2022-06-15 Nr. AB-16114-3-62-3-00221-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2788-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00221-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. C. (P. C.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. C. (P. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. C. (P. C.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 21S46003 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 6K-179; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) jam gresia baudžiamasis persekiojimas už tėvynės išdavimą, kadangi (duomenys neskelbtini)) jis perdavė informaciją apie (duomenys neskelbtini) tarnybos (toliau – (duomenys neskelbtini)) pareigūnus.

2.2. Pareiškėjas kaip nepagrįstus vertino Migracijos departamento argumentus, kad jo pasakojimas nepatikimas ir neįrodytas, kadangi pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų, patvirtinančių bendravimo su (duomenys neskelbtini) pareigūnais ir slaptos informacijos apie (duomenys neskelbtini) pareigūnus perdavimo faktą. Pareiškėjo teigimu, nurodytą faktą galėtų patvirtinti tik (duomenys neskelbtini) turimi duomenys, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad jie būtų išreikalauti iš (duomenys neskelbtini), taip siekiant patikrinti pareiškėjo pasakojimo tikrumą.

2.3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento argumentais, kad nėra duomenų apie iškeltą ar planuojamą iškelti pareiškėjui bylą dėl tėvynės išdavimo. Aplinkybė, kad baudžiamoji byla dar neiškelta, nepagrindžia atsakovo sprendimo atmesti prieglobsčio prašymą teisėtumo, kadangi atsakovui išreikalavus duomenis iš (duomenys neskelbtini) ir nustačius, kad pareiškėjas 2019 metais šios institucijos pareigūnams perdavė slaptą informaciją apie (duomenys neskelbtini) pareigūnus, būtų pasitvirtinęs faktas, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra kilusi akivaizdi individuali baudžiamojo persekiojimo už tėvynės išdavimą grėsmė. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai bendravimo su (duomenys neskelbtini) fakto įrodinėjimo naštą perkėlė jam.

2.4. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas netinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjo situaciją, susidariusią kilmės šalyje, pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematiką, kilmės valstybės informaciją, susijusią su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pasakojimo ir iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama valstybinio subjekto. Taigi, pareiškėjo deklaruojama baimė yra visiškai pagrįsta.

3. Papildomuose paaiškinimuose, pateiktuose teismui, pareiškėjo atstovas nurodė, kad, remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97.1 ir 99 punktų nuostatomis, prieglobsčio prašytojas ir kompetentinga prieglobsčio prašymus nagrinėjanti institucija dalijasi įrodinėjimo našta. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nepaisė šios pareigos ir, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas buvo susitikęs su šios institucijos pareigūnais, nesikreipė į (duomenys neskelbtini), nerinko informacijos, ar (duomenys neskelbtini) piliečiui, bendradarbiavusiam su kitos šalies saugumo pareigūnais, gali būti iškelta baudžiamoji byla. Įvertinęs kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo atstovas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) institucijos dažnai naudojasi nuostatomis, numatančiomis atsakomybę už valstybės išdavystę, kaltinimai valstybės išdavyste grindžiami kaltinamųjų tariamomis sąsajomis su užsienio šalių institucijomis. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į šią informaciją ir nevertino pareiškėjo pasakojimo šios kilmės valstybės informacijos kontekste. Anot pareiškėjo atstovo, atsakovas nevykdė Tvarkos aprašo 89 punkto reikalavimų ir nesiėmė veiksmų, siekiant apklausti pareiškėjo žmoną, nemėgino su ja susisiekti. Migracijos departamentas privalėjo vertinti, ar pareiškėjo susitikimas su (duomenys neskelbtini) pareigūnais pagrindžia jo baimę būti apkaltintam (duomenys neskelbtini) valstybės išdavyste. Pareiškėjo atstovas teigė, kad, nepaisant 2020 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-104, kuriuos pareiškėjui nebuvo suteiktas prieglobstis, Migracijos departamentas, atsižvelgęs į naujas aplinkybes, privalėjo (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę pareiškėjui įvertinti ir Sprendime, kuriame atsakovas neatsižvelgė į tai, jog praeityje pareiškėjas sulaukė (duomenys neskelbtini) dėmesio, ir nevertino jo baimės pagrįstumo praeities įvykių kontekste.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad jis grįžti į (duomenys neskelbtini) negali dėl gresiančio persekiojimo, ypač dėl po 2022 m. vasario 24 d. taikomų sankcijų visiems asmenims, kurie nesutinka su valstybėje vykdoma politika.

5. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

5.1. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, vertinant, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), buvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo situacijos tyrimas, visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo situacija neatitinka Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamentas pažymėjo, kad 2020 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-104 buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjo grąžinimo/išsiuntimo klausimas sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-104 nebuvo išspręstas, nes pareiškėjas 2021 m. sausio 13 d. neteisėtai išvyko į kitą šalį, o 2021 m. spalio 26 d. buvo perduotas iš (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikai.

5.2. Įvertinus pareiškėjo paskesnį prašymą, buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio „A“ dalyje nurodytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grįžus į (duomenys neskelbtini) nelaikytina visiškai pagrįsta. Be to, tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis kilmės valstybės informacija, buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

5.3. Migracijos departamentas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo pasakojimą apie jam gresiantį baudžiamąjį persekiojimą už tėvynės išdavystę, kadangi pareiškėjas nepateikė tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam iškeltą ar planuojamą iškelti bylą dėl tėvynės išdavystės ar jai prilygstančių veiksmų pasižymi rimtais trūkumais, nes buvo nedetalus, neišsamus, grindžiamas spėlionėmis bei išimtinai jo žmonos tariamai pateikta informacija. Pareiškėjo pasakojimą pripažinus nepatikimu įrodymu, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

5.4. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, o Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

6. Migracijos departamentas 2022 m. balandžio 19 d. pateikė raštą „Dėl papildomų paaiškinimų pateikimo“, kuriame, atsakydamas į pareiškėjo atstovo argumentus, kad pareiškėjo pasakojimas buvo įvertintas netinkamai, nurodė, jog prieglobsčio prašytojo žmonos paaiškinimai nelaikomi tinkamu šaltiniu, pagrindžiančiu, kad pareiškėjui yra iškelta ar planuojama iškelti bylą dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų. Be to, Migracijos departamentas tvirtino, kad kreipimasis į (duomenys neskelbtini) nėra reikšmingas, kadangi gautas atsakymas iš (duomenys neskelbtini) neatsakytų į klausimą, ar pareiškėjo žmonai iš tikrųjų skambino (duomenys neskelbtini) pareigūnai, o jeigu ir skambino, ar iš tikrųjų pareiškėjas kaltinamas tėvynės išdavimu.

7. Teismo posėdyje Migracijos departamento atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais, motyvais ir pateiktu prieglobsčio teisės aiškinimu.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

9.1. Pareiškėjas kartu su sutuoktine I. S. ir jų nepilnamete dukra V. C., gim. (duomenys neskelbtini), 2019 m. sausio 16 d. atvyko į Migracijos departamento Klaipėdos skyrių ir pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, 2020 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-104, kuriuo pareiškėjui, jo sutuoktinei ir jų nepilnametei dukrai nesuteikė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4755-983/2020 pareiškėjo, jo sutuoktinės ir jų nepilnametės dukters skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartimi atmetė jų apeliacinį skundą. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečių I. S. ir V. C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo šios užsienietės buvo įpareigotos savanoriškai išvykti iš Lietuvos per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; I. S. ir V. C. iš Lietuvos Respublikos išvyko 2021 m. vasario 4 d., o pareiškėjo grąžinimo/išsiuntimo klausimas nebuvo sprendžiamas, nes buvo gauta informacija, kad jis 2021 m. sausio 13 d. neteisėtai išvyko į kitą šalį. Pareiškėjas, nustačius, kad jis buvo prašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 26 d. buvo perduotas iš (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikai. Pareiškėjas 2021 m. spalio 26 d. parengė laisvos formos prašymą Migracijos departamentui ir prašė suteikti jam prieglobstį dėl naujai atsiradusių aplinkybių. 2021 m. spalio 28 d. buvo parengtas Prašymas dėl prieglobsčio Nr. 2110-AS-0144, 2021 m. lapkričio 12 d. – Pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo Nr. 2110-AS-0144. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, priėmė Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos (1 ir 2 punktas).

10. Teismas apskųstame sprendime nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti taikomos Įstatymo, Konvencijos nuostatos. Be to, ginčo teisinius santykius reglamentuoja Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 28 d. Prašyme dėl prieglobsčio nurodė, jog, sužinojęs apie Migracijos departamento 2020 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-104, jis išvyko į (duomenys neskelbtini), iš kur 2021 m. liepos mėnesį paskambino (duomenys neskelbtini) gyvenančiai sutuoktinei; šio telefoninio pokalbio metu iš sutuoktinės pasakojimo sužinojo, kad jai skambino pareigūnai iš organizacijos, kuri, kaip pasakė skambinęs asmuo, žinoma jos vyrui, ir sutuoktinei pasakė perduoti pareiškėjui, kad jis grįžtų į (duomenys neskelbtini), priešingu atveju jis bus apkaltintas tėvynės išdavyste ir bus „sufabrikuota“ baudžiamoji byla. Pareiškėjas įsitikinęs, kad skambino iš (duomenys neskelbtini); nurodė apie (duomenys neskelbtini) rajono teismo skelbiamus duomenis apie jo baudžiamąją bylą. Pareiškėjas per 2021 m. lapkričio 16 d. apklausą paaiškino, kad 2021 metų liepos pabaigoje jo žmonai paskambino žmogus, kuris pareiškė, kad pareiškėjas jį pažįsta bei pasakė sutuoktinei perduoti pareiškėjui, kad jis sutiktų savanoriškai palikti (duomenys neskelbtini), kad neprisidarytų sau daugiau problemų. Skambinęs asmuo į pareiškėjo žmonos klausimą, kaip dar galima būtų apsunkinti pareiškėjo situaciją, paaiškino, kad jie turi informacijos apie pareiškėjo susitikimus su (duomenys neskelbtini) atstovais ir jeigu pareiškėjas nepasielgs taip, kaip jie prašo, gali jam iškelti dar vieną baudžiamąją bylą, nes pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus jie galėtų pareiškėjo veiksmus prilyginti netgi tėvynės išdavimui. Pareiškėjas nurodė, kad jis Klaipėdoje 2019 m. balandžio ar gegužės mėn. buvo priverstas bendrauti su (duomenys neskelbtini) pareigūnais, buvo jų apklaustas, po to vyko neoficialūs susitikimai; (duomenys neskelbtini) pareigūnai bendravo ir su pareiškėjo partneriais; nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rajono teismo tinklalapyje buvo pateikta informacija apie jo bylos sujungimą su kitu teismo procesu. Pareiškėjas nurodė, kad du (duomenys neskelbtini) pareigūnai, apie kuriuos jis suteikė informacijos, sužinojo apie tai, ir dėl to jam yra kilusi grėsmė.

12. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento 2020 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (15/6-10)12PR-104, kuriuo pareiškėjui, jo sutuoktinei ir jų nepilnametei dukrai nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-47-575/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02799-2020-4), nepanaikintas ir nepakeistas. Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, pareiškėjo 2021 m. spalio 28 d. pateiktą prašymą suteikti prieglobstį įvertinęs kaip paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, pagrįstai padarė išvadą, jog bus nagrinėjama tik nauja informacija, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį jo prašymą, t. y. pareiškėjo pasakojimas, kad jis kilmės valstybėje galimai gali būti apkaltintas tėvynės išdavimu.

13. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai pripažino pareiškėjo pasakojimą nedetaliu, neišsamiu, spėjamojo pobūdžio, kuris grindžiamas tik pareiškėjo sutuoktinės galimai pateikta informacija. Pareiškėjo perpasakotas galimai vykusio pokalbio tarp jo sutuoktinės ir nepristačiusio asmens turinys neleidžia daryti išvados, kad kilmės valstybėje pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų ar kad tokią bylą ketinama iškelti, skambinusiojo asmens pranešimas, kad pareiškėjo susitikimai su Lietuvos specialiųjų tarnybų atstovais, pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus, galėtų būti prilyginti netgi tėvynės išdavimui, yra hipotetinio pobūdžio. Tyrimo metu atsakovui negavus objektyvios informacijos apie kilmės valstybėje pareiškėjui baigtą ar pradėtą baudžiamąją bylą dėl tėvynės išdavimo, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad pareiškėjui jo sutuoktinės pasakojimas apie galimai vykusį pokalbį su neprisistačiusiu asmeniu patvirtina pareiškėjo deklaruotą persekiojimo tikimybę.

14. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs V. K. pasakojimą apie 2018 m. pabaigoje su iš (duomenys neskelbtini) skambinusiu asmeniu vykusį pokalbį ir jo raštu parengtą paaiškinimą, pripažino, kad V. K. pateikti paaiškinimai nėra informatyvūs, jie leidžia spręsti tik tai, kad skambinęs iš (duomenys neskelbtini) miesto asmuo klausė, ar V. K. žino, kur yra pareiškėjas, ir kad pastarasis žinojo, kas yra skambintojas. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, bei į Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazės duomenis, pagal kuriuos, pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. buvo paieškomas, teismas sprendė nesant pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad V. K. pasakojimas patvirtina apie pareiškėjui kilmės valstybėje gresiantį persekiojimą dėl jo politinių įsitikinimų.

15. Teismas pritarė Sprendime nurodytai išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų kriterijų, kadangi atsakovo atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai. Migracijos departamentas nustatęs, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje vykstančio tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

17.2. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) perdavė informaciją apie (duomenys neskelbtini) pareigūnus, todėl jam gresia baudžiamasis persekiojimas tėvynės išdavimu. Pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie tai, kad bendravo su (duomenys neskelbtini) ir suteikė jiems slaptą informaciją apie (duomenys neskelbtini) pareigūnus; tokį faktą galėtų patvirtinti tik (duomenys neskelbtini) esantys duomenys. Atsakovas nesiėmė veiksmų, kad tokie duomenys būtų išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) ir taip būtų patikrintas pareiškėjo pasakojimo tikrumas, todėl padarė visiškai nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas yra nepatikimas. Jeigu atsakovas būtų išsireikalavęs duomenis iš (duomenys neskelbtini) ir nustatęs, kad pareiškėjas 2019 m. (duomenys neskelbtini) pareigūnams perdavė slaptą informaciją apie (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad šis faktas patvirtintų, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra kilusi akivaizdi individuali baudžiamojo persekiojimo grėsmė dėl tėvynės išdavimo. Atsakovas nepagrįstai bendravimo su (duomenys neskelbtini) fakto įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kurį pareiškėjas prašo panaikinti.

17.3. Pareiškėjo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas, pajutęs realią grėsmę savo gyvybei, nusprendė išvykti iš šalies. Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atnaujinti atsiliepimo padavimo terminą, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, ir akcentuoja, kad:

18.1. Pareiškėjo pasakojimas apie galimus kaltinimus dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų buvo nedetalus, neišsamus, grindžiamas spėlionėmis bei išimtinai trečiojo asmens (žmonos), kurio pasakojimo neįmanoma patikrinti bei kurio neįmanoma apklausti kaip pirminį informacijos šaltinį, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi. Vertinant tai, kas buvo pasakyta skambučio metu, prieglobsčio prašytojo nurodytas šaltinis (žmona) šiuo atveju nelaikomas pakankamu norint konstatuoti, kad pareiškėjui yra iškelta ar planuojama iškelti bylą dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų, nes šio šaltinio patikimumo neįmanoma patikrinti konvencinėmis priemonėmis.

18.2. Kreipimasis į (duomenys neskelbtini) neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Gautas atsakymas iš (duomenys neskelbtini) neatsakytų į klausimą, ar pareiškėjo žmonai iš tikrųjų skambino (duomenys neskelbtini) pareigūnai, o jeigu ir skambino, ar iš tikrųjų pareiškėjas būtų kaltinamas tėvynės išdavimu. Dar daugiau, pareiškėjas nepateikė įrodymų ir duomenų, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai žino apie šį susitikimą. Net ir pareiškėjo sutuoktinė tokių aplinkybių patvirtinti negali, nes kaip nurodo ir pats pareiškėjas, asmenys, skambinę jo sutuoktinei, neprisistatė. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas neatliko kokių nors veiksmų, yra nepagrįsti bei nemotyvuoti.

18.3. Įstatymas nenumato pareigos pareiškėjo pateiktus dokumentus išversti raštu į lietuvių kalbą, todėl apeliacinės instancijos teismui patektas dokumentas turėjo būti išverstas paties pareiškėjo.

18.4. Pareiškėjo pateiktas 2018 m. gruodžio 31 d. raštas nėra susijęs su pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo motyvais. Pareiškėjas savo paskesniame prieglobsčio prašyme nurodė, kad 2019 m. balandžio-gegužės mėn. turėjo vieną oficialų susitikimą ir keletą neoficialių susitikimų su (duomenys neskelbtini) atstovais, per kuriuos jis perdavė informaciją apie (duomenys neskelbtini) pareigūnus, todėl jam gresia baudžiamasis persekiojimas dėl tėvynės išdavystės. Šiuo atveju tai yra 2018 m. dokumentas, galimai susijęs su baudžiamąja byla dėl kyšininkavimo. 2018 m. spalio 25 d. (duomenys neskelbtini) teismo nutarimu pareiškėjas pripažintas kaltinamuoju pateikus jam kaltinimą padarius nusikaltimą – kyšininkavimą. Byla yra nagrinėjama (duomenys neskelbtini) teisme, ne (duomenys neskelbtini). Byla susijusi su (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) viršininko nutarimu buvo priimtas sprendimas surengti operatyvinės paieškos priemonę „operatyvinis eksperimentas“ E. L. ir P. C. atžvilgiu, siekiant patikrinti, ar jie tikrai ketina duoti kyšį pinigais (duomenys neskelbtini) darbuotojui, siekdami, kad būtų išspręstas jų klausimas dėl apribojimų panaikinimo ir nekliudomo sulaikytų vagonų gabenimo iki paskirties punkto). Šiuo raštu pasieniečiai galimai teikė informaciją (duomenys neskelbtini) pagal pareikalavimą, tačiau šis raštas neįrodo, kad (duomenys neskelbtini) vykdo tyrimą pareiškėjo baudžiamojoje byloje. Dėl šios baudžiamosios bylos Migracijos departamentas jau atliko tyrimą ir 2020 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-104, kuriuo buvo atsisakyta suteikti prieglobstį pareiškėjui. Sprendimas įsigaliojęs. Šiuo metu yra ginčijamas sprendimas, kuriame buvo vertinami nauji jo motyvai, nesusiję su jo baudžiamosios bylos tyrimu. Taigi, pareiškėjo pateikti įrodymai neturi įrodomosios reikšmės byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o apeliaciniame skunde nenurodytos priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, netenkina šio prašymo.

21. Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjos skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 straipsnio 3 dalis).

23. Teisėjų kolegija pastebi, kad po apeliacinio skundo pateikimo pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2018 m. gruodžio 31 d. datuojamą (duomenys neskelbtini) kalba surašytą pažymą, kuri, anot pareiškėjo, turi patvirtinti (duomenys neskelbtini) pareiškėjo vykdomą paiešką.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo buvo gauta minėta pažyma. Tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateiktas papildomas dokumentas nebuvo ir negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

25. ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami teismui išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą užtikrinti pateikto dokumento vertimą, yra nepagrįstas. Pareiškėjas teismui minėtą pažymą pateikė jau po ginčo Sprendimo priėmimo, todėl atsakovui negali kilti šio dokumento vertimo pareiga. Atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą bei išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos medžiagos papildomai pareiškėjo pateiktą 2018 m. gruodžio 31 d. pažymą.

26. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

28. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

29. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

30. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

31. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

32. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

33. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

35. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija atsakovo, pirmosios instancijos teismo sprendimo jo prašymą vertinti kaip paskesnį prašymą suteikti prieglobstį ir tyrimą vykdyti tokio prašymo ribose, t. y. nagrinėti tik naujus duomenis, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant ankstesnį prieglobsčio prašymą, ir kurie susiję su pareiškėjo teiginiais, kad jis kilmės valstybėje galimai gali būti apkaltintas tėvynės išdavimu. Šie kaltinimai gali būti pareikšti pareiškėjui dėl jo bendradarbiavimo su (duomenys neskelbtini) pareigūnais. Domėjimąsi pareiškėju ir jo buvimo vieta, anot pareiškėjo, patvirtina žmonos pasakojimas, kad jai skambino (duomenys neskelbtini) pareigūnai ir teiravosi, kur yra jos sutuoktinis.

39. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo informatyvus, pateiktų detalių nebuvo galima patikrinti, visas pareiškėjo pasakojimas rėmėsi tik pareiškėjos žmonos nurodytomis aplinkybėmis, jos pačios įvykių suvokimu. Todėl pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo kilmės valstybėje tikimybę. Analogiška išvada darytina ir dėl pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimų, kadangi jie yra subjektyvaus pobūdžio, paremti tik jos pačios situacijos suvokimu ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Dar daugiau, kaip patvirtino pats pareiškėjas, sutuoktinei skambinę pareigūnai nebuvo prisistatę, o tik nurodė, kad skambina iš pareiškėjui gerai žinomos organizacijos. Tokia informacija negali sąlygoti išvados, kad skambinę asmenys buvo būtent (duomenys neskelbtini) pareigūnai. Minėto fakto negalėtų patvirtinti ir (duomenys neskelbtini) duomenys (t. y. (duomenys neskelbtini) negalėtų patvirtinti (duomenys neskelbtini) domėjimąsi pareiškėju, ar kad šis domėjimasis sąlygotas jo bendradarbiavimu su (duomenys neskelbtini)), dėl šios priežasties sutiktina su atsakovu, kad kreipimasis į (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju nebuvo tikslingas.

40. Pareiškėjo pateiktų duomenų, kurie yra grindžiami tik jo sutuoktinės pasakojimu, nepakanka pripažinimui, kad pareiškėjui yra iškelta ar ateityje bus iškelta byla dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų. Prieglobsčio prašytojas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie jam iškeltą bylą dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančius veiksmų. Tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, kad pareiškėjo tariamas baudžiamasis persekiojimas dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų gali būti sąlygotas jo rasės, religijos ar tautybės, politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

41. Į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės jį grąžinus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, jis būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.), nevyksta jokie kariniai konfliktai, todėl nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnį.

42. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Iš byloje esančių duomenų atsakovas, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo persekiojimas yra susijęs su baudžiamuoju persekiojimu, pradėtu pareiškėjo kilmės valstybėje dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai išvadai. Kitų persekiojimo pagrindų pareiškėjas neįrodė.

44. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, ją vertino individualių aplinkybių kontekste. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, savaime nepatvirtina, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės arba padarytos nepagrįstos išvados. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo surinktos informacijos patikimumu ar išsamumu.

45. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. C. (P. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Jūratė Varanauskaitė