2020-10-07 Nr. AB-18744-3-64-3-00526-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2175-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00526-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 30 d. buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo kalinamas kameroje, kur dėl ploto trūkumo teko visą laiką sėdėti ar gulėti, karantino kamerose, į kurias patekdavo, atvykęs į Šiaulių TI, buvo nešvaru, po dušo reikėjo eiti per lauką į kitą patalpą, sanitarinis mazgas gyvenamojoje kameroje buvo atskirtas nedidele sienele, tad nebuvo užtikrinamas privatumas, kamerose nebuvo aliarminio mygtuko, kamerose įrengta ventiliacijos sistema, tačiau ji neveikia, dėl ko kamerose trūko oro, pastoviai dvokė, apšvietimas buvo netinkamas, nes nebuvo natūralaus apšvietimo, į antro aukšto gultus nebuvo kopėtėlių. Dėl to jis patyrė ilgalaikes dvasines, psichologines, fizines kančias, apatiją, silpnumą, diskomfortą, agresiją, pažeminimą. Pareiškėjas prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 2350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui teko nuo 4,3 kv. m iki 21,5 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl visomis pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienomis kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, o atsižvelgiant į tai, jog minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad teisės aktuose nėra imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą, tačiau Šiaulių TI sanitarinis mazgas yra atitvertas iš visų keturių pusių. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, todėl akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

6. Atsakovo atstovo nuomone, kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normoje 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) įtvirtinti reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

7. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 29 galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta, o kameroje Nr. 46 apšvieta tinkama.

8. Pasisakydamas dėl laikino sulaikymo patalpų, atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo laikymas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, kas pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.

9. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad į dušą asmenys vedami per atvirą lauką, atsakovas nurodė, jog asmenys sanitariniam švarinimui vedami pro stoginę, kuri atitverta metaline sienele, apsaugančia nuo vėjo bei kritulių.

10. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad nenustačius dėl ginčo laikotarpiu Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. 11. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 30 d. 2019 m. balandžio 11 d. pažymoje Nr. 60/09-13236 „Dėl A. M.“ nurodyta kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 63, Nr. 29 ir Nr. 46 kalinamas 14 dienų, kameroje buvo 1–5 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 4,3 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

13. Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. pažymoje Nr. 60/09-14299 nurodoma, jog asmenys sanitariniam švarinimui vedami per stoginę, kuri atitverta metaline sienele nuo kritulių ir vėjo. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad po dušo reikėjo eiti per lauką į kitą patalpą.

14. Teismas, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, nustatė, jog tualetai nuo kameros atskirti OSB ar mūrine sienele: kameroje Nr. 29 – 2,28 m aukščio, kameroje Nr. 46 – 2,30 m aukščio, kameroje Nr. 63 – 2,34 m aukščio. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl sanitarinių mazgų įrengimo.

15. Pasisakydamas dėl kopėtėlių įrengimo, teismas pažymėjo, kad jų buvimo būtinumo teisės aktai nereglamentuoja.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2019 m. balandžio 10 d. pažymoje Nr. 61/04-989 „Dėl A. M.“ nurodyta, kad pareiškėjas A. M. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 30 d. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istoriją, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių TI gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kamerose, pareiškėjas nenurodė.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms yra iš dalies patvirtinti, kadangi teismas nustatė, jog kameroje Nr. 29, kur pareiškėjas buvo 7 dienas, buvo netinkamas apšvietimas – veikė tik dvi lempos iš keturių.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl aliarminio mygtuko nebuvimo nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentus dėl iškvietimo mygtuko įrengimo teismas atmetė.

20. Teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, bylos faktines aplinkybes ir nustatytą pažeidimą (apšvietimo trūkumas), konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti.

III. 21. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino baldų ir sanitarinio mazgo įtakos laisvam kameros plotui, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui tekusį kameros plotą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jį laikė kartu su sergančiais asmenimis, todėl jos galėjo užsikrėsti ligomis.

24. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad, įvertinus pareiškėjo atžvilgiu nustatytą pažeidimą, susijusi su jo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgiant į jo trukmę ir į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pažeistos teisės pripažinimas yra pakankamas apginti pažeistas pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už jo kalinimą Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kameroje Nr. 29 dirbtinis apšvietimas buvo per mažas, veikė tik dvi lempos iš keturių, pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino baldų ir sanitarinio mazgo įtakos laisvam kameros plotui, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui tekusį laisvą kameros plotą. Be to, pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas su sergančiais asmenimis, dėl ko jam kilo rizika susirgti.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas, t. y. tik atsižvelgiant į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus (aplinkybes). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo argumentus dėl jam tekusio kameros ploto, dėl laikymo kartu su sergančiais asmenimis, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą, skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl to, kad jis buvo laikomas su sergančiais asmenimis, todėl šių argumentų (aplinkybių) nevertino ir negalėjo vertinti pirmosios instancijos teismas.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).

32. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, konstatuoja, kad neturi pagrindo vertinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą naują argumentą (aplinkybę), todėl dėl to nepasisako.

33. Pasisakydama dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio kameros ploto, teisėjų kolegija nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, iš jų – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

34. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos (b. l. 27) nustatyta, kad pareiškėjui, kalint kamerose Nr. 29, Nr. 46 ir Nr. 63, teko nuo 4,3 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Įvertinusi sanitarinio mazgo plotus atitinkamose kamerose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atėmus sanitarinio mazgo plotą iš kameros ploto, pareiškėjui tenka daugiau negu 3 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjui tekęs kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

35. Pasisakydama dėl HN 134:2015 pažeidimo, teisėjų kolegija nurodo, kad nėra ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas 7 dienas buvo laikomas kameroje Nr. 29, kuri neatitiko HN 134:2015 12 ir 14 punktų reikalavimų, t. y. pareiškėjui trūko apšvietimo, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

36. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

38. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

39. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl byloje nustatytų jo teisių pažeidimų (kameroje Nr. 29 buvusio netinkamo apšvietimo) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad dėl to jam skaudėjo akis, tačiau iš pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 8) matyti, kad su nusiskundimais dėl akių ligų jis į gydytojus nesikreipė. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai ir teisėtai nepriteistas.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė