2023-03-29 Nr. AB-7113-3-61-3-10411-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-215-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10411-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. gruodžio 9 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-27822-2022 (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo procesinį prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2023 m. sausio 5 d. nutartyje nutarė pareiškėjo skundą atsisakyti priimti ir išaiškinti, kad Nutarimas gali būti skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsniu, nustatė, kad iš prie pareiškėjo skundo pridėto Nutarimo nuorašo matyti, jog jis surašytas administracinio nusižengimo byloje už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 428 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą. Nutarime paaiškinta, kad šio nutarimo apskundimo tvarka nustatyta ANK 621–623 straipsniuose. Teismas, vadovaudamasis šiais straipsniais, taip pat ANK 589 straipsnio 49 punktu, 615 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pagal ANK 622 straipsnio 1 dalį, ANK 615 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų nutarimai administracinių nusižengimų bylose gali būti apskųsti apylinkės teismui pagal institucijos buvimo vietą.

Teismas, vadovaudamasis tuo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, gali Nutarimą apskųsti bendrosios kompetencijos teismui, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismui.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) sustabdyti skundo priėmimo procesą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti teisės klausimą, ar ANK 615 straipsnio 1 dalis, 622 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 6 straipsniui, 7 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai; 3) pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos, išnagrinėjusios pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nusikalstamos veikos dėl aplaidžiai išnagrinėto teisėto ir pagrįsto pareiškėjo skundo priėmimo klausimo, dėl priimtos neteisėtos ir nepagrįstos 2023 m. sausio 5 d. nutarties, dėl nusikalstamai aplaidaus įstatymų suteiktų įgaliojimų viršijimo, dėl priešingo veikimo teismui įstatymų nustatytam tikslui; 4) Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pirmininkei teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos drausmės komisijai dėl teisėjai, išnagrinėjusiai pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, drausmės bylos iškėlimo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad ji priimta nekompetentingos teisėjos, yra neteisinga, neteisėta, nepagrįsta ir nemotyvuota. Jis teigia, kad jo skundas yra susijęs su viešuoju administravimu, nes subjektas, surašęs Nutarimą, yra valdžios funkcijų vykdytojas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, spręsdama pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, turėjo taikyti ne skundo atsisakymo institutą, bet ABTĮ 22 straipsnyje nustatytą tvarką. Spręsdama šį klausimą teisėja turėjo sustabdyti šio klausimo nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, ar ANK 615 straipsnio 1 dalis, 622 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5–7 straipsniams, 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai ir konkrečiai susijusiam klausimui dėl konstitucinės žmogaus teisės į teisminę gynybą varžymo draudimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta pareiškėjo skundą atsisakyti priimti, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo, t. y. ABTĮ nustatyta tvarka, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčija Nutarimą, priimtą administracinio nusižengimo byloje, vadovaudamasi Nutarimo apskundimo tvarka, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėjas atskirajame skunde su tokia teismo išvada nesutinka, laikydamasis pozicijos, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pažeidė proceso teisės normas, Nutarimas turi būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes pareigūnas, priėmęs Nutarimą, vykdė valdžios funkcijas, o tai reiškia, kad pareiškėjas ginčą kelia viešojo administravimo srityje.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriuos nustatęs administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš jų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas.

Skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t. y. pareigų nevykdymo) nagrinėti įsteigti administraciniai teismai (Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 1 str. 1 d.). Šių teismų kompetenciją nustato ABTĮ (ABTĮ 1 str. 1 d.) ir kiti įstatymai (Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 1 str. 2 d.). Administraciniai teismai įsteigti nagrinėti bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje patikslinta, jog administracinis teismas sprendžia būtent viešojo administravimo srities ginčus, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT) išaiškinta, jog administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas (žr., pvz., 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-127-520/2017). Viešojo administravimo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) – tai teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

ABTĮ 18 straipsnio išvardytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtos bylos, kurios yra priskirtos, pavyzdžiui, bendrosios kompetencijos teismams. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines, baudžiamąsias ir administracinių nusižengimų bylas. Atitinkamai Teismų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apylinkės teismas yra pirmoji instancija administracinių nusižengimų byloms. Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT yra ne kartą paminėjęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Byloje nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad pareiškėjo skundžiamas Nutarimas priimtas administracinio nusižengimo byloje, o jo apskundimo tvarkoje nurodyta, kad Nutarimas gali būti skundžiamas ANK 621–623 straipsniuose nustatyta tvarka, pagal kurią nutarimai administracinių nusižengimų bylose skundžiami apylinkės teismui pagal institucijos, kuri priėmė skundžiamą nutarimą, buvimo vietą. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas (atitinkamai įvertinant ir šį nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmusių institucijų pareigūnų įgaliojimus bei veiksmus) nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-573-575/2019, nurodytą 2023 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-148-463/2023).

Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliamas ginčas yra kilęs ne viešojo administravimo srityje, kaip deklaratyviai atskirajame skunde teigia pareiškėjas, tačiau, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, yra kilęs ANK reguliuojamų teisinių santykių srityje, o tokie ginčai priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Pareiškėjas atskiriama skunde nepateikė jokių teisinių argumentų, sudarančių pagrindą nesilaikyti aptarto teisinio reglamentavimo, nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos dėl nutarimų, priimtų administracinių nusižengimų bylose, apskundimo. Vien tai, kad Nutarimą yra priėmusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji specialistė, t. y. atitinkamos institucijos pareigūnė, nereiškia, kad Nutarimas turi būti skundžiamas administraciniam teismui.

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, pagrįsti pareiškėjo subjektyviu proceso teisės normų aiškinimu, nekeičia išdėstyto teisinio vertinimo dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad Nutarimas turi būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui padarė, taikydamas, be kita ko, ANK 615 straipsnio 1 dalį („Administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėja šio kodekso 589 straipsnyje nurodytos institucijos, kurių pareigūnai atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir surašė administracinio nusižengimo protokolą.“) ir 622 straipsnio 1 dalį („Šio kodekso [ANK] 615 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų nutarimai administracinių nusižengimų bylose gali būti apskųsti apylinkės teismui pagal institucijos buvimo vietą.“).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad šios teisės normos, kurias, kaip nustatyta, taikė pirmosios instancijos teismas, varžo jo teisę kreiptis į teismą, todėl pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ANK 615 straipsnio 1 dalis ir 622 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui (Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), 6 straipsniui (Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija), 7 straipsniui (Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), 29 straipsniui (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu), 30 straipsnio 1 daliai (Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą).

Sprendžiant šį pareiškėjo prašymą primintina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, tik jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinis tam tikrų teisių užtikrinimas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų įgyvendinimo sąlygas, inter alia (be kita ko) priimamų sprendimų apskundimo tvarką. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, teisėjų kolegijai nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl ANK 615 straipsnio 1 dalies ir 622 straipsnio 1 dalies atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ABTĮ įtvirtintas proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui ginti galimai jo pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus ANK nustatyta tvarka, kaip teisingai pareiškėjui išaiškino ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad pareiškėjas Nutarimą gali apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, taip pat įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė pagrindo kreiptis į prokurorą, teikti prašymą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkams dėl teisėjai, išnagrinėjusiai pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, drausmės bylos iškėlimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis