2016-06-01 Nr. AB-11896-3-62-3-00218-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-397-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00218-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) Kauno apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. spalio 19 d. apie 14 val. 30 min. jam nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame Kaune, įvyko konfliktas tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės, į kurį įsikišo ir jos dukra. Konfliktui iš esmės pasibaigus be pareiškėjo leidimo ar sutikimo į butą įėjo keletas policijos uniformomis dėvinčių asmenų. Su pareiškėju niekas iš pareigūnų oficialiai nebendravo, nieko raštu nefiksavo, tačiau buvo fotografuojama. Po to buvo pareikalauta, kad pareiškėjas vyktų kartu su pareigūnais į policijos komisariatą. Pareiškėjas iš policijos pareigūnų pareikalavo, kad būtų užtikrintas jo turto saugumas ir pasirūpinta bute liekančiu gyvūnu. Pareiškėjo sutuoktinė ir jos dukra išėjo iš buto anksčiau, nei pareiškėjas su policijos pareigūnais. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo pristatytas į Žaliakalnio policijos komisariatą, kuriame dėl nervinio streso pasijuto blogai, todėl jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Pareiškėjas buvo nuvežtas į ligoninę, kurioje jam buvo suteikta medicinos pagalba, o po to jis buvo patalpintas į areštinę, kurioje negavo tinkamos medicinos pagalbos, nors jautė skausmą širdies plote. Pareiškėjo teigimu, būtent dėl šių problemų jis yra darbingas tik 55 proc. Taip buvo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė gauti skubią medicinos pagalbą.

Pareiškėjas vadovavosi BPK 122, 140 straipsniais ir atkreipė dėmesį, kad jam yra 57 metai, yra pensininkas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra darbingas tik 55 proc., tačiau dirba, nukentėjusioji išvyko gyventi kitur, pareiškėjo asmenybė buvo nustatyta iš karto, nebuvo jokio pagrindo manyti, jog pareiškėjas bėgs, darys nusikaltimus, trukdys procesui ir pan., todėl pareiškėjas buvo sulaikytas nepagrįstai ir neteisėtai.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2015 m. spalio 20 d. tyrėja jam įteikė pranešimą, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. jog jis sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Be to, buvo netenkintas pareiškėjo prašymas išleisti iš areštinės. Nors BPK 21 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta teisė turėti gynėją, tačiau tyrėja pareiškė, kad pareiškėjui nebus skiriamas valstybės garantuojamas advokatas, o neturint ryšio priemonių ir negalint jomis pasinaudoti, susirasti gynėją nebuvo jokių galimybių. Pareiškėjo teigimu, jam teko sutikti su siūlymu gintis pačiam ir nors jis yra pripažintas advokatu, tačiau nesudarant jokių galimybių susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tai buvo neįmanoma.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tyrėja, paleisdama pareiškėją iš areštinės, įteikė jam nutarimą skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nors pagal BPK 121 straipsnio 2 punktą tokios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, tačiau šiuo atveju tokių duomenų nebuvo. Kardomosios priemonės paskyrimas suvaržė pareiškėjo konstitucines teises.

Pareiškėjo teigimu, jis 2015 m. spalio 21 d. grįžęs iš areštinės namuose rado didelę netvarką, pasigedo daug daiktų ir sužinojo, jog buvo pasinaudota jo elektroninės bankininkystės kodais ir apmokėtos sąskaitos jam esant sulaikytam. 2015 m. lapkričio 2 d. Kauno apygardos prokuratūra nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-58025-15 dėl neteisingai kvalifikuotos nusikalstamos veikos, t. y. pareiškėjo galbūt padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuri yra privataus kaltinimo bylų sąraše. Šiame nutarime nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2015 m. spalio 20 d., nors policijos pareigūnai įvykio vietą apžiūrėjo (bute vaikščiojo, fotografavo) ir pareiškėją sulaikė bei patalpino į areštinę 2015 m. spalio 19 d., t. y. atliko proceso veiksmus nenusprendus, kad turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, o tai draudžia BPK 164 straipsnis. Tiek 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjui įteiktame pranešime apie įtarimą, tiek 2015 m. spalio 21 d. nutarime skirti kardomąją priemonę S. D. įvardijama kaip pareiškėjo nepilnametė įdukra, nors pareiškėjas dar prieš sulaikymą žodžiu ir pirmosios apklausos metu sakė, jog pareiškėjas nėra jos įsidukrinęs, o šis faktas iš esmės keitė veikos kvalifikavimą. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad dėl šios ir kitų priežasčių jo sulaikymas ir laikymas areštinėje buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis dėl neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pasijuto pažemintas, pablogėjo pareiškėjo reputacija ir bendravimo galimybės, išgyveno dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją.

Pareiškėjas vadovavosi BPK 44 straipsnio 4 dalimi, 46 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir teigė, kad nurodytas žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtos institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, įvertinęs skundo turinį ir prie jo pridėtus dokumentus, darė išvadą, kad pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą kildina iš galbūt neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų procesinių veiksmų vykdant jo sulaikymą, uždarymą į areštinę bei kardomosios priemonės paskyrimą. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį skundai dėl žalos, padarytos dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Kadangi ginčo nagrinėjimas nepriskirtinas Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai, teismas skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.) ir nurodė, kad pareiškėjas dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka (ABTĮ 37 str. 3 d.).

II. Pareiškėjas R. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes ir argumentus bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino BPK 44 straipsnio 4 dalies, 46 straipsnio 4 punkto, CK 6.272 straipsnio 1–3 punktų ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. Ž. skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsiakydamas priimti pareiškėjo skundą vadovaujasi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kurį atsisakoma priimti skundą, kai byla nepriskirtina tam teismui, tačiau teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta ir iš teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas de facto pareiškėjo skundą atsisakė priimti dėl to, jog jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo dėl neturtinės žalos atlyginimo keliamas ginčas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, nes yra susijęs su valstybės civiline atsakomybe už žalą, kilusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų pagal CK 6.272 straipsnį, o ne dėl Kauno AVPK veiklos viešojo administravimo srityje. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino BPK 44 straipsnio 4 dalies, 46 straipsnio 4 punkto, CK 6.272 straipsnio 1–3 punktų ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, o tai reiškia, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog CK 6.272 straipsnyje nurodyti ginčai dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nagrinėtini administraciniame teisme. Tačiau pagal ABTĮ administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). Taigi administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės, o viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas šios nuostatos atitiktį tam tikroms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (CPK 22 str. 1 d., 25 str.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-41/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-77/2015; 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-287/2014; 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-492/2016). Taigi baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde aiškiai suformulavo savo skundo pagrindą ir dalyką, t. y. pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindė Kauno AVPK pareigūnų galbūt neteisėtais veiksmais (neveikimu), susijusiais su jo sulaikymu, laikymu areštinėje, pareiškėjo, kaip įtariamojo, BPK įtvirtintų teisių neužtikrinimu ir nepagrįstu kardomosios priemonės skyrimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus, reglamentuoja BPK. Pareiškėjas skunde vadovavosi CK 6.272 straipsniu, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir BPK nustatytu teisiniu reglamentavimu. Pats pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo skunde nurodoma žala atsirado dėl Kauno AVPK pareigūnų, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų, neteisėtų veiksmų (neveikimo), kurie buvo (turėjo būti) atlikti pagal BVK įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir kuriems netaikomos viešojo administravimo srities nuostatos.

Pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė konkrečių Kauno AVPK galbūt neteisėtų veiksmų viešojo administravimo srityje, dėl kurių pareiškėjui galbūt atsirado neturtinė žala. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą bei išaiškindamas pareiškėjui teisę dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ginčų priskyrimą tam tikros kompetencijos teismams, ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. vasario 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė