2018-05-09 Nr. AB-9123-3-61-3-04435-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1559-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04435-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. spalio 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, jog kameros buvo perpildytos, dėl to jis negalėjo pajudėti ir pasimankštinti, jam trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, taip pat dažnai kildavo konfliktai. Be to, teigė, kad kamerų sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir tekdavo valgyti iš riebaluotų indų. Nors pareiškėjas kasdien eidavo pasivaikščioti po vieną valandą, tai jo sveikatai ir būsenai teigiamų rezultatų nedavė. Tuo tarpu įstaigos darbuotojai į žodinius pareiškėjo skundus nereaguodavo ir jų neregistruodavo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 0,96 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

4.2. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.

4.3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4.4. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti.

4.5. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

4.6. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

4.7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

4.8. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

4.9. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

4.10. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyrius įstatymų nustatyta tvarka priima, registruoja ir pateikia nagrinėjimui suimtųjų bei nuteistųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus, adresuotus įstaigos administracijai. Taigi, pareiškėjo teisė kreiptis į įstaigos administraciją nebuvo varžoma.

4.11. Lukiškių TI-K pabrėžė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

4.12. Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 0,96 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

5. Vėliau pateiktuose rašytiniuose atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (b. l. 35–40) pareiškėjas papildomai pakomentavo Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimo, ventiliacijos, priemonių kameroms tvarkyti ir kt. bei prašė tenkinti jo skundą, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu (b. l. 46–49) pareiškėjo skundą atmetė ir netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų.

7. Visų pirma, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstyti viename dokumente (skunde), o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose ar išsakomos žodžiu teismo posėdžio metu (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-1064/2014). Atitinkamai teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, vadovavosi būtent skunde nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais.

8. Šiame kontekste teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį kyla nustačius visumą CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Šiuo aspektu pabrėžė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Tuo tarpu pareiškėjas neginčija Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, o teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Atitinkamai teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas visą ginčui aktualų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį kameroje buvo laikomas vienas. Teismas pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas vieną dieną atvykdavo į Lukiškių TI-K, o kitą dieną išvykdavo, t. y. vykdavo tranzitu. Be to, atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, tačiau iš jų matyti, kad patikrinimai atlikti ne tose kamerose, kuriose tuo metu pareiškėjas buvo laikomas, arba ne tuo metu, kuriuo pareiškėjas jose buvo laikomas.

Kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų sąlygų, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kamerų būklės teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas kartu akcentavo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, iš kurių jis kildina jam padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais.

Net jeigu ir būtų buvę tam tikri teisės aktų pažeidimai, jie būtų tęsęsi ypač trumpą laiką, kadangi pareiškėjas per Lukiškių TI-K vykdavo tranzitu. Teismas papildomai pabrėžė, kad iš pareiškėjo skundo matyti, jog jis tam tikras aplinkybes skunde nurodo melagingai: pavyzdžiui, nurodo, jog kamerose buvo laikomas su 2–5 asmenimis, nors visą laiką buvo laikomas vienas. Taigi, pareiškėjui nepateikus objektyvių duomenų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog jos iš tikrųjų egzistavo.

Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestinas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Be to, teismas nurodė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo ir konstatuoti, jog pareiškėjo nurodyti padariniai, t. y. žala, atsirado dėl atsakovo atstovo veiksmų.

9. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 0,96 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą, bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (rėmėsi LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas.

III. 10. Pareiškėjas Ž. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54–55), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimu ir prašo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba tenkinti jo skundą bei priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurias jis išdėstė savo skunde. Šiuo aspektu akcentuoja, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai ir neužtikrino pakankamo privatumo, be to, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, kadangi jame nebuvo tinkamos ventiliacijos, o išvėdinti kamerą per langą nebuvo galimybės, nes dėl prie lango įrengtų grotų jis neatsidarė. Taip pat tvirtina, kad kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, nuo lubų į maistą krito tinkas.

11. Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 58–61) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. spalio 3 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

13. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurias jis išdėstė savo skunde.

14. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai. Nors, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, vis dėlto teismo aktyvumas ir galios negali būti beribės. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų. Teismas pats neturėtų spręsti dėl skundo dalyko, nes tai taip pat galėtų sukelti abejonių teismo nešališkumu, pažeistų rungimosi, dispozityvumo principus (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014).

15. ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis numato, jog pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos; tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalys, be kita ko, turi teisę duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1–4) negrindė aplinkybėmis dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimo, netinkamo vėdinimo ir kt., kurias akcentuoja apeliaciniame skunde, o jo atsikirtimų į atsakovo atsiliepimą (b. l. 35–40) pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nurodytas ABTĮ nuostatas, pagrįstai nelaikė skundo patikslinimu. Juolab, kad pats pareiškėjas pateiktuose atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog tik nori raštu pakomentuoti atsakovo atsiliepimą, bet nenurodė, kad tikslina savo skundą. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas dėl minėtų pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai nurodomų aplinkybių nepasisako ir jų iš esmės nevertina. Atitinkamai nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas būtent pagal paties pareiškėjo skunde (b. l. 1–4) suformuluotais reikalavimais apibrėžtas ginčo ribas.

16. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

17. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Šiame kontekste, visų pirma, pabrėžtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas tik 2 dienas (2 kartus po 1 dieną) ir visą laiką kamerose, kurių plotas atitinkamai 6,83 kv. m ir 7,38 kv. m, buvo vienas (b. l. 9, 17–18). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šiais oficialiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, be to, pareiškėjas jų iš esmės neginčijo. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrinta teisės aktais garantuota minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus. Juolab, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, o savo skundą jis iš esmės grindė tik bendro pobūdžio teiginiais, nepateikdamas jokių juos patvirtinančių įrodymų. Šiuo aspektu kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

19. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurias jis išdėstė savo skunde, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pakankamai detaliai bei motyvuotai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų.

20. Apibendrinant, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytu pagrindu atmetė pareiškėjo skundą.

21. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius