2016-09-15 Nr. AB-17585-3-62-3-00062-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1247-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00062-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S PER E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. V. 2015 m. sausio 19 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) Varėnos rajono agentūros vedėjo – vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. B. surašytą 2014 m. lapkričio 21 d. privalomą nurodymą Nr. 34 ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. V5-39 „Dėl privalomojo nurodymo“.

Pareiškėja nurodė, jog skundžiamu nurodymu buvo nurodyta pašalinti tvorą iš Mergežerio ežero vandens apsaugos juostos, t. y. 10 metrų nuo pelkės krašto (į pastatų pusę), pareiškėjos žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnį privalomas nurodymas duodamas tuo atveju, kai pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti. Pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatytas joks tariamai trunkantis aplinkos įstatymų ar kitų teises aktų pažeidimas. Skundžiamas nurodymas nepagrįstas patikrinimo aktu ar kitais nustatytais faktiniais duomenimis (įrodymais), kad yra padarytas pažeidimas.

Privalomajame nurodyme nurodyta, kad yra pažeisti Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio reikalavimai saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų, tačiau nepaaiškinta, kokiais veiksmais ar neveikimu pažeisti šie reikalavimai. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo, tačiau nustatytas reikalavimas nukreiptas į ateitį nuo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėja nurodė niekada nestačiusi jokių statinių pakrantės apsaugos juostoje ir nėra nustatyta tai paneigiančių įrodymų.

Pareiškėja įpareigota pašalinti tvorą iš Mergežerio ežero vandens apsaugos juostos, 10 metrų nuo pelkės krašto (į pastatų pusę), tačiau nėra paaiškinta kurioje vietoje pelkės kraštas, kur nustatyta Mergažerio ežero vandens apsaugos juostos ribos. Privalomajame nurodyme Nr. 34 nustatytos pareigos nėra aiškios ir suprantamos asmeniui, kuriam jos taikomos. Skundžiamas nurodymas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, individualiame administraciniame akte aiškiai suformuluoti nustatytas pareigas bei tai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Pareiškėja pažymėjo, kad Sklype esanti tvora, toje pačioje vietoje, stovi nuo 1963 m., t. y. daugiau nei 50 metų. Nei įstatymais, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tvora pastatyta 18,40 m nuo Mergežerio ežero pakrantės. Tai patvirtina pridedamus žemės sklypo planas, ortofoto nuotraukos. Skundžiamas Alytaus RAAD sprendimas taip pat neteisėtas. Panaikinus ankstesnį nurodymą dėl tos pačios tvoros perkėlimo jokių papildomų matavimų, patikrinimų pareiškėjos žemės sklype atlikta nebuvo. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkte ribojama tik asmens teisė (galimybė) atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje. Šių nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį. Vien tik ta aplinkybė, kad tvora stovi pakrantės apsaugos juostoje, dar nereiškia, jog minėta norma, draudžianti atitinkamus veiksmus, buvo pažeista. Siekiant įrodyti, kad draudžianti atitinkamus veiksmus norma yra pažeista, būtina nustatyti, jog inkriminuojamas veiksmas buvo atliktas tuo metu, kai norma galiojo.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemes įstatymo 21 straipsnio 10 punktas nustato, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Taip pat Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, jog pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Taigi tvorų tvėrimas galimas, tačiau neapribojant asmenų teises prieiti prie vandens telkinių, t. y. tam tikrais atvejais tvoros gali būti pakrantėje, tačiau negali užtverti priėjimo prie vandens telkinio. Žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja apribojimai, numatyti įstatymuose, yra konstituciškai pagrįsti, kadangi jais siekiama racionaliai naudoti žemę ir saugoti aplinką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktas numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius (renginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras. Pareiškėjai 2014 m. lapkričio 21 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. 34, kuriame nurodyta iki 2015 m. sausio 21 d. pašalinti tvorą iš Mergažerio ežero pakrantės apsaugos juostos, t. y. 10 m nuo pelkės krašto (į pastatų pusę). Skundžiamu sprendimu privalomas nurodymas liko nepakeistas. Nors pareiškėja savo skunde teigia, kad tvora minėtame žemės sklype pastatyta nuo 1963 metų, tačiau Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (UETK) 1995-2001, 2005-2006, 2009-2010 ir 2012-2013 metų žemėlapių ištraukose tvora matoma tik nuo 2005 metų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Mergažerio ežero pakrantės apsaugos juosta ribojasi su pareiškėjai priklausančiu žemės sklypu. Ginčo tvora patenka į pakrantės apsaugos juostos dalį (b. l. 165-169). Pareiškėjai skundžiamu nurodymu nurodyta pašalinti tvorą iš Mergažerio ežero pakrantės apsaugos juostos 10 metrų nuo pelkės krašto (į pastatų pusę) pareiškėjos žemės sklype. Privalomame nurodyme nustatyta, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.1 punktą. Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, jog privalomieji nurodymai duodami, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti visuotiniai privaloma pareiga saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą, pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640, 126.1 punkte taip pat nustatyta, jog pakrantės apsaugos juostose draudžiama tverti tvoras.

Be to, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Pažymėta, kad aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 4 punkte sąvoka „paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta“ apibrėžiama kaip prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla.

Nepagrįstais laikyti pareiškėjos skundo argumentai, kad Privalomas nurodymas nesuprantamas, neaiškus, kadangi pareiškėjai nesuprantami nurodyti atstumai, t. y. kur yra pelkės kraštas, nuo kurio pareiškėjai nurodyta pašalinti tvorą 10 metrų atstumu į pastatų pusę.

Teismas nurodė, kad Vandens telkinių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, 4 punkte nurodyta, jog kranto linija – sausumos ir paviršinio vandens telkinio vandens paviršiaus sąlyčio linija, esant vidutinio vandeningumo metų vandens lygiui vasaros-rudens laikotarpiu. Patvenktų ežerų ir tvenkinių kranto linija yra sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio linija prie normaliai patvenkto lygio. Pelkės išorinė riba yra sausumos ir pelkės teritorijos sąlyčio linija esant vidutinio vandeningumo metų vandens lygiui vasaros-rudens laikotarpiu. Pelkė – įmirkęs žemės plotas su charakteringa pelkių augalija, kuriame vyksta pelkėjimo procesas ir dažniausiai yra susidaręs durpių sluoksnis. Teismas pažymėjo, kad nurodytos nuostatos apibrėžia sąvokas, kurios kaip kad nurodė pareiškėja, jai nesuprantamos. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pareiškėjos žemės sklypui taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos įpareigoja pareiškėją, kaip žemės sklypo savininkę, laikytis įstatymų ir teisės aktų reikalavimų naudojant žemės sklypą, kuris ribojasi su vandens apsaugos juosta, bei jų nepažeisti.

Teisiškai nereikšmingomis pripažintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad tvora įrengta senosios tvoros vietoje, dar prieš įsigaliojant norminiams teisės aktams, draudžiantiems vandens apsaugos juostoje tverti tvoras. Nors pareiškėjos iniciatyva apklausti liudytojai V. K., V. K. ir A. S. patvirtino, jog tvora buvo pastatyta labai seniai apie 1963 metus ir buvo pertverta vielos tinklo tvora senosios tvoros vietoje vėliau, tačiau ginčo atveju svarbia laikyta aplinkybė, jog pastatyta (pertverta) tvora šiuo metu patenka į Mergežerio ežero vandens apsaugos juostą, kurioje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Nagrinėjamojoje byloje duomenų, jog tvora aptverta pagal teisės aktų reikalavimus dėl eksploatavimo saugumo, nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai įstatymo leidėjo yra įpareigoti leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Konstatuota, jog Privalomasis nurodymas, jo forma ir turinys atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Skundžiamame nurodyme detaliai nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti pareiškėja, kuriai duodamas privalomasis nurodymas. Privalomame nurodyme detalizuota, kokiu konkrečiu atstumu ir į kurią pusę pašalinti tvorą iš Mergežerio ežero vandens apsaugos juostos. Nurodymas pašalinti tvorą iš Mergežerio ežero vandens apsaugos juostos konkretus, detalizuotas, aiškus ir akivaizdžiai suprantamas. Atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė skundžiamą Privalomąjį nurodymą. Spręsta, kad pareiškėjos argumentai nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktais. Pažymėta ir tai, kad Privalomasis nurodymas nelaikytinas sankcija, kadangi yra taikomas kaip prevencinė priemonė, kurios paskirtis užtikrinti neigiamų veiksnių aplinkai pašalinimą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų reglamentavimą, konstatuota, jog Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūra turėjo teisę nustatytų faktinių aplinkybių kontekste priimti Privalomąjį nurodymą. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento skundžiamas sprendimas, kuriuo paliktas galioti Privalomasis nurodymas taip pat priimtas teisėtai ir pagrįstai, įvertinus visas reikšmingas ginčo dalykui aplinkybes.

III. Pareiškėja M. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Privalomojo nurodymo turinys neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pareiškėjai nėra aiškios šiame akte numatytos pareigos. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje, apibendrinime nurodytus išaiškinimus. Pažymi, kad teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiškinti, kokia tvoros dalis turi būti patraukta iš Mergažerio ežero pakrantės apsaugos juostos. Nurodo buvus pažeistą gero administravimo principą. Pareiškėja remiasi teismo posėdyje apklaustų liudytų parodymais, kurie patvirtino, jog ginčo tvora yra pastatyta prieš daugiau nei 50 metų, taip pat ortofotografinio žemėlapio nuotraukomis, kuriose matoma aiški riba aptvertos sklypo teritorijos nuo kitos teritorijos, tačiau maža nuotraukų raiška neleidžia aiškiai įžvelgti ginčo tvoros. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje A502-1353/2011 m. nutartyje, priimtoje 2011 m. lapkričio 14 d. pateiktais išaiškinimais, kad siekiant įrodyti, jog draudžiamus veiksmus įtvirtinanti teisės norma buvo pažeista, būtina nustatyti, kad inkriminuojamas veiksmas buvo atliktas tuo metu, kai norma galiojo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jog tvora įrengta dar iki įsigaliojant norminiams teisės aktams, kuriais rėmėsi atsakovas ir teismas, pripažino teisiškai nereikšminga. Pažymi, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. lapkričio 21 d. privalomasis nurodymas Nr. 34, kuriuo pareiškėja įpareigota pašalinti tvorą iš Mergažerio ežero vandens apsaugos juostos, t. y. 10 metrų nuo pelkės krašto (į pastatų pusę) žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs teisiškai nereikšmingomis aplinkybes, kad tvora įrengta senosios tvoros vietoje iki įsigaliojant norminiams teisės aktams, draudžiantiems vandens apsaugos juostoje tverti tvoras, reikšmingu laikė patį faktą, kad pastatyta tvora šiuo metu patenka į ežero vandens apsaugos juostą, kurioje draudžiama jas tverti, bei nagrinėjamoje byloje nenustatęs, kad aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo, ir konstatavęs, kad nurodymas yra konkretus, detalizuotas, aiškus ir akivaizdžiai suprantamas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad nurodymas yra nekonkretus, nes nenurodyta kurioje vietoje yra pelkės kraštas, į kokių pastatų pusę turi būti skaičiuojama 10 metrų, kokia tvoros dalis turi būti patraukta iš ežero pakrantės apsaugos juostos; teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011, pateiktais aktualiais išaiškinimais, kad draudimas atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos zonoje – yra nukreiptas į ateitį, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto bei jį atkartojančio Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto reikalavimai pareiškėjai neturi būti taikomi, nes ginčo tvora toje pačioje vietoje stovi jau 50 metų.

V. Dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių

Ginčijamo privalomojo nurodymo 2014 m. lapkričio 21 d. pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-628 redakcija) nustato, kad „pakrantės apsaugos juostoje draudžiama <...> tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo“. Analogiškas draudimas yra įtvirtintas ir minėtų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija), nustatančiame, jog „pakrantės apsaugos juostose draudžiama <...> tverti tvoras“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 priimta 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi išaiškinta, kad minėtų teisės aktų nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį ir, atsižvelgiant į [paminėtą] Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog remiantis šiomis nuostatomis, neteisėtais (draudžiamais) gali būti pripažinti ir iki šių normų įsigaliojimo atlikti veiksmai. Tai reiškia, kad minėtomis įstatymo ir poįstatyminio teisės akto nuostatomis nėra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veikų (pastatytų tvorų pakrantės apsaugos juostoje). Kitaip tariant, vien tik ta aplinkybė, kad tvora stovi pakrantės apsaugos juostoje, dar nereiškia, kad minėtos normos, draudžiančios atitinkamus veiksmus (tvoros tvėrimą), buvo pažeistos. Siekiant įrodyti, kad draudžianti atitinkamus veiksmus norma yra pažeista, be kita ko, būtina nustatyti, kad inkriminuojamas veiksmas buvo atliktas tuo metu kai norma galiojo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d.nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d.nutarimas).

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nuosekliai teigė, kad nurodyta tvora buvo aptvertas jos tėvų naudojamas žemės sklypas dar 1963 m., tvora stovi toje pačioje vietoje, ji yra 18,40 m nuo ežero pakrantės. 1990 m. žemės sklype buvo iškastos kūdros, buvusi medinė tvora pakeista į metalinio tinklo. Kūdrų kasimo vieta buvo suderinta su Varėnos rajono agentūra, kuri reikalavo kūdras įrengti aptvertoje teritorijoje, kad būtų užtikrintas jų eksploatacijos saugumas (skundas teismui, b. l. 4-10, 57-66, paaiškinimas patikrinimo akte 2014 m. rugpjūčio 25 d.

Nr. 10, b. l. 13, skundas Alytaus rajono aplinkos apsaugos departamento vadovui 2014 m. gruodžio 1 d., b. l. 30-34, paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, apeliacinis skundas, b. l. 180-186). Jos nurodomas aplinkybes patvirtino liudytojais apklausti V. K., V. K. ir A. S.. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė pareiškėjos paaiškinimais ir liudytojų parodymais, sprendimo motyvuose nurodydamas, kad ginčo atveju yra svarbi aplinkybė, jog pastatyta (pertverta) tvora šiuo metu patenka į Mergažerio vandens apsaugos juostą, kurioje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo.

Taigi pirmosios instancijos teismas, taip pat ir privalomą nurodymą pateikęs atsakovas laikė nereikšmingu faktą, nuo kada ginčo teritorijoje stovi reikalaujama nugriauti tvora. Tokia išvada nepagrįsta, nes, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 pateikiamu nagrinėjamoje byloje aktualių teisės normų taikymo išaiškinimu, aplinkybės, kada buvo pastatyta minima tvora, nustatymas, yra būtinas privalomojo nurodymo faktinio pagrindimo elementas. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus; valstybės bei savivaldybių institucijos, valstybės, savivaldybių įmonės, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės bei aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūros institucijų prašymu privalo neatlygintinai teikti turimą informaciją, būtiną aplinkos apsaugos valstybinei kontrolei vykdyti (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 str. 1 d. 13 p., 9 str. 2 d.), taigi atsakovas turi visas teisines prielaidas tinkamai atlikti išaiškinamo pažeidimo tyrimą.

Tvoros pastatymo tam tikru metu faktas gali būti nustatinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis – tiriant ortofotografinę medžiagą, nagrinėjant aktualius kadastro duomenis ir istorinius namų valdos duomenis, apklausiant liudytojus. Pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl nesiremia liudytojų parodymais, atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, rėmėsi išimtinai 2011 m. nustatytais kadastro duomenimis, atsiliepime į skundą teismui – atitinkamo laikotarpio ortofotografine medžiaga, kuri nėra pakankamai aiški (1995 m.

– 2001 m.) ir negali būti pagrindu vienokiam ar kitokiam faktui konstatuoti. Siekiant išvengti prieštaringo tų pačių faktinių aplinkybių interpretavimo, darant išvadas apie tam tikro fakto egzistavimą, turi būti surinkta kuo išsamesnė įrodomoji medžiaga ir įvertintas duomenų visetas, aiškiai nurodant, kodėl nėra remiamasi vienais ar kitais duomenimis. Atsakovo sprendime dėl privalomo nurodymo 2014 m. gruodžio 16 d. Nr. V5-39 konstatuojama, kad pareiškėja nepateikė tvoros pastatymo faktą patvirtinančių duomenų iki įsigaliojant draudimui ežero pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras, tačiau nėra argumentų, kodėl atmetami liudytojų paaiškinimai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas apskritai nenagrinėjo pareiškėjos argumentų, susijusių su įstatyme numatytos išimties taikymu, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Remiantis Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu apibrėžimu, kūdra laikytina dirbtiniu techninėmis priemonėmis sukurtu paviršiniu vandens telkiniu (kaip ir kanalas, tvenkinys, rekultivuotame karjere įrengtas vandens telkinys). Nors pareiškėja teigė, kad tvoros reikalingos jos sklype esančių kūdrų eksploatavimo saugumui užtikrinti, šių aplinkybių netyrė ir pirmosios instancijos teismas, motyvuose formaliai nurodė, kad tokių duomenų byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju į pareiškėjos teiginius turėjo būti atsakoma motyvus pagrindžiant teisiniais argumentais, nurodant apie konkrečių reikalavimų normatyviniuose dokumentuose buvimą/nebuvimą, nes tik tokiu būtu gali būti pagrindžiamas įstatyme numatytos išimties, svarbios pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams apginti, taikymas/netaikymas.

Remdamasi aptartais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek atsakovas, priimdamas byloje ginčijamus administracinius aktus, tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė tų aplinkybių, kurios reikšmingos taikant aktualias Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-628 redakcija) nuostatas, kad „pakrantės apsaugos juostoje draudžiama <...> tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo“, bei analogiškas, įtvirtintas ir minėtų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte.

VI. Dėl privalomuoju nurodymu nustatytų reikalavimų teisėtumo

Ginčijamas atsakovo Aplinkos ministerijos Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros privalomasis nurodymas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu – kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti (2014 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. XII-884 redakcija). Privalomojo nurodymo turinį expressis verbis apibrėžia šio įstatymo 20 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-648 redakcija).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad reikalavimai viešojo administravimo subjekto priimamiems aktams yra nustatyti ne tik jų funkcijas ir kompetenciją įvirtinančiuose teisės aktuose, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, kurio nuostatos taikytinos visiems viešojo administravimo subjektams kaip bendrosios normos. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi privalomame reikalavime turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje, apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014 m., p. 631).

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, susijusias su ginčijamų administracinių aktų nepakankamu faktiniu pagrįstumu, atkreipia dėmesį ir į privalomuoju nurodymu nustatytų reikalavimų nepakankamą konkretumą. Pareiškėja teigia, kad skundžiamu privalomu nurodymu nėra aiškiai ir konkrečiai įvardyta, kurioje vietoje, kokia tvoros dalis turi būti patraukta. Mano, kad ginčo tvora, esanti nuo ežero pakrantės 18,40 m, netrukdo laisvai patekti prie vandens.

Vertinant privalomojo nurodymo reikalavimą pašalinti tvorą iš ežero vandens apsaugos juostos, t. y. 10 m nuo pelkės krašto (į pastatų pusę), pareiškėjos argumentai dėl nurodytos priemonės nekonkretumo, neapibrėžtumo, pripažintini pagrįstais. Byloje pateiktame pareiškėjai priklausančio žemės sklypo plane (b. l. 154) yra pažymėta ežero pakrantės apsaugos juosta, tačiau byloje nėra duomenų apie sklype esančios pelkės ribas. Pirmosios instancijos teismo sprendime argumentuojama, kad nurodymas laikytinas konkrečiu ir aiškiu, nes, vadovaujantis Vandens telkinių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, 4 punkte nurodyta, jog kranto linija – sausumos ir paviršinio vandens telkinio vandens paviršiaus sąlyčio linija, esant vidutinio vandeningumo metų vandens lygiui vasaros-rudens laikotarpiu. Patvenktų ežerų ir tvenkinių kranto linija yra sausumos ir vandens paviršiaus sąlyčio linija prie normaliai patvenkto lygio. Pelkės išorinė riba yra sausumos ir pelkės teritorijos sąlyčio linija esant vidutinio vandeningumo metų vandens lygiui vasaros-rudens laikotarpiu. Pelkė – įmirkęs žemės plotas su charakteringa pelkių augalija, kuriame vyksta pelkėjimo procesas ir dažniausiai yra susidaręs durpių sluoksnis. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama teisės akte nurodomų apibrėžimų, su pirmosios instancijos išvada dėl privalomo nurodymo konkretumo nesutinka, nes pateikiami sąvokų išaiškinimai savaime nereiškia konkrečių pelkės ribų pareiškėjos sklype nustatymo. Nenurodžius konkrečių pelkės ribų, privalomo nurodymo vykdymo metu galėtų kilti nauji ginčai dėl nevienareikšmio reikalavimų suvokimo ir tinkamo nustatytų pažeidimų pašalinimo – t. y. kokio ilgio tvoros atkarpą, kokia kryptimi ir nuo kurio taško skaičiuojant 10 m reikia pašalinti. Pažymėtina, kad ir bylos nagrinėjimo metu atsakovas nenurodė tikslesnių privalomojo nurodymo įvykdymo sąlygų. Taigi, net ir tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo teisme metu būtų nustatytos aplinkybės, patvirtinančios privalomojo nurodymo faktinį pagrįstumą, jis negalėtų būti paliktas galioti dėl jame išdėstytų reikalavimų nekonkretumo, nepakankamo apibrėžtumo, galimybės vykdymo metu reikalavimus skirtingai interpretuoti.

Byloje nustatyti ginčijamų administracinių aktų trūkumai sudaro teisinį ir faktinį pagrindą juos panaikinti kaip neteisėtus, nes juos priimant nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas bei sprendimo pagrįstumas (VAĮ 8 str. 1 d., AAVK 18 str. 2 p., ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo administracinių aktų teisėtumo, netinkami taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neįvertino aplinkybių, kurias būtina nustatyti sprendžiant dėl ginčijamų administracinių aktų faktinio ir teisinio pagrįstumo, neatsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką, formuojamą nagrinėjant bylas aplinkosaugos srityje, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, todėl sprendimas naikinamas. Remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija apeliacinį skundą tenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkina, panaikina Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros vedėjo – vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. B. surašytą 2014 m. lapkričio 21 d. privalomą nurodymą Nr. 34 ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. V5-39 „Dėl privalomojo nurodymo“.

Apibendrinama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad viešojo administravimo subjektui, priimančiam administracinį sprendimą (nagrinėjamu atveju – privalomą nurodymą), tenka pareiga, kylanti imperatyvių jo funkcijas ir kompetenciją nustatančių teisės aktų pagrindu, objektyviai nustatyti visas reikšmingas faktines aplinkybes, pagrindžiančias administracinio akto priėmimą, tinkamai pritaikyti teisės normas ir nustatyti tokias pažeidimo pašalinimo priemones, kurios vykdymo metu būtų konkrečios, suprantamos vienareikšmiai. Administracinio akto pagrįstumą patvirtinančių aplinkybių nustatymas neturėtų būti perkeliamas į ginčo nagrinėjimo administraciniame teisme procesą, kurio paskirtis iš esmės kita – atlikti administracinio akto teisėtumo kontrolę (ABTĮ 3 str. 2 d.), bet ne pradėti galimo pažeidimo tyrimą nuo pradžios. Bylą nagrinėjantis teismas turėtų tik įvertinti, ar atsakovas objektyviai nustatė faktus, ar teisėtai atliko numatytas procedūras bei tai, ar pritaikytos priemonės atitinka įstatymus, yra būtinos ir proporcingos siekiamiems tikslams įgyvendinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos M. V. skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros vedėjo 2014 m. lapkričio 21 d. privalomą nurodymą Nr. 34.

Panaikinti Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. V5-39 „Dėl privalomojo nurodymo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė