2018-01-10 Nr. AB-1020-3-61-3-01188-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-132-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01188-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. ir atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. B., E. K., R. J., A. K. (A. K.) ir V. N. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. B., E. K., R. J., A. K. ir V. N. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2016 m. kovo 23 d. teismui pateikė skundą, prašydami iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: R. B. už 1 713,5 valandų viršvalandžių – 20 459,19 Eur; E. K. už 1 729 valandų viršvalandžių – 19 364,80 Eur; R. J. už 2 016,5 valandų viršvalandžių – 23 028,43 Eur; A. K. už 1 947,5 valandų viršvalandžių – 15 794,23 Eur; ir V. N. už 1 041,15 valandų viršvalandžių – 9 672,28 Eur.

2. Pareiškėjai teigė dirbantys Departamento Sprogmenų paieškos skyriuje (toliau – ir Skyrius), esantys statutiniai valstybės tarnautojai. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. darbas Skyriuje buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, nors turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, todėl susidarė viršvalandžiai, už kuriuos Departamentas nesumokėjo. Pareiškėjų darbas iš esmės buvo pertraukiamas, todėl, taikant 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą, buvo pažeista jų teisė į teisingą apmokėjimą bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalis. Skyriuje darbas organizuojamas pamainomis, o darbo pobūdis nereikalavo darbo funkcijų vykdymą užtikrinti 24 valandas per parą, todėl neegzistavo būtina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Europos parlamento ir Tarybos 1993 m. lapkričio 23 d. direktyvos 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ (toliau – ir Direktyva) 6 straipsniu, pažymėjo, kad skaičiuojant ginčo laikotarpiu susidariusius viršvalandžius turi būti skaičiuojamas bet kuris 7 dienų laikotarpis.

3. Teismo posėdžio metu E. K. papildomai paaiškino, kad nuo 7 iki 22 val. jie dirbo, į namus išeidavo 22 valandų, savo funkcijų niekam neperduodavo. Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS) priemonėmis užfiksuoti duomenys dėl pareigūnų įėjimo ir išėjimo nebuvo tikslūs, nes per vartus galėjo kartu įeiti ir keli pareigūnai. Be to, nefiksuota, kokiu tikslu (asmeniniu ar darbo) praeinama pro šiuos vartus.

4. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo nuomone, susidariusi situacija pateko į Statuto 29 straipsnio 3 dalimi reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjų darbas, viršijantis 40 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Pareiškėjai klaidingai aiškino Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo, tapatindami su nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiu konkrečiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu (jo darbuotoju), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdoma veikla. Pareiškėjų minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintos siaurinamai. Be to, pareiškėjų užimamos pareigybės buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintą Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (toliau – ir Pareigybių sąrašas) (3.3, 3.7 ir 3.11 p.).

6. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, vykdydamas darbo ir poilsio laiko apskaitą, privalėjo vadovautis ne tik Statutu (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintais Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumais (toliau – ir Apskaitos ypatumai), bet ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksu. Atsakovas nepažeidė darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos. Teisės aktuose nepateiktas sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ išaiškinimas. Departamento direktorius 2009 m. balandžio 30 d. įsakyme Nr. V-119 apibrėžė sąvoką „savaitė (7 dienų laikotarpis)“, darbo laiko apskaitos pradžia nustatė pirmadienį. Direktyva ginčo santykiams netaikytina.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų pateiktais viršvalandžių skaičiavimais. Pietų pertrauka buvo įskaitoma į pamainos laiką, bet pertraukos metu pareigūnai priskirtų funkcijų nevykdė, šį laiką naudojo savo nuožiūra. R. B. ginčo laikotarpiu turėjo apie 98 pamainas, viršijusias 40 valandų per savaitę, jam suteikta apie 196 valandų bendros trukmės pertraukų pailsėti ir pavalgyti; R. J. – apie 123 pamainas, 246 valandų pertraukų; A. K. – apie 140 pamainų, 280 valandų pertraukų; E. K. – apie 124 pamainas, 248 valandų pertraukų; V. N. – apie 96 pamainas, 192 valandų pertraukų. Už pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką pareiškėjams buvo mokama, nors jie tuo metu faktiškai nedirbo, todėl ši pertrauka negalėjo būti įskaičiuota į viršvalandžius. Pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, tuo pažeidžiant Departamento interesus: R. B. neišdribtų valandų skaičius – apie 235 valandų, R. J. – apie 219 valandų, A. K. – apie 245 valandų, E. K. – apie 292 valandų, V. N. – apie 168 valandų Atsakovo nuomone, pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teisėmis, o jų skundo tenkinimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

8. Teismo posėdžio metu atsakovas pabrėžė, jog Departamento darbas buvo nepertraukimas, todėl turėjo būti vertinamas visų struktūrinių padalinių, o ne tik Skyriaus darbas. Be to, pagal SOPKIS sistemos duomenis, pareiškėjai realiai išvykdavo iš patalpų ir nesibaigus jų pamainai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: R. B. – 1 903,04 Eur, E. K. – 2 671,40 Eur, R. J. – 2 410,50 Eur; A. K. – 2 070,57 Eur, ir V. N. – 1 642,46 Eur.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo statutiniai valstybės tarnautojai, dirbę Skyriuje vyriausiaisiais specialistais. Iš Pareigybių sąrašo 3.3, 3.7 ir 3.11 punktų matyti, kad Departamento vyriausieji specialistai priklausė nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Departamentas užtikrina vadovybės apsaugą 24 valandas per parą, o kitų saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo laikas nustatomas atsižvelgiant į jų saugumo užtikrinimo būtinybę ir interesus.

11. Teismas pažymėjo, kad, konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nepakanka vien aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir darbo laiko norma nustatyta įstaigos vadovo sprendimu. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandos pamainos trukmė; šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Pateikti Darbo ir budėjimo grafikai bei Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtino, jog pareiškėjų darbas realiai buvo organizuojamas pertraukiamai, t. y. nuo 2013 m. kovo mėn. Skyriuje dirbama pamainomis nuo 7 iki 22 val. Nuo 22 valandų iki 7 val. nepaskirtas nė vienas pareigūnas, kuris vykdytų pareiškėjams priskirtas funkcijas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad kitų skyrių pareigūnai minėtu laiku atlikdavo pareiškėjams priskirtas funkcijas. Atsakovo atstovė teigė, kad nakties metu funkcijos neatliekamos, nes Departamentas yra priverstas taupyti lėšas, bet, esant būtinybei nakties metu, atliekant Skyriaus funkcijas esant iškvietimui, pareiškėjams apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Jei nėra iškvietimų, tačiau asmuo dirba ilgiau nei nurodyta grafike, šis faktas fiksuojamas žiniaraščiuose ir už darbą taip pat apmokama kaip viršvalandinį. Liudytojas Skyriaus viršininkas E. R. paaiškino, kad iki 2013 m. Skyrius dirbo nepertraukiamai, bet taupant lėšas nuspręsta, jog Skyriaus pareigūnai dirbtų nuo 7 iki 22 val. Jei pareigūnas iškviečiamas nakties metu, forminamas naktinis viršvalandinis darbas. Liudytojas taip pat paaiškino, kad darbo užmokestis pareiškėjams buvo mokamas už faktiškai išdirbtą laiką, pietų laikas nebuvo išskaičiuojamas. Žodinio susitarimo dėl laiko papietauti nebuvo, tai – nusistovėjusi praktika. Visos darbo valandos fiksuojamos darbo grafike. Į žiniaraščius įrašomos visos valandos, numatytos grafike. Dėl darbuotojų trūkumo dirbama pamainomis po 10, 15 valandų. Grafikas kito, buvo sudaromas siekiant užtikrinti Skyriaus funkcionalumą. Kai kurie pareigūnų išėjimai galėjo būti nefiksuojami. Liudytojas negalėjo nurodyti, kada iš darbo būdavo išeinama darbo tikslais, kada – asmeniniais.

12. Teismas konstatavo, jog pareiškėjų pareigybės buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš sąlygų, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, jiems taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, atsakovas šią normą taikė nepagrįstai. Be to, atsakovo teiginiai, kad bendrai Departamento funkcijos buvo nepertraukiamos, nesudarė pagrindo pripažinti, jog visiems įstaigos darbuotojams galėjo būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizavo savo darbo laiką, darbo pertraukiamumas turėjo būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Atsakovas nepaneigė pareiškėjų argumentų, kad jie funkcijas Skyriuje vykdė pertraukiamai. Toks aiškinimas atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, suformuotą vertinant identišką faktinę situaciją.

13. Teismas akcentavo, jog, kadangi atsakovas nepagrįstai pareiškėjams taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, pareiškėjai negavo darbo užmokesčio dalies, taikytinos viršijus 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo norma, skaičiuojant bet kurią dieną, o Direktyvos nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Departamento direktorius 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 punktu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašku nustatė pirmadienį. Šis įsakymas buvo galiojantis teisės aktas, pareiškėjai neneigė apie jį žinoję ar su juo buvę supažindinti nustatyta tvarka. Teismas darė išvadą, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi tokia darbo laiko apskaita, o jo pateiktose pažymose nurodytas viršvalandžių apskaičiavimas buvo teisingas. Pareiškėjų skaičiavimai nepaneigė atsakovo, kaip oficialios darbdavio funkcijas atliekančios institucijos, pateiktų duomenų.

14. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, jog pareiškėjai neturėjo teisės į neišmokėtą užmokestį už viršvalandinį darbą, nes į jų pamainos, viršijusios 40 valandų per savaitę, laiką buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, ji viršijo viršvalandžių laiką. Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad į pamainos laiką buvo įskaičiuojama ir 2 valandų pertrauka. E. R. nurodė, kad rašytinio patvarkymo dėl pertraukos darbo metu trukmės nebuvo. Skyriuje buvo susiklosčiusi praktika, kad darbuotojai galėjo išeiti darbo laiku su administracijos sutikimu, tačiau tai nebuvo fiksuojama. Pareiškėjai taip pat teigė, kad jokio susitarimo su Departamentu nebuvo. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti išėjimo / įėjimo duomenys nebuvo teisiškai reikšmingi, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Atsakovas negalėjo nurodyti, ar pareiškėjai įeidavo / išeidavo asmeniniais, ar darbo tikslais. Vien tik laiko užfiksavimas nepatvirtino, jog jie atsakovo nustatytu laiku realiai buvo išėję asmeniniais reikalais. Be to, judėjimas per SOPKIS įėjimą galimas ir jo neužfiksavus (pvz., įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju). Atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad judėjimo fiksavimas buvo griežtai kontroliuojamas ir visais atvejais užtikrinamas. Atsakovo argumentai dėl ginklų išdavimo ir grąžinimo irgi nelaikyti pagrįstais, nes pateikti duomenys nepagrindė pareiškėjų faktiškai dirbto laiko.

15. Teismas, remdamasis pažymomis, nustatė, kad nuo 2015 m. liepos mėn. pareiškėjams nebuvo viršvalandžių. Tačiau ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn.) jiems susidarė darbo užmokesčio nepriemoka: R. B. dirbo 169 valandų viršvalandžių (133 + 36), už kuriuos susidarė 1 903,04 Eur (1 486,81 + 416,23) nepriemoka; V. N. dirbo 179 valandų viršvalandžių (126 + 53), už kuriuos susidarė 1 642,46 Eur (1 147,17 + 495,29) nepriemoka; E. K. dirbo 243 valandų viršvalandžių (197 + 46), už kuriuos susidarė 2 671,40 Eur (2 156,42 + 515,16) nepriemoka; A. K. dirbo 256 valandų viršvalandžių (214 + 42), už kuriuos susidarė 2 070,57 Eur (1 729,74 + 340,83) nepriemoka; R. J. dirbo 214 valandų viršvalandžių (156 + 58), už kuriuos susidarė 2 410,50 Eur (1 748,14 + 662,36) nepriemoka.

III. 16. Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu prašo perskaičiuoti jo išdirbtų viršvalandžių valandas, neišeliminuojant valstybinių švenčių dienomis dirbtų valandų.

17. R. B. nuomone, atsakovo pažymose pateikti viršvalandžių skaičiavimai buvo neteisingi, kadangi skaičiuojant buvo neteisėtai išeliminuotos valandos, dirbtos valstybinių švenčių dienomis. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. R. B. iš viso dirbo 225 valandų viršvalandžių, už kuriuos nesumokėta 2 490,75 Eur. Valstybinių švenčių dienomis dirbtos valandos iš bendro per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko neturėtų būti išeliminuotos tik dėl to, kad už tokias dienas apmokėta kaip už šventines dienas.

18. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19. Atsakovas pabrėžia, kad teismas netinkamai vertino jo paaiškinimus ir įrodymus dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjų pamainos, viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo normą. Atsižvelgiant į Darbo kodekso 4 straipsnio 4 dalies ir 158 straipsnio 1 dalies nuostatas, su pareiškėjais žodžiu buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti, jie šią pertrauką galėjo skaidyti į dalis. Pertrauka buvo įskaitoma į pamainos laiką, už ją mokėtas darbo užmokestis. Pertraukos metu pareiškėjai savo darbo funkcijų nevykdė, ją naudojo savo nuožiūra, galėjo palikti darbo vietą. Pareiškėjams suteiktas pertraukas patvirtino SOPKIS duomenys. Teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjų išėjimai galėjo būti ir tarnybiniais tikslais, rėmėsi prielaidomis ir tikrovės neatitinkančiais pareiškėjų teiginiais, neišreikalavo papildomų įrodymų. Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Pažymėjimo išdavimo tvarka) 29 punktu, Departamento darbuotojai, patekdami į saugomus objektus ar patalpas, kurių praėjimo kontrolė užtikrinama SOPKIS priemonėmis, įeidami privalo priartinti pažymėjimą prie SOPKIS skaitytuvo. Taigi, pateikimas į saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Be to, iš 2013-2015 m. Sprogmenų paieškos skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąrašų matyti, kad pareiškėjai iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais, sąrašuose nurodytu laiku. Pareiškėjai visais atvejais tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose. Tai, kad pareiškėjai naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, patvirtina ir Ginklų žurnalo išrašai.

20. Atsakovas akcentuoja, kad teismas visiškai netyrė jo argumentų, jog, pareiškėjams ginčo laikotarpiu pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų jų neišdirbtos darbo valandos, kas pažeistų Departamento teises ir teisėtus interesus. Nepasisakant dėl argumentų, galinčių turėti esminę reikšmę bylos baigčiai, pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo savo teisėmis. Be to, atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, siaurinamai aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalį, padarė klaidingas išvadas, be to, šiame sprendime padarytos išvados neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ turėtų būti aiškinama pažodžiui. Tai, kad minėta sąlyga yra susijusi su visos vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis, matyti ir iš Apskaitos ypatumų 2 bei 3 punktų turinio. Pagal Vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, Departamentas vadovybės apsaugą užtikrina 24 valandas per parą. Būtent Departamento skyrių visuma užtikrino asmenų apsaugą 24 valandas per parą.

Pareiškėjams 22 val. baigus atlikinėti saugomų asmenų apsaugos funkciją, šią funkciją toliau atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, be kita ko, Pastatų apsaugos skyriaus pareigūnai, kadangi saugomų asmenų apsaugos funkciją ginčo laikotarpiu vykdė Asmenų apsaugos valdybos skyriai (įskaitant Skyrių ir Pastatų apsaugos skyrių). Teismas šios aplinkybės nevertino, nebuvo aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų bylai reikšmingų įrodymų. Atsakovas taip pat teigia, kad administracinė byla Nr. A-457-520/2015 ir nagrinėjama byla nėra tapačios, nes, nors abi bylos yra tarp tų pačių šalių, skyrėsi jų pagrindas – administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 ginčas kilo dėl Departamento įpareigojimo nebetaikyti pareiškėjo (toje byloje) atžvilgiu iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, atitinkamas įpareigojimas Departamentui 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu buvo nustatytas į ateitį.

Nebuvo tirta, ar pareiškėjas (toje byloje) nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. dirbo viršvalandinį darbą.

21. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo laikotarpiu tik keturi laikotarpiai (2013 m. kovo 11-16 d., 2014 m. kovo 10-15 d., 2014 m. balandžio 15-20 d., 2015 m. balandžio 27 d. - gegužės 1 d.) apėmė švenčių dienas, kuriomis dirbo šis pareiškėjas. Šiomis dienomis jo dirbtos valandos buvo išeliminuotos iš bendro per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko apskaitos, nes už darbą švenčių dienomis R. B. buvo apmokėta taikant dvigubą darbo užmokesčio tarifą ir papildomai mokėti už šį darbą (kaip viršvalandinį) taikant 1,5 tarifą nėra jokio pagrindo. Visi kiti R. B. nurodyti laikotarpiai buvo įvertinti rengiant 2016 m. balandžio 15 d. pažymas, tris laikotarpius jis nurodė neteisingai (jų atskaitos taškas buvo ne pirmadienis). Atsakovas pastebi, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, nei Darbo kodekse nėra reglamentuota, kaip turi būti apmokamas viršvalandinis darbas švenčių dienomis. Naginėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, kuriuo savo įstaigoms 2013 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 1D-8471(3) nurodė vadovautis ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kad, kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal Darbo kodekso 194 straipsnį, o šio kodekso 193 straipsnis netaikomas.

22. Pareiškėjai R. B., E. K., R. J., A. K. ir V. N. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, R. B. apeliacinį skundą išnagrinėti.

23. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog į jų pamainos laiką buvo įskaičiuojama 2 valandų pertrauka. Liudytojas teismo posėdžio metu patvirtino, kad rašytinio patvarkymo / įsakymo dėl tokios trukmės pertraukos nebuvo. Nei žodinis, nei rašytinis susitarimas dėl pertraukos nebuvo sudarytas. Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjai iš Departamento išeidavo tik Sprogmenų paieškos skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąrašuose nurodytu laiku, o kitu metu tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose, neatitiko realybės, kadangi pareiškėjai tarnybos tikslais vykdavo į kitus padalinius, pavyzdžiui, į sporto salę, ūkio dalies patalpas, vykdė viršininko pavedimus vedžioti tarnybinius šunis.

24. Pareiškėjų nuomone, administracinė byla Nr. A-457-520/2015 yra analogiško pobūdžio nagrinėjamai bylai. Pareiškėjai šia byla vadovaujasi siekdami įrodyti, kad jų darbo pobūdis nereikalauja darbo funkcijų vykdymą užtikrinti 24 valandas per parą. Skyriaus darbas ginčo laikotarpiu realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Pasibaigus Skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojamas, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu buvo neteisėtai taikyta 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, tuo pažeidžiant ne tik asmenų teisę į teisingą apmokėjimą už darbą, bet ir Statuto 29 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn., už darbą, viršijusį 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, t. y. viršvalandinį darbą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šalys nesutarė pirmiausiai dėl to, kuri darbo laiko norma – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) ar 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) – turėjo būti taikoma pareiškėjų atžvilgiu. Akcentuotina, jog Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu nei Darbo kodeksas įstatymu – Statutu. Statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“), nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Pareigūnų darbo ir poilsio režimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, pareigūnų valstybine pensija ir t. t.). Todėl negalima savaime sutapatinti pareigūnus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis.

28. Statuto 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3-5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias Statuto nuostatas, nurodo, jog, siekiant nustatyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, privalo egzistuoti įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, turi būti dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1/2012). Vien aplinkybė, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, nėra pakankama konkretaus pareigūno atžvilgiu taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3727/2011, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

30. Šiuo atveju R. B., E. K. ir R. J. Skyriuje ginčo laikotarpiu dirbo vyriausiaisiais specialistais, A. K. dirbo vyresniuoju specialistu, V. N. dirbo specialistu, vėliau – vyresniuoju specialistu. Šios pareigybės yra įvardytos Pareigybių sąrašo 3.3, 3.7 ir 3.11 punktuose. Visuose pareiškėjų pareigybių aprašymuose (I t., b. l. 157-169) įtvirtinta nuostata, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba pamaininį darbą, esant tarnybiniam reikalingumui, nepamaininį darbą. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ (II t., b. l. 44) 1.3 punktu Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė; šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės pagal Vyriausybės patvirtintą sąrašą priskirtos nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybėms, pareiškėjai realiai dirbo pamainomis, jų darbo laikas nustatytas įstaigos vadovo sprendimu (įsakymu). Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, jų atžvilgiu nebuvo visų sąlygų taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe sutinka.

31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pareiškėjams taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtame sprendime vertindamas Departamento Asmens apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijų nepertraukiamumą, pastebėjo, jog šias pareigas užimantys asmenys dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. nebuvo paskirtas nė vienas šias funkcijas vykdantis asmuo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtu laiku šias funkcijas atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, be to, esant reikalui, minėtas pareigas užimantys pareigūnai galėjo būti iškviečiami naktį, tai įforminant kaip darbo pratęsimą arba viršvalandinį darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga pareiškėjo R. R. pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjui R. R. taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

32. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, nes administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 vertintas darbo funkcijų atlikimas kitame Departamento struktūriniame padalinyje. Kita vertus, pareiškėjo R. R. ir pareiškėjų nagrinėjamoje byloje darbo laiko organizavimas yra labai panašus: ginčo laikotarpiu pareiškėjai dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. jų funkcijų jokie asmenys neatlikdavo, o, esant būtinybei, nakties metu būdavo iškviečiami patys pareiškėjai, tai įforminant kaip naktinį darbą. Atsakovas nenurodė jokių atvejų, kai nuo 22 val. iki 7 val. ar kitu laikotarpiu būtent pareiškėjų funkcijas būtų atlikę kitų struktūrinių padalinių pareigūnai, taip pat konkrečiai neįvardijo, kokie pareigūnai galėtų atlikti tokias itin specialių žinių ir gebėjimų, išvardytų pareiškėjų pareigybių aprašymuose, reikalaujančias funkcijas. 2016 m. birželio 2 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) E. K. nurodė atvejį, kai jis, bevykstant į pamainą, buvo pakviestas greičiau atvykti į įvykio vietą apžiūrėti rastą įtartiną daiktą, nes atvykę kito Departamento skyriaus pareigūnai be jo nieko negalėjo padaryti, atvažiavus daiktas buvo tik aptvertas juostomis. Taip pat pastebėtina, jog budėjimas namuose Skyriaus pareigūnams ginčo laikotarpiu nebuvo skirtas, tai patvirtino liudytojas Skyriaus viršininkas E. R.. Vadinasi, Skyriaus funkcijų vykdymas realiai buvo pertraukiamas.

33. Nors atsakovas tvirtino, jog Departamentas (jo skyrių visuma) vykdo vadovybės apsaugos funkciją, kuri, pagal Vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, turi būti užtikrinama 24 valandas per parą, o sprogmenų aptikimas, nustatymas ir neutralizavimas tėra šios funkcijos dalis, teisėjų kolegija nesutinka, kad tai sudaro pagrindą pareiškėjų vykdomas konkrečias funkcijas pripažinti nepertraukiamomis. Skyriaus funkcijos yra išdėstytos Skyriaus nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. V-396 (II t., b. l. 42-43), 5 punkte, taigi pats atsakovas atskyrė individualias savo struktūrinio padalinio funkcijas: planuoti, organizuoti ir vykdyti ginklų ir sprogmenų paiešką, identifikavimą ir lokalizavimą; koordinuoti bendrus ginklų ir sprogmenų paieškai pasitelktų pajėgų veiksmus bei kt.

Be to, nors Departamentas kaip visuma vykdo nepertraukiamą vadovybės apsaugos funkciją, dalies jo darbuotojų, įskaitant Skyriaus viršininką, darbas nebuvo organizuojamas pamainomis, o iš visų Departamento pareigūnų, dirbančių pamainomis, tik užimantiesiems Pareigybių sąraše įvardytas pareigybes gali būti nustatyta ilgesnė nei 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Tai, kad Laiko apskaitos ypatumuose nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių centrinių įstaigų vadovams suteikti įgaliojimai organizuoti pareigūnų darbo laiką, nepatvirtina, jog pareigūnai savo funkcijas vykdo nepertraukiamai.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į Departamento 2015 m. liepos 31 d. atsakymą R. B. (I t., b. l. 113-115), 2016 m. vasario 3 d. atsakymą E. K. (I t., b. l. 119-120), 2015 m. liepos 31 d. atsakymą R. J. (I t., b. l. 124-126), 2015 m. liepos 30 d. atsakymą A. K. (I t., b. l. 130-132) bei 2016 m. vasario 3 d. atsakymą V. N. (I t., b. l. 137-138), kuriais pareiškėjams atsisakyta apskaičiuoti ir sumokėti neapmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią už ginčo laikotarpiu dirbtus viršvalandžius, atsisakymą grindžiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktu išaiškinimu, kad darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu, todėl jie negalėjo remtis kito pareigūno atžvilgiu priimtu teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, jog pareiškėjų atžvilgiu gali būti taikoma 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, nes Departamento kaip visumos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, atmetami.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante [lot. iš anksto] žinomi teisės subjektams, inter alia [lot. be kita ko, įskaitant] žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

35. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo (sąlygos „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“ susiaurinimo, ją aiškinant ne pažodžiui ir sutapatinant su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu)) teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, jog pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų jų atžvilgiu taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

36. Teisėjų kolegija, analizuodama atsakovo argumentus dėl pareiškėjams suteiktos 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti, atkreipia dėmesį į tai, jog, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo jo argumentus šiuo aspektu, bet juos atmetė kaip neįrodytus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

37. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjai ir liudytojas (Skyriaus viršininkas) neigė atsakovo nurodytas aplinkybes apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Iš atsakovo pateiktų duomenų taip pat nematyti, jog susitarimas dėl 2 valandų pertrauktos pavalgyti ir pailsėti buvo sudarytas (vykdomas): pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose, išraše iš SOPKIS apie V. N. įėjimą / išėjimą (III t., 155-159), išraše iš registro apie ginklų pareiškėjams išdavimą / grąžinimą (III t., b. l. 160-167) bei kituose dokumentuose pietų pertraukos laikas nepažymėtas, atitinkami dėsningumai nepastebėti, išėjimų iš Departamento tikslas neužfiksuotas. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakyme Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ Departamento darbuotojams, nedirbantiems pamainomis, nustatyta tik 45 minučių trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Liudytojas paaiškino, kad pertrauka pavalgyti Skyriaus darbuotojams buvo suteikiama vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgiant į užimtumą atitinkamu metu, pareigūnai kartais tiesiog pavalgydavo vietoje. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išminusavimo iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo ir 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius, susikaupusius pareigūnui dirbant Departamento Išankstinės apsaugos skyriuje. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjams darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jie naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jie tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjų neišdirbtam darbo laikui.

38. Atsakovo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų bylai reikšmingų įrodymų, nepateikė surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, neįvertino visų atsakovo argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (86 str. 3 d.). ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtinta teisėjo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

39. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra pagrindo. Liudytojas E. R. teismo posėdžio metu buvo apklaustas atsakovo iniciatyva, atsakovas pirmosios instancijos teismo neprašė liudytojais iškviesti kitus asmenis, apklaustinų asmenų neįvardijo ir apeliaciniame skunde. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Departamento Pastatų apsaugos skyriaus Turniškių rezidencijų komplekse 2014-2015 m. darbo ir budėjimo grafikus (IV t., b. l. 10-26), patvirtinančius, kad šio skyriaus funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, tačiau konstatavus, jog nuo 22 val. iki 7 val. pareiškėjų funkcijų neperimdavo jokie kiti darbuotojai, be kita ko, Departamento Pastatų apsaugos skyriaus pareigūnai, duomenys apie pastarųjų pareigūnų funkcijų nepertraukiamumą nebuvo teisiškai reikšmingi. Atsakovas nepateikė ir nenurodė jokių kitų duomenų (dokumentų), kurie būtų galėję turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimui, bet šio teismo nebuvo ištirti ar išreikalauti. Be to, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjams ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjai piktnaudžiavo jiems suteiktomis pertraukomis ir ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjų neišdirbtu darbo laiku. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai išnagrinėjo.

40. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde teigia, kad, apskaičiuojant jam ginčo laikotarpiu susidariusius viršvalandžius, buvo neteisėtai išeliminuotos valandos, dirbtos valstybinių švenčių dienomis, t. y. už jas apmokėta kaip už šventines dienas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal Statuto 38 straipsnio 1 dalį, pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą apmokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog už nakties ir viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Šios įstatymo nuostatos neįtvirtina taisyklės, kad valstybės tarnautojams (pareigūnams) turi būti mokama tris su puse karto daugiau dėl to, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) dirba viršvalandinį darbą tą pamainą, kuri, pagal Darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalį, yra laikoma švenčių diena, t. y. kai viršvalandinis darbas patenka į įstatymo nustatytą švenčių dieną. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, už tokį darbą mokama pagal Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 2 dalį, o šio straipsnio 3 dalis netaikytina (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2040-520/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-662/2017). Byloje nėra ginčo, kad apskaičiuojant R. B. tekusius viršvalandžius išeliminuotos valandos buvo apmokėtos kaip darbas švenčių dienomis (dvigubai). R. B. nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad, jam mokant dvigubą atlyginimą už viršvalandinį darbą švenčių dienomis, už jo atliktą darbą buvo apmokėta neteisingai. Todėl pripažintina, kad visa ginčo laikotarpiu susikaupusi R. B. neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam buvo priteista pirmosios instancijos teismo sprendimu.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. ir atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys