2013-02-26 Nr. AB-123-3-64-3-00336-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-434/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00336-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 25/04-1446, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus, ir priteisti jam 5000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 2, 11) teigė, kad drausminė nuobauda už kameros antro aukšto gulto lentos sugadinimą jam paskirta nepagrįstai, neištyrus visų reikšmingų aplinkybių. Neneigė skundžiamame nutarime nurodytu laiku buvęs 37 kameroje, bet teigė, kad gulto lenta buvo sugadinta jau jį įkeliant į kamerą, tačiau niekas to netikrino ir nefiksavo. Nurodo nebuvęs informuotas, kad apie tai būtina pranešti izoliatoriaus administracijai. Jį patalpino į netvarkingą kamerą, o paskui nepagrįstai ir nubaudė, su vidaus tvarkos taisyklėmis nesupažindino. Apie nubaudimą sužinojo jau būdamas Lukiškių kalėjime, patyrė šoką dėl neteisėto nubaudimo, taip pat ir dėl to, kad negalėjo nusipirkti maisto produktų. Patirtą neturtinę žalą įvertino 5 000 litų ir prašė ją priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 50–52) paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 2 d. apie 7.50 val. rytinio patikrinimo metu korpuso vyresnysis pastebėjo, kad kameroje Nr. 37 ant antrojo aukšto gulto nėra lentos. Nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2011 m. spalio 28 d. 13.30 val. ir apgyvendintas kameroje Nr. 37. Prieš jį kameroje gyvenęs V. L. 2011 m. spalio 28 d. 11.45 val. buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. 37-oje kameroje pareiškėjas buvo vienas. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr.4/07-130161, 161 punktu, kamerų techninė priežiūra atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per dvi dienas. Tikrinant 37 kamerą 2011 m. spalio 27 d. pastabų dėl antro aukšto gulto nebuvo, taigi gultas nebuvo sulaužytas. Pastabų nebuvo užfiksuota ir laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. Nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas kasdien buvo paskiriamas kameros budėtoju ir pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr.1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7.4 punktą turėjo pareigą apie sugadintą gyvenamojoje patalpoje esantį įstaigos turtą nedelsiant informuoti įstaigos administraciją, tačiau šios pareigos neatliko. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl šios nuobaudos, 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2S-827 nustatė, kad nuobauda paskirta pagrįstai ir paliko ją galioti.

Dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius veikė tinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, todėl nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių žalą patvirtinančių įrodymų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr.4/07-130161, 161 punktu, ir Aprašo 7.4 punktu, konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius teisingai ir teisėtai, veikdamas savo kompetencijos ribose, nepraleidęs nustatyto nuobaudų skyrimo termino ir tvarkos, skundžiamu nutarimu nubaudė R. V., o Kalėjimų departamentas 2012 m. vasario 29 d. išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir nustatęs, kad nuobauda paskirta pagrįstai, paliko galioti skundžiamą nutarimą. Nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą, remiantis pareiškėjo nurodytais motyvais. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo aiškinimą, kad apie vidaus tvarkos taisykles jis nebuvo informuotas ir jų nežinojo, nustatęs, kad R. V. iš viso du metus praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o ne buvo į jį atvežtas pirmą kartą.

Teismas pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei, kaip vienai iš civilinės atsakomybės rūšių, atsirasti (LR CK 6.246–6.249, 6.271 straipsniai) būtina šių sąlygų visuma – neteisėtas veiksmas ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Konstatavus, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius nubausdamas R. V. elgėsi teisėtai ir pagrįstai, neturtinei žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą 5000 litų neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 87) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas yra supažindintas su Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr.1/01-205. Be to, nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio jis atlikinėjo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

2. Teismas į posėdį neiškvietė liudytojo V. L., kuris galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybes dėl sulaužyto gulto kameroje Nr. 37.

3. Teismas neįvertino, kad nuobauda paskirta praleidus įstatymo nustatytus terminus. Tarnybinis pranešimas dėl sugadinto gulto surašytas 2011 m. lapkričio 2 d., tyrimas nebuvo atliekamas, o nuobauda paskirta 2011 m. lapkričio 15 d., pareiškėjui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92–94) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr.1/01-205 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašas yra skelbiamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose (Aprašo 11 punktas), taigi nuteistiesiems visuomet prieinamas ir žinomas. Be to, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą atvyko 2010 m. rugpjūčio 6 d. ir kaip visi naujai atvykusieji supažindintas su vidaus tvarka. Esminiai suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos principai 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr.1/01-205 patvirtintu Aprašu nebuvo pakeisti, todėl nėra pagrindo atskirai supažindini nuteistųjų su konkrečiu įsakymu.

2. Drausminė nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad jis nevykdė savo pareigos, įtvirtintos Apraše. Pareigos nevykdymo ir dėl to paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo faktui nustatyti byloje surinkta pakankamai įrodymų. Be to, sulaužyto gulto atsiradimo priežasčių išaiškinimas nėra susijęs su drausminės nuobaudos skyrimo apeliantui pagrindu – pareigos nevykdymu. Todėl liudytojo V. L. apklausa nebūtų buvusi reikšminga skundo išnagrinėjimui.

3. Nuobauda pareiškėjui paskirta po atlikto tyrimo, remiantis Socialinės reabilitacijos skyriaus 2011 m. lapkričio 11 d. išvada Nr. 20/01-2263, nepraleidus Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 25/04-1446, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010).

BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – tausoti pataisos įstaigos turtą (BVK 110 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010). Vadovaujantis BVK 142 straipsniu laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos šiame straipsnyje numatytos nuobaudos, tarp jų – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2011 m. spalio 28 d. 13.30 val. ir apgyvendintas kameroje Nr. 37. Prieš jį šioje kameroje gyvenęs V. L. 2011 m. spalio 28 d. 11.45 val. buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. 37-oje kameroje pareiškėjas buvo vienas. 2011 m. lapkričio 2 d. apie 7.50 val. rytinio patikrinimo metu korpuso vyresnysis pastebėjo, kad kameroje Nr. 37 ant antrojo aukšto gulto nėra lentos. 2011 m. spalio 27 d. tikrinant 37 kamerą pastabų dėl antro aukšto gulto nebuvo, taigi gultas nebuvo sulaužytas. Pastabų nebuvo užfiksuota ir laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Skundžiamame 2011 m. lapkričio 15 d. nutarime nurodyta, kad pareiškėjas R. V. 2011 m. lapkričio 2 d. padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – būdamas kameroje Nr. 37, sugadino kameros antro aukšto gulto lentą, t. y. pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei Aprašo 7.4 punktą. Iš šių nuostatų formuluočių matyti, jog skundžiamu 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimu nuobauda pareiškėjui paskirta ne už kameros antro aukšto gulto lentos sugadinimą, o už Aprašo 7.4 punkte nustatytos pareigos apie sugadintą gyvenamojoje patalpoje esantį įstaigos turtą nedelsiant informuoti įstaigos administraciją nevykdymą, nes nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas kasdien buvo paskiriamas kameros budėtoju ir turėjo šią pareigą vykdyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BVK 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam nustatytų pareigų (režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-224/2013).

Pareiškėjas teigia, jog nebuvo informuotas, kad apie tai būtina pranešti izoliatoriaus administracijai, taip pat nurodo, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas yra supažindintas su Aprašu. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo aiškinimą, kad apie vidaus tvarkos taisykles jis nebuvo informuotas ir jų nežinojo, nes pareiškėjas iš viso du metus praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o ne buvo į jį atvežtas pirmą kartą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis Aprašo 11 punktu, šis Aprašas yra skelbiamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose, t. y. ir kamerose, kuriose nustatyta tvarka apgyvendinami suimtieji (nuteistieji). Be to, naujai į Šiaulių tardymo izoliatorių atvykę suimtieji yra supažindinami su aktualia informacija apie laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas bei suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir atsakomybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo atvežtas ne pirmą kartą: pirmą kartą pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2010 m. rugpjūčio 6 d., antrą kartą – 2011 m. spalio 28 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas apie turimas pareigas buvo informuotas ir apie jas žinojo.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nuobauda paskirta praleidus įstatymo nustatytus terminus, nes tarnybinis pranešimas dėl sugadinto gulto surašytas 2011 m. lapkričio 2 d., tyrimas nebuvo atliekamas, o nuobauda paskirta 2011 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui nedalyvaujant. BVK 143 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies nustatyta, kad nuobauda suimtajam turi būti paskirta ne vėliau kaip per 10 parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo padarymo dienos. Kadangi nuobauda pareiškėjui paskirta ginčijamu 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimu, kuris priimtas remiantis Socialinės reabilitacijos skyriaus 2011 m. lapkričio 11 d. išvada Nr. 20/01-2263 „Dėl kameroje Nr. 37 sulaužytos gulto lentos“, t. y. atlikus tyrimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuobauda pareiškėjui paskirta nepraleidus nustatyto termino.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas į posėdį neiškvietė liudytojo V. L., kuris, pasak pareiškėjo, galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybes dėl sulaužyto gulto kameroje Nr. 37. Kaip jau minėta, ginčijamu Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimu pareiškėjui nuobauda paskirta už BVK 110 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir Aprašo 7.4 punkte nustatytų pareigų nesilaikymą. Kadangi laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam nustatytų pareigų (režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam BVK 142 straipsnyje nustatytas nuobaudas (tarp jų ir draudimą iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui liudytojo apklausa nebūtų buvusi reikšminga.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčijamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 25/04-1446, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra siejamas su minėtos nuobaudos paskyrimo tariamu neteisėtumu, todėl šis reikalavimas laikytinas išvestiniu iš pirmojo reikalavimo. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė šoką dėl neteisėto nubaudimo, taip pat ir dėl to, kad negalėjo nusipirkti maisto produktų. Patirtą neturtinę žalą įvertina 5 000 litų ir prašo ją priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, nubausdamas pareiškėją elgėsi teisėtai ir pagrįstai, neturtinei žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą 5000 litų neturtinę žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė