2022-10-05 Nr. AB-24155-3-62-3-00005-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-436-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00005-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovo atstovas, Utenos AVPK) 390 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, šioje įkalinimo įstaigoje buvo pažeista jo teisė į privatumą, teisė nebūti nuodijamam tabako dūmais užterštu oru, teisė gauti priklausantį kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore, teisė į tinkamą patalpos ventiliaciją, teisė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas akcentavo, kad kameroje nebuvo tualeto, o tik skylė grindyse, kurią nuo gyvenamosios patalpos skyrė 97 cm sienelė, pareigūnai ir kartu kalėję asmenys galėjo viską matyti, todėl naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemelyje buvo pelėsis, grindys bei lubos kameroje buvo antisanitarinės būklės. Minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos sutrikimus, emocinį sukrėtimą, jautrumą, padidėjusią fobiją aplinkai.

3. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovo atstovas su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris yra atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, sanitarinio mazgo užimamas plotas sudaro apie 1,01–1,02 m2. Pagal nustatytą tvarką, pareiškėjas yra įpareigotas pats laikytis tvarkos ir palaikyti tvarką kameroje. Atsakovo atstovas nurodė, kad neturi duomenų ar skundų apie tai, kad kameroje esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad juos kas nors stebi, kai jie naudojasi sanitariniu mazgu. Utenos AVPK laikomi asmenys apgyvendinami gyvenamosiose patalpose (kamerose), kuriose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji tiekiamoji ventiliacija, kuri įjungiama 3 kartus per dieną, be to, kiekvienoje kameroje įrengti langai su orlaidėmis, kurias patys asmenys gali atidaryti. Pagal nustatytą tvarką, į dušą nusiprausti vedama vieną kartą per savaitę (ketvirtadieniais) arba tuomet, kai paprašo sulaikytasis, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė jį nuvesti į dušą. Atsakovo atstovo įsitikinimu, vertinant pareiškėjo teisių pažeidimus, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad dėl ribojimų, kurie neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, objektyviai neįmanomas absoliutus pareiškėjo privatumo užtikrinimas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus lemia ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Minėti reikalavimai yra susiję ne tik su neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog kiekvieną dieną sulaikytieji išvedami pasivaikščioti į kiemelį ne trumpiau kaip 1 valandą, ten dažnai rūkoma, tačiau areštinėje nėra atskirų kiemelių rūkantiems ar nerūkantiems asmenims. Areštinę periodiškai tikrina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Utenos departamento specialistai, kurie surašo aktus dėl pažeidimų arba trūkumų nebuvimo, tačiau nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su pelėsio buvimu.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atmetė kitą skundo dalį.

6. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis Utenos AVPK areštinės kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, nurodė, jog, atsižvelgus į tai, kad Utenos AVPK atsiliepime į skundą pripažino, jog areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalių yra atskirti 125 cm aukščio pertvara, o durelės ar užuolaidėlės nebuvo įrengtos, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

7. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl atskiros ventiliacijos Utenos AVPK areštinės kameroje nebuvimo, konstatavęs, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų vėdinimą ne tik natūraliu būdu per languose įrengtas orlaides, bet ir įrengtomis ventiliacijos sistemomis (šiuos duomenis patvirtina ir bylos medžiagoje esantis NVSC 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktas).

8. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nė karto nepasinaudojo dušu, neprieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui (Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, (toliau – ir Higienos norma) 44 p.; Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 59 p.), kadangi pagal nustatytą tvarką nusiprausti Utenos AVPK vedama vieną kartą per savaitę (ketvirtadienį) arba sulaikytajam paprašius, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Utenos AVPK buvo pristatytas 2019 m. gruodžio 12 d. 18 val. 7 min. (ketvirtadienį), išvyko 2019 m. gruodžio 17 d. 11 val. 7 min. (antradienį), taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būti prašęs leisti pasinaudoti dušu.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumento, kad Utenos AVPK jam teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, konstatavo, jog, vadovaujantis teisiniu reguliavimu (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d.; Higienos normos 7 p.), policijos įstaigos privalo užtikrinti, kad asmenys būti laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, įskaitant tai, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant, ar atsakovo atstovas nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti suimtuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į teritorinės policijos įstaigos areštinės administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas. Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs priskirti jį prie rūkančių ar nerūkančių asmenų, o byloje esantis NVSC 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad Utenos AVPK rūkantys ir nerūkantys asmenys yra apgyvendinami atskirai, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teismas, pažymėjęs, jog teisės aktai nedraudžia rūkyti pasivaikščiojimo lauke metu, taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos dėl lauke rūkančių asmenų.

10. Dėl pareiškėjo argumento, kad buvo pažeista jo teisė į kasdienį pasivaikščiojimą, teismas nurodė, kad atvykimo dieną (2019 m. gruodžio 12 d.) ir išvykimo dieną (2019 m. gruodžio 17 d.) dėl atitinkamai vėlyvo atvykimo (18 val. 7 min.) ir ankstyvo išvykimo (11 val. 7 min.) teisė į pasivaikščiojimą pareiškėjui neturėjo būti užtikrinama, tačiau 2019 m. gruodžio 13-16 d. tokia galimybė turėjo būti suteikta. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti į lauką 2019 m. gruodžio 13 ir 15 d., o 2019 m. gruodžio 14 d. jis atsisakė pasinaudoti tokia galimybe. Nesant duomenų, jog pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti 2019 m. gruodžio 16 d., taip pat nesant duomenų apie jo atsisakymą naudotis šia teise, konstatuotina, jog Utenos AVPK, neišvesdamas pareiškėjo pasivaikščioti 2019 m. gruodžio 16 d., pažeidė pareiškėjo teises.

11. Teismas sprendė, kad iš pateikto į bylą NVSC 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto matyti, kad, atlikus patikrinimą Utenos AVPK areštinėje, Higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti. Iš byloje esančių 1 kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukų matyti, kad kameros lubos bei grindys yra tvarkingos, t. y. kamera nėra antisanitarinės būklės.

12. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog nekyla abejonių, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį tuo metu, kai jis buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu (iš viso 4 paras ir 16 valandų), t. y. neužtikrinant visiško privatumo naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu bei 2019 m. gruodžio 16 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimą lauke. Pareiškėjas nebūtų patyręs nurodytų nepatogumų, jei jo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą priteistina maksimali 40 Eur suma.

III. 13. Pareiškėjas D. J. apeliaciniame skunde, kurį vėliau patikslino, prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo laikymo sąlygų Utenos AVPK. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu būdamas Utenos AVPK areštinėje, jis buvo žeminamas, nes nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atvykus nebuvo leista pasinaudoti dušu, jis nebuvo apsaugotas nuo tabako dūmų užteršto oro. Pareiškėjas, atsakydamas į Utenos AVPK pateiktą argumentą, jog jis nesiskundė dėl jo laikymo sąlygų, nurodo, kad nusiskundimai buvo išsakyti žodžiu, tačiau į juos nebuvo niekaip reaguojama. Pareiškėjas teigia, jog įkalinimo įstaigoje atsidūrė pirmą kartą, dėl to nežinojo, kaip oficialiai pateikti skundus įstaigos administracijai. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, jog jam nebuvo suteikta galimybė atvykus į Utenos AVPK nusiprausti duše, jis jautė didelį diskomfortą, kentė nemalonų kvapą.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus jo skunde pirmosios instancijos teismui.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

17. Atsiliepime į apeliacinį skundą Utenos AVPK nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos jis nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. J. kildino iš tinkamų sąlygų neužtikrinimo jam būnant Utenos AVPK laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu, 2019 m. gruodžio 16 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti lauke. Teismas, nenustatęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, D. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo laikymo sąlygų Utenos AVPK, t. y. neįvertino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo žeminamas, nes jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atvykus nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, jis nebuvo apsaugotas nuo tabako dūmų užteršto oro.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos, nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, jis buvo priverstas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, kuriame rūkoma, nors pats pareiškėjas nerūko, buvo pažeista pareiškėjo teisė į kasdienį pasivaikščiojimą lauke, kameros grindys ir lubos buvo antisanitarinės būklės, pasivaikščiojimo kiemelyje buvo pelėsis.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, neįvertino pareiškėjo laikymo sąlygų Utenos AVPK, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

24. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl jo netenkinusių sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sąlygomis Utenos AVPK (kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos, nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, kameros grindys ir lubos buvo antisanitarinės būklės, pasivaikščiojimo kiemelyje buvo rūkoma, jame buvo pelėsis), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

26. Pažymėtina, jog bylos medžiagoje esantis NVSC 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktas Nr. (9‑12) 15.4.8)PA‑7831, dėl kurio įrodomosios vertės teisėjų kolegijai nekyla abejonių, patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo Utenos AVPK sąlygos atitiko Higienos normos reikalavimus. Minėtas patikrinimo aktas, be kita ko, taip pat paneigia pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo kamerose. Dėl pareiškėjo argumento, kad ginčo laikotarpiu jis negalėjo pasinaudoti dušu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas atvyko į Utenos AVPK ketvirtadienio, t. y. tos dienos, kai Utenos AVPK esantys asmenys naudojasi dušu, vakare, išvyko antradienį, todėl, bylos medžiagoje nesant įrodymų, jog pareiškėjas būtų prašęs leisti jam nusiprausti ir Utenos AVPK būtų atsisakęs suteikti jam tokią galimybę, darytina išvada, kad nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pareiškėjo nuodijimu tabako dūmais, kameros grindų ir lubų būkle bei pasivaikščiojimo kiemelyje esančiu pelėsiu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes ir padarė faktine bylos medžiaga ir teisiniu reguliavimu pagrįstas išvadas. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ar neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą jam naudojantis sanitariniu mazgu visą ginčo laikotarpį bei pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimą 2019 m. gruodžio 16 d. Atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teismas priteisė pareiškėjui 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-161-822/2021 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo trukmė – 4 paros ir 16 val.; teisės pasivaikščioti pažeidimo trukmė – 1 para (pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK iš viso 6 paras)), nenustačiusi, jog dėl pareiškėjo teisių pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis (40 Eur) būtų netinkama kompensacija už nurodytus pažeidimus.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

32. Bylos šalys procesiniuose dokumentuose nurodė ir daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261‑3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis