2020-06-17 Nr. AB-12424-3-62-3-01677-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1043-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01677-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, ir laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, muilas prausimuisi, tualetinis popierius ir nagų karpiklis, dėl tos priežasties jis negalėjo laikytis higienos ir buvo psichologiškai gniuždomas. Teigė, kad Alytaus pataisos namų administracija ir žodžiu, ir raštu (ant jo rašytinių prašymų) jam atsakydavo, kad minėtos higienos priemonės jam nepriklauso, kadangi jo statusas yra nuteistasis, o ne suimtasis. Nurodė, kad jis kasdien kreipdavosi į būrio viršininką su prašymu išduoti higienos priemones, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Pareiškėjas vertino, kad jis buvo diskriminuojamas, buvo žeminamas jo orumas, jis jautėsi nelygiaverčiu, patyrė psichologines kančias ir depresiją. Dėl aplinkybės, kad negalėjo valyti dantų, jis buvo priverstas prašyti kitų nuteistųjų, kad jam duotų dantų pastos, šie iš jo dėl to šaipydavosi. Kadangi jis negalėjo valyti dantų, jam sugedo dantys, todėl jis buvo priverstas kreiptis į odontologą, kad jam ištrauktų sugedusius dantis, buvo ištraukti jo penki dantys. Traukti dantis vėl reikia, kadangi jie sutrupėję ir jis turi kęsti skausmą.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis neturėjo galimybės nusiprausti su muilu, nes jo neturėjo, todėl turėjo būti suprakaitavęs, smirdėjo prakaitu. Jis negalėjo karpyti kojų nagų ir, nors naudotis kitų asmenų nagų karpikliu yra nehigieniška, jis buvo priverstas prašyti nagų karpiklio iš kitų nuteistųjų, kadangi kojų nagai jam įaugo ir jis kentė skausmą. Pareiškėjas taip pat buvo priverstas naudotis laikraščiu ar žurnalu, nes neturėjo tualetinio popieriaus, dėl to kiti iš jo šaipydavosi.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senatį.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. Alytaus pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistųjų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Normos), galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Normose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi priemonėmis. Nurodė, kad vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., nuteistiesiems yra išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt. vienam mėnesiui), dantų pasta (75 ml kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt. vienam mėnesiui). Pareiškėjui 2017 metais, išskyrus vasario mėnesį, ir 2018 metais (iki šiol) nebuvo išduotos higienos priemonės, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymų, kaip numatyta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-24 5 punkte, arba jis vadovaujantis to paties įsakymo 7 punktu buvo laikomas mokiu. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, jam taip pat buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, todėl jis turėjo galimybę pataisos įstaigos parduotuvėje nusipirkti būtiniausias higienos priemones.

6. Atsakovo atstovas dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodo abstrakčius teiginius ir nepagrindė valstybės institucijos kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Teigė, kad nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Prašė skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią reikalavimo dalį atmesti.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo aprūpinimą dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nuteistasis ir Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. (su pertraukomis). Nors pareiškėjo asmens byloje yra duomenys, kad jis 2017 m. lapkričio 22 d. išvyko iš Alytaus PN į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o sugrįžimo iš jos į Alytaus PN datos nėra, iš duomenų apie pareiškėjo perkėlimus matyti, jog pareiškėjas sugrįžo į Alytaus pataisos namus 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 18 d. (t. y. nuo tada, kai pareiškėjas atvyko į Alytaus PN) iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. taikyti ieškinio senatį. Kadangi pareiškėjas kelia ginčą dėl laikotarpio nuo 2015 m. birželio 18 d., byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. Nors pareiškėjo asmens byloje (lape apie atvykimus ir išvykimus) yra duomenys, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. išvyko iš Alytaus PN į Kauno tardymo izoliatorių, o sugrįžo iš jo į Alytaus PN tik 2015 m. rugsėjo 16 d., iš lapo apie pareiškėjo perkėlimus matyti, kad pareiškėjas sugrįžo į Alytaus PN 2015 m. gegužės 27 d., taigi pareiškėjas buvo Alytaus pataisos namuose tuo laikotarpiu, dėl kurio spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo.

9. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančios ieškinio senaties taikymą ir atnaujinimą, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios ir į tai reaguoti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 10 d., neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, skundo reikalavimui už 2015 m. birželio 18 d. – 2015 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpį (teismas, padarydamas rašymo apsirikimo klaidą, nurodė, jog iki 2018 m. rugpjūčio 9 d.) taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas, spręsdamas dėl skundo reikalavimų pagrįstumo už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), akcentavo CK nuostatas, nustatančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, bei vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, muilas prausimuisi, tualetinis popierius ir nagų karpiklis, nurodė, kad dalį ginčo laikotarpio – nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

– galiojo Normos (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), kurios numatė, kad nuteistiesiems vyrams, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodamos šios higienos priemonės: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Šiose normose, nustatytose pataisos namams, minėtu laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau teismas pažymėjo, kad tuo pačiu laikotarpiu galiojusios, patvirtintos tuo pačiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos normos (2010 m. vasario 25 d.

įsakymo Nr. 1R-38 redakcija), 7 punktas numatė, jog suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Teismas akcentavo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojantys teisės aktai numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems: suimtieji buvo aprūpinami dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Nurodyti teisės aktai (galioję iki 2017 m. sausio 1 d.) nenumatė nagų karpiklio ar kitokių priemonių nagams kirpti išdavimo nei nuteistiesiems, nei nuteistiesiems.

Žnyplių nagams kirpti išdavimas numatytas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 naujai redakcijai, tačiau ne visiems nuteistiesiems, o tik laisvės atėmimo bausmę atliekančioms motinoms, apgyvendintoms kartu su vaikais, jeigu jos yra nemokios ir pateikė rašytinį prašymą (įsakymo 7 punktas ir įsakymu patvirtintos Nuteistųjų motinų, kartu su vaikais apgyvendintų pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose arba ne pataisos namų teritorijoje esančiose patalpose, materialinio buitinio aprūpinimo normos).

Šis teisinis reguliavimas dėl žnyplių nagams kirpti galiojo iki ginčo laikotarpio pabaigos – iki 2018 m. rugpjūčio 6 d.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas dalį ginčo laikotarpio – 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą Alytaus PN neveikimą (CK 6.246 str.), nes neaprūpino pareiškėjo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimą dėl tualetinio muilo ir tualetinio popieriaus neišdavimo, bylos duomenis, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nekreipė į Alytaus PN administraciją su prašymu išduoti jam tualetinį muilą ir tualetinį popierių, nesant duomenų, kad kreipėsi, tačiau minėtos higienos priemonės jam nebuvo išduotos, atsakovo atstovo atsiliepime ir rašte nurodytus duomenis, kad minėtos higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų, sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl tualetinio muilo ir tualetinio popieriaus neišdavimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. yra nepagrįstas.

13. Teismas nurodė, kad kitą dalį ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. – galiojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, be to, Alytaus pataisos namų direktorius 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 yra patvirtinęs Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, kuriame taip pat yra numatyta, kad higienos reikmenys išduodami nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui (įsakymo 5 punktas), numatyti tokie patys išduotinų tualetinio popieriaus ir tualetinio popieriaus kiekiai (aprašo, patvirtinto įsakymu, 1 priedas), ir tokie patys kriterijai nemokumui (įsakymo 7 punktas), kaip ir minėtame teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakyme Nr. 1R-139. Taigi teismas vertino, kad pagal nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis muilas ir tualetinis popierius turėjo būti išduodami tik esant dviem sąlygoms: pareiškėjas buvo nemokus ir pateikė rašytinį prašymą išduoti jam šias higienos priemones. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis – 38 Eur galiojo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., taigi pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas nemokiu, jeigu per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti higienos reikmenimis pateikimo dienos asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 19 Eur.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad šią ginčo laikotarpio dalį (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d.), pareiškėjui higienos priemonės nebuvo išduotos, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymų raštu arba buvo laikomas mokiu, higienos priemonės jam buvo išduotos tik 2017 m. vasario mėnesį. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 6 d. buvo išduotos higienos priemonės: 400 g skalbimo miltelių, 100 g tualetinio muilo, 3 tualetinio popieriaus ritinėliai, 1 dantų šepetėlis, 50 ml dantų pastos, 4 skutimosi peiliukai, 50 ml dezodoranto (antiperspiranto).

Bylos duomenys (pinigų apskaitos žiniaraštis) patvirtina, kad pareiškėjas šią ginčo laikotarpio dalį – nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. – buvo mokus, kadangi savo asmeninėje sąskaitoje kiekvieną mėnesį turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 19 Eur. Iš pinigų apskaitos žiniaraščio taip pat matyti, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu kiekvieną mėnesį į savo asmeninę sąskaitą gaudavo nuo 20 Eur iki 1270 Eur. Tik 2017 m. kovo mėn. pareiškėjas negavo pajamų, tačiau tą mėnesį jis išleido 129 Eur, o prieš tai – vasario mėnesį gavo 344 Eur, kitą – balandžio mėnesį gavo 68,20 Eur pajamų, taigi, ir 2017 m. vasario–balandžio mėn. pareiškėjas buvo mokus.

Be to, 2017 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad jis kreipdavosi į pareigūnus su prašymu išduoti higienos priemones, jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Be to, kadangi pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo mokus, nėra aktualus jo rašytinis prašymas. Taigi teismas sprendė, kad Alytaus PN neturėjo pareigos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. išduoti dantų pastą, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukus, tualetinį muilą ir tualetinį popierių, todėl nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtą neveikimą šiuo aspektu ir šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visą ginčo laikotarpį – nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. – teisės aktai nenumatė žnyplių nagams kirpti išdavimo nei suimtiesiems, nei nuteistiesiems vyrams (numatė tik nuo 2017 m. sausio 1 d., ir tik laisvės atėmimo bausmę atliekančioms motinoms, apgyvendintoms kartu su vaikais, jeigu jos nemokios ir pateikė rašytinį prašymą), padarė išvadą, kad pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtą neveikimą dėl to, jog pareiškėjas nebuvo aprūpintas žnyplėmis nagams kirpti. Todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, atkreipė dėmesį į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (t. y. kuomet atsakovo atstovas pareiškėjo neaprūpino dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais) būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu beveik visada gaudavo pajamų, taigi turėjo galimybę nusipirkti būtiniausias higienos priemones iš pataisos įstaigos parduotuvės, be to, iš pinigų apskaitos žiniaraščio matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu pirkdavo prekes iš parduotuvės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, konstatavo, kad nėra įrodyta, jog tam tikri susirgimai yra susiję su Alytaus PN neveikimu (neišdavimu dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų 2015 m. rugpjūčio 10 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu). Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, todėl jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Taigi teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus PN sąlygas buvo pažeista, jo neaprūpinus dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė neparūpinus jo higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d, priteisti iš atsakovo pareiškėjui 6 132 Eur neturtinei žalai atlyginti (po 12 Eur už 511 parų).

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo nusiskundimą dėl tualetinio popieriaus ir muilo neišdavimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d., kadangi atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, jog šios priemonėmis pareiškėjui buvo išduotos, be to, teismas teigė, kad teisinis reguliavimas numato šių priemonių išdavimą nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas buvo mokus ar ne, ar buvo pateikęs prašymą raštu ar nebuvo. Pareiškėjas teikė skundus ir prašymus Alytaus PN dėl šių priemonių išdavimo, tačiau atsakovo atstovas iki šiol nepateikė jų kopijų.

18. Pareiškėjas nesutinka, kad buvo atmestas jo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl to, kad jam nebuvo išduotos žnyplės nagams kirpti, nes teisinis reguliavimas to nenumatė. Pažymi, kad nustatytu teisiniu reguliavimu valstybė diskriminuoja vyrus ir moteris. Teigia, kad higienos priemonės turi būti išduodamos visiems asmenims ir be jokių rašytinių prašymų, nes tai žemina asmenis ir daro juos priklausomus nuo pareigūnų.

19. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis kaip nuteistasis neturi galimybės rinkti įrodymų, o atsakovo atstovas selektyviai atrinkdamas dokumentus teikia juos teismui. Nesutinka su pritaikytu ieškinio senaties terminu, teigdamas, kad jam anksčiau pateikus teismui skundą, nebūtų praėjęs pakankamas laiko tarpas, kad būtų patirta neturtinė žala. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad 2016 m. gruodžio mėn. kreipimasis į odontologą 6 kartus nėra pakankamas įrodymas apie sveikatai padarytą žalą. Pareiškėjas, remdamasis teismų praktika, teigia, kad skriauda jam turi būti atlyginama pinigais.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, teismo buvo tinkamai išnagrinėti ir įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ar neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais ir siekdamas žalos atlyginimo privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

22. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Teigia, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų (neišdavus higienos priemonių), atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

25. Pirmosios instancijos teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą skundo reikalavimui už 2015 m. birželio 18 d. – 2015 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpį. Susipažinęs su bylos medžiaga apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr. 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teigimu, Alytaus pataisos namuose higienos priemonės jam nebuvo išduotos laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. (b. l. 2, 4), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 7), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino Alytaus PN prašymą taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d. atmetė kaip nepagrįstą.

26. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

27. Teismo nuomone, byloje esantys objektyvūs įrodymai (b. l. 49–51) patvirtina atsakovo atstovo paaiškinimus, kad muilas ir tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodamas neatsižvelgiant į jo pajamas ir neatsižvelgiant į tai, ar jis rūko, ar ne. Šiais įrodymais nėra pagrindo abejoti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl tualetinio muilo ir tualetinio popieriaus neišdavimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjo paaiškinimai nėra pakankami paneigti skundžiamo teismo sprendimo vertinimus, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

28. Pareiškėjo nurodomame laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (išdėstytas nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132), kurio 4 ir 5 punktai numatė, kad higienos reikmenys, drabužiai ir avalynė išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Taigi, siekiant gauti aukščiau nurodytus reikmenis būtinos dvi sąlygos – nemokumas ir rašytinis prašymas.

29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo mokus. Be to, 2017 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės (b. l. 14–15). Apeliantas iš esmės nenurodė jokių argumentų, paneigiančių teismo apskaičiavimus ar išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų suklydęs, spręsdamas dėl pareikėjo mokumo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti už savo lėšas higienos priemonių ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodo savo skunde. Pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui teiginys, kad jis žodžiu ne kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl šių higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami, yra neįrodytas. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad Alytaus pataisos namai neturėjo pareigos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. išduoti dantų pastą, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukus, tualetinį muilą ir tualetinį popierių, todėl nėra pagrindo konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėtą neveikimą šiuo aspektu, yra pagrįstos įstatymu ir byloje esančiais įrodymais, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo atžvilgiu atmetami.

30. Sutinkamai su aukščiau paminėto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punktais ir 2 priedu, žnyplės nagams kirpti moterims neišduodamos esant nuteistajai mokiai ir nepateikus rašytinio prašymo. Taigi pareiškėjas neturėjo teisės gauti žnyplių nagams kirpti nepaisant lyties. Todėl apelianto argumentai dėl diskriminacijos nepagrįsti.

31. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. atsakovo atstovas jo neaprūpino dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais. Teismas pripažįsta, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Taigi, teismas pagrįstai konstatavo neteisėtą Alytaus PN neveikimą neaprūpinant pareiškėjo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

32. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

34. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

35. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones, o nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą; ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo reguliariai skiriamos išmokos iš biudžeto lėšų, pareiškėjas pirko prekes parduotuvėje. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pagrįstai pareiškėjo teiginiai, jog jis teikė prašymus atsakovo atstovui dėl higienos priemonių išdavimo, pripažinti abstrakčiais, suabejota, kad visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjas negalėjo valytis dantų, prisižiūrėti ir nusiskusti ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodė savo skunde.

37. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

39. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius