2019-12-18 Nr. AB-23849-3-64-3-00251-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1956-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00251-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN buvo laikomas bendrose perpildytose gyvenamosiose patalpose, kartu su kitais asmenimis. Patalpos buvo prastai apšviestos, jose buvo prasta ventiliacija, buvo drėgna, kaupėsi pelėsis, buvo blakių ir tarakonų. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN buvo įrengta neužtektinai pisuarų, klozetų ir praustuvių. Gyvenamajame sektoriuje nebuvo įrengtas dušas, todėl nebuvo galima kasdien praustis, o prausiantis kartą per savaitę nebuvo įmanoma palaikyti tinkamos asmens higienos. Pasak pareiškėjo, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie yra higieniški ir užtikrina asmens privatumą. Pravieniškių PN pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži į juos išleidžiamų nuteistųjų skaičiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs dvasinių išgyvenimų bei kančią, buvo pažemintas jo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2017 m. spalio 5 d. bausmę atliko Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje, vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pagal galiojančius teisės aktus, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Įstaiga užtikrina, kad nuteistiesiems būtų skirtos valymo priemonės. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Prausyklos ir sanitariniai mazgai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Pataisos namuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ sudarytas sutartis, informacija apie atliktus darbus registruojama. Pareiškėjas į Pravieniškių PN medicinos tarnybos specialistus dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų sukeltų neigiamų dvasinių išgyvenimų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas taip pat prašė 2010 m. birželio 10 d. – 2015 m. sausio 22 d. laikotarpiui taikyti ieškinio senatį.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senatį skaičiavo nuo kreipimosi į teismą dienos (2018 m. sausio 23 d.), sprendė, jog ginčui aktualus laikotarpis yra 2015 m. sausio 23 d. – 2017 m. spalio 5 d.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto normos pažeidimu, teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.

8. Teismas nustatė, kad: pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. kalėjo 6 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 66,66 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, ginčo laikotarpiu šioje patalpoje gyveno 20 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,2 kv. m ploto; nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. birželio 2 d. pareiškėjas gyveno 5 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 52,24 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2017 m. spalio 5 d. pareiškėjas gyveno 5 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 66,49 kv. m, joje ginčui aktualiu metu buvo 17 nuteistųjų, įrengta 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui šioje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 3,91 kv. m gyvenamojo ploto, o užpildžius visas gyvenamąsias vietas – 3,2 kv. m. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu neginčijo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl ginčo patalpose gyvenusių nuteistųjų skaičiaus. Teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra sąlygų atsakovo atsakomybei kilti.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusia iki 2015 m. lapkričio 1 d.) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, taip pat byloje pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų būklę, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog: Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus būrių patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, tai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą; įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinybei, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai; nuteistųjų gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos baldais, kitu inventoriumi aprūpintos pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas su skundais dėl patalpų būklės, žemos temperatūros, dėl baldų nesikreipė.

10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde apsiribojo tik abstrakčiu pažeidimų įvardinimu, nedetalizavo, kokioje konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, kokiu laikotarpiu buvo netinkama sienų ir lubų būklė, apšvietimas, oro temperatūra, kokioje gyvenamojoje patalpoje ir kokie baldai buvo techniškai netvarkingi. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių asmenų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, temperatūros, baldų būklės, o šis neatliko jokių veiksmų minėtiems pažeidimams pašalinti, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Teismas sprendė, jog remiantis abstrakčiomis ir niekuo nepagrįstomis aplinkybėmis atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui buvo išduotas naujas minkštasis inventorius ir patalynė, tai pareiškėjas patvirtino savo parašu, pretenzijų nereiškė. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad minkštasis inventorius Pravieniškių PN yra dezinfekuojamas. Pareiškėjo skundų dėl minkštojo inventoriaus būklės, prašymų jį pakeisti kitu byloje nėra. Todėl pareiškėjo teiginius dėl jam išduoto purvino, suplyšusio, nusidėvėjusio, užkrėsto blakėmis minkštojo inventoriaus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

12. Dėl prausimosi duše tvarkos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas neneigia, jog tokia galimybė jam buvo suteikta. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad nuteistajam turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu gyvenamojoje patalpoje, nuteistiesiems sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu įstaigos bendroje dušinėje, kurioje nuolat tiekiamas karštas vanduo. Pareiškėjas su skundais į atsakovą dėl nusiprausimo galimybės gyvenamojoje patalpoje nesikreipė, todėl jo pretenzijas dėl negalėjimo gyvenamojoje patalpoje pasinaudoti dušu teismas atmetė.

13. Teismas pabrėžė, jog Pravieniškių PN nepateikė duomenų apie sanitariniuose mazguose įrengtas sieneles, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo privatumo pažeidimo liko nepaneigti.

14. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2017 m. spalio 5 d. Pravieniškių PN buvo kalinamas pažeidžiant jo privatumą, jam naudojantis sanitariniais įrenginiais. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Vis dėlto teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo sanitariniame mazge pažeidimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kurią teismas įvertino 550 Eur.

III. 15. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –jo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam nuteistajam turi būti nemažesnis nei 4 kv. m, į šį plotą negali būti įskaičiuojamas baldų užimamas plotas. Pravieniškių PN ši minimali norma buvo pažeista. Dėl to pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, depresiją. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl abstrakčių pareiškėjo teiginių, nurodo, jog teismas neatsižvelgė į pareiškėjui kilusius objektyvius sunkumus rinkti įrodymus apie kalinimo sąlygas ir nepagrįstai vadovavosi vien tik atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Pareiškėjo įsitikinimu, jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus patirtiems išgyvenimams.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

18. Pravieniškių PN apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atstovui nepateikus įrodymų apie sanitariniuose mazguose įrengtas sieneles, galima konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Pareiškėjo skundas dėl privatumo pažeidimo grindžiamas deklaratyviais teiginiais bei jo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu bei kad sąmoningai siekė sukelti pareiškėjui dvasinį sukrėtimą. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo į Pravieniškių PN administraciją ar kitas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė į psichologinės tarnybos specialistus, jo sveikata nebuvo sutrikusi, taigi jis nepatyrė neigiamų išgyvenimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos. Atsakovas pažymi, jog neturtinė žala konstatuotina tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, ne mažareikšmiai. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad žala buvo padaryta ir nurodyti prašomą priteisti sumą. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo klausimų nepakanka, turi būti pateikti ir juos pagrindžiantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad jis yra nemotyvuotas, abstraktus, todėl prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (2015 m. sausio 23 d. – 2017 m. spalio 5 d.) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė jam 550 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės kvestionuodamas priteistos žalos dydį. Pravieniškių PN nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ir priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, prašo pakeisti šią teismo sprendimo dalį ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisti. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose nereiškia.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, juos papildo.

24. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

25. Pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat byloje pateiktose Pravieniškių PN 2018 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. 62-577 (b. l. 26) bei 2018 m. vasario 6 d. pažymoje Nr. 88-76 (b. l. 27–28) nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas: Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus 6 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,16 kv. m, įrengtų lovų skaičius – 16 (duomenų apie asmenų skaičių nėra); 6 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 66,66 kv. m, asmenų skaičius – 20; 5 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,24 kv. m, asmenų skaičius – 17; 5 būrio 2 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 66,49 kv. m, asmenų skaičius – 17. Įvertinus šiuos duomenis galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamosios patalpos plotą (3,1 kv. m) ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo.

26. Pareiškėjas proceso pirmosios instancijos teisme metu prieštaravimų šiems atsakovo pateiktiems duomenims nereiškė, neteikė jokių juos paneigiančių įrodymų ir (ar) paaiškinimu, šių duomenų pareiškėjas neginčijo ir apeliaciniame skunde. Kaip minėta, pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimali gyvenamosios patalpos ploto norma nebuvo pažeista, iš esmės grindė tik argumentu, kad Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose jam turėjo tekti ne 3,1 kv. m, o ne mažiau kaip 4 kv. m, atskaičius patalpoje esančius baldus. Pastarieji pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi toks standartas nei Konvencijoje, nei EŽTT praktikoje nėra nustatytas. Priešingai, EŽTT savo praktikoje aiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo nurodė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi 3 kv. m daugiavietėse kamerose standarto. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi Taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m). Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Nagrinėjamu atveju šis standartas pažeistas nebuvo.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo teiginius dėl gyvenamųjų patalpų būklės (pelėsio, apšvietimo, temperatūros) laikė abstrakčiais, pažymėtina, kad minėtų nusiskundimų pareiškėjas skunde teismui niekaip nekonkretizavo. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas skirtingų būrių gyvenamosiose patalpose, tačiau skunde teismui jis nedetalizavo jokių su nusiskundimais Pravieniškių PN patalpų būkle susijusių aplinkybių, t. y. nenurodė, kurio būrio ir kokiose patalpose (miegamajame, bendro naudojimo patalpose, sanitariniame mazge) tariamai buvo pelėsio, o temperatūra ir apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kada šios aplinkybės atsirado (ar buvo pareiškėjui atvykus į patalpas, ar atsirado vėliau), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją ir (ar) kitas institucijas, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ir vertinti. Šių aplinkybių pareiškėjas nepatikslino ir apeliaciniame skunde. Akcentuotina, jog detalesnių paaiškinimų dėl gyvenamųjų patalpų būklės teikimas nėra susijęs su papildomų įrodymų rinkimu, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, skundo teismui pateikimo metu pareiškėjas jau buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, todėl jo galimybės rinkti įrodymus byloje buvo didesnės. Atitinkamai – pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu (patalpų būkle) susijusių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus.

28. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, pažymėtina, kad 2018 m. sausio 25 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą teismas įpareigojo Pravieniškių PN pateikti medžiagą, susijusią su pareiškėjo laikymo sąlygomis bei duomenis apie tai, kaip buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Atsakovas atsiliepime bei kartu su juo pateiktuose dokumentuose duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą (atskyrimą) nepateikė, nors būtent jam šiuo atveju yra nustatyta tokia pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo nebuvo paneigti. Duomenų apie sanitarinių mazgų, kuriais ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, įrengimą (atskyrimą) atsakovas nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu ar atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti ar naikinti aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, o atsakovo argumentai, kad su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu susiję pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir subjektyvūs, atmestini kaip nepagrįsti.

29. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Pravieniškių PN pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

31. Nustatytą pareiškėjo teisės pažeidimą įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, atsižvelgdama į tai, jog, nors pažeidimo laikotarpis nebuvo trumpas, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo nustatytas, pareiškėjo patirti išgyvenimai bei nepatogumai nebuvo itin intensyvūs, nes ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN administraciją dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo jis nesikreipė, o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus tam tikram laikui po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos įstaigos, be to, byloje nėra duomenų, kad nustatytas teisių pažeidimas turėjo lemiamos ir negrįžtamos įtakos pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, teisėjų kolegija vadovaudamasi teisingumo bei protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 550 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius