2019-08-21 Nr. AB-15871-3-62-3-02355-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1618-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02355-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nepakako gyvenamojo ploto, ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą, o Pravieniškių PN-AK pateikti duomenys apie patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtų miegamųjų vietų skaičių yra melagingi (2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. S-22532 pateikiami duomenys apie 2017 m. spalio 5 d. patalpose įrengtą miegamųjų vietų skaičių, nenurodant, kada patalpos buvo pertvarkytos), pareiškėjas vėlesnį miegamųjų vietų sumažinimą patalpose (bausmės atlikimo sąlygų gerinimą) laiko diskriminacija jo atžvilgiu.

Taip pat neužtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių skaičius (praustuvės nuolat buvo užimtos, jose vienu metu plaunami ir indai, drabužiai, ir prausiamasi, dėl eilių pasinaudoti tualetu kildavo konfliktai), nesudaromos sąlygos drabužių skalbimui ir džiovinimui, nebuvo tinkamai atliekami remonto ir grybelio šalinimo darbai, nesuteiktas tinkamas higienos priemonių skaičius, netinkamai įrengtos vietos rūkymui, nėra įrengti papildomi evakuaciniai išėjimai (pareiškėjas dėl to žodžiu kreipėsi į administraciją, bet atsakymai buvo grasinamo pobūdžio, nurodoma, jog nėra galimybių pakeisti tokias sąlygas), nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, sudaromos antisanitarinės sąlygos (trūko apšvietimo, todėl pareiškėjas negalėjo ilgai skaityti ar rašyti; dėl ventiliacijos trūkumo patalpose tvyrojo smarvė; drabužių džiovinimas miegamojoje patalpoje didino drėgmės lygį; vėdinimas per langus nėra pakankamas; atsakovas atsisakė išduoti valymo priemones, todėl jas teko pirkti iš asmeninių lėšų, valymui naudoti asmeninius drabužius), pastatų konstrukcijoje yra asbesto.

Bausmės atlikimo sąlygas sunkino tai, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys (dėl to miegamojoje patalpoje buvo daugiau daiktų, joje laiką leido daugiau žmonių, buvo didesnis triukšmas), asmeniniai drabužiai buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje, nebuvo patalpos maisto produktams susidėti (maistas buvo laikomas miegamojoje patalpoje), virtuvėlės patalpa per maža (pareiškėjas nesinaudodavo virtuve dėl ilgos eilės). Be to, pareiškėjui trūko užimtumo, jam nebuvo pravestos jokios socialinės programos, jis nebuvo išmokytas adaptuotis visuomenėje, priešingai, pareiškėjas juto daug neigiamo požiūrio į save.

Pareiškėjui nebuvo užtikrintas asmeninis privatumas, jis 24 valandas per parą buvo stebimas svetimų (kalinamų) asmenų, turėjo kartu su nepažįstamaisiais miegoti, praustis ir t. t., atitinkamai buvo priverstas dalyvauti kitų asmenų gyvenime, jautė didelę atsakovo įtaką savo seksualinės orientacijos pasirinkimui. Pareiškėjas savo bausmės atlikimo sąlygas prilygino kankinimui, teigė patyręs grasinimus, pažeminimą, neigiamą poveikį psichikai, sveikatos pablogėjimą, nuolat jautęs baimę dėl savo sveikatos ir kt. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog nagrinėjamoje byloje egzistuoja nacionalinių teisės aktų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų kolizija.

3. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė palaikantis skunde (patikslintame skunde) išdėstytą savo poziciją ir nesutinkantis su atsakovo išdėstytais teiginiais, jo argumentus laikė nekonkrečiais ir klaidingais.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas tvirtino, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareiškėjo atžvilgiu minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista (teisės aktai nenumato inventoriaus užimamo ploto išskaičiavimo iš patalpos ploto), be to, ne visos miegamojo vietos būna užimtos, pareiškėjas turėjo galimybę judėti po visą lokalinį sektorių. 3-iojo lokalinio sektoriaus lauke yra įrengta ir pažymėta rūkymo vieta. 3-jame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o savo rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę, dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku.

Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. 3-iojo sektoriaus būrių patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, būriuose ir kamerų tipo patalpose įrengti kaitrinių lempų ir liuminescencinių lempų šviestuvai. Atsakovas pripažino, jog Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, bet laisvu nuo darbo laiku jie gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Kiekvieno būrio brigadoje asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra šaldytuvai, įrengtos virtuvėlės maistui gaminti ir pasidėti.

Atsakovas pateikė duomenis apie sanitarinio mazgo ir prausyklos įrengimą bei akcentavo, kad nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, pagal viešai paskelbtą grafiką. Bendrabučio, kuriame gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomi jokie darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai, budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Įstaigose nuteistiesiems vykdomos socialinės reabilitacijos programos, pildomas individualus socialinės reabilitacijos planas. Atsakovas tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, parengtos ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija suderintos gaisrinės instrukcijos, iškabintos kiekviename būryje, bei personalo veiksmų planas kilus gaisrui, apsirūpinta pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais).

Nuteistieji nuolat gadina elektros instaliaciją, naudodami savadarbius vandens šildytuvus ar į vieną kištukinį lizdą sujungdami keletą nedidelio galingumo prietaisų, tačiau gedimai nenuolatiniai ir, gavus informaciją, nedelsiant šalinami. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, depresijos, įtampos nesikreipė, o duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę Pravieniškių PN-AK neturi (nuteistojo byla yra probacijos tarnyboje). Atsakovo vertinimu, pataisos įstaiga jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos faktą, t. y. pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 9 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. P. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas vertino visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį – nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gegužės 10 d., nes atsakovas neprašė taikyti senaties terminą.

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nustatė, jog atsakovas ir pareiškėjas pateikė prieštaringus duomenis apie miegamųjų vietų 3-iojo sektoriaus bendrabučio tipo 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ir 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, skaičių. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad miegamųjų vietų skaičius minėtose patalpose kito, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kiek miegamųjų vietų jose buvo ginčo laikotarpiu, ir į tai, kad pareiškėjas pateikė 2013 metų pažymą, patvirtinančią jo teiginius, bei į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose, nusprendė vadovautis pareiškėjo pateiktais duomenimis ir konstatavo, jog 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 2,05 kv. m ploto, o 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje – 2,24 kv. m ploto, todėl pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 544 dienas. Kadangi pareiškėjui 544 dienas teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, o gyvenamojoje patalpoje esantys baldai, nuteistųjų reikmenys, asmeniniai daiktai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose, buvo pripažintas ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

9. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažų virtuvėlių ir nesančių patalpų maisto produktams susidėti, nes pareiškėjas pripažino, kad kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti, o teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlių patalpų plotų. Atsakovas pripažino, kad 3-jame sektoriuje poilsio kambarių nuteistiesiems nėra įrengta, jis nepateikė ginčui aktualiu laikotarpiu santykinę oro drėgmę, apšvietimą gyvenamosiose patalpose patvirtinančių įrodymų (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), taip pat atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, jog būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, patvirtinančių įrodymų, todėl teismas laikė nustatytais pareiškėjo minimus apšvietimo, oro drėgmės normatyvų, drabužių džiovyklų neįrengimo pažeidimus.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie sanitariniame mazge ir prausykloje įrengtų įrenginių (unitazų, praustuvių) skaičių bei pastate apgyvendintų nuteistųjų skaičių, priėjo prie išvados, kad aprūpinimas sanitariniais įrenginiais buvo nepakankamas, tačiau šios aplinkybės nelaikė atskiru teisės normų pažeidimu ir nutarė šį pažeidimą vertinti kartu su nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimu. Pareiškėjo teiginiai apie neišduodamas valymo priemones buvo atmesti, nes jis nepateikė jokių įrodymų apie pretenzijas raštu atsakovui dėl valymo priemonių neišdavimo, taip pat apie valymo priemonių pirkimą iš asmeninių lėšų.

Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl asbesto Pravieniškių PN-AK konstrukcijoje, nes byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo samprotavimus dėl galimo priešgaisrinių taisyklių nesilaikymo įstaigoje ir galimo pavojaus, nes byloje esantys dokumentai patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes apie patvirtintus pagrindinius evakuacijos kelius, sudarytas ir suderintas gaisrines instrukcijas, o pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą į skundą šių aplinkybių iš esmės neginčijo.

Teismas pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu pripažinti neteisėtus atsakovo veiksmus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas (jo atstovas) tinkamai neatliko remonto ir grybelio šalinimo darbų, nesuteikė tinkamai asmeninei higienai skirto inventoriaus kiekio, netinkamai įrengė vietas rūkymui, nesirūpino elektros instaliacijos tvarkingumu, gyvenamieji pastatai neatitiko taikomo reglamento, kad nepatogios būsenos sėdėjimas sukėlė nepatogumus valgant, rašant laiškus, skaitant, skaitymas antrame lovos aukšte buvo nekokybiškas ir blogino regėjimą, kad pareiškėjas neturėjo galimybės niekur dalyvauti, savo užimtumą planavosi asmeniškai, jautė privačios aplinkos stoką, didelę atsakovo įtaką jo seksualinės orientacijos pasirinkimui, tačiau minėtų aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl nurodytų aplinkybių atsiradusių pasekmių ir paties žalos fakto, nepateikė jas ir žalos faktą patvirtinančių įrodymų, todėl šie pareiškėjo teiginiai buvo atmesti.

Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau jų neanalizavo.

10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atkreipė dėmesį į tai, jog pateiktoje Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018 m. sausio 23 d. pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas nesikreipė į Psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių sutrikimų ar stipresnių išgyvenimų, kuriuos sukėlė netinkamos gyvenimo sąlygos. Skunde nurodyti sveikatos sutrikimai (sąnarių skausmas), teismo vertinimu, nėra išskirtiniai, lyginant su tais, kuriuos patiria laisvėje gyvenantys žmonės. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų po jo išleidimo į laisvę, todėl turėjo galimybę rinkti jo skunde nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus ir pateikti juos teisimui. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą (neužtikrinta minimali ploto norma, neįrengtas laisvalaikio kambarys, nepaneigtos aplinkybės dėl drabužių džiovyklos nebuvimo, per didelės santykinės oro drėgmės, nepakankamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo), priėjo prie išvados, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad Pravieniškių PN-AK atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, kad nekonstatuota, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė pareiškėjui priteisti 4 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 11. Pareiškėjas S. P. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė administracinio teismo kompetencijos ribas, nes vertino ginčijamą teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nenustatė teisės akto reikalavimų pažeidimo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje yra visiems gerai suprantamos – užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma, bei pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtiną įrodymų vertinimo taisyklę.

Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, juos iš dalies pripažindamas nepagrįstais, o atsakovo pateiktus įrodymus laikydamas iš dalies pagrįstais, bei netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovui iš ankstesnių teisminių ginčų yra žinoma, kad bausmės atlikimo sąlygos Pravieniškių PN-AK yra netinkamos, o tai, kad tokios sąlygos egzistuoja ir toliau, vertintina kaip sąmoningas atsakovo veikimas prieš pareiškėją. Pareiškėjo nuomone, gyvenamosios patalpos, kuriose jis atliko bausmę, negali būti laikomos atitinkančiomis higienos normas vien dėl didelio jose laikomų asmenų skaičiaus.

Pravieniškių PN-AK pati privalo reguliariai kreiptis į atitinkamas institucijas, kad jos atliktų patikrinimus, ir pateikti duomenis apie nuteistųjų kalinimo sąlygas, tai nėra pareiškėjo pareiga, todėl teismas tai, kad pareiškėjas nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nepagrįstai laikė reikšminga aplinkybe. Pareiškėjo įsitikinimu, pakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus neužtikrinimas turėtų būti pripažintas atskiru grubiu pažeidimu, kuris lėmė pareiškėjo orumo pažeminimą visą ginčo laikotarpį.

Teismas netinkamai vertino pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą pasinaudoti dušu per savaitę kaip nepažeistą teisę, neatsižvelgė į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, egzistuojančią nacionalinių teisės aktų bei Konvencijos nuostatų koliziją. Pareiškėjo nuomone, teismas aplinkybę, kad pasivaikščiojimo kiemelių šiferiniai stogai nėra laužomi, nustatė tik iš atsakovo paaiškinimų, tačiau to nepakanka paneigti, jog pareiškėjas bausmę atliko nesaugioje aplinkoje.

Pastatai, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pastatyti netinkamai, nes jų konstrukcijoje buvo asbesto, nebuvo įrengtų atsarginių evakuacinių išėjimų, patalpos pagal savo plotą ir įrengimą negalėjo aptarnauti didelio asmenų skaičiaus. Pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, kad jo atžvilgiu nebuvo vykdomos jokios socialinės integracijos programos. Deklaratyvaus pobūdžio pasisakymai, kad Pravieniškių PN-AK yra įrengtos sporto salės, biblioteka, krepšinio aikštelė, koplyčia, savaime nereiškia, kad pareiškėjui be išimties buvo suteikta galimybė šiomis erdvėmis pasinaudoti.

Atsakovas nepateikė duomenų (grafikų) apie veiklą, kuria užsiima nuteistieji. Pareiškėjas pastebi, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės (tyčios), suteikiant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Be to, byloje nėra pakankamai įrodymų, nors teismui ir nekilo abejonių dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų. Sprendžiant dėl pareiškėjui atlygintino neturtinės žalos dydžio, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į teismų praktiką, bet į, svarbiausia, tai, kad pareiškėjas kiekvieną kartą gali nurodyti naujas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis, vienodos aplinkybės trunka aštuonerius metus, o atsakovas nesiėmė veiksmų netinkamoms kalinimo sąlygoms pakeisti.

Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, išsekimą, orumo pažeminimą ir kt., jautėsi kankinamas.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. P. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, ir atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

14. Atsakovo nuomone, teismas atsižvelgė ne į visas faktines bylos aplinkybes ir nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus. Pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, negalėjo remtis pareiškėjo pateikta pažyma, nes kyla abejonių dėl tokios pažymos autentiškumo ir gavimo būdo teisėtumo, be to, šioje pažymoje pateikti duomenys neapima ginčo laikotarpio. Pravieniškių PN-AK tokio pobūdžio duomenų nuteistiesiems neteikia. Atsakovas pakartotinai atkreipia dėmesį į Pravieniškių PN-AK taikomo režimo specifiką ir nuteistiesiems suteikiamą galimybę dienotvarkėje numatytu laiku laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje ir t. t. Be to, atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovui nepateikus įrodymų apie gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams (konkrečiai – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų), konstatuotinas tokių reikalavimų pažeidimas. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai apie netinkamą apšvietą, santykinę oro drėgmę patalpose grindžiami deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir subjektyvia jo paties nuomone. Teismas, pripažindamas, jog 3-jame sektoriuje nebuvo įrengtos drabužių džiovyklos, neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus apie 3-jame sektoriuje veikiančią skalbyklą ir džiovyklą, būrių kiemuose įrengtas stacionarias džiovyklas su stogeliu. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė į Psichologinės tarnybos specialistus, dėl nurodomų sveikatos sutrikimų nesikreipė į medikus, mano, jog pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, o teismas rėmėsi tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsakovas akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Jo vertinimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

15. Pareiškėjas S. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, bei iš Pravieniškių PN-AK išreikalauti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinio ištyrimo fazinės kontrastinės mikroskopijos metodu tyrimų išvadas nuo 2004 m. gegužės 15 d.

16. Pareiškėjas laiko, kad atsakovas apeliaciniame skunde sutiko su jo teiginiais apie netinkamas kalinimo sąlygas. Paaiškina, kad 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 buvo parengta Pravieniškių PN-AK ir 2013–2014 metais pateikta kartu su atsiliepimais teismams, ji pasirašyta atitinkamų pareigūnų. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtos pažymos autentiškumą ar joje nurodytus duomenis. Pareiškėjas nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, teigia, kad jis neturi pareigos dokumentais įrodinėti savo teisių pažeidimą, o tokia pareiga tenka išskirtinai pataisos įstaigai. Jis pakartoja, kad Pravieniškių PN-AK, turėdama pareigą vykdyti bausmės atlikimo sąlygų kontrolę, turi pati reguliariai kreiptis į atitinkamas institucijas, kad jam nėra sudaryta pakankama galimybė naudotis dušu ir kad teismo išvados dėl asbesto nėra pagrįstos objektyviais įrodymais (turėtų būti atlikti asbesto plaušelių patikrinimo tyrimai). Pareiškėjas taip pat pakartoja savo argumentus apie Konvencijos nuostatų svarbą nagrinėjamoje byloje.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

18. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie sveikatos pablogėjimą, kurį galėjo lemti asbesto buvimas Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijoje, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas neginčijo pateiktų duomenų, jog įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, o pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pats būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo. Atsakovas deklaratyviais laikė ir teiginius apie priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymą įstaigoje, pareiškėjas neginčijo teiginių apie patvirtintus ir suderintus evakavimo planus, gaisrines instrukcijas. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie socialinės integracijos programų vykdymą, atkreipia dėmesį į bausmės atlikimo (režimo) ypatumus Pravieniškių PN-AK. Atsakovas pakartoja, jog teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, rėmėsi tik pareiškėjo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o byloje nėra duomenų apie atsakovo neteisėtus veiksmus ar sąmoningą siekį sukelti pareiškėjui dvasinį sukrėtimą ar skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gegužės 10 d., atlyginimo priteisimo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl mažo virtuvėlės patalpos ploto, patalpų maisto produktams susidėti neįrengimo, neišduodamų valymo priemonių, asbesto Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijoje sukeltos žalos jo sveikatai, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, netinkamo patalpų vėdinimo būdo, neatliekamų remonto ir grybelio šalinimo darbų, nesuteiktų pakankamų higienos priemonių, netinkamai įrengtų vietų rūkymui, netvarkingos elektros instaliacijos, gyvenamųjų pastatų neatitikimo reglamentui (neįvardyta, kokiam), nesudarytų sąlygų patogiai atsisėsti, skaityti, privačios aplinkos stokos, didelės atsakovo įtakos jo seksualinės orientacijos pasirinkimui yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 3-jame sektoriuje neįrengtas laisvalaikio kambarys nuteistiesiems, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių apie netinkamą santykinę oro drėgmę, apšvietimą gyvenamosiose patalpose bei nepateikė įrodymų apie būriuose įrengtas džiovyklas, sanitariniame mazge ir prausyklose įrengtas nepakankamas sanitarinių įrenginių kiekis, ir tokios bausmės atlikimo sąlygos sudaro pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai apskaičiavo jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, nes neatsižvelgė į baldų užimamą plotą, į tai, kad atsakovas nesiima veiksmų bausmės atlikimo sąlygoms gerinti, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui buvo užtikrinta pakankama galimybė pasinaudoti dušu, jo nusiskundimus dėl asbesto ir nepakankamo užimtumo atmetė remdamasis vien atsakovo paaiškinimais, ir kt. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo atžvilgiu padarytus pažeidimus ir jo patirtą neturtinę žalą pripažino nesant objektyvių tai patvirtinančių duomenų, nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam suteiktą teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu nepagrįstai pripažino pakankama, tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo galimybių pasinaudoti dušu, nes pareiškėjas apie tai neužsiminė savo skunde ir patikslintuose skunduose. Taigi, apeliacinio skundo argumentais apie galimybės pasinaudoti dušu dažnumą pareiškėjas papildė skundo pagrindą, nepaaiškindamas, kodėl šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti nurodytos anksčiau. Pabrėžtina, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką tik per keturiolika dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 str. 3 d.), o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neanalizuoja pareiškėjo argumentų apie naudojimosi dušu sąlygas, bet pažymi, kad dėl pirmosios instancijos teisme nevertintų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas gali teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais paduoti naują skundą.

23. Pareiškėjas tvirtina, jog teismas peržengė jam suteiktos kompetencijos ribas, nes pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, įtvirtinančią, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau nepaaiškina, kokius konkrečiai teisės aktus ar veiksmus (neveikimą) pirmosios instancijos teismas vertino politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu ir kaip tai pasireiškė, todėl tokie deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai yra atmestini.

24. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

26. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo iš Pravieniškių PN-AK išreikalauti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinio ištyrimo fazinės kontrastinės mikroskopijos metodu tyrimų išvadas nuo 2004 m. gegužės 15 d., tačiau nenurodo, kad jis pats būtų kreipęsis į atitinkamą įstaigą, siekdamas šiuos dokumentus gauti, bet susidūręs su objektyviomis kliūtimis, pavyzdžiui, įstaigos atsisakymu šiuos dokumentus pateikti. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2016 m. gegužės 10 d. „buvo paleistas“, o skunde ir apeliaciniame skunde nurodytu pareiškėjo adresu pataisos įstaigos nėra registruotos, todėl manytina, kad pareiškėjui dar iki kreipiantis į teismą 2017 m. lapkričio 16 d. (žyma ant voko, b. l. 75) nebebuvo taikomi suimtiesiems ir nuteistiesiems numatyti ribojimai. Byloje nėra duomenų apie kliūtis pareiškėjui pačiam išsireikalauti ir pateikti teismui prašomus dokumentus, be to, iš pareiškėjo teiginių nėra aišku, ar tokie dokumentai išvis egzistuoja, ir jis nepaaiškina, kodėl ginčui yra aktualūs tyrimų rezultatai būtent nuo 2004 m. gegužės 15 d. (primintina, kad ginčo laikotarpis – nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gegužės 10 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas teismui išreikalauti dokumentus nėra tenkinamas.

28. Dėl pareiškėjo ir atsakovo teiginių, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog teismas byloje esančių duomenų nevertino taip, kaip tai palankiau atitinkamai proceso šaliai, savaime nereiškia, kad teismas šiuos duomenis įvertino nevisapusiškai ar netinkamai. Dėl pareiškėjo tvirtinimo, jog teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtiną įrodymų vertinimo taisyklę, akcentuotina, kad minėto įstatymo 57 straipsnį sudaro tik 5 dalys, o pareiškėjas neatskleidė, jo manymu, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės turinio. Pareiškėjo teiginiai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, nedetalizuoti (t. y. neaišku, kokių konkrečiai duomenų ar dokumentų, pareiškėjo nuomone, byloje trūksta), todėl atmestini.

29. Atsakovas, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nepagrįstai rėmėsi ne atsakovo (jo atstovo Pravieniškių PN-AK) pateiktais duomenimis ir oficialiomis pažymomis, o pareiškėjo pateikta pažyma, ir keldamas abejones dėl pareiškėjo pateiktos Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažymos Nr. 117-618 „Apie miegamųjų vietų skaičių 3-oje valdyboje“ (I t., b. l.

35) autentiškumo ir teisėtumo, nepateikė jokių konkrečių argumentų ar dokumentų, patvirtinančių, jog minėta pažyma buvo gauta neteisėtai arba joje nurodyti duomenys yra neteisingi. Pastebėtina, kad ir pats atsakovas teiginius apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą grindžia savo atstovo, o ne trečiojo asmens, nesuinteresuoto bylos baigtimi, pateiktais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 25 d. buvo laikomas 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 32,76 kv. m, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 10, o nuo 2016 m. balandžio 6 d. buvo laikomas 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 17,90 kv. m, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 5, bet pareiškėjas skunde tvirtino, jog laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. jis buvo laikomas 4 būrio 42 brigados 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 32,76 kv. m, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 16, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. jis buvo laikomas 10 būrio 101 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 17,90 kv. m, įrengtų miegamųjų vietų skaičius – 8, ir pateikė minėtą Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad 4-5 būryje-brigadoje įrengta 16 miegamųjų vietų, o 10-2 būryje-brigadoje – 8 miegamosios vietos.

Taigi, pareiškėjo ir atsakovo pozicijos dėl miegamųjų vietų 3-iojo sektoriaus 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ir 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje skaičiaus pareiškėjo laikymo jose metu yra prieštaringos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pravieniškių PN-AK teismams yra pateikusi įvairius duomenis apie ginčui aktualias patalpas, pavyzdžiui, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m sausio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-177-505/2017 nurodyti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pateikti duomenys, jog 3-iojo sektoriaus 4 būrio 5 gyvenamosios patalpos, kurioje nuteistasis buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. balandžio 8 d., plotas – 35,62 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą prielaidą, kad miegamųjų vietų skaičius 4 būrio 5 ir 10 būrio 2 gyvenamosiose patalpose atitinkamais laikotarpiais kito, atsakovas teismui pateikė tik dabartinius duomenis, tačiau byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kokie konkretūs pokyčiai ir kada buvo atlikti.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, jog tais atvejais, kai atsakovas nepateikia objektyvių ir tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma ar miegamųjų vietų įrengta patalpose būtent pareiškėjo laikymo jose laikotarpiu ir konkrečiai kada šis skaičius pasikeitė, arba kai dėl minėtų pareiškėjo teiginių pagrįstumo atsakovas išvis nepasisako, tokios aplinkybės yra vertintinos pareiškėjo naudai (žr., pvz., 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2982-492/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1291-556/2019).

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, būtent tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas šiose patalpose buvo laikomas, bei vadovaudamasis anksčiau minėtomis įrodymų naštos paskirstymo taisyklėmis, pagrįstai šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovo kaltės (tyčios), yra nepagrįsti.

31. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

32. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, turėjo iš bendro miegamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimamą plotą.

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje 509 dienas teko 2,05 kv. m ploto, o 10 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje 35 dienas – 2,24 kv. m ploto, iš viso minimali 3,1 kv. m ploto norma jam nebuvo užtikrinti 544 dienas. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, nenustatė pagrindo nesutikti su tokia išvada. Konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam patalpose, kuriose jam tektų bent minimalus gyvenamasis plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

34. Pareiškėjas tvirtina, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, negali būti pripažintos atitinkančiomis higienos normų reikalavimus vien dėl to, kad šios patalpos buvo perpildytos. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl patalpų perpildymo pareiškėjo patiriamus nepatogumus apima jau anksčiau konstatuotas jam taikytinos minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas, o pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo pretenzijas dėl konkrečių higienos normų reikalavimų pažeidimo (vėdinimo būdo, drėgmės ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą, vadovavosi nutarties 24 punkte įtvirtintomis taisyklėmis, pavyzdžiui, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog santykinė oro drėgmė ir apšvietimas gyvenamosiose patalpose atitiko teisės aktuose nustatytas normas, bei jog pataisos namuose iš tiesų yra įrengtos džiovyklos, teismas šias aplinkybes vertino ne atsakovo naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas), o abstraktūs ir nedetalizuoti pareiškėjo nusiskundimai dėl, be kita ko, nepakankamo kiekio išduodamų higienos priemonių, neaprūpinimo valymo priemonėmis buvo atmesti (neaišku, kokių, kiek ir kada higienos priemonių pareiškėjui nebuvo išduota, kada ir į ką jis kreipėsi dėl valymo priemonių išdavimo, kada ir kokias priemones pirko iš savo lėšų). Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pakankamai konkrečius, individualizuotus pareiškėjo teiginius paneigiančių duomenų nepateikimas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus. Kita vertus, pareiškėjo aktyvumas ginant savo galbūt pažeistas teises (pvz., skundų atitinkamoms institucijoms teikimas) yra vertinamas sprendžiant dėl tokiu pažeidimu padarytos žalos masto ir intensyvumo.

35. Pareiškėjo nuomone, pakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus neužtikrinimas turėtų būti pripažįstamas atskiru pažeidimu. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes sanitarinių įrenginių skaičius tualeto ir prausyklos patalpose nėra tiesiogiai susijęs su miegamųjų patalpų plotu, tačiau skundžiamame teismo sprendime sanitarinių įrenginių trūkumas buvo įvertintas, nors ir kaip minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo dalis, todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus neužtikrinimo nepripažino savarankišku pareiškėjo teisių pažeidimu, neturi esminės teisinės reikšmės.

36. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose ne kartą užsiminė apie Lietuvos Respublikos įstatymų ir Konvencijos normų koliziją, bet jis konkrečiai neįvardijo, kokios konkrečiai nacionalinių įstatymų ir Konvencijos normos, jo įsitikinimu, viena kitai prieštarauja ir kodėl, todėl tokie abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai plačiau neanalizuotini.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad asbesto buvimas Pravieniškių PN-AK konstrukcijoje savaime kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, tačiau neneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, jog Pravieniškių PN-AK nėra atliekami jokie darbai, dėl kurių ore gali pasklisti asbesto dulkės, bei nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklės pablogėjimą, kuris sveikatos priežiūros specialistų būtų siejamas su asbesto poveikiu, nors jis iš Pravieniškių PN-AK išvyko dar 2016 m. gegužės 10 d. (pusantrų metų iki kreipiantis į teismą). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų šiuo aspektu, atkreipė dėmesį į pateiktą 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktą Nr. 36–1248(7) (I t., b. l. 139–140), kuriame Kauno visuomenės sveikatos centras, atsižvelgdamas į tai, jog patikrinimo metu Pravieniškių PN-AK nebuvo atliekami remonto darbai, aplinkoje nebuvo šiferio nuolaužų, nenustatė pažeidimo dėl Pravieniškių PN-AK pastatų stogo dangą sudarančio asbestinio šiferio. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šias valstybės įstaigos, kuriai pavesta pagal kompetenciją vykdyti visuomenės sveikatos priežiūros viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 12 str.), išvadas arba įrodančių, jog nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. atlikto patikrinimo situacija esmingai pasikeitė. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo nusiskundimai buvo pagrįstai atmesti.

38. Pareiškėjas savo įsitikinimą, jog Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, iš esmės sieja su aplinkybe, kad nebuvo patvirtinti atsarginiai evakuaciniai išėjimai. Jis teigia, kad žmonių evakuaciją reglamentuoja statybos techninis reglamentas STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, statybos techninis reglamentas STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ ir statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, 33 punktas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog statybos techninis reglamentas STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704, buvo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. D1-1012, todėl šis teisės aktas nėra aktualus vertinant pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas ginčo laikotarpiu. Ginčui taip pat nėra aktualūs statybos techninis reglamentas STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d.

įsakymu Nr. D1-91, nes, kaip nurodyta šio reglamento 2 punkte, rengiant specialiosios paskirties statinių (karinių dalinių, pasienio kontrolės, policijos pastatų, įkalinimo įstaigų, gaisrinių ir kitų) projektus, taikomi kiti atitinkamų institucijų parengti normatyviniai dokumentai, bei statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 ir nustatantis gyvenamojo pastato ir jo sklypo projekto sprendinių reikalavimų sistemą, kuri įgyvendinama statybos darbais, nes kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos ir kiti panašaus pobūdžio pastatai priskiriami negyvenamųjų pastatų specialiosios paskirties pastatų pogrupiui (statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d.

įsakymu Nr. 289 ir galiojusio iki 2016 m. gruodžio 31 d., 8.16 p.). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aktualių teisės normų (konkrečių priešgaisrinės saugos taisyklių), kurias pažeidė atsakovas (jo atstovas Pravieniškių PN-AK), jis taip pat nepateikė jokių kompetentingų valstybės institucijų išvadų, kuriose būtų konstatuoti priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimai Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, ar įrodymų, patvirtinančių, jog dėl papildomo evakavimo išėjimo neįrengimo 3-iame sektoriuje jis patyrė kokias nors neigiamas pasekmes (pareiškėjo teiginiai apie patirtą didelį stresą ir baimes, kreipimąsi žodžiu į administraciją nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog byloje pateikti 3-iosios valdybos 10 būrio ir 4 būrio evakavimo planai, patvirtinti Pravieniškių PN-AK 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-35, kuriuose nurodomi pagrindiniai evakuacijos keliai (I t., b. l. 31, 33), o pareiškėjas neneigė, jog šie planai yra iškabinti pataisos įstaigoje, taip pat kad įstaigoje yra sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje.

Remiantis šiomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstai nepripažino jo teisių pažeidimu, už kurį jam galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

39. Pareiškėjas tvirtino, kad jo atžvilgiu nebuvo vykdomos jokios socialinės integracijos programos, jam nepakako užimtumo. Atsakovas, atsakydamas į šias pareiškėjo pretenzijas, iš esmės apsiribojo teisės aktų nuostatų pacitavimu, dėmesio atkreipimu į Pravieniškių PN-AK taikomą režimą ir nuteistųjų galimybę lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius, kad jis neturėjo galimybės niekur dalyvauti, savo užimtumą planavosi asmeniškai, atmetė kaip abstrakčius ir nepagrįstus. Pažymėtina, kad nuteistųjų socialinę reabilitaciją reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnio ir 1371 straipsnio nuostatos bei jas įgyvendinantys teisės aktai. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (Bausmių vykdymo kodekso 137 str. 4 d.). Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą (Bausmių vykdymo kodekso 1371 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo aspektu pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK jam neužtikrino išvis jokio užimtumo, nevedė socialinės integracijos programų, o atsakovas, siekdamas šiuos pareiškėjo teiginius paneigti, konkrečiai neįvardijo, kokiose programose pareiškėjas dalyvavo, kokie bendri masiniai ar kiti renginiai vyko Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, nepateikė pareiškėjo individualaus socialinės reabilitacijos plano ar kitų duomenų. Taigi, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių apie neorganizuojamą užimtumą ir nevykdomą jo socialinę reabilitaciją, o pirmosios instancijos teismas šias pareiškėjo pretenzijas nepagrįstai atmetė kaip abstrakčias.

40. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).

Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju 544 paras (iš eilės) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 3-jame sektoriuje neįrengtas laisvalaikio kambarys nuteistiesiems, santykinė oro drėgmė ir apšvieta gyvenamosiose patalpose neatitiko higienos normų, nesudarytos tinkamos sąlygos džiovinti drabužius, sanitariniame mazge ir prausyklose įrengtas nepakankamas sanitarinių įrenginių kiekis, neužtikrintas pareiškėjo užimtumas ir jo socialinė reabilitacija.

Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl asmeninės erdvės ploto trūkumo pareiškėjui negalėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)), o nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų bausmės atlikimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

41. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs fizinį ir psichologinį smurtą, išsekimą, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, jį ėmė kankinti nemiga, skaudėdavo galvą, pasireiškė nauji sveikatos sutrikimai ir kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, o pareiškėjo teiginiai apie pablogėjusią sveikatos būklę yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais (pvz., neaišku, kokie nauji sveikatos sutrikimai jam atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, arba kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dalyvauti Pravieniškių PN-AK vykstančiuose renginiuose, užsiėmimuose ar programose, bet šie prašymai būtų buvę atmesti. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

42. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (544 paras pareiškėjui neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 3-jame sektoriuje neįrengtas laisvalaikio kambarys nuteistiesiems, santykinė oro drėgmė ir apšvieta gyvenamosiose patalpose neatitiko higienos normų, nesudarytos tinkamos sąlygos džiovinti drabužius, sanitariniame mazge ir prausyklose trūko sanitarinių įrenginių, dėl ko teko laukti eilėse, neužtikrintas pareiškėjo užimtumas ir jo socialinė reabilitacija), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK ypatumus (pareiškėjas turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 4 100 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

43. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija, likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikydamas pertekliniais ir neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės bylos baigčiai, plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. (S. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė