2017-02-08 Nr. AB-3120-3-61-3-04774-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-203-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04744-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/5-4)17U-2602 „Dėl daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei B. P.“; 2) sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimą dėl pareiškėjos grąžinimo į (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas teismo sprendimas dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo; 3) suteikti galimybę neišvykstant legalizuoti buvimą Lietuvos Respublikoje, leisti pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl galimybės tęsti studijas Mykolo Romerio universitete.

Kadangi pareiškėjos skundas atitiko ne visus Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi nustatė terminą iki 2017 m. sausio 5 d. pašalinti skundo trūkumus: pateikti įrodymus, patvirtinančius ginčijamo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo gavimo datą, arba prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, sumokėti žyminį mokestį arba prašyti atleisti nuo šio mokesčio mokėjimo, patikslinti skundą aiškiai nurodant, kokie sprendimai yra skundžiami, taip pat nurodyti motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėja 2017 m. sausio 3 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/5-4)17U-2602 „Dėl daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei B. P.“; 2) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 10-SP9-131 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės B. P. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 6 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 10-SP9-131, o kitą skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo išaiškinta, jog ji turi pateikti įrodymus, kad terminas skundui dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo paduoti nėra praleistas, arba pateikti prašymą atnaujinti šį terminą. Pareiškėja, tikslindama skundą, nurodė, kad termino skundui paduoti nepraleido, su šiuo sprendimu buvo supažindinta tik 2016 m. lapkričio 30 d. Teismas kritiškai vertino šį argumentą, nes pareiškėjos paaiškinimai nebuvo nuoseklūs. Pareiškėja pirminiame skunde teigė, kad šį sprendimą gavo 2016 m. lapkričio 16 d. elektroniniu paštu, jį pareiškėjai išvertė pažįstamas asmuo, 2016 m. lapkričio 28 d. jie kartu nuėję į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos išsiaiškinti situaciją. Tuo tarpu patikslintame skunde pareiškėja nurodė, kad apie minėtą sprendimą ji sužinojusi tik 2016 m. lapkričio 29 d., kai jai paskambino pažįstamas (duomenys neskelbtini) pilietis, o supažindinta su sprendimu buvo tik 2016 m. lapkričio 30 d. Teismas vertino, kad pareiškėja su ginčijamu sprendimu supažindinta buvo 2016 m. lapkričio 16 d., todėl praleido skundo padavimo terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas atsisakė priimti skundo dalį dėl minėto sprendimo panaikinimo.

II. Pareiškėja B. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/5-4)17U-2602, ir pareiškėjos skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė neteisėtą sprendimą. Paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. ji buvo priimta į Lietuvos edukologijos universiteto Filologijos fakultetą, gavusi nacionalinę D vizą, atvyko į Lietuvą 2016 m. rugsėjo 12 d. Pradėjusi studijas, pareiškėja netrukus suprato, kad studijos neatitinka jos lūkesčių, todėl nutarė pakeisti universitetą ir, sumokėjusi mokestį už vienerius mokslo metus, 2016 m. rugsėjo 20 d. buvo priimta į Mykolo Romerio universiteto Socialinės gerovės fakultetą. Neatsižvelgiant į tai, ginčijamu Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimu panaikinta pareiškėjos viza, motyvuojant tuo, kad Lietuvos edukologijos universitetas pareiškėją išbraukė iš studentų sąrašų. Pareiškėjai išaiškinta, jog ji turinti išvykti iš Lietuvos, kreiptis į ambasadą pateikiant tuos pačius dokumentus, tik su kito universiteto pavadinimu, ir tik po to vėl galės atvykti į Lietuvą tęsti studijų. Priimant sprendimą dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos, pareiškėja nedalyvavo, jai nesuteikta teisė pateikti papildomą informaciją ir paaiškinimus, sprendimas priimtas formaliai, neatsižvelgus į visas faktines aplinkybes, pareiškėjos ryšius su Lietuva, taip jai neteisėtai suvaržant teisę tęsti mokslą, už kurį pareiškėja yra sumokėjusi, patiriamos kitos išlaidos. Pabrėžė, kad tiek sprendimas panaikinti vizą, tiek sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos turi būti nagrinėjami kartu, nes sprendimas išsiųsti iš Lietuvos yra sprendimo panaikinti vizą pasekmė. Pareiškėjos teigimu, su ginčijamu Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimu ji susipažino tik 2016 m. lapkričio 30 d., elektroniniu paštu šis sprendimas nebuvo gautas, jis buvo išsiųstas į (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), įsigaliojusiu 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/5-4)17U-2602, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą, jo neatnaujinus (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Visuotinai pripažįstama, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-885-502/2015). Viena iš tokių sąlygų yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 138 straipsnį, užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Bylos duomenys patvirtina, jog skundžiamas sprendimas 2016 m. lapkričio 15 d. buvo išsiųstas pareiškėjai jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 29), apie šio sprendimo priėmimą 2016 m. lapkričio 15 d. elektroniniu paštu taip pat informuotas Lietuvos edukologijos universitetas (b. l. 25). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminą, nes ši pirminiame skunde nurodė, jog 2016 m. lapkričio 16 d. elektroniniu paštu gavo laišką lietuvių kalba, kurį išvertus sužinojo, kad tai sprendimas dėl vizos panaikinimo.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjos patikslintame skunde pateiktą paaiškinimą, kad pareiškėjai 2016 m. lapkričio 29 d. paskambino iš (duomenys neskelbtini) ir pranešė apie gautą laišką lietuvių kalba, t. y. šioje byloje ginčijamą sprendimą, su kuriuo faktiškai buvo supažindinta 2016 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad elektroninio laiško 2016 m. lapkričio 16 d. negavusi, ši aplinkybė pirminiame skunde nurodyta dėl neteisingo vertimo į lietuvių kalbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, negalima vienareikšmiškai sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kaip minėta, ginčijamas sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjos namų adresu bei universitetui elektroniniu paštu, duomenų, kad šis sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjai elektroniniu paštu, teismas nenustatė ir į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, siekdamas patvirtinti šią aplinkybę, nesikreipė. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad priimant ginčijamą sprendimą pareiškėja gyveno Lietuvoje (b. l. 11). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos aiškinimas, jog apie šį sprendimą sužinojo, kai artimieji iš (duomenys neskelbtini) ją informavo apie gautą pašto siuntą, yra logiškas ir nuoseklus.

Pareiškėja nurodo, kad su sprendimu faktiškai buvo supažindinta 2016 m. lapkričio 30 d., tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė, o teismas taip pat nesiaiškino, ar ši informacija atitinka tikrovę. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamam aplinkybių vertinimui, būtina surinkti daugiau objektyvių duomenų neginčijamai išvadai dėl to, kada pareiškėjai buvo įteiktas ginčijamas sprendimas, padaryti. Pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti minėtus įrodymus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, teismas taip pat privalo būti aktyvus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, naikintina ir skundo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo priėmimo klausimas perduotinas šiam teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė