2021-01-13 Nr. AB-842-3-62-3-03043-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-39-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03043-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės). R. M. teigė, kad dėl Taisyklių pakeitimo susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose, ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala, už kurią yra atsakingi Kybartų PN. R. M. pažymėjo, kad Įsakymu buvo sudaryta situacija, kuri pažeidė jo teisę į sveikatą ir teisę nebūti kankinamam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme.

3. Pacitavęs Konstitucijos 21, 23 ir 53 straipsnių, Įsakymo 1.1 bei 2 punktų ir teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto nuostatas, pareiškėjas teigė, kad asmens teisė į nuosavybę galėjo būti ribojama tik įstatymu ir tik laikantis konstitucinio proporcingo principo. Nurodė, kad Įsakyme nustatytos daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidė Konstitucijoje nustatytą teisę į nuosavybės neliečiamumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atliekant bausmę Kybartų PN, vadovaujantis Įsakymu, iš jo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki minėto įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti bei turėti. Teigė, kad Kybartų PN administracija, žinodama apie ketinimą kreiptis į teismą dėl R. M. teisių pažeidimų konstatavimo, yra sustabdžiusi Įsakymo 2 punkto vykdymą, tačiau bet kada gali pradėti vykdyti Įsakymą ir atiminėti bei naikinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus.

4. R. M. pacitavo Konvencijos 3 straipsnį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konstitucijos 21 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį bei 173 straipsnį ir teigė, jog Įsakymo 1.5 punkte buvo nustatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka, kuria akivaizdžiai nustatomos žiaurios ir žmogaus orumą žeminančios bausmės.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas buvo sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies sudaroma situacija, kuriai esant iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, susidarė situacija, kad asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, galėjo būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam, uždarytam į kameros tipo patalpas, leidžiama tik 2 valandas per dieną išeiti iš kameros, o likusias 22 valandas jis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. R. M. pažymėjo, kad net gydytojui rekomendavus, nuteistajam perkeltam į kamerų tipo patalpas, nebuvo sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), taip suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Pareiškėjui kilo abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nebuvo aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

6. Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nebuvo organizuojamas, jiems nebuvo leidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl galima daryti išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaujantis buvo apribojama nuteistojo teisė ilsėtis, nebuvo pagrįstas jokių objektyvių tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu. R. M. teigė, kad toks teisinis reguliavimas jam sukėlė neigiamus padarinius, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebuvo užtikrinama pareiškėjo sveikata bei gerovė.

7. R. M. pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN, iki 2018 m. lapkričio 26 d. turėjo galimybę apsipirkti tik vieną kartą per savaitę, nuo 2018 m. lapkričio 26 d. – du kartus per savaitę, o vaisiai ir daržovės buvo perkamų maisto produktų pagrindas, kadangi šie produktai yra vitaminų, mineralų ir kitų žmogui būtiniausių elementų šaltinis. Teigė, kad vaisių ir daržovių kiekių nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata bei sveikai maitintis apribojimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas galėjo sukelti sveikatos sutrikimų. Pažymėjo, kad iki 500 ml/g apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį, buvo susidariusi situacija, kad R. M. nebuvo sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir netiekė maisto produktų mažesnėse pakuotėse nei buvo tiekiama iki Įsakymo įsigaliojimo. Pareiškėjas neturėjo galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar/ir stiklinėse pakuotėse nebuvo dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu buvo nepagrįstai apribojama teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, kadangi išvykstant iš Kybartų PN į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant į kitas vietas, jis negalėjo apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.

8. Pareiškėjas nurodė, kad buvo visiškai apribota jo galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus. Nurodė, kad siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis buvo 2 423 kcal per dieną, kurio reguliariai sportuojančiam pareiškėjui nepakako – tokio energijos kiekio pakako tik organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Davinį pramoniniu būdu gamino įdarbinti nuteistieji, todėl nebuvo jokios tikimybės, kad maistas yra kokybiškas ir jame išlieka naudingosios medžiagos, kurios yra būtinos sportuojantiems nuteistiesiems. R. M. teigė, kad jis neturėjo jokios galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi šių pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, jog šie produktai mažesnėse pakuotėse būtų tiekiami laisvės atėmimo vietoje, todėl pareiškėjas buvo priverstas valgyti sausą maistą, negalėjo jo pagardinti mėgstamais padažais ir taip nepagrįstai buvo apribota jo teisę į maisto pasirinkimą.

9. R. M. teigė, kad šaltuoju metų laiku neteko galimybės užsiimti sportu, nes sporto inventorius buvo įrengtas pataisos namų kieme, o pareiškėjas, nenaudodamas sportui skirtų pirštinių, galėjo pakenkti savo sveikatai, nušalti rankų pirštus. Teigė, kad taip buvo pažeidžiama jo teisė į užimtumą, sportą ir sveikatą.

10. Atsakovo atstovas Kybartų pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę nebuvo įskaičiuojami maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Pažymėjo, kad iš nuteistųjų buvo paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nebuvo nurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršijo nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas buvo pasibaigęs. Atsakovo atstovas akcentavo, kad iš nuteistųjų paimti maisto produktai yra sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui.

12. Kybartų PN direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1/10-106 „Dėl drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtintas drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti grafikas, drausmės grupės pastate buvo įrengtas poilsio kambarys ir pagal įsakymu patvirtintą grafiką buvo galima lankytis stadione, o šaltuoju metų laiku salėje, kurioje buvo sudarytos galimybės sportuoti. Atsakovo atstovo teigimu, nuteistiesiems, kalintiems kamerų tipo patalpose, buvo skiriamas pakankamas dėmesys užimtumui gerinti.

13. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), buvo aprūpinami visu būtinu inventoriumi, o vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. IR-139 įsakymu „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, vienam asmeniui buvo suteikiama viena taburetė arba buvo du stalo ilgio suoliukai. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo galimybės atsisėsti, nebuvo pagrįsti.

14. Atsakovo atstovas nurodė, kad R. M. teiginiai buvo nemotyvuoti bei deklaratyvūs, kurių nepatvirtino jokie įrodymai. Esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems buvo leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Pabrėžė, kad nuteistieji patys atsinešdavo savo patalynę ir pasidėdavo ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiimdavo. Patalynė buvo sudedama į tam skirtas lentynas, ji buvo atskiriama viena nuo kitos, paimamo minkštojo inventoriaus laikymo patalpa buvo vėdinama bei buvo užtikrinami visi higienos reikalavimai.

15. Kybartų PN pažymėjo, kad nuteistųjų apsipirkimas pataisos namuose buvo reguliuojamas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje bei teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyriuje. Vadovaujantis Įsakymu, buvo pakeistas minėtų taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“, dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Po minėto teisinio reguliavimo pasikeitimo operatyviai buvo išspręstas klausimas dėl aliejaus ir kitų prekių išfasavimo talpų pakeitimo, parduotuvei tiekėjai pristatė ir buvo galima nusipirkti prekių mažose pakuotėse (pieno 0,5 l, aliejaus 0,45 l). Pataisos namų parduotuvėje visada buvo galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto. Nurodė, kad pagal užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) nuteistieji užsakydavo ir jiems atveždavo keptų šašlykų, keptos sprandinės. Nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, galėjo turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Kybartų PN buvo užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo Kybartų PN tiekiamo maisto valgiaraščiai. Pataisos namuose esančioje valgykloje maitinimo paslaugas teikė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Niklita“. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė buvo nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atliko Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Atsakovo atstovas darė išvadą, kad Kybartų PN pareiškėjui buvo užtikrinama tinkama ir subalansuota mityba. Pažymėjo, kad Kybartų PN valgykloje dirbo dvi virėjos ir dešimt nuteistųjų, vieni nuteistieji be virėjos maisto negamino. Visi pataisos namų valgykloje dirbantys nuteistieji buvo privalomai patikrinti, jiems buvo išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos, todėl šie asmenys galėjo dirbti darbą, susijusį su maisto gamyba bei tiekimu.

16. Atsakovo atstovas dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto (Įsakymo) teisėtumo ištyrimo akcentavo, kad prašymas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, padariniai galbūt galėjo kilti ateityje, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Departamentas pažymėjo, kad R. M. teiginiai, jog Taisyklių pakeitimas pažeidė jo teisės į nuosavybės neliečiamumą, nebūti kankinamam Konvencijos 3 straipsnio prasme ir rūpintis savo sveikata, yra pagrįsti tik prielaidomis apie galimą žalą (t. y. nukreipti į ateitį), niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. R. M. siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau skunde nebuvo duomenų apie tai, jog ginčijamas teisės aktas nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą. R. M. nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip konkrečiai jis buvo apskaičiuotas, nepateikė duomenų, kad Kybartų PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodyti galimi įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl laikymo sąlygų buvo neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Departamentas akcentavo, kad tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 19. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

20. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Įsakymo 1.1 punktu bei šiuo įsakymu patvirtintų Kybartų PN reorganizavimo sąlygų aprašo 9 punktu, Kybartų PN nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuojami jungimo būdu, juos prijungiant prie Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), kuriems pereina visos Kybartų PN teisės ir pareigos. Po reorganizacijos veikianti biudžetinė įstaiga yra Marijampolės PN (Kybartų PN reorganizavimo sąlygų aprašo 8 punktas).

21. Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovo atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

22. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš to, kad atliekant bausmę Kybartų PN, vadovaujantis Įsakymu, 2018 m. lapkričio 15 d. iš jo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti bei turėti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė. R. M. kėlė abejones dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nebuvo aišku, kokiose patalpose laikoma paimta patalynė, kaip buvo užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

23. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų apie tai, kad iš R. M. realiai buvo paimti jo nurodyti daiktai (įsigyti bei turėti; taip pat nustatytam aktyvumo laikui – viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė). Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pats pareiškėjas. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad ateityje iš jo galbūt bus paimti visi daiktai, buvo hipotetiniai, deklaratyvūs ir neįrodyti. Be to, R. M. nedetalizavo aplinkybių, susijusių su nustatytam aktyvumo laikui paimama viršutine patalynės dalimi, čiužiniu, užklotu, pagalve, t. y. nenurodė, ar jis buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, ar iš jo nurodyti daiktai buvo paimami, kokiu laikotarpiu tokie daiktai buvo paimami ir panašiai. Be to, R. M. nekonkretizavo aplinkybių dėl to, jog miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė galbūt buvo nešvarūs, neatitiko kitų higienos normų reikalavimų, pareiškėjas neteikė konkrečių argumentų, kad konkrečiu laikotarpiu miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas ar pagalvė buvo nešvarūs, kada tai buvo ir panašiai, o tik išreiškė abejonę, kad patalynė laikoma neaiškiomis sąlygomis. Teismo nuomone, vien tik abejonių apie tai, kokiomis sąlygomis laikoma miego laikui išduodama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas ir pagalvė, žalos atlyginimui nepakanka.

24. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atstovo kartu su atsiliepimu pateikto UAB „Lobby baltic“ 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio buvo matyti, kokių prekių galima įsigyti parduotuvėje. Aptariamas kainoraštis patvirtino, kad parduotuvėje, be kita ko, buvo galima įsigyti rūkytų mėsos gaminių, rūkytos dešros/dešrelių, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, rūkytos/sūdytos žuvies, mėsos konservų/paštetų, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos ir panašiai. Teismas nenustatė, o ir pats pareiškėjas neteikė argumentų apie tai, kad jis kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl tam tikrų produktų, kurių nebuvo parduotuvėje, užsakymo, ar dėl to, jog parduotuvėje nėra produktų, kurie buvo nurodyti kainoraštyje, bei kitų prekių, kurių buvo būtina jam įsigyti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, ginčo laikotarpiu apie galimą parduotuvės nepasirengimą pokyčiams būtų informavęs įstaigos administraciją. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti tam tikrus maisto produktus iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl turi būti laikomi nepagrįstais ir atmesti.

25. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien R. M. deklaratyvūs teiginiai, kad maisto kaloringumas per mažas, maistas tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir panašiai, Kybartų PN namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų nepatvirtino. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pataisos namų administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti jos neteisėtų veiksmų.

26. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius dėl galbūt pažeistos jo teisės į užimtumą, sportą ir sveikatą, pažymėjo, kad skunde išdėstyti teiginiai buvo abstraktūs ir nedetalizuoti, nebuvo patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais objektyviais įrodymais. R. M. iš esmės tik nurodė, kad esamas teisinis reguliavimas sukėlė neigiamus padarinius, tačiau neteikė argumentų apie tai, jog pageidavo naudotis Kybartų PN esančiomis užimtumo gerinimo priemonėmis, tačiau dėl atsakovo atstovo kaltės negalėjo to daryti, ar jų naudojimas jam buvo ribojamas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos naudotis Kybartų PN esančiomis užimtumo priemonėmis.

27. Teismo nuomone, R. M. abstrakčiai nurodė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 1 000 Eur, tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių R. M. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

28. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo argumentus teismas manė esant pertekliniais ir neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų neanalizavo.

29. Teismas pažymėjo, kad R. M. prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašyti ištirti teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5, 1.12 punktų atitiktį Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, Konvencijai ir tarptautinėms sutartims. Teismas, įvertinęs R. M. prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, konstatavo, kad prašymas iš esmės buvo grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudarė pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Viešojo administravimo įstatymui, Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai ir tarptautinėms sutartims. Teismas galėjo kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, skundo nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad jo atžvilgiu administracinio akto taikymas sukėlė jo įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių, kad buvo paskirta drausminė nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose paimamas minkštas inventorius ir taip toliau. R. M. išreikštos abejonės buvo nukreiptos į ateityje galbūt kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto taikymo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo netenkino.

30. Teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas.

III. 31. Pareiškėjas R. M. pateiktame apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir jam iš atsakovo atstovo Marijampolės PN priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Įsakymo teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla, bei iš Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus išreikalauti laisvės atėmimo vietos parduotuvės kainynus, galiojusius iki Įsakymo priėmimo ir po jo.

32. R. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė visų jo skunde nurodytų aplinkybių, nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros ir vadovaudamasis išimtinai tik atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus.

33. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo patikros, kiek tai susiję su šia byla, negalėjo tinkamai nustatyti civilinės atsakomybės kilimo sąlygų ir priimti pagrįsto bei teisėto sprendimo. Viena iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų yra neteisėti veiksmai. R. M. pažymi, kad jam neturtinė žala buvo padaryta vykdant Įsakymą, kuris yra laikomas teisėtu, kol jis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažįstamas neteisėtu. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytas pagrindas atsisakyti kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros, kiek tai susiję su šia byla, yra nepagrįstas, kadangi susipažinus su skunde nurodomomis aplinkybėmis, kyla pagrįstos abejonės dėl Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų, varžančių R. M. teises, siekiant laisvės atėmimo vietos saugumo užtikrinimo proporcingumo.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar nėra galima pasiekti nuteistųjų ir kitų asmenų saugumo kitomis, mažiau represyviomis priemonėmis, nei drastiškas vaisių ir daržovių įsigijimo kiekio apribojimas ir leidžiamų įsigyti maisto produktų taros dydžio sumažinimas. Skundžiamame teismo sprendime nebuvo įvertinta galimybė padidinti laisvės atėmimo vietoje dirbančių pareigūnų skaičių ar pagerinti jų kvalifikaciją, siekiant užtikrinti nuteistųjų ir darbuotojų saugumą, kiek tai susiję su vaisių ir daržovių bei taros panaudojimu alkoholio gamybai ir taros panaudojimo žalojantis ar žalojant kitus nuteistuosius. Pažymi, kad nuteistieji yra laikomi uždaro tipo taisos namuose, kuriose, galima manyti, nėra galimybės slapčia susikonstruoti ir laisvės atėmimo vietos dirbantiems pareigūnams nepastebint laikyti alkoholio gaminimo technikos, todėl peršasi loginė išvada, kad nuteistųjų ir juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą yra galima užtikrinti mažiau represyviomis priemonėmis.

35. R. M. akcentuoja, kad po Įsakymo priėmimo laisvės atėmimo vietose įvairių produktų nuteistiesiems galima įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), o pomidorų padažo (kečupo), sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų galima įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse. Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 31.5. punkte nustatyta, kad kaliniai turi turėti galimybę nusipirkti ar kitaip įsigyti prekių ne didesnėmis kainomis, nei yra laisvėje. Taikant leidžiamų įsigyti maisto produktų taros apribojimus, nuteistiesiems leidžiamų įsigyti maisto produktų kainos tapo neproporcingai didesnės nei laisvėje galimų įsigyti maisto produktų. Pavyzdžiui, iki Įsakymo priėmimo 1 l pieno laisvės atėmimo vietos parduotuvėje kainavo nuo 0,8 Eur iki 1 Eur, o po Įsakymo priėmimo 0,5 l pieno kainuoja 0,9 Eur, t. y. beveik 2 kartus daugiau. Siekiant tinkamai įvertinti maisto produktų kainų pokytį po Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų, pareiškėjo nuomone, iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus yra būtina išreikalauti maisto produktų kainynus, taikytus iki Įsakymo priėmimo ir po jo.

36. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Įsakymu priimtais Taisyklių pakeitimais nebuvo sukelta reali žala R. M. sveikatai, tačiau atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti žalos savo sveikatai, nedelsdamas po Įsakymo priėmimo kreipėsi dėl pažeidžiamų savo teisių gynybos, nelaukdamas, kol kils reali žala jo sveikatai, kuri gali būti padaryta negrįžtamai. Laukti, kol R. M. dėl netinkamo mitybos raciono kils realios sveikatos problemos, nėra pagrindo, kadangi neturtinė žala yra padaryta varžant pareiškėjo teises labiau, nei tai yra būtina, siekiant laisvės atėmimo vietų saugumo, ir sudarant sąlygas ateityje kilti sveikatos sutrikimams.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Marijampolės PN pažymi, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius bei hipotetinius paklausimus. Akcentuoja, kad R. M. skunde nurodo tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti, vykdant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus. R. M., formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl tarp šių aktų esančių prieštaravimų. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik teiginiu, kad norminis administracinis aktas, jo nuomone, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės priimtam norminiam aktui.

39. Atsakovo atstovas nurodo, kad R. M., pateikdamas skundą teismui, nebuvo nurodęs aplinkybės dėl kainų pokyčio. Marijampolės PN nuomone, ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip naujas reikalavimas, kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas. Atsakovo atstovas pamini aplinkybę, jog kiekvieną mėnesį yra atliekamas kainų palyginimas tarp Kybartų sektoriuje esančios parduotuvės prekių kainų su netoliese esančių parduotuvių analogiškų prekių kainomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, jog prekės pataisos įstaigos parduotuvėje tapo brangesnės, yra nepagrįstas.

40. Marijampolės PN nurodo, kad nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Marijampolės PN Kybartų sektoriuje yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o R. M. su žodiniais ar rašytiniais prašymais į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė.

41. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas šioje byloje yra grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 bei 23 straipsnių ir kitų teisės aktų pažeidimus. R. M. nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kybartų PN jokiais savo veiksmais R. M. teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, dėl to nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos jam atlyginimo. Atsakovo atstovo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

43. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui R. M., kurią jis kildino iš neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

45. Iš esmės pareiškėjas nesutiko su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais bei teigė, kad dėl to susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje bei įstatymuose, ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

46. Pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad R. M. neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Įvertinęs R. M. prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, jo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro įsakymu nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams

47. R. M. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas, atsisakęs kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros, negalėjo nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių ir civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Įsakymo, varžančio jo teises, siekiant laisvės atėmimo vietos saugumo užtikrinimo, proporcingumo siekiamiems tikslams. R. M. pažymėjo, kad siekdamas išvengti žalos sveikatai, po Įsakymo priėmimo nedelsdamas kreipėsi dėl pažeidžiamų savo teisių gynimo ir nelaukė, kol kils reali žala jo sveikatai, kuri gali būti padaryta negrįžtamai. Manė, kad neturtinė žala yra padaryta varžant jo teises labiau nei tai yra būtina, siekiant laisvės atėmimo vietų saugumo, ir sudarant sąlygas ateityje kilti sveikatos sutrikimams.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kybartų PN – darbuotojų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, R. M., įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

50. Pareiškėjo skundo turinys patvirtina, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą jis grindė Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu) vykdant (taikant) Įsakymą. R. M. pažymėjo, kad: 1) vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus, iš jo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti bei turėti; 2) vykdant Įsakymo 1.5 punktą, Kybartų PN iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų, dienotvarkėje nustatytam nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė ir šie daiktai, paimti iš nuteistųjų, kalinamų kamerų tipo patalpose, galbūt, buvo laikomi higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis; 3) taikant Įsakymo 1.12 punktą, buvo apribotas galimų įsigyti maisto produktų kiekis (pvz., vaisių ir daržovių kiekis, pakuočių dydis), o tam tikri produktai buvo uždrausti (pvz., produktai metalinėse ir/ar stiklinėse pakuotėse, maisto papildai, sportui skirtos pirštinės); 4) nors kai kurie produktai buvo numatyti Įsakymo 1.12 punktu pakeistame nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, tačiau jų Kybartų PN parduotuvėje nebuvo.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors R. M. nurodė, jog vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus iš jo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš jo kokie nors daiktai faktiškai buvo neteisėtai paimti. Be to, pats pareiškėjas pripažino, kad bent kol kas aptariamų Įsakymo nuostatų vykdymas yra sustabdytas, dėl to daiktai nėra paimami. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad R. M. nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus, iš pareiškėjo buvo paimti kokie nors daiktai, t. y. jis nepagrindė, kad Kybartų PN šiuo pažiūriu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

52. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas nurodė, jog vykdant Įsakymo 1.5 punktą, iš Kybartų PN kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, tačiau jis neteigė, kad buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir iš jo minėti daiktai buvo paimami. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertinus kitus byloje surinktus duomenis. Taigi, R. M. neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų šiuo požiūriu taip pat nepagrindė. Pareiškėjo baimė, kad jį įkalinus kamerų tipo patalpose, būtų taikomos Įsakymo 1.5 punkto nuostatos, nereiškia, kad Kybartų PN pareigūnai R. M. atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kadangi, kaip jau minėta, nebuvo nustatyta, jog jo atžvilgiu Įsakymo 1.5 punktas apskritai buvo taikytas.

53. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Įsakymo 1.12 punktą, buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų kiekis (pvz., vaisių ir daržovių kiekis, pakuočių dydis), tam tikri daiktai uždrausti (pvz., produktai metalinėse ir/ar stiklinėse pakuotėse, maisto papildai, sportui skirtos pirštinės), tačiau jis nedetalizavo, kada (bent apytiksliai kokiu laiku), kokių konkrečių produktų, maisto papildų, kitų daiktų ar jų didesnių kiekių iš Kybartų PN parduotuvės jis negalėjo įsigyti, nors siekė tai padaryti. R. M. taip pat nenurodė, kad Kybartų PN parduotuvė kokių nors konkrečių produktų jam nepardavė ar neturėjo galimybės parduoti. Pareiškėjas iš esmės tik abstrakčiai nurodė, kad tam tikrų maisto produktų kiekis yra ribojamas ir tam tikri daiktai yra uždrausti, tačiau tokių abstrakčių jo argumentų (aplinkybių), nenurodant konkrečių aplinkybių, susijusių su jo realiais veiksmais, siekiant tam tikrus daiktus (pvz., maisto produktus), jų didesnį kiekį įsigyti, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti R. M. padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), Kybartų PN vykdant Įsakymo 1.12 punktą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti konkrečius neteisėtus Kybartų PN veiksmus, taikant Įsakymo 1.12 punktą (pvz., byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Kybartų PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl negalėjimo įsigyti konkrečių daiktų, o Kybartų PN būtų atsisakiusi R. M. juos leisti įsigyti). Remiantis tais pačiais motyvais atmetami ir pareiškėjo argumentai dėl to, kad nors kai kurie produktai buvo numatyti Įsakymo 1.12 punktu pakeistame sąraše, tačiau jų Kybartų PN parduotuvėje nebuvo.

54. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevenciškas teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. nepagrindė, jog Kybartų PN pareigūnai, įgyvendindami Įsakymo 1.1, 1.5, 1.12 ir 2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, jo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas išsamiai neapibūdino ir nedetalizavo su tuo susijusių aplinkybių. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė ir teismas. Taigi, nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad R. M. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, negali būti tenkinamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad R. M. apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę, kurios nebuvo pateikęs skunde pirmosios instancijos teismui – po Įsakymo priėmimo (įsigaliojimo) maisto prekių kainos Kybartų PN parduotuvėje padidėjo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti R. M. tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad maisto prekės Kybartų PN parduotuvėje po Įsakymo priėmimo (įsigaliojimo) padidėjo, kadangi ši aplinkybė nebuvo nurodyta pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

57. R. M. pirmosios instancijos teismo taip pat prašė inicijuoti norminę bylą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, tačiau šis pareiškėjo prašymas teismo pagrįstai buvo atmestas, kadangi nebuvo nustatyta, jog taikant Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktus, R. M. atžvilgiu buvo atlikti konkretūs neteisėti veiksmai (neveikimas), o teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą jis neturi. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais buvo atsisakyta šį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl jų nekartoja.

58. Pažymėtina, kad atsakovo atstovui kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikus kainoraščius, galiojusius tiek prieš Įsakymo priėmimą (įsigaliojimą), tiek po jo priėmimo (įsigaliojimo), nebeliko pagrindo tenkinti R. M. apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo šiuos įrodymus išreikalauti, tačiau dėl jau nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo šių įrodymų analizuoti ir vertinti.

59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis R. M. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

60. Netenkinus R. M. skundo, nėra pagrindo tenkinti ir prašymą atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius