2025-07-16 Nr. AB-11649-3-61-3-01586-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2249-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01586-2025-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 25S75674, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2025 m. vasario 24 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje. 2025 m. vasario 28 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga, nes jo kilmės šalyje vyksta genčių konfliktai, su kuriais yra susijusi pareiškėjo šeima. Nors Departamentas šias aplinkybes jau buvo vertinęs anksčiau, pirmojo pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, tačiau pareiškėjas kaip naują prieglobsčio prašymo pagrindą nurodė tai, jog ir šiuo metu kilmės šalyje vyksta genčių konfliktai. Pareiškėjo vertinimu, nepaisant to, kad abu, t. y. tiek pirmasis, tiek antrasis, prieglobsčio prašymai yra grindžiami tuo pačiu pagrindu, tačiau paskesniame prašyme yra nurodyta naujų esminių aplinkybių ir įvykių, kurių Departamentas nevertino.

3. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nesurinko kilmės valstybės informacijos, nors atlikdamas tyrimą ir vertindamas, ar asmeniui turi būti suteikiama tarptautinė apsauga, atsakovas privalo surinkti reikiamą kilmės valstybės informaciją ir ją vertinti individualaus prieglobsčio prašymo kontekste. Departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė išsiaiškinti jo prieglobsčio prašymo motyvų, neprašė jų patikslinti ir plačiau paaiškinti aplinkybes. Pareiškėjo vertinimu, ir pirmasis jo prieglobsčio prašymas atsakovo buvo išnagrinėtas netinkamai, Departamentas tinkamai neištyrė visų įrodymų, padarė klaidingas išvadas, kas lėmė būtinybę pateikti paskesnį prieglobsčio prašymą. Pareiškėjams mano, kad jo paskesniame prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintus tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu nepateikė jokios naujos esminės informacijos ar duomenų, dėl kurių jis atitiktų Įstatymo 86 ir / ar 87 straipsniuose nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pareiškėjas minėtą prašymą grindė tais pačiais motyvais – iš kilmės valstybės išvyko dėl jo gyvenamojoje vietoje kylančių etninių neramumų. Pareiškėjas nepraplėtė pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikto pasakojimo, nepateikė naujų detalių ar naujų esminių motyvų, kurie nebuvo išnagrinėti pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skunde pateikiama interpretacija dėl apklausos metu duotų parodymų, neva jo šeima šiuo metu susiduria su genties konfliktais, nėra nauja informacija, kuri Departamentui nebuvo žinoma nagrinėjant pirmąjį pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

6. Atsakovo teigimu, skundo argumentas, jog Sprendime nėra surinkta kilmės valstybės informacija, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas, nes pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečiai kilmės valstybės informacijos Departamentas nesurinko. Pareiškėjas nepateikė nei vieno savarankiško šaltinio, kuris paneigtų kilmės valstybės informaciją, nurodytą Sprendime. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta naujausia kilmės valstybės informacija, kuria vadovaujantis ir buvo padaryta išvada, jog 2010–2016 metais vykę konfliktai neatsinaujino, o (duomenys neskelbtini) etninių mažumų teisės yra efektyviai užtikrinamos bei ginamos.

7. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Departamentas su juo nebendradarbiavo. Šiuo atveju ne Departamentas, o būtent pareiškėjas, teikdamas prieglobsčio prašymą, turi pateikti visas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Iš 2025 m. vasario 28 d. apklaustos transkripcijos matyti, kad pareiškėjas nurodė vienintelę priežastį, kuri, jo manymu, yra pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą – genčių konfliktas pareiškėjo kilmės valstybėje. Ginčijamame Sprendime paskesnio prašymo suteikti prieglobstį aplinkybės buvo palygintos su pirmame prašyme suteikti prieglobstį nurodytomis aplinkybėmis ir naujausia kilmės valstybės informacija. Pareiškėjas iš esmės nurodė analogiškus faktus kaip ir pirmajame prašyme (baimė gyventi etninio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) teritorijoje), todėl pareiškėjo pateikta informacija nelaikoma nauja esmine informacija ir jo paskesnį prieglobsčio prašymą Sprendimu pagrįstai atsisakyta nagrinėti.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. C. skundą.

9. Teismas byloje nustatė, kad Departamentas 2019 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)44PR-4 dėl asmens perkėlimo, kuriuo nuspręsta perkelti pareiškėją iš Italijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Departamentas 2019 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)15PR-58 dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, 2019 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-60 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kurį pareiškėjas apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu konstatavo atsakovo padarytus procedūrinius pažeidimus, todėl panaikino Departamento 2019 m. gegužės 10 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2020 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-37, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas minėtą atsakovo sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3269-815/2020 pareiškėjo skundą atmetė. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas 2025 m. vasario 24 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, kurį įvertinęs atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ginčijamu Sprendimu atsisakė nagrinėti.

10. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo, svarbu nustatyti, ar pareiškėjo paskesniame prašyme suteikti prieglobstį ir Departamento atliktos pareiškėjo apklausos metu buvo nurodytos naujos esminės aplinkybės, kurių atsakovas anksčiau nebuvo vertinęs ir kurios galėtų paneigti atsakovo padarytas išvadas ar suponuotų būtinybę visus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus įvertinti iš naujo.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paskesnio prašymo ir jo pagrindu atliktos apklausos turinį visų nustatytų bylos aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, sprendė, kad pareiškėjas paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nenurodė naujų esminių aplinkybių (nepateikė įrodymų), kurios pagrįstų paskesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtinumą ir būtinybę jį nagrinėti iš esmės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas paskesniame prašyme iš esmės pakartojo tuos pačius motyvus, kurie jau buvo nurodyti pirmame prašyme suteikti prieglobstį, t. y. baimę, jog gyvendamas (duomenys neskelbtini) regione jis atsidurtų etninio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, šie motyvai jau buvo išsamiai išanalizuoti anksčiau, t. y. Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendime, kuriame konstatuota, kad nors pareiškėjas tam tikromis aplinkybėmis galėtų atsidurti tarp genčių kilusio konflikto zonoje, jis turi realią galimybę išvengti dalyvavimo jame – kreipdamasis pagalbos į policiją ar kitas valstybės institucijas. Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendime pažymėta, kad etninio pobūdžio konfliktai (duomenys neskelbtini) regione yra žinomi centrinės valdžios institucijoms, į juos reaguoja net aukščiausi šalies pareigūnai, o valstybė deda pastangas užtikrinti taikų dialogą tarp etninių grupių. Teismas akcentavo, kad Departamentas 2020 m. kovo 26 d. sprendime jau buvo įvertinęs pareiškėjo pateiktas aplinkybes dėl įsitraukimo į etninius konfliktus kaip nesudarančias pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3269-815/2020, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendimo, konstatavo, jog šio sprendimo išvados yra teisėtos ir pagrįstos.

12. Teismas vertino, kad pareiškėjo paskesniame prieglobsčio prašyme, kurį jis grindė grėsme, susijusia su konfliktu tarp (duomenys neskelbtini) genčių, kuri paveikė ir jo šeimą, nenurodyta jokių naujų faktinių ar teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ar įvertintos sprendžiant pirmąjį prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo paskesniame prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su jau anksčiau nurodytais motyvais ir buvo vertintos priimant Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų vertinti, kad padėtis kilmės šalyje iš esmės pasikeitė.

13. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos grupės asmenims, kad jo kilmės valstybėje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), dėl kurių kilmės valstybėje pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų grėsmė.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nerinko jokios kilmės valstybės informacijos, nebendradarbiavo su pareiškėju. Teismas pažymėjo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo, t. y. nesprendžiamas klausimas dėl Departamento atlikto tyrimo išsamumo nagrinėjant šį prašymą iš esmės. Iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas vertino pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas, pateikęs paskesnį prieglobsčio prašymą, 2025 m. vasario 28 d. buvo apklaustas, apklausos metu jam buvo sudarytos sąlygos paaiškinti, ar yra kokių nors naujų, anksčiau nenurodytų aplinkybių, galinčių turėti reikšmę vertinant prašymą. Vis dėlto apklausos metu pareiškėjas tokių aplinkybių neišsakė, taip pat nepateikė papildomų įrodymų ar dokumentų, galinčių pagrįsti jo teiginius dėl persekiojimo kilmės valstybėje.

15. Teismas sprendė, kad Departamentas atliko būtinus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjo poziciją, tačiau pats pareiškėjas neįvykdė savo pareigos aktyviai bendradarbiauti ir pagrįsti prieglobsčio prašyme nurodytas aplinkybes. Atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III. 16. Pareiškėjas M. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis paskesnį prieglobsčio prašymą grindė argumentais, jog jo šeima kilmės šalyje šiuo metu susiduria su genties konfliktais, t. y. nors Departamentas prieš keletą metų vertino šias aplinkybes, tačiau naujas prieglobsčio prašymo pagrindas yra tai, kad dabartiniu metu vyksta genčių konfliktai. Pareiškėjo vertinimu, nepaisant to, kad tiek pirmasis, tiek antrasis prieglobsčio prašymai yra grindžiami tuo pačiu pagrindu, tačiau paskesniame prašyme yra nurodyta naujų esminių aplinkybių ir įvykių, kurių Departamentas nevertino, ir šių klaidų neištaisė pirmosios instancijos teismas.

18. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesurinko kilmės valstybės informacijos apie genčių konfliktus, apie pareiškėjo paskutinę gyvenamąją vietą ir padėtį joje. Departamentas, atlikdamas tyrimą, privalo surinkti tikslią, naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, ši pareiga atsakovui išlieka net ir Departamentui nusprendus nenagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymo. Tik surinkus naujausią kilmės valstybės informaciją, galima objektyviai priimti sprendimą nagrinėti ar nenagrinėti pateiktą prieglobsčio prašymą.

19. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentas su juo nebendradarbiavo, nesiekė išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvų, neprašė jų patikslinti ir plačiau paaiškinti. Pareiškėjas mano, kad ir pirmasis jo prieglobsčio prašymas atsakovo buvo išnagrinėtas netinkamai, Departamentas tinkamai neištyrė visų įrodymų, priėmė klaidingas išvadas, kas lėmė būtinybę pateikti paskesnį prieglobsčio prašymą.

20. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu nepateikė jokios naujos esminės informacijos ar duomenų, dėl kurių labai padidėtų tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pareiškėjas nepraplėtė pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikto pasakojimo, jis nepateikė naujų detalių ar naujų esminių motyvų, kurie nebuvo išnagrinėti pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu. Prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kilmės valstybėje vykstančius etninius konfliktus nelaikytinas nauju esminiu motyvu.

22. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog Sprendime nėra surinkta kilmės valstybės informacija, nes jis , kokios konkrečiai kilmės valstybės informacijos Departamentas nesurinko.

23. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Departamentas nebendradarbiavo su pareiškėjo, ir pažymi, kad pareiškėjas po pateikto paskesnio prašymo 2025 m. vasario 28 d. buvo apklaustas, buvo tikslinamasi ir klausiama, ar yra naujų aplinkybių, pareiškėjas galėjo teikti visus su jo prieglobsčiu susijusius dokumentus ir įrodymus, tačiau tokie nebuvo pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. C. skundo reikalavimai panaikinti Departamento 2025 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 25S75674, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo paskesnį prieglobsčio prašymą, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 27 d. pateikė pirmąjį prieglobsčio prašymą, kurį grindė aplinkybėmis, jog jis iš kilmės šalies išvyko, nes jam grėsė pavojus dėl dviejų kaimų ((duomenys neskelbtini)) nesutarimų dėl žemės. Pareiškėjas pasakojo, kad 2010 metais dėl nesutarimų žuvo du žmonės, tačiau konfliktas buvo numalšintas. Nesutarimai atsinaujino 2016 metais, tuomet pareiškėjas ir nusprendė palikti šalį. Pareiškėjas tvirtino išvykęs iš šalies, nes kituose kaimuose jį būtų suradęs tėvas ir jam toliau tektų dalyvautų genčių konfliktuose, kovojant su kaimyninio kaimo gyventojais.

26. Departamentas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-37, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Departamentas minėtame sprendime padarė išvadą, kad nors tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų pakartotinai atsidurti situacijoje, kai kyla konfliktas tarp kaimų, pareiškėjas turi galimybę išvengti dalyvavimo konflikte ir nutraukti konfliktą, kreipdamasis į policiją ar kitą valstybės instituciją; etninių konfliktų problema (duomenys neskelbtini) regione yra žinoma centrinės valdžios institucijoms, į tokius konfliktus reaguoja net aukščiausi šalies pareigūnai; valdžios institucijos siekia vystyti dialogą tarp etninių mažumų; situacija regione, kur gyvena pareiškėjas, yra stebima valdžios.

27. Pareiškėjas Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3269-815/2020 atmetė pareiškėjo skundą. Teismas sutiko su Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendime padarytomis išvadomis ir akcentavo, kad pareiškėjo nepersekioja valdžios institucijos, priešingai, jos teikia veiksmingą pagalbą konflikto šalims, todėl pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimas nebuvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui ir yra įsiteisėjęs.

28. Įsiteisėjus Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendimui, pareiškėjas pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centro, negrįždamas nustatytu laiku. 2022 m. vasario 22 d. pareiškėjas buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir sulaikytas (vėliau taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė) iki kol bus nustatyta pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvoje / bus įvykdytas pareiškėjo išsiuntimas iš šalies (ne vieną kartą kreiptasi į (duomenys neskelbtini) ambasadą dėl grįžimo dokumentų pareiškėjui išdavimo). VSAT 2023 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. 23S18382, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, uždrausti jam atvykti į Lietuvą nuo išsiuntimo dienos 36 mėnesius ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikoma Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos 36 mėnesius. VSAT taip pat ne kartą pakartotinai teikė prašymus (duomenys neskelbtini) ambasadai dėl grįžimo dokumentų pareiškėjui išdavimo; byloje nėra nustatyta konkreti pareiškėjo išsiuntimo data, nes ambasada nėra pateikusi atsakymų į užklausas dėl galimybės išduoti pareiškėjui grįžimo pažymėjimą; pareiškėjas atsisakė savanoriškai grįžti į kilmės šalį.

29. Pareiškėjas 2025 m. vasario 24 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė argumentais, kad iš kilmės šalies jis išvyko, nes kilo grėsmė dėl šalyje vykstančio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) genčių, konfliktas paveikė pareiškėjo šeimą. Pareiškėjas nurodė apie šias problemas pasakojęs pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu.

30. Departamentas 2025 m. vasario 28 d. atliko pareiškėjo apklausą dėl paskesnio prašymo suteikti prieglobstį, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad paskesnį prieglobsčio prašymą padavė, nes nori tarptautinės apsaugos. Paklaustas, dėl kokiu priežasčių jam reikalinga tarptautinė apsauga, pareiškėjas nurodė, kad vienintelė priežastis yra kilmės šalyje egzistuojantys genčių konfliktai, su kuriais susiduria pareiškėjo šeima. Pareiškėjas tvirtino būtent dėl genčių konfliktų išvykęs iš kilmės šalies ir ši išvykimo priežastis yra išlikusi iki šiol.

31. Departamentas priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nusprendė nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo, nes pareiškėjas nenurodė naujų esminių aplinkybių, kurios turėtų įtakos Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendime padarytoms išvadoms ir lemtų jau atlikto vertinimo peržiūros poreikį dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui suteikimo.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis paskesnį prieglobsčio prašymą grindė argumentais, kad jo šeima kilmės šalyje būtent šiuo metu susiduria su genties konfliktais; kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesurinko kilmės valstybės informacijos apie genčių konfliktus, apie pareiškėjo paskutinę gyvenamąją vietą ir padėtį joje; kad Departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvų, neprašė jų patikslinti ir plačiau paaiškinti; kad Departamentas netinkamai išnagrinėjimo pirmąjį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, kas lėmė būtinybę pateikti paskesnį prieglobsčio prašymą.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo pagrindai. Vienas iš įtvirtintų pagrindų – kai prieglobsčio prašytojas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų (Įstatymo 77 str. 1 d. 3 p.). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 181 dalį paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – tai užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas arba priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nebėra galimybės atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Įstatymo 2 straipsnio 64 dalyje nustatyta, kad galutinis sprendimas – tai šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3027-556/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 yra pasisakęs, kad „esminis motyvas“ aiškinant šią teisės normą turėtų būti suprantamas kaip naujas prašymo pagrindas ar didelę reikšmę turintys nauji įrodymai, sudarantys pagrindą skirtingoms išvadoms nuo ankstesnių, ar pan.

34. Įstatymu įgyvendinamoje 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) nustatyta, kad kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine, tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti.

Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) (40 str. 1 ir 2 d.).

Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau (40 str. 3 d.). Kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu (40 str. 5 d.).

Pagal Direktyvos 2023/32/ES (nauja redakcija) 33 straipsnio 2 dalies d punktą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jeigu prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES arba prašytojas jų nepateikė.

35. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendime LH prieš Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, priimtame byloje C-921/19, yra konstatavęs, kad Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalies aiškinimą, kuris matyti iš šios nuostatos konteksto, taip pat patvirtina šios direktyvos tikslai. Iš tiesų iš Direktyvos 2013/32 3, 18 ir 25 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, pagal kurią, pirma, kiekvienam prašytojui turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais; ir, antra, sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų turi būti priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui. Be to, kiek tai susiję su paskesnio prašymo priimtinumo patikrinimo procedūra, pažymėtina, kad ja, kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamosios dalies, siekiama leisti valstybėms narėms atmesti kaip nepriimtiną bet kokį paskesnį prašymą, pateiktą nesant naujos informacijos ar duomenų, kad būtų laikomasi ankstesnio sprendimo res judicata galios principo. Vadinasi, nagrinėjant klausimą, ar paskesnis prašymas grindžiamas nauja informacija arba duomenimis, susijusiais su nagrinėjimu, ar prašytojas atitinka sąlygas būti priskirtam prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95, reikia tik patikrinti, ar grindžiant šį prašymą yra informacijos ar duomenų, kurie nebuvo išnagrinėti priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo ir kuriais tas res judicata galią įgijęs sprendimas negalėjo būti pagrįstas. Kitoks Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį sprendžiančioji institucija, tikrindama, ar yra paskesnį prašymą pagrindžiančios naujos informacijos arba duomenų, turi šią informaciją ir duomenis dar ir įvertinti, ne tik įvestų įvairių tokio prašymo nagrinėjimo procedūros etapų painiavą, bet ir prieštarautų Direktyvos 2013/32 tikslui užtikrinti kuo greitesnį tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą (47–51 p.) (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1157-575/2025).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos esminis dalykas yra įvertinti, ar pareiškėjo pateiktame paskesniame prašyme suteikti prieglobstį ir Departamento atliktos pareiškėjo apklausos metu buvo nurodytos naujos esminės aplinkybės, kurių Departamentas anksčiau nebuvo vertinęs ir kurios galėjo paneigti anksčiau Departamento padarytas išvadas ar suponuoti būtinybę visus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus įvertinti iš naujo.

37. Įvertinusi pareiškėjo paskesnio prašymo ir jo pagrindu atliktos apklausos turinį visų nustatytų bylos aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nenurodė naujų esminių aplinkybių (nepateikė įrodymų), kurios pagrįstų pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtinumą ir būtinybę jį išnagrinėti iš esmės.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai atsižvelgė į bylai aktualias aplinkybes, kad pareiškėjas savo paskesniame prašyme iš esmės pakartojo jau ankstesniame prašyme suteikti prieglobstį išdėstytus motyvus (t. y. baimę patirti persekiojimą dėl kilmės šalyje vykusių / vykstančių genčių konfliktų). Šie motyvai tinkamai išanalizuoti ginčijamame Sprendime, kuriame, remiantis ankstesniu Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendimu, pažymėta, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baimės, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini) regione, jis atsidurtų etninio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kad su genčių konfliktais yra susijusi pareiškėjo šeima, Departamento jau buvo įvertinos kaip nesudarančios pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pareiškėjas, teigdamas, jog jo šeima šiuo metu vis dar susiduria su genčių konfliktais, nedetalizavo šių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad jo paskutinėje gyvenamojoje kilmės valstybėje vietoje 2010–2016 metais vykę konfliktai būtų atsinaujinę. Departamentas Sprendime akcentavo, kad 2010 metais vykęs konfliktas ir 2010–2016 metais vykę neramumai buvo suvaldyti ir nutraukti įsikišus centrinei valdžiai; kilmės valstybė suteikia veiksmingą apsaugą savo piliečiams. Šią išvadą patvirtinta ir 2025 m. sausio mėn. Jungtinių Tautų kovos su narkotikais ir nusikaltimais biuro pasidalintas pranešimas spaudai dėl saugumo padėties regione. Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento (toliau – ir USDOS) 2024 m. balandžio 23 d. paskelbtoje ataskaitoje dėl žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad „pranešimų apie Vyriausybės ar jai pavaldžių institucijų vykdomus savavališkus arba neteisėtus žudymus, dingimo be žinios atvejų, neužfiksuota. Be to, USDOS vertinimu, (duomenys neskelbtini) etninių mažumų teisės yra efektyviai užtikrinamos ir ginamos“. Ženevos Tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių akademijos „The Rule of Law in Armed Conflicts“ projekto (RULAC) duomenimis, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta „ginkluotas konfliktas“.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, atliko preliminarų, tačiau išsamų ir detalų pareiškėjo paskesnio prašymo tyrimą, pareiškėjo nurodytus naujus duomenis vertino kartu su ankstesnio prieglobsčio prašymo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl nepažeidė Įstatyme ir Direktyvoje 2013/32/ES nustatytų reikalavimų. Departamentas atliko būtinus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo motyvus, atliko pareiškėjo apklausą, uždavė patikslinančius klausimus, surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės šalyje, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas su juo nebendradarbiavo ir nesiekė išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvų.

40. Įrodymų vertinimo aspektu akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nustatytas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Pirmosios instancijos teismas ir Departamentas padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjo paskesniame prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodytos aplinkybės bei argumentai Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme negali būti vertinami kaip nauji esminiai motyvai, kurie nebuvo išnagrinėti pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, o pareiškėjo teiginius, kad Departamentas netinkamai išnagrinėjimo pirmąjį jo prieglobsčio prašymą, paneigia įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3269-815/2020, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Departamento 2020 m. kovo 26 d. sprendimo panaikinimo.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė