2017-11-29 Nr. AB-22376-3-61-3-03260-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-5112-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03260-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.1; 12.14.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams A. G., advokatui Vaidui Jurkevičiui, J. P., R. S.,

atsakovo atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI), vykdydama 2014 m. rugsėjo 23 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-332, patikrino pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „MARIDANA“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaravimo teisingumą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir pelno mokesčio deklaravimo teisingumą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. FR0682-670 patvirtino 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 246 530 Lt (71 400,02 Eur) PVM, 74 625,64 Lt (21 613,08 Eur) PVM delspinigių, 73 959 Lt (21 420 Eur) PVM baudą, 176 093 Lt (51 000,06 Eur) pelno mokesčio, 40 097,97 Lt (11 612,92 Eur) pelno mokesčio delspinigių ir 52 828 Lt (15 300 Eur) pelno mokesčio baudą.

2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 69-19 patvirtino Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. FR0682-670 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 176 093 Lt (51 000,06 Eur) pelno mokesčio, 40 097,97 Lt (11 612,92 Eur) pelno mokesčio delspinigių ir 52 828 Lt (15 300 Eur) pelno mokesčio baudą, panaikino Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. FR0682-670 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 246 530 Lt (71 400,02 Eur) PVM, 74 625,64 Lt (21 613,08 Eur) PVM delspinigių, 73 959 Lt (21 420 Eur) PVM baudą.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2015 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 69-19, padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. S-91(7-69/2015) nusprendė patvirtinti VMI sprendimą.

4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–11) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 183–194), prašydamas panaikinti VMI 2015 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 69-19 „Dėl UAB „Maridana“ (k.168681912) skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) 1 dalį dėl Panevėžio AVMI sprendimo tvirtinimo, kuriuo nurodoma pareiškėjui sumokėti 51 000,06 Eur pelno mokesčio, 11 612,92 Eur pelno mokesčio delspinigių, 15 300 Eur pelno mokesčio baudą; 2) panaikinti MGK 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. S-91 (7-69/2015) „Dėl UAB „Maridana“ 2015-03-31 skundo Nr. 3“, kuriuo tvirtinamas VMI sprendimas; 3) priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad tiek Panevėžio AVMI, tiek VMI, tiek MGK, priimdamos sprendimus, nesivadovavo galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką ir iš esmės neanalizavo pareiškėjo pateiktų argumentų ir/arba juos netinkamai interpretavo. Nurodė, jog 2010 m. gruodžio 7 d. įmonė SIA „SM“ paskelbė viešąjį pirkimą, kuris buvo organizuojamas pagal teisės aktų reikalavimus. Pirkimo objektas buvo slydimo guolių įdėklų padengimo antifrikcinėmis medžiagomis technologinė įranga. Laimėjęs šį konkursą, pareiškėjas įsipareigojo parduoti minėtai įmonei slydimo guolių įdėklų padengimo antifrikcinėmis medžiagomis technologinę įrangą MAR2011/SM, ją pristatyti ir apmokyti darbuotojus su ja dirbti. Atsižvelgęs į minėto konkurso sąlygas, pareiškėjas sudarė dvi skirtingas sutartis su Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotu juridiniu asmeniu West Software House GmbH (toliau – ir Vokietijos bendrovė) dėl dokumentacijos parengimo ir programinės įrangos sukūrimo, kurios pagal 2011 m. gruodžio 6 d. priėmimo pažymas buvo įvykdytos. Vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 95 straipsnio 2 dalimi, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ (toliau – ir PVM direktyva), kuri pakeitė 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą 77/388/EBB „Dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas“ (toliau – ir Šeštoji direktyva), todėl pažymėjo, kad ESTT pateiktos Šeštosios direktyvos normų aiškinimo ir taikymo taisyklės iš esmės yra aktualios ir atskleidžiant PVM direktyvos bei PVMĮ nuostatų turinį.

6. Pateikė ESTT praktiką, kurioje aiškinamos Šeštosios direktyvos nuostatos, vadovavosi PVM direktyvos 167 straipsniu, PVMĮ 58 ir 64 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, jog, nors teismų praktikoje laikomasi principo, kad išlaidų (kaip jos suprantamos pagal PVMĮ) pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu, o įrodinėjimo našta tenka pačiam mokesčių mokėtojui, tačiau, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, Panevėžio AVMI, VMI ir MGK pažeidė proporcingumo principą. Pažymėjo, kad pareiškėjas geranoriškai teikė minėtoms institucijoms jų prašomus dokumentus, vadovas ir/ar kitas įgaliotas asmuo raštu ir žodžiu atsakinėjo į užduodamus klausimus, kreipėsi į trečiąsias šalis su prašymais pateikti dokumentus, tačiau institucijoms to nepakako, kad būtų įrodyta pareiškėjo pozicija. Panevėžio AVMI, VMI ir MGK prielaidas suformulavo taip, jog pareiškėjui yra praktiškai neįmanoma ar labai sunku įrodyti kitaip. Vadovaudamasis ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog PVM direktyvoje numatyta teisės į atskaitą sistema nesuderinama su sankcijos taikymu atsisakant suteikti šią teisę apmokestinamajam asmeniui, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, jog atitinkamas sandoris susijęs su atliekamu sukčiavimu. Pareiškėjas pažymėjo, jog teikdamas paaiškinimus privalomo ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijoms, iš esmės veikė ultra vires, tačiau VMI ir MGK tokį pareiškėjo veikimą vertino ne kaip bendradarbiavimą, o kaip informaciją, prieštaraujančią anksčiau teiktai informacijai. Panevėžio AVMI, VMI ir MGK savo sprendimuose nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nepaaiškino sandorio su Vokietijos bendrove sudarymo aplinkybių. Nurodė, jog pareiškėjo atstovas su Vokietijos bendrovės atstovu susitiko 2010 m. spalio 19–22 dienomis vykusios parodos metu, taip pat papildomai 2011 m. spalio 10–14 dienomis ir 2011 m. vasario 2–4 dienomis. Atkreipė dėmesį, jog nei Panevėžio AVMI, nei VMI nesikreipė į Latvijos Respublikos kompetentingas institucijas dėl sandorių vykdymo tarp pareiškėjo ir SIA „SM“, todėl pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, kad buvo pakankamai atidus, pateikė VMI papildomus dokumentus apie įvykdytą projektą.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsiliepime (II t., b. l. 23–27) vadovavosi PVMĮ 2 straipsnio 24 punktu, 11 straipsnio 4 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 1 dalies 13 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog aplinkybė, kuri nagrinėjamu atveju yra būtina mokesčių mokėtojo teisių realizavimo sąlyga, – faktiškai patirtų sąnaudų buvimas. Mokesčių mokėtojas įgyja teisę į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, tik tuo atveju, jeigu ūkinės operacijos yra tikrai įvykusios, o jų turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pažymėjo, jog Vokietijos bendrovė pagal su pareiškėju sudarytą sutartį nedeklaravo jokių tiekimų, todėl Panevėžio AVMI išsiuntė paklausimą Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriui. Iš minėto administratoriaus gautų atsakymų nustatyta, jog buvo atliktas Vokietijos bendrovės mokestinis patikrinimas dėl 2011 m. vykdytos veiklos ir nustatyta, jog Vokietijos bendrovė pareiškėjui paslaugų neteikė. Panevėžio AVMI pateiktuose 2013 m. sausio 4 d. ir 2014 m. liepos 22 d. paaiškinimuose pareiškėjo atstovas, pasirašęs sandorius su Vokietijos bendrove, nurodė, jog Vokietijos bendrovė vykdė programinį įrangos apjungimą į vieną valdymo sistemą, darbai buvo vykdomi tiesiogiai firmoje SIA „SM“, verslo kontaktai su Vokietijos bendrove užmegzti parodoje. Įvertinusi šiuos paaiškinimus, Panevėžio AVMI konstatavo, jog nėra išsamaus paaiškinimo, kaip buvo surasta Vokietijos bendrovė (kas ir kokiame renginyje ją pristatė ir atstovavo jai bei pareiškėjui), kokiu būdu po to su Vokietijos bendrove buvo bendrauta (nėra jokių susirašinėjimo, sutarties derinimo dokumentų ir kt.), nepaaiškino kas, kada ir kokiu būdu pristatė programinę įrangą bei dokumentaciją iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką. Taip pat nėra įrodymų, jog Vokietijos bendrovės atstovai lankėsi pas pareiškėją ar Latvijos įmonėje SIA „SM“.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „MARIDANA“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat atmetė.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teisės į PVM atskaitą suteikimo, vertino pareiškėjo sąžiningumą. Tačiau ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs dėl atitinkamų sumų pripažinimo leidžiamais atskaitymais ir mokesčių administratoriaus nurodymo pareiškėjui sumokėti pelno mokestį, pelno mokesčio delspinigius ir šio mokesčio baudą. Kaip minėta, VMI panaikino Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. FR0682-670 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą PVM, PVM delspinigius ir PVM baudą ir ginčo dėl to nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo, priimdamas sprendimą, remtis vien teisės normomis, kurios reglamentuoja santykius, susijusius su pridėtinės vertės mokesčiu, ir teismų praktika, kurioje yra analizuotos sąlygos, kurioms esant gali būti paneigiama mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą. Pažymėjo, kad santykius, susijusius su pelno mokesčio konkrečiais aspektais, reglamentuoja Pelno mokesčio įstatymas, kuris ir turėjo būti taikomas nagrinėjamu atveju.

III. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais nuspręsta patvirtinti Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. FR0682-670 nurodymus pareiškėjui į valstybės biudžetą sumokėti 51 000 Eur pelno mokesčio, 11 612,92 Eur pelno mokesčio delspinigius ir 15 300 Eur pelno mokesčio baudą, teisėtumo.

14. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas 2011 m. birželio 14 d. buvo sudaręs sutartį su SIA „SM“, kuria pareiškėjas įsipareigojo parduoti slydimo guolių įdėklų padengimui antifrikcinėmis dangomis technologinę liniją MAR2011/SM. Vykdydamas šį įsipareigojimą, pareiškėjas su Vokietijos bendrove pasirašė 2011 m. rugpjūčio 1 d. sutartį dėl techninės dokumentacijos parengimo. 2011 m. gruodžio 16 d. priėmimo pažyma Nr. 01/08-2011 DE ir 2011 m. gruodžio 16 d. sąskaita Nr. WSH 024-11 patvirtina, jog pareiškėjas Vokietijos bendrovei turėjo sumokėti 95 00 Eur už techninės dokumentacijos parengimą dujinio-terminio purškimo kamerai MAR2011/SM. 2011 m. rugpjūčio 8 d. pasirašyta sutartis Nr. 08/08-2011 DE tarp pareiškėjo ir Vokietijos bendrovės dėl programinės įrangos sukūrimo, o 2011 m. gruodžio 16 d. priėmimo pažyma ir 2011 m. gruodžio 16 d. sąskaita Nr. WSH 025-11 patvirtina, jog pareiškėjas Vokietijos bendrovei turėjo sumokėti 245 000 Eur už programinės įrangos sukūrimą minėtai įrangai. Tarptautinio mokėjimo nurodymai patvirtina, jog minėtos sumos buvo sumokėtos. 2011 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra ir 2011 m. gruodžio 27 d. priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, jog pareiškėjas pardavė SIA „SM“ minėtą MAR 2011/SM įrangą. Iš byloje esančio pareiškėjo 2014 m. liepos 22 d. rašto, pateikto Panevėžio AVMI, turinio matyti, jog verslo kontaktus su Vokietijos bendrove pareiškėjas užmezgė viename iš rašte nurodytų renginių (parodoje, mugėje ar kitame renginyje, susitikime ir t. t.), o Bendrovę santykiuose atstovavo I. R.

15. Iš MGK byloje Nr. 7-69/2015 esančio Vokietijos Centrinės ryšių įstaigos atsakymo pagal SCAC formos paklausimą dėl sandorių tarp pareiškėjo ir Vokietijos bendrovės turinio matyti, jog manoma, kad Bendrovė nevykdė paslaugų tiekimo pareiškėjui, nes Vokietijos bendrovės atstovas I. R. negalėjo vienas teikti šių paslaugų, Vokietijos bendrovėje daugiau darbuotojų nebuvo, du subrangovai jokios veiklos nevykdė. Pažymėjo, jog minėtas asmuo yra dar 11 įmonių, esančių Berlyne, vadovu. Taip pat atliekant tyrimus kilo įtarimas, jog Vokietijos bendrove naudojamasi pinigams iš Lietuvos ir Latvijos įmonių gauti (vykdomas pinigų plovimas) ir nurodoma, jog bus atliekami tolimesni tyrimai.

16. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3992) 2 straipsnio 24 punkto, 11 straipsnio 4 dalies, 31 straipsnio 1 dalies 13 punkto 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2009 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-438-1097/2009 ir pažymėjo, jog mokesčių mokėtojas įgyja teisę į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, tik tuo atveju, jeigu ūkinės operacijos yra tikrai įvykusios, o jų turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pastebėjo, kad sąnaudų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąjį pelną, pagrįstumą neabejotinai privalo įrodyti mokesčių mokėtojas. Ši mokesčių mokėtojo pareiga išplaukia iš minėto Pelno mokesčio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo, įtvirtinančio būtinumą turėti sąnaudas patvirtinančius dokumentus, kurie turi juridinę galią ir galimybę pagrįsti sąnaudas tokiais dokumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-400-602/2017). Nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių mokėtojas neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius su Vokietijos bendrove, turėjo galimybę patikrinti, kas turi teisę jai atstovauti, apsilankyti jos buveinėje ir įvertinti realią jos veiklą. MGK posėdžio metu pareiškėjo atstovai nurodė, jog nežino, kas konkrečiai diegė programinę įrangą, ir informaciją apie tai pateiks vėliau. Taip pat nurodė, jog Latvijos įmonė, kuri įsigijo programinę įrangą iš pareiškėjo, turi Bendrovės kontaktus, todėl iškilus programinės įrangos problemoms ji galės tiesiogiai kreiptis į Bendrovę, tačiau pats pareiškėjas jokių duomenų pateikti negalėjo. Teismas akcentavo, kad ūkinės komercinės rizikos požiūriu nėra pateisinama, jog pareiškėjas nesidomėjo sandorių vykdymo aplinkybėmis. Pareiškėjo argumentai neįrodo, kad jis pakankamai domėjosi ūkio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos, ją gavo ar negavo.

18. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina ir neįrodo, jog ūkinės operacijos, užfiksuotos Vokietijos įmonės West Software House GmbH Bendrovei 2011 m. gruodžio 16 d. išrašytose sąskaitose, realiai įvyko ir įvyko juose nurodytomis sąlygomis, todėl jos patikrinimo metu pripažintos neturinčiomis juridinės galios. Pareiškėjas neįrodė tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuoto ūkinių operacijų turinio, todėl nėra ir teisinio pagrindo prekių (paslaugų), kurių įsigijimą pareiškėjas grindžia Vokietijos bendrovės vardu išrašytomis sąskaitomis, vertes (340 000 Eur) pripažinti sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams iš pajamų.

19. Teismui konstatavus, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintas.

IV. 20. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „MARIDANA“ pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 172–187), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino nei vieno pareiškėjo argumento, kuriuos jis pateikė teismo posėdžio metu, rašytiniuose paaiškinimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose. Teismo sprendime teisiniam susiklosčiusios situacijos vertinimui skiriamos vos dvi pastraipos, kuriose jokie pareiškėjo argumentai nėra analizuojami. Be to, teismas rėmėsi PVMĮ ir teismų praktika dėl pridėtinės vertės mokesčio, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo nurodęs, kad ginčas susijęs su Pelno mokesčio įstatymo taikymu.

20.2. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas elgėsi ypač apdairiai, sudarydamas ir vykdydamas programinės įrangos sukūrimo ir dokumentacijos parengimo sutartis su Vokietijos bendrove. Pareiškėjas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti šio kontrahento realumu. Sutartyse buvo įtvirtinta daug pareiškėjui palankių teisinių saugiklių. Sutarčių vykdymo metu pareiškėjas taip pat elgėsi atidžiai ir rūpestingai – tik tada, kai Vokietijos bendrovė atliko sutartyse numatytus darbus ir jie buvo patvirtinti Latvijos bendrovės SIA „SM“, pareiškėjas Vokietijos bendrovei sumokėjo už suteiktas paslaugas. Vokietijos bendrovė sandorių sudarymo metu buvo realiai egzistuojantis subjektas, turintis buveinės adresą, atsiskaitomąją sąskaitą viename iš Vokietijos bankų, jam suteiktas oficialus mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris. Sutartys ir kiti dokumentai su Vokietijos bendrove patvirtinti oficialiu Vokietijos bendrovės antspaudu bei pasirašyti šios bendrovės vadovo. Teismas be pagrindo laikė, jog Vokietijos bendrovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimų, nes turėjo tik vieną darbuotoją, nes ūkio subjektas veiklą gali vykdyti ir pasitelkdamas kitus asmenis.

20.3. Pareiškėjo patirtos išlaidos, vykdant sutartis su Vokietijos bendrove, turi būti pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, kurios priskirtinos leidžiamiems atskaitymams. Pareiškėjas pateikė juridinę galią turinčius dokumentus: su Vokietijos bendrove pasirašytą sutartį, priėmimo–perdavimo aktus, PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo pavedimus. Ūkinės operacijos, pagal sutartis su Vokietijos bendrove, yra tikrai įvykusios. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Pareiškėjui buvo akivaizdu, jog Vokietijos bendrovė yra realiai egzistuojantis, o ne fiktyvus ūkio subjektas. Nei vienas iš dokumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo patirtas išlaidas, nėra pripažintas suklastotu, pareiškėjas, vykdydamas sutartis su Vokietijos bendrove, atliko realius mokėjimus. Pareiškėjo išlaidas, patirtas vykdant su Vokietijos bendrove sudarytas sutartis, pagrindžia keli dokumentai: tarptautiniai mokėjimų pavedimai, su Vokietijos bendrove sudarytos sutartys, PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktai, ką akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A-971-442/2015 ir Nr. A-602-1129/2014. Atliktų darbų faktas konstatuotas ir tarp pareiškėjo bei Latvijos bendrovės sudarytuose dokumentuose. Tinkamą darbų atlikimą pripažino ir valstybinė institucija – Latvijos investicijų ir plėtros agentūra, skyrusi finansavimą šiam projektui.

21. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 1–5), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsiliepime pažymi, kad aplinkybė, kuri nagrinėjamu atveju yra būtina mokesčių mokėtojo teisių realizavimo sąlyga – tai faktiškai patirtų sąnaudų buvimas. Remdamasis teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, atsakovas pabrėžia, kad mokesčių mokėtojas įgyja teisę į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, tik tuo atveju, jeigu ūkinės operacijos yra tikrai įvykusios, o jų turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Panevėžio AVMI išsiuntė paklausimą Vokietijos mokesčių administratoriui. Remiantis gautu atsakymu, nustatyta, jog minėta Vokietijos įmonė paslaugų Bendrovei neteikė: I. R. yra šios įmonės direktorius ir vienintelis darbuotojas, jis taip pat yra dar 11 įmonių, esančių Berlyne, vadovas. Kadangi kitų darbuotojų West Software House GmbH neturėjo, todėl konstatuota, kad I. R. negalėjo vienas suteikti šių paslaugų Bendrovei. Vokietijos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad Vokietijos įmonė West Software House GmbH buvo naudojama pinigams iš Lietuvos ir Latvijos įmonių gauti (vykdomas pinigų plovimas).

23. Įvertinus Bendrovės komercijos direktoriaus J. P. paaiškinimus, matyti, jog juose nėra išsamaus paaiškinimo apie tai, kaip buvo surasta Vokietijos įmonė (kas ir kokiame renginyje ją pristatė, kas renginyje atstovavo minėtai įmonei ir Bendrovei), kokiu būdu po to su ja ir jos atstovu buvo bendrauta (nėra jokių susirašinėjimo, sutarties derinimo dokumentų, neaišku kokia buvo techninės dokumentacijos ir programinės įrangos apimtis ir kokiu formatu ji buvo parengta bei pateikta ir kt.), nepaaiškino kas, kada ir kokiu būdu programinę įrangą bei techninę dokumentaciją pristatė iš Vokietijos į Lietuvą. Bendrovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, jog šias paslaugas (prekes), kurios vėliau buvo parduotos ir perduotos Latvijos firmai SIA „SM“, suteikė ne Vokietijos bendrovė. Bendrovės pateikti dokumentai iš esmės pagrindžia tik sandorius su Latvijos įmone SIA „SM“, tačiau visiškai nepagrindžia ir neįrodo sandorių su Vokietijos bendrove realumo. Bendrovės pateikti dokumentai nepatvirtina ir neįrodo, jog ūkinės operacijos, užfiksuotos Vokietijos bendrovės Bendrovei 2011 m. gruodžio 16 d. išrašytose sąskaitose realiai įvyko ir įvyko juose nurodytomis sąlygomis, todėl jos patikrinimo metu pripažintos neturinčiomis juridinės galios. Bendrovė neįrodė tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuoto ūkinių operacijų turinio, todėl nėra ir teisinio pagrindo prekių (paslaugų), kurių įsigijimą Bendrovė grindžia Vokietijos bendrovės vardu išrašytomis sąskaitomis, vertes (340 000 Eur) pripažinti sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams iš pajamų.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 9–10), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė tikrojo buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, todėl nėra pagrindo prekių/paslaugų įsigijimų vertes pripažinti sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams iš pajamų. Nustatytų aplinkybių visuma paneigia, kad Bendrovė techninę dokumentaciją ir programinę įrangą įsigijo iš Vokietijos bendrovės. Nėra nustatyta, kokiu būdu buvo bendraujama su Vokietijos bendrovės atstovu po susitikimo parodoje iki sutarčių pasirašymo, kaip buvo aptartos sutarčių sąlygos ir pan. Dar kartą akcentuoja iš Vokietijos mokesčių administratoriaus gautus duomenis, kurie patvirtina, kad Vokietijos bendrovė buvo naudojama pinigams iš Lietuvos ir Latvijos įmonių gauti. Pareiškėjo pateiktos sutartys, atklikti mokėjimai kontrahentui nelaikytini pakankamais tam, kad patvirtintų, jog ūkinės operacijos, nurodytos Vokietijos bendrovės išrašytose sąskaitose, įvyko jose nurodytomis sąlygomis, t. y. tarp sąskaitose nurodytų ūkio subjektų, todėl šie dokumentai pagrįstai pripažinti neturinčiais juridinės galios ir dėl to pareiškėjo leidžiamiems atskaitymams pagrįstai nepriskirta 1 173 925 Lt sąnaudų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Nagrinėjamas mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar įmonė realiai buvo įvykdžiusi ūkines operacijas, nurodytas Vokietijos bendrovės išrašytose sąskaitose, jose nurodytomis sąlygomis.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

30. Atlikus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina ir neįrodo, jog ūkinės operacijos, užfiksuotos Vokietijos įmonės West Software House GmbH Bendrovei išrašytose sąskaitose, realiai įvyko ir įvyko juose nurodytomis sąlygomis.

31. Teismas pažymi, kad vertinant to paties sandorio realumą ir taikant skirtingus Pelno mokesčio įstatymą ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymus, išvados dėl to paties sandorio realumo negali būti padaromos iš esmės skirtingos, nes tai būtų nesuderinama su ekonomine realybe ir sąlygotų absurdiškas išvadas. Nors bendrovė ginčijamais aktais nėra įpareigota sumokėti PVM, tam tikros PVM teisės nuostatos, kiek jos yra susiję su sandorio realumo nustatymu, yra svarbios šioje byloje. Todėl teismas vertina, kad tikslinga priminti galiojančios teisės pagrindines nuostatas, kadangi atsakovo pozicija iš esmės nėra grindžiama naujausia teismų praktika (plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

32. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad:

32.1. tiekimo Bendrijos viduje sąvoka, kaip ir įsigijimo Bendrijos viduje sąvoka, yra objektyvaus pobūdžio ir taikoma neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus bei rezultatus (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje VSTR, C-587/10, 30 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Sandoriai turi būti apmokestinami atsižvelgiant į jų objektyvius požymius (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Collée, C‑146/05, 29 ir 30 p.) – mokesčių neutralumo principas reikalauja, kad nuo PVM būtų atleidžiama, jeigu tenkinami esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų (Teisingumo Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Plöckl, C‑24/15, 38 ir 39 p.).

32.2. Reikalavimas PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti tikrąjį prekių įgijėją nėra viena iš esminių sąlygų (reikalavimų) tiekimą pripažinti tiekimu Bendrijos viduje (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R (C-285/09) 50 ir 55 punktų).

32.3. Valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, sudarančių Sąjungos teisinės sistemos dalį, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai. Šiomis aplinkybėmis pareigos, tenkančios apmokestinamajam asmeniui įrodymų srityje, turi būti nustatomos remiantis aiškiai šiuo atžvilgiu nacionalinėje teisėje ir įprastoje praktikoje, nustatytoje panašiems sandoriams, numatytomis sąlygomis. Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad apmokestinamieji asmenys žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Mecsek-Gabona, C-273/11. 36, 38 ir 39 p.; 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum, C-492/13, 30–34 p.). Taikant šį principą reikalaujama, viena vertus, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Plantanol, C-201/08, 46 p.).

32.4. Apmokestinamojo asmens statuso egzistavimas savaime negali būti atmestas, pavyzdžiui, remiantis aplinkybe, kad dėl pastato, kuriame yra asmens buveinė, prastos būklės negalima jokia ekonominė veikla, nes toks neginčijamas faktas nepaneigia to, jog ši veikla galėjo būti vykdoma kitose vietose nei įmonės buveinė. Konkrečiai kalbant, kai nagrinėjama ekonominė veikla apima prekių tiekimus, įvykdytus per kelis vienas po kito einančius pardavimus, pirmasis šių prekių pirkėjas ir perpardavėjas gali tiesiog nurodyti pirmajam pardavėjui nuvežti aptariamas prekes tiesiai antrajam pirkėjui ir nebūtinai pats turėti sandėliavimo ir transportavimo priemonių, būtinų nagrinėjamoms prekėms tiekti. Taip pat dėl to, kad per administracines procedūras nebuvo įmanoma susiekti su įmone arba su asmeniu, kuris įmonių registre nurodytas kaip jos direktorius, negalima automatiškai daryti išvados (nes bandyta susisiekti prieš pagrindinėje byloje nagrinėjamus tiekimus arba po jų), kad šių tiekimų dieną nevykdyta ekonominė veikla (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo byloje PPUH Stehcemp, C-277/14, 35 ir 36 p.).

32.5. Iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama bendrai, pavyzdžiui, pirma, tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo byloje PPUH Stehcemp, C-277/14, 50 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Būtent mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus. Šios institucijos negali apmokestinamiesiems asmenims perkeltų savo pareigą kontroliuoti (Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir Dávid, C‑80/11 ir C‑142/11, 62 ir 65 p.).

35. Iš bylos medžiagos matyti, kad Latvijos bendrovė SIA „SM“ ir UAB „MARIDANA“ yra ilgai veikiančios ir visas mokestines prievoles vykdančios įmonės, kurias sieja daugkartiniai sandoriai. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius per ilgalaikę įmonių veiklos praktiką būtų turėjęs joms kokių nors priekaištų susijusių su apgaule ar sukčiavimu mokesčių srityje. Latvijos bendrovė SIA „SM“ slydimo guolių įdėklų padengimo antifrikcinėmis medžiagomis technologinę įrangą pirko viešojo pirkimo būdu, tinkamą darbų atlikimą pripažino valstybinė institucija – Latvijos investicijų ir plėtros agentūra –, skyrusi finansavimą šiam projektui, t y. byloje neabejotinai nustatyta, kad UAB „MARIDANA“ sutartinius įsipareigojimus įvykdė – patiekė Latvijos bendrovei SIA „SM“ visą įrangą, įskaitant reikiamą programinę įrangą.

Tai, kad UAB „MARIDANA“ pasitelkė programinės įrangos tiekimui Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotą juridinį asmenį West Software House GmbH atitinka įprastą komercinę praktiką. Apeliantas pateikė įrodymus, kad atliktų programavimo darbų kaina atitinka rinkos kainą. UAB „MARIDANA“ naudai liudija ir aplinkybės, kad su West Software House GmbH buvo atsiskaitoma ne grynais pinigais, o banko pervedimais. Sutarčių vykdymo metu pareiškėjas taip pat elgėsi atidžiai ir rūpestingai – pareiškėjas Vokietijos bendrovei sumokėjo už suteiktas paslaugas tik tada, kai Vokietijos bendrovė atliko sutartyse numatytus darbus ir jie buvo patvirtinti Latvijos bendrovės SIA „SM“.

Vokietijos bendrovė sandorių sudarymo metu buvo realiai egzistuojantis subjektas, turintis buveinės adresą, atsiskaitomąją sąskaitą viename iš Vokietijos bankų, jam suteiktas oficialus mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris. Įmonė turėjo realų vadovą, su kuriuo UAB „MARIDANA“ neabejotinai bendravo. Byloje pareiškėjas pateikė juridinę galią turinčius dokumentus: su Vokietijos bendrove pasirašytą sutartį, priėmimo–perdavimo aktus, PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo pavedimus. Sutartys ir kiti dokumentai su Vokietijos bendrove patvirtinti oficialiu Vokietijos bendrovės antspaudu bei pasirašyti šios bendrovės vadovo.

Teismo posėdžio metu apklausti pareiškėjo atstovai A. G., J. P. smulkiai ir detaliai paaiškino kaip buvo surasta Vokietijos bendrovė, kokiu būdu Vokietijos bendrove buvo bendrauta, kokiu būdu įmonė pristatė programinę įrangą bei dokumentaciją iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Latvijos Respubliką. Mokesčių administratorius nurodė, kad jam nėra aišku, kas, kada ir kokiu būdu pristatė programinę įrangą bei dokumentaciją iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, bet nėra motyvų, kas draudžia UAB „MARIDANA“ organizuoti veiklą taip, kad programinė įranga bei dokumentacija iš Vokietijos Federacinės Respublikos būtų pristatyta tiesiai į Latvijos Respubliką, juolab kad UAB „MARIDANA“ pagal esamas sutartis pati ir neturėjo instaliuoti programinės įrangos Latvijos bendrovės SIA „SM“ kompiuteriuose.

Iš bylos medžiagos matyti, kad West Software House GmbH sukėlė įtarimų Vokietijos mokesčių administratoriui ir yra tikrinama, bet jokie Lietuvos Respublikos įstatymai neįpareigojo UAB „MARIDANA“ nustatyti tas aplinkybes, kurias nustatė Vokietijos mokesčių administratorius (pvz. ar West Software House GmbH tinkamai apskaitys savo išlaidas savo apskaitoje dėl įmonės savo ruoštu pasamdytų rangovų). Iš Vokietijos mokesčių administratoriaus duomenų seka, kad West Software House GmbH yra realiai egzistuojanti įmonė, turinti realų vadovą.

Pareiškėjas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti West Software House GmbH realumu. Pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad pareiškėjas turėjo apsilankyti Vokietijos įmonės buveinėje ir įvertinti realią jos veiklą, niekuo nėra pagrįsta. Teismas be pagrindo laikė, jog Vokietijos bendrovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimų, nes turėjo tik vieną darbuotoją, nes ūkio subjektas veiklą gali vykdyti ir pasitelkdamas kitus ūkio subjektus.

36. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtos išlaidos, vykdant sutartis su Vokietijos bendrove, turi būti pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, kurios priskirtinos leidžiamiems atskaitymams. Ūkinės operacijos, pagal sutartis su Vokietijos bendrove, yra įvykusios, o jų turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių mokėtojas įvykdė savo įrodinėjimo pareigą pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais.

37. Apeliantas prašo priteisti proceso šalies išlaidas apeliaciniame procese (apeliaciniame skunde prašymas dėl pirmosios instancijos teismo išlaidų nepareikštas) (III t., b. l. 187–191) – už advokato teisines paslaugas dėl apeliacinio skundo parengimo – 1000 Eur, žyminis mokestis – 11,25 Eur, dėl 2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio: 400 Eur už papildomų paaiškinimų parengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje, 550 Eur už atliktą ekspertizę. Šis prašymas tenkinamas iš dalies. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos sumos, išmokėtos ekspertams ir ekspertų organizacijoms. Prašomų priteisti išlaidų už advokato teisines paslaugas dydis sumažinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumo laipsnį ir protingumo ir teisingumo kriterijus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ skundą patenkinti, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 69-19 „Dėl UAB „Maridana“ (k. 168681912) skundo“ 1 dalį dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo tvirtinimo, kuriuo nurodoma pareiškėjui sumokėti 51 000,06 Eur pelno mokesčio, 11 612,92 Eur pelno mokesčio delspinigių, 15 300 Eur pelno mokesčio baudą; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. S-91 (7-69/2015) „Dėl UAB „Maridana“ 2015-03-31 skundo Nr. 3“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „MARIDANA“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos proceso šalies išlaidas apeliaciniame procese: 11,25 Eur žyminio mokesčio, 550 Eur už atliktą ekspertizę, 700 Eur už advokato teisines paslaugas – viso 1261,25 Eur.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė