padarytus pažeidimus, ir tai, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taip pat apeliaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių tyrėtų būti nustatyta, kad nepagrįstai pareiškėjui priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

36. Analizuojamu atveju atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui atlyginti visas jo nurodytas patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Eur. Pagal bylos duomenis pareiškėjas advokatui už skundo parengimą sumokėjo 300 Eur sumą, kuri neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui turėjo būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos, proporcingos patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai.

38. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

39. Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

40. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

41. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusio ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

42. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde buvo pareiškęs tik vieną materialinį reikalavimą – atlyginti jo patirtą neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir šis reikalavimas iš esmės buvo patenkintas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, o pareiškėjas turi nurodyti kriterijus, kuriuos įvertinęs, teismas nustato atlygintinos neturtinės žalos dydį. Šioje byloje pareiškėjo paduotas skundas dėl atsakovo atstovo veiksmais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos iš esmės pripažintas pagrįstu, tačiau sumažintas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis, pagal bylos duomenis pareiškėjas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, pareiškėjo advokatui sumokėta pinigų suma už skundo parengimą nėra pernelyg didelė, todėl vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėjamu atveju netaikė atsakovo nurodomų proporcijų bei priteisė pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

44. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017). Be to, atsižvelgiant į šios bylos ginčo esmę, sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

46. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė