2021-04-21 Nr. AB-8518-2-68-3-15652-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-270-502/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15652-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 54.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovams A. Č., O. Č., D. P.-N. (buvusi D. P.), V. S., A. S., R. T., V. Ž., I. Ž. (buvusi I. M.), R. Z., V. Z., K. L., N. L., tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“, akcinei bendrovei Luminor Bank ir akcinei bendrovei SEB bankui dėl deklaracijų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2015 m. spalio 23 d. deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2 apie statybos užbaigimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Panaikino 2015 m. spalio 23 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą (patvirtinus deklaraciją suteiktas Nr. UDT-00-151104-02006) ir 2015 m. spalio 23 d. deklaraciją Nr 2 apie statybos užbaigimą (patvirtinus deklaraciją suteiktas Nr. UDT-00-151103-01997).

Atsakovai A. Č., O. Č., D. P.-N., V. S., A. S., R. T., V. Ž., I. Ž., R. Z., V. Z., K. L. ir N. L. (toliau kartu – ir atsakovai) pateikė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs atsakovų apeliacinį skundą, 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsakovų apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2020 m. gruodžio 2 d. prašymo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui patikslintą prašymą (skundą) (naują procesinį dokumentą), kuriame būtų patikslinti ar papildyti prašymo (skundo) reikalavimai (t. y. prašymo dalykas) bei prašymo (skundo) pagrindas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje šioje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020 pateiktus išaiškinimus, taip pat sutikslinti administracinės bylos procesinius dalyvius, jų procesines padėtis. Teisėjo 2020 m. gruodžio 2 d. rezoliucija terminas prašymo trūkumams pašalinti pratęstas iki 2021 m. sausio 4 d.

Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 30 d. pateikė teismui patikslintą prašymą (skundą). Kadangi patikslintas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 14 d. nutartimi dar kartą nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2021 m. vasario 14 d. pateikti teismui patikslintą prašymą (skundą) (naują procesinį dokumentą), kuriame būtų patikslinti ar papildyti prašymo (skundo) reikalavimai (t. y. prašymo dalykas) bei prašymo (skundo) pagrindas; taip pat pateikti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais pareiškėja grindžia savo reikalavimus.

Pareiškėjas Inspekcija 2021 m. vasario 15 d. pateikė patikslintą prašymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi paliko pareiškėjo patikslintą prašymą nenagrinėtu, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 6 punktu.

Teismas konstatavo, kad Inspekcija 2021 m. vasario 15 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame prašo: 1) panaikinti UAB „TNN“ surašytas 2015 m. spalio 23 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 ir 2015 m. spalio 23 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 2; 2) įpareigoti atsakovus per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo kreiptis į Valstybės įmonę Registrų centrą dėl UAB „TNN“ surašytų 2015 m. spalio 23 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 ir 2015 m. spalio 23 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 2 teisinės registracijos panaikinimo; 3) informuoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją apie įsiteisėjusį teismo sprendimą iškeltoje byloje.

Teismas, įvertinęs Inspekcijos 2021 m. vasario 15 d. pateiktą patikslintą prašymą (skundą), nustatytų trūkumų pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas nustatyta tvarka tinkamai visų prašymo (skundo) trūkumų nepašalino.

Teismas pažymėjo, kad 2021 m. sausio 14 d. nutarties 6 punkte buvo nurodęs, kad: „Pažymėtina, kad Inspekcija pateikė prašymą dėl viešojo intereso gynimo; tai akcentuota ir LVAT nutartyse. Tačiau pareiškėjo suformuluotas patikslinto prašymo pirmas reikalavimas (t. y. panaikinti UAB „TNN“ 2015 m. spalio 23 d. surašytų Deklaracijų galiojimą) nėra tinkamas ir pakankamas viešajam interesui apginti. Tad pareiškėjas turi tikslinti (papildyti) prašymo reikalavimus, t. y. juos siejant ir su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (kitais aktais, sandoriais, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teises, savavališkos statybos padarinių šalinimu ir pan.), kurie padėtų susidariusią situaciją išspręsti iki galo. Tad pareiškėjas turi tikslinti (papildyti) reikalavimus“. Tačiau Inspekcija šio trūkumo nepašalino. Teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės kvestionuoja LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 19 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020, ir 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-124-602/2020, bei juose pateiktus išaiškinimus.

Teismas konstatavo, kad Inspekcijai iš esmės nėra pilnai pašalinusi ir teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties 8 punkte nurodytų skundo trūkumų, kurie siejasi su būtinumu suformuluoti papildomus reikalavimus tam, kad viešasis interesas galėtų būti apginamas tinkamai; minėjo, kad Inspekcija atsisako pildyti reikalavimus ir be pagrindo kvestionuoja LVAT pateiktus išaiškinimus.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Inspekcija buvo pateikusi prašymą dėl proceso apeliacinėje instancijoje šioje byloje atnaujinimo, tačiau LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartimi atsisakė priimti Inspekcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teismo nuomone, Inspekcija ir po minėtos LVAT nutarties priėmimo galėjo paprašyti, pvz., pratęsti terminą prašymo (skundo) trūkumams pašalinti, tačiau to nepadarė. Teismas sprendė, kad Inspekcija iš esmės piktybiškai nepaiso LVAT, be kita ko, išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimų, siekia juos kvestionuoti, taip pažeidžiant ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas konstatavo, kad esamoje situacijoje nėra jokio pagrindo Inspekcijai dar kartą, t. y. jau trečią kartą, nustatyti terminą prašymo (skundo) trūkumams pašalinti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nustatyta tvarka nurodytų visų patikslinto prašymo (skundo) trūkumų nepašalino, todėl jo prašymą paliko nenagrinėtu.

III. Pareiškėjas Inspekcija pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti nagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 15 d. pateiktą patikslintą prašymą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, o ši teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną, o skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2021 m. sausio 14 d. nutartimis nustatęs terminą skundo trūkumams pašalinti, turėjo įvertinti, kad suteikė Inspekcijai galimybę per nustatytą laiką pašalinti teismo nuomone egzistuojančias kliūtis skundo nagrinėjimui, bet tai nereiškia, kad Inspekcija turėjo suformuluoti reikalavimus pagal teismo nurodymus. Pareiškėjas tvirtina, kad reikalavimų formulavimas yra pareiškėjo teisė ir šia teise Inspekcija tinkamai pasinaudojo, pateikdama išsamų ir motyvuotą patikslintą prašymą Statybų valstybinės priežiūros institucijai įstatymų priskirtos kompetencijos ribose.

Inspekcijos nuomone, skundžiamos nutarties neteisėtumas įrodomas ir tuo, kad nagrinėjamo ginčo atveju Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau buvo priimtas ir ABTĮ nustatyta tvarka išnagrinėtas Inspekcijos 2017 m. lapkričio 20 d. prašymas, tačiau, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patenkinus atsakovų pateiktą apeliacinį skundą šioje byloje ir panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą, byla buvo perduota nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2017 m. lapkričio 20 d. teisėjo rezoliucija Inspekcijos patikslintas prašymas buvo priimtas nagrinėti, nebuvo nustatyta jokių trūkumų, pateiktas prašymas atitiko ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus, taikytinus prašymo formai ir turiniui, byla pagal minėtą skundą buvo išnagrinėta. Pareiškėjas mano, kad patikslinto prašymo pateikimas yra tik Inspekcijos pozicijos byloje patikslinimas. Inspekcija paaiškina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimus savo kompetencijos ribose, todėl remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, skundžiama nutartis, kuria Inspekcijos patikslintas prašymas paliktas nenagrinėtu, yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi nustatęs, kad Inspekcijos 2021 m. vasario 15 d. patikslintas prašymas negali būti nagrinėjimas ir palikęs jį nenagrinėtu, tačiau nagrinėjamoje byloje priėmęs Inspekcijos 2017 m. lapkričio 20 d. prašymą, vadovaudamasis LVAT formuojama praktika, pagal kurią trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną, bylą turėjo nagrinėti iš esmės pagal Inspekcijos 2017 m. lapkričio 20 d. patikslintą prašymą. Šis patikslintas prašymas yra pakankamai aiškus, o reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami. Pirminio prašymo turinys aiškiai nurodo, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovų ir kokios teisminės gynybos prašoma teismo, todėl teismo procesas turėjo būti toliau vykdomas pagal Inspekcijos pareikštą byloje pirminį prašymą. Trūkumų šalinimo institutu patikslinto prašymo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turėjo teisę pasinaudoti tik tokiu atveju, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams būtų trukdę pradėti administracinės bylos teiseną, o šiuo atveju teisena jau buvo pradėta, todėl administracinė byla, nepriėmus patikslinto prašymo, turi būti nagrinėjama pagal Inspekcijos suformuluotus pirminius reikalavimus, siekiant išspręsti kilusį ginčą dėl neteisėtų deklaracijų panaikinimo, ir dėl Inspekcijos pareikštų reikalavimų tinkamumo / pagrįstumo atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, bet ne paliekant Inspekcijos prašymą nenagrinėtu ir ginčą neišspręstu. Inspekcijos nuomone, tokiu atveju bus sudaromos sąlygos teisinių santykių dalyviams piktnaudžiauti, ir užkertamas kelias Inspekcijai vykdyti savo funkcijas, kurios jai priskirtos įstatymu, t. y. neužtikrinti teisėtumo statybos teisiniuose santykiuose, o tai negali būti toleruojama teisinėje valstybėje.

Pareiškėjas nurodo, kad vykdydamas pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2021 m. sausio 14 d. nutartis, pateikė patikslintą prašymą, nuosekliai išdėstydamas poziciją byloje ir pagrįsdamas ją teisės aktų reikalavimais. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodo skundo turinio ar formos reikalavimų trūkumų, kurie būtų pagrindu nepriimti patikslinto prašymo ir galėtų sudaryti kliūtis bylos nagrinėjimui. Inspekcija pareiškė reikalavimus savo kompetencijos ribose, išsamiai nurodydama reiškiamų reikalavimų pagrindą ir dalyką.

Pareiškėjas pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje nurodė, kad „nors Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo nustatyta įstatyme, tačiau kreipimasis į teismą su reikalavimu panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu yra ne tik atlikta naujai sukurto nekilnojamojo turto bei statytojo daiktinių teisių į jį registracija, bet ir yra sudaryti daiktinių teisių į šį turtą perleidimo sandoriai, negali būti savitikslis, o turi būti skirtas viešojo intereso apsaugai“ (71 punktas). Tačiau nei Inspekcija, teikdama kreipimąsi į teismą, nei pats teismas nenurodė, kaip pasireiškė viešasis interesas, Inspekcija nagrinėjamoje byloje nenurodė, kad ji gina viešąjį interesą, nepateikė jokių argumentų dėl viešojo intereso pasireiškimo. Pagal ABTĮ nuostatas, institucijos kreipimasis į administracinį teismą savaime nereiškia viešojo intereso gynimo, kadangi institucijos teismuose gali ginti ir kitus – įstatymų saugomus valstybės, asmenų interesus. Inspekcija byloje gina ne viešąjį interesą, bet kreipėsi į teismą dėl įstatymų saugomos vertybės – teisėto statybos užbaigimo, pateikiant deklaraciją, gynimo, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodyti argumentai dėl viešojo intereso gynimo negali būti laikomi pagrįstais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nurodė, kad „teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.) (75 punktas)“. Inspekcija laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ne formaliai priimti skundžiamą nutartį, nurodydamas, kad Inspekcija įpareigota patikslinti prašymo reiškimo pagrindą (viešo intereso gynimo tikslu), patikslinti prašymo reikalavimus (suformuluoti dalyką) taip, kad jie būtų pakankami prašyme nurodomam siekiamam tikslui, viešojo intereso apgynimui, pasiekti, tačiau ir padėti Inspekcijai įgyvendinti procesines teises bei imtis aktyvių veiksmų tam, kad būtų išspręstas kilęs ginčas, kuriame iš esmės yra pripažįstama, kad statybos darbai vykdyti ir užbaigti neturint jiems išduoto statybos leidimo.

Pareiškėjas nurodo, kad patikslintame skunde aiškiai argumentavo ir plačiai motyvavo dėl reiškiamų reikalavimų byloje apimties, taip, kaip imperatyviai numatyta Statybos įstatymo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) normose, numatančiose Inspekcijos teisę kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo arba jos patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo.

Inspekcija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu Inspekcija nagrinėjamoje byloje turėtų ginti viešąjį interesą, todėl Inspekcija, tikslindama skundą, patikslintame prašyme nurodydama tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą pagrįstai įvardijo, kad kreipiasi į teismą gindama įstatymų saugomą interesą, o ne viešąjį interesą. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra deklaracijos, kurios yra patvirtintos Inspekcijos, todėl darytina išvada, kad yra priimti administraciniai sprendimai, priskirti viešojo administravimo sričiai, o atsakovams šie sprendimai sukėlė teisines pasekmes, nes jų pagrindu buvo įregistruota užbaigta statyba Nekilnojamojo turto registre. Nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką, bylose dėl deklaracijos teisėtumo turi būti sprendžiamos tik su tuo susijusios aplinkybės, o sandorių teisėtumo ar kiti nesusiję aspektai tokio pobūdžio bylose nenagrinėti.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialieji reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Tokia išvada sietina su idėja, jog pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai.

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nei pirmosios inspekcijos teismas skundžiama nutartimi nenurodė, kokį konkretų viešąjį interesą gina Inspekcija, nors teismų praktika nurodo, kad „viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija“, t. y. pareiškėjas daro išvadą, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę.

Pareiškėjas mano, kad tai, jog Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę, nustačius viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo ginamas viešas interesas, kadangi Inspekcija, teikdama prašymą teismui, šia teisės norma nesivadovavo.

Inspekcija laikosi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad byloje reikalinga realiai apginti viešąjį interesą, nagrinėdamas bylą galėtų imtis aktyvių veiksmų, t. y. ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl ginčo deklaracijų sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus, t. y. net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu.

Inspekcijos nuomone, byloje teismas turi diskrecijos teisę veikti ex officio (savo iniciatyva), spręsti dėl bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką. Tačiau dėl šių Inspekcijos argumentų pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, ir tuo pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 1 dalį.

Inspekcija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 14 d. nutartyje, įvertinęs Inspekcijos 2020 m. gruodžio 31 d. patikslintą prašymą, kuriame teigiama, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija gina įstatymų saugomą interesą ir kad teismas turi teisę nagrinėjamoje byloje ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl sandorių, kuriais buvo perleisti Deklaracija Nr. 1 ir Deklaracija Nr. 2 užbaigti pastatai, pripažinimo niekiniais, vis tiek laikėsi pozicijos, kad „Inspekcija pateikė prašymą dėl viešojo intereso gynimo; tai akcentuota ir LVAT nutartyse. Tačiau pareiškėjos suformuluotas patikslinto prašymo pirmas reikalavimas (t. y. panaikinti UAB „TNN“ 2015 m. spalio 23 d. surašytų Deklaracijų galiojimą) nėra tinkamas ir pakankamas viešajam interesui apginti. Tad pareiškėja turi tikslinti (papildyti) prašymo reikalavimus, t. y. juos siejant ir su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (kitais aktais, sandoriais, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teises, savavališkos statybos padarinių šalinimu ir pan.), kurie padėtų susidariusią situaciją išspręsti iki galo“.

Inspekcijos nuomone, sprendžiant dėl sandorių naikinimo, neturėtų būti pamirštamas ir teisinis reguliavimas, susijęs su neteisėtų statybos padarinių šalinimu, t. y. Statybos įstatymo ir Priežiūros įstatymo nuostatos dėl statybos padarinių šalinimo, taip pat asmenų teisėti lūkesčiai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, statybos padarinių įteisinimas yra galimas, kai tai leidžia teisės aktai. Statytojo teisė įgyvendinama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį, padariniai šalinami pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad statytojas UAB „TNN“ yra likviduotas, todėl iš neteisėtai surašytų Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 apie statybos užbaigimą kilusios neigiamos pasekmės perėjo ginčo pastatų įgijėjams atsakovams. Todėl, panaikinus Deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, atsakovams, o ne faktiniam statytojui, kiltų neigiamos pasekmės, be kita ko, ir pareiga šalinti savavališkos statybos padarinius.

Kadangi statytojas yra likviduotas, vadovaujantis CK 6.145 straipsniu, nagrinėjamoje byloje kiltų problemų dėl restitucijos taikymo galimybės. Panaikinus sandorius ir įgijėjams atsakovams netekus nuosavybės teisės į statinius, jų galimybės įteisinti statinius nebūtų užtikrinamos, todėl susidarytų situacija, kai skundžiamoje nutartyje nurodytas teisės aiškinimas galimai sukeltų didesnę žalą asmenims, nei, panaikinus Deklaraciją Nr. 1 ir Deklaraciją Nr. 2 ir, atsižvelgiant į Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, kreipiantis dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai nevertino šių Inspekcijos argumentų, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Pareiškėjas pažymi, kad LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje taip pat nurodė, kad teismas, vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, privalo padėti šalims įgyvendinti jų procesines teises, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teisės aktai Inspekcijai nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą, o tokio intereso buvimą teismas nustato ir konkrečiai nurodo, vadovaujantis ABTĮ 53 straipsniu galėjo įtraukti tinkamą asmenį viešojo intereso gynimui – prokurorą, kuriam priklausytų reikalavimo teisė ginti viešąjį interesą byloje.

Pareiškėjas pažymi, kad patikslintame prašyme Inspekcija išsamiai paaiškino ir pagrindė, kad kilusio ginčo atveju Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos „Infostatyba“ (toliau – ir IS „Infostatyba“) duomenimis statytojui UAB „TNN“ išduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. balandžio 1 d. Leidimas statyti naują (-us) statinį (-ius) / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-01-150401-00339 (toliau – VMSA leidimas), kuriuo leidžiama statyti 2 (du) gyvenamuosius namus (vieno buto pastatai) ir 2 (du) pagalbinio ūkio pastatus.

Tuo tarpu Inspekcijai su prašymais patvirtinti Deklaraciją Nr. 1 ir Deklaraciją Nr. 2 statytojas UAB „TNN“ pateikė tos pačios datos ir to paties registracijos numerio statybos leidimą, tačiau jame nurodyta, kad leidžiama statyti 7 (septynis) gyvenamuosius namus (vieno buto pastatai) bei statinio projektas „Vienbučiai gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), statybos projektas Nr. L054, 2015 m.“, kuriame projektuojami 7 gyvenamieji namai. Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo akte Nr. DTA-21 nustatyta, kad Deklaracijoje Nr. 2 pateikti klaidingi duomenys, neatitinkantys išduoto statybą leidžiančio dokumento, taip pat konstatuota, kad statinio projektas neatitinka išduoto VMSA leidimo, o pastatytas statinys neatitinka statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d.

įsakymu Nr. D1-828 (toliau – ir Reglamentas) 39.1 punkto reikalavimų. Inspekcijos 2016 m. vasario 29 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas privalomas) patikrinimo aktu Nr. DTA-22 nustatyta, kad Deklaracijoje Nr. 1 pateikti klaidingi duomenys, neatitinkantys išduoto statybą leidžiančio dokumento, konstatuota, kad statinio projektas neatitinka išduoto VMSA leidimo, o pastatytas statinys neatitinka Reglamento 39.1 punkto reikalavimų. Šiuo atveju Inspekcijai patikrinus Deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2 ir nustačius, kad su statytojo UAB „TNN“ prašymais patvirtinti deklaracijas pateiktas statybos leidimas ir statinio projektas neatitinka VMSA leidimo, registruoto IS „Infostatyba“, darytina išvada, kad pastatyti statiniai neatitinka Reglamento 39.1 punkto reikalavimų.

Šie pažeidimai laikytini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 galiojimą, kadangi atsakovams nuosavybės teise priklausantys gyvenamieji namai buvo pastatyti ne pagal statybą leidžiantį dokumentą, todėl Deklaracija Nr. 1 ir Deklaracija Nr. 2 negalėjo būti surašytos ir patvirtintos Inspekcijoje. Darytina pagrįsta išvada, kad neteisėtai surašytų ir pateiktų Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis.

Pareiškėjas pažymi, kad nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje (prašymo teismui teikimo metu – 71 dalyje) įtvirtintą savavališkos statybos sąvoką. Kai tokie pažeidimai nustatomi po deklaracijos patvirtinimo, Priežiūros įstatymas imperatyviai įtvirtina aiškų Inspekcijos būtinų ir galimų atlikti veiksmų eiliškumą pažeidimams pašalinti. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta reglamentacija, tais atvejais kai savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija pirmiausia turi kreiptis į teismą dėl deklaracijos patvirtinimo panaikinimo. Tik teismui panaikinus deklaraciją, Inspekcija galės atlikti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas daro išvadą, kad teisės normos nenumato, kad teismas, nagrinėdamas Inspekcijos prašymą dėl deklaracijos panaikinimo, turėtų spręsti klausimą dėl pastato pripažinimo savavališka statyba.

Pareiškėjas teigia, kad savavališkos statybos konstatavimas yra kita stadija, kurią Inspekcija atliks teismui panaikinus Deklaraciją Nr. 1 ir Deklaraciją Nr. 2 apie statybos užbaigimą, administracine tvarka, todėl nėra pagrindo spręsti klausimo dėl Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotų 7 (septynių) gyvenamųjų namų (vieno buto pastatų), nuosavybės teise priklausančių atsakovams, pripažinimo savavališka statyba teisminio proceso dėl Deklaracijos Nr. 1 ir Deklaracijos Nr. 2 panaikinimo metu. Tokias išvadas pareiškėjas grindžia teismų formuojama praktika.

Pareiškėjas mano, kad Inspekcija, teikdama patikslintą prašymą, pakankamai pagrindė, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti savavališkos statybos fakto, tai yra kita stadija, kurią Inspekcija atliks teisės aktų nustatyta tvarka, teismui panaikinus Deklaraciją Nr. 1 ir Deklaraciją Nr. 2 apie statybos užbaigimą, t. y. administracine tvarka. Kadangi nuosavybės teisės į naujo statinio (pastato) įgijimo pagrindu gali būti tik (naujo) statinio statymas laikantis statybos teisės aktų nustatytų reikalavimų (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, CK 4.103 straipsnio 1 dalis), todėl pripažinus, jog pastatai pastatyti pažeidus statybos teisės aktų reikalavimus ir, konstatavus, kad Deklaracija Nr. 1 ir Deklaracija Nr. 2 yra neteisėta, ginčo deklaracijų duomenys Nekilnojamojo turto registre pagrįstai turėtų būti panaikinami.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nevertino Inspekcijos 2021 m. vasario 15 d. patikslintame prašyme nurodytų argumentų, kadangi tik formaliai nurodė, kad, įvertinęs minėtą Inspekcijos patikslintą prašymą, daro išvadą, kad pareiškėjas nustatyta tvarka tinkamai visų prašymo (skundo) trūkumų nepašalino, t. y., reikšdamas prašymą dėl viešojo intereso gynimo, nepatikslino reikalavimų, juos siejant ir su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (kitais aktais, sandoriais, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teises, savavališkos statybos padarinių šalinimu ir pan.), kurie padėtų susidariusią situaciją išspręsti iki galo.

Inspekcija pažymi, kad 2021 m. vasario 11 d. pateikė prašymą LVAT dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-124-602/2020, bet LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartimi atsisakė priimti Inspekcijos prašymą atnaujinti procesą, nurodydamas, kad proceso atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme galimas tik tose bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, t. y. tose bylose, kuriose išspręsti materialieji reikalavimai, o šioje administracinėje byloje, kurioje priimta LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis, nebuvo iš esmės išspręsti pareikšti pareiškėjo materialieji reikalavimai, byla buvo perduota nagrinėti iš naujo, t. y. administracinės bylos nagrinėjimas nebuvo užbaigtas.

Inspekcija nurodo, kad atsižvelgdama į LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, įstatymų nustatytos kompetencijos ribose pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą prašymą, išsamiai nurodydama, kad gina įstatymų saugomą interesą ir atitinkamai formuluodama reikalavimus byloje. Inspekcija nesutiktina su skundžiamoje nutartyje nurodytais teismo argumentais, kad Inspekcija nepaiso LVAT, be kita ko, išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimų, siekia juos kvestionuoti, taip pažeidžiant ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje net nevertino Inspekcijos patikslintame prašyme nurodytų argumentų apie įstatymų griežtai apibrėžtą Inspekcijos kompetenciją kreiptis į teismą dėl deklaracijų panaikinimo. Kitų reikalavimų (pvz., sandorių ginčijimo) pateikimas teismui reikštų Inspekcijos veikimą ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus).

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu palikti pareiškėjo 2021 m. vasario 15 d. prašymą nenagrinėtu, dėl to, kad Inspekcija po LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutarties priėmimo galėjo šioje byloje sureaguoti ir paprašyti, pvz., pratęsti terminą prašymo (skundo) trūkumams pašalinti, tačiau ji to nepadarė. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2021 m. vasario 14 d. (paskutinė termino diena yra nedarbo diena) pateikti patikslintą prašymą, ir Inspekcija, vykdydama nustatytą įpareigojimą, 2021 m. vasario 15 d. pateikė patikslintą prašymą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2021 m. vasario 17 d. rezoliucijoje buvo nurodyta, kad Inspekcijos patikslinto prašymo priėmimą spręs po to, kai LVAT priims sprendimą dėl Inspekcijos prašymo atnaujinti procesą byloje, todėl Inspekcija neturėjo jokio ABTĮ nurodyto pagrindo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu pratęsti pasibaigusį terminą patikslinti prašymą, kai nebuvo išspręstas Inspekcijos 2021 m. vasario 15 d. patikslinto prašymo priėmimo klausimas. Inspekcija pastebi, kad LVAT atsisakė priimti Inspekcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo 2021 m. vasario 24 d. nutartimi, t. y. kai jau buvo pasibaigęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartimi Inspekcijai nustatytas terminas trūkumams pašalinti, be to, nors ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad gavęs teisme skundą (prašymą, pareiškimą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias darbo dienas, nagrinėjamu atveju Inspekcijos patikslinto prašymo priėmimo klausimas buvo išspręstas tik 2021 m. kovo 15 d. skundžiama nutartimi.

Pareiškėjas nurodo, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti pareiškimą ar skundą ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti pareiškimo motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į prašymo ar skundo patenkinimą, o ne procesinei teisei į prašymo ar skundo pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo teisių gynimo klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04).

Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi nepriimdamas Inspekcijos patikslinto prašymo, pažeidė Inspekcijos teisę į teisminę gynybą. Patikslinto prašymo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tik formalią prašymo atitiktį reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ. Mano, kad patikslintas Inspekcijos prašymas atitinka šiuos reikalavimus ir teismas neturėjo teisinio pagrindo nepriimti patikslinto prašymo. Reikalavimų formulavimas yra pareiškėjo teisė ir patikslinto prašymo priėmimo stadijoje neturi būti sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuo atveju patikslinto prašymo nagrinėjimas galimas, todėl jis turėjo būti priimtas. Pažymi, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis turėtų siekti nustatyti tiesą nagrinėjamoje byloje, o prašymo trūkumų šalinimas šioje stadijoje nėra tinkama procedūra, kadangi patikslinto prašymo reikalavimų apimtys ir galimybės juos reikšti galėtų būti šalinami teismo posėdžio metu. Pareiškėjas daro išvadą, kad procesinis įstatymas numato galimybę teismo posėdžio metu, iškvietus šalis, jas apklausti, išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnaudojo šios galimybės, ir, atmetęs patikslintą prašymą, pažeidė Inspekcijos teisę į tinkamą teisminį jų gynimą.

Pareiškėjo teigimu, aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, kad Inspekcija, šalindama teismo nustatytus trūkumus, konkretizavo reiškiamų reikalavimų teisinį pagrindą, pagrindė savo teisę teisme reikšti tokius reikalavimus, kurie galimi pagal teisės aktus, ir įrodė, kad tokių reikalavimų pareiškimas yra pakankamas Inspekcijos funkcijoms įgyvendinti ir tolimesnėms būtinoms savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūroms atlikti šalinant padarytus ir iki šiol egzistuojančius teisės aktų pažeidimus. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi be jokio ABTĮ nustatyto pagrindo paliko Inspekcijos patikslintą prašymą nenagrinėtu ir tokiu būdu užkirto galimybę Inspekcijai veikti teisės aktų nustatytais pagrindais. Teismas prašymo priėmimo stadijoje nepagrįstai sprendė dėl paties prašymo pagrįstumo, vertino ar Inspekcijos pateikti reikalavimai tinkami ir pakankami teisės pažeidimams šalinti, kai turėjo tik įvertinti ar pateiktas patikslintas prašymas atitinka ABTĮ 24, 25 straipsnių nuostatas, t. y. nustatyti, jog pateiktame prašyme išlaikyti numatyti skundo formos ir turinio reikalavimai – nurodytas skundžiamas aktas, išdėstytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai, išdėstytas reikalavimas ir kt. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė ir nemotyvavo, kad tokie reikalavimai būtų neišlaikyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikslintas skundas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Asmuo turi teisę reikšti ne bet kokius reikalavimus, prigimtinė teisė ginti savo galbūt pažeistas teises teisme turi būti įgyvendinama ne bet kaip, o laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismas negali nagrinėti ABTĮ reikalavimų neatitinkančių asmenų skundų ar prašymų.

ABTĮ 105 straipsnio, reglamentuojančio skundo (prašymo, pareiškimo) palikimo nenagrinėto pagrindus, 6 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų arba kad nesumokėtas žyminis mokestis. Šiuo pagrindu skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta skundą palikti nenagrinėtą, nepašalinus teismo nustatytų jo trūkumų.

Pagal ABTĮ 24 ir 25 straipsnių, reglamentuojančių reikalavimus administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui, nuostatas skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Be to, šalia reikalavimo pateikti skundžiamą aktą, pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus – skundo dalyką, t. y. pareiškėjo reikalavimą, ir pagrindą – aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2015 m. spalio 23 d. deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2 apie statybos užbaigimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Panaikino 2015 m. spalio 23 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą (patvirtinus deklaraciją suteiktas Nr. UDT-00-151104-02006) ir 2015 m. spalio 23 d. deklaraciją Nr. 2 apie statybos užbaigimą (patvirtinus deklaraciją suteiktas Nr. UDT-00-151103-01997).

Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo spendimu, pateikė apeliacinį skundą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsakovų apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, konstatavo, kad nors Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo nustatyta įstatyme, tačiau kreipimasis į teismą su reikalavimu panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu yra ne tik atlikta naujai sukurto nekilnojamojo turto bei statytojo daiktinių teisių į jį registracija, bet ir yra sudaryti daiktinių teisių į šį turtą perleidimo sandoriai, negali būti savitikslis, o turi būti skirtas viešojo intereso apsaugai. LVAT pažymėjo, kad nors panaikinus deklaracijų Nr. 1 ir 2 galiojimą liktų galimybė spręsti klausimą dėl savavališkos statybos pasekmių šalinimo, kas sudarytų pagrindą siekti tinkamų tolesnių materialių teisinių pasekmių, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, ar tam, kad teismo sprendimu būtų galutinai apgintas viešasis interesas, buvo pareikšti pakankami reikalavimai, ar neturėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kitų aktų, civilinių sandorių ir jų sukeltų pasekmių. LVAT pažymėjo, kad įvertinus šioje administracinėje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, aktualūs tampa esamų nekilnojamojo turto savininkų nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo ir savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimai. LVAT, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020 pateiktus išaiškinimus dėl viešojo intereso gynimo, sandorių panaikinimo ir kt.

ABTĮ 5 straipsnis, apibrėžiantis asmenų teisę kreiptis į teismą, nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (5 str. 1 d.). Tačiau viešojo administravimo subjektų teisė kreiptis į teismą yra specifinė – teismas priima nagrinėti viešojo administravimo subjekto pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo įstatymų nustatytais atvejais (5 str. 3 d. 2 p.), t. y. viešojo administravimo subjekto kreipimusi į teismą turi būti siekiama apginti viešąjį arba konkrečių subjektų įstatymų saugomus interesus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo arba jos patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo. Inspekcijos teisė kreiptis į teismą dėl deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, nustačius savavališką statybą po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, nustatyta Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 13 dalyje. Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę, nustačius viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Tačiau šios nuostatos negali būti suprantamos, aiškinamos ir taikomos atskirai nuo ABTĮ normų, reglamentuojančių teisę kreiptis į teismą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens (statytojo) pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2020). Deklaracijos patvirtinimas ir registracija IS „Infostatyba“ yra kompetentingos valstybės institucijos administracinis sprendimas, ne tik patvirtinantis naujo daikto teisėtą sukūrimą, bet ir suteikiantis asmeniui teisę įregistruoti naujai sukurtą daiktą ir nuosavybės teises į jį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1832/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso (žr. 2009 m. vasario 12 d. nutartį byloje Nr. A822-65/09).

Nagrinėjamu atveju Inspekcija, patvirtinusi Deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2 apie statybų užbaigimą, ir jas užregistravusi, priėmė administracinius sprendimus, ir šie sprendimai sukėlė materialinius teisinius padarinius – jų pagrindu buvo įregistruoti statiniai, po to buvo sudaryti civiliniai sandoriai ir kt. Todėl Inspekcija, siekdama pašalinti administracinių sprendimų sukeltus neigiamus padarinius, turi ne tik reikšti reikalavimus dėl Deklaracijų patvirtinimo ir registracijos panaikinimo, bet ir dėl šių veiksmų sukeltų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, nes tik taip būtų pasiektas kreipimosi į teismą tikslas – apginti konkrečius įstatymo saugomus interesus. Taigi, šiuo atveju pripažįstama, kad Inspekcija, kreipdamasi į teismą (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas), veikia kaip subjektas, turintis teisę ginti viešąjį interesą, todėl Inspekcijos teismui teikiamo prašymo turinys (skundo pagrindas ir dalykas) turi atitikti keliamo administracinio ginčo pobūdį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinio bylos pagal pareiškėjo skundą nagrinėjimo metu, 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2020 m. gruodžio 2 d. prašymo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui patikslintą prašymą (skundą) (naują procesinį dokumentą), kuriame būtų patikslinti ar papildyti prašymo (skundo) reikalavimai (t. y. prašymo dalykas) bei prašymo (skundo) pagrindas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje šioje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020 pateiktus išaiškinimus dėl viešojo intereso gynimo, taip pat sutikslinti administracinės bylos procesinius dalyvius, jų procesines padėtis. Teisėjo 2020 m. gruodžio 2 d. rezoliucija terminas prašymo trūkumams pašalinti pratęstas iki 2021 m. sausio 4 d.

Pareiškėjas pateikė teismui 2020 m. gruodžio 30 d. patikslintą prašymą (skundą). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo suformuluotas patikslinto prašymo pirmas reikalavimas (t. y. panaikinti UAB „TNN“ 2015 m. spalio 23 d. surašytų Deklaracijų galiojimą ir įpareigoti atsakovus kreiptis dėl jų išregistravimo) nėra tinkamas ir pakankamas viešajam interesui apginti. Tad pareiškėjas turi tikslinti (papildyti) prašymo reikalavimus, t. y. juos siejant ir su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (kitais aktais, sandoriais, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teises, savavališkos statybos padarinių šalinimu ir pan.), kurie padėtų susidariusią situaciją išspręsti iki galo. Tad pareiškėjas turi tikslinti (papildyti) reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 14 d. nutartimi dar kartą nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2021 m. vasario 14 d. pateikti teismui patikslintą prašymą (skundą) (naują procesinį dokumentą), kuriame būtų patikslinti ar papildyti prašymo (skundo) reikalavimai (t. y. prašymo dalykas) bei prašymo (skundo) pagrindas; taip pat išsamiai pasisakyti dėl atsakovų, t. y. esamų nekilnojamojo turto savininkų, nuosavybės teisių ribojimo turinio ir jo proporcingumo bei savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimų, įvertinti Inspekcijos veiksmus patvirtinant ginčijamas deklaracijas ir kt.

Susipažinusi su pareiškėjo teiktais patikslintais skundais, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020 ir 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-124-602/2020 pateiktus išaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2021 m. sausio 14 d. nutartimis nustatė paduoto Inspekcijos skundo ir patikslinto skundo trūkumus, atsižvelgdamas į būtinybę įvertinti įsiteisėjusioje LVAT nutartyje nurodytą būtinybę suformuluoti skundo reikalavimą, tinkamą ir pakankamą viešajam interesui ginti, bei susieti jį su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (kitais aktais, sandoriais, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teises, savavališkos statybos padarinių šalinimu ir pan.).

Pareiškėjo pateiktame skunde ir patikslintuose skunduose yra nurodyti ginčijami aktai (deklaracijos apie statybos užbaigimą), taip pat pabrėžiama, kad skundu nėra siekiama ginti viešojo intereso, o dėl skundžiamų aktų panaikinimo sukeltų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (savavališkų statybų, sandorių panaikinimo, ir kt.), bus atliekamos teisės aktuose nustatytos procedūros, tačiau, kaip nustatė LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje, pareiškėjo prašymas yra vertinamas kaip kreipimasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl nesiejant skundo reikalavimo panaikinti Deklaracijas Nr. 1 ir Nr. 2 su atitinkamais materialiaisiais teisiniais padariniais (t. y. susidariusios situacijos išsprendimu iki galo), tokie reikalavimai nėra tinkami ir pakankami viešajam interesui apginti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo trūkumai buvo konstatuoti ne skundo priėmimo stadijoje, kai sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, o jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, bei apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo skundo turinio trūkumai buvo nustatyti įvertinus pareiškėjo keliamus skundo reikalavimus ir turinį, bei konstatavus, kad jie nėra tinkami viešajam interesui apginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija, kreipdamasi į teismą dėl deklaracijų apie statybos užbaigimą, kurios buvo patvirtintos Inspekcijos administraciniu sprendimu, bei dėl jų teisinės registracijos panaikinimo, 2020 m. gruodžio 30 d. ir 2021 m. vasario 15 d. patikslintų prašymų turiniu (pagrindu bei dalyku) neatskleidžia, kaip būtų pasiektas kreipimosi į teismą tikslas, t. y. būtų visiškai apginta pareiškėjo įvardinta pažeista teisė ar įstatymų saugomas interesas – pašalinti ginčijamų aktų bei jų pagrindu atsiradę padariniai. Bylinėjantis vien dėl Deklaracijų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų visų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, siekiama sukurti nestabilumą susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o ne realiai apginti viešąjį, ar kitą pareiškėjo pasirinktą įstatymų saugomą interesą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo patikslinti prašymai pateikti su turinio trūkumais, kurie neleidžia tinkamai išnagrinėti bylos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tinkamam bylos išnagrinėjimui pareiškėjas turėjo pašalinti skundo turinio (pagrindo ir dalyko dėstymo) trūkumus, o to nepadarius, pareiškėjo prašymas pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtu (ABTĮ 105 straipsnio 6 punktas).

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nutartis, kuria skundas laikomas nepaduotu tuo pagrindu, jog pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalina ankstesne teismo nutartimi nurodytų skundo trūkumų, neužkerta jam kelio pakartotinai kreiptis į teismą, t. y. nesuvaržo jam galimybės pasinaudoti ABTĮ 5 straipsnyje garantuojama teise į teisminę gynybą, kad būtų apgintos jo galbūt pažeistos teisės ar įstatymu saugomi interesai, pateikiant pirmosios instancijos teismui skundą, atitinkantį administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui įstatymo keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė