2017-06-28 Nr. AB-12918-3-61-3-05903-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-856-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05903-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. E. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VST), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. vasario 1 d. ne kartą buvo konvojuotas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, etapavimo metu pareigūnai jį žemino, tyčiojosi, vartojo necenzūrinius žodžius. Nebuvo skiriama vietos bagažui pasidėti, todėl daiktus tekdavo laikyti ant kelių. Dėl vežamo per didelio asmenų skaičiaus automobiliuose trūko oro, būdavo tvanku. Nešvariose transporto priemonėse tvyrojo blogas kvapas, nebuvo įrengta saugos diržų, tinkamos ventiliavimo ir šildymo sistemos, todėl žiemos metu pareiškėjui šaldavo galūnės. Dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų konvojavimo metu pareiškėjas patyrė dideles emocines ir dvasines kančias, baimę, garbės ir orumo pažeminimą. Šios traumos pasekmės išliks jam visam gyvenimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 6–8).

Atsakovas paaiškino, kad konvojavimas vyksta specialiais automobiliais, autobusais, atitinkančiais higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Tarnybos teigimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146 punktas nereikalauja specialiajame transporte įrengti saugos diržų kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Konvojavimas yra ginkluotas asmenų lydėjimas. Atliekama specialiosios paskirties transporto priemonių planinė ir neplaninė dezinfekcija. Patys konvojuojami taip pat privalo palaikyti švarą automobiliuose. Konvojuojamieji privalo vykdyti specialius reikalavimus konvojavimo metu. Visam VST specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Nenustatyta, kad aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Specialios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Skundai dėl konvojavimo yra registruojami konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau pareiškėjas netinkamu pareigūnų elgesiu nesiskundė. Pareiškėjas teismui nurodė abstrakčius teiginius dėl VST neteisėtų veiksmų. Nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar kilusios neigiamos pasekmės. Taigi šiuo atveju neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Be to, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 14 d. taikyti ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo R. E. skundą atmetė (I t., b. l. 183–187).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. vasario 1 d., tačiau skundą teismui išsiuntė 2015 m. gruodžio 14 d., atitinkamai VST prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kad jis buvo nuolat etapuojamas, todėl pažeidimas truko visą etapavimo laikotarpį, ir išanalizavęs VST pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nors ir buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, tačiau tai vyko ne kiekvieną dieną, o tik tam tikromis dienomis. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas turėjo galimybę suprasti tuo metu, kai buvo etapuojamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, ir teikti skundą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių ir nepateikė joms pagrįsti jokių duomenų, kad dėl objektyvių priežasčių nesikreipė teisminės gynybos. Pareiškėjas neįrodė, kad pažeidimų metu nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galbūt pažeistų teisių negynė nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ir jo prašymas netaikyti ieškinio senaties netenkintas, reikalavimui priteisti neturtinę žalą per laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. taikyta ieškinio senatis.

Teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2012 m. gruodžio 14 d.–2015 m. vasario 1 d.) pareiškėjas buvo konvojuotas šiais maršrutais: 2013 m. sausio 9 d. Vilnius–Klaipėda–Vilnius; 2013 m. sausio 22 d. Kaunas–Marijampolė–Kybartai–Šakiai; 2013 m. kovo 7 d. Vilnius–Marijampolė –Vilnius; 2013 m. kovo 28 d. Vilnius–Marijampolės pataisos namai–Marijampolės policijos komisariatas–Vilnius; 2013 m. balandžio 18 d., 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2013 m. gegužės 23 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. Vilnius–Marijampolė–Vilnius; 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vilnius –Kybartai–Vilnius; 2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 30 d. Vilnius– Klaipėda–Vilnius; 2014 m. gruodžio 2 d. Kaunas–Marijampolė–Kaunas; 2015 m. sausio 13 d. Kaunas –Marijampolė–Kybartai–Kaunas, t. y. iš viso 19 kartų.

Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių nuostatomis teismas nurodė, kad konvojavimas yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdomas asmenų lydėjimas ir pristatymas į nustatytas vietas, kuris vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas pabrėžė, jog teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodyto transporto priemonės maksimalaus sėdimų vietų skaičiaus (vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 p.) nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais IVECO, MAZ, „Mercedes-Benz“ ir „VW Crafter 50“. VST žiniaraščiai rodo, jog maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius remiantis automobilių specifikacijomis nebuvo viršytas. Į konvojų vyko du ar trys automobiliai, todėl atsižvelgęs į vykusių automobilių skaičių, įvertinęs priimamų ir perduodamų asmenų judėjimą automobiliuose, teismas sprendė, kad konvojuojamų asmenų skaičius neviršijo sėdimų vietų skaičiaus. Pareiškėjas neginčijo atsakovo pateiktų duomenų ir nepagrindė teiginių, kad buvo konvojuojamas nesilaikant Konvojavimų taisyklių 109 punkto reikalavimų.

Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktuose įtvirtinta, kad visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl to.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme leidžiama dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, išskyrus Kelių eismo taisyklių numatytus atvejus. Konvojavimo taisyklių 145 punkte nustatyta, kad prieš pradedant vykdyti konvojavimą, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu specialiose transporto priemonėse be kita ko turi būti įrengtos veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, oro temperatūros norma nėra reglamentuota.

Iš kelionės žiniaraščių įrašų teismas nustatė, kad specialiųjų automobilių vidinė ir išorinė apžiūra buvo atliekama ir pastabų nepateikta. Techninė apžiūra specialiajam autotransportui galioja. Į nurodytų automobilių komplektaciją įeina bagažinės skyrius ir šildymo įrenginys bei sistema. Teismas pabrėžė neturintis pagrindo abejoti, kad automobiliai buvo tinkamai sukomplektuoti, todėl atmetė pareiškėjo teiginius, kad neveikė šildymo sistema ir jam šalo galūnės. Dirbtinės apšvietos matavimo ir ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitiko nustatytus apšvietimo ir ventiliacijos parametrus. Pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų skundų VST neteikė. Pareiškėjas nepaneigė specialiųjų automobilių techninę būklę patvirtinančių dokumentų. VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis. Pareiškėjo paaiškinimai, kad automobiliai buvo purvini, laikyti nepagrįstais, nes dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais nesikreipė, o VST nurodė, kad atliekama automobilių planinė ir neplaninė dezinfekcija, švarą privalo palaikyti ir patys konvojuojamieji (Konvojavimo taisyklių 126.4 p.). Teiginiai, kad pareigūnai su pareiškėju elgėsi nepagarbiai, laikyti abstrakčiais. Jis nenurodė, kada ir koks pareigūnas vartojo nepagarbius žodžius. Skundų dėl netinkamo pareigūnų elgesio pareiškėjas nerašė, nors būtent jam tenka pareiga individualizuoti netinkamas laikymo sąlygas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju neįrodyta, jog etapavimo metu kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių etapavimą, nuostatų. Pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas R. E. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 192).

Pareiškėjo manymu, pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų ir būtent toks terminas turėtų būti taikomas nagrinėjamu atveju. Pasak pareiškėjo, kankinant asmenį nežmoniškomis sąlygomis negali būti taikoma senatis, nes toks elgesys nusižengia žmogiškumui. Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Visuomenės požiūris yra neigiamas, todėl ir konvojavimas atitinka nustatytas sąlygas tik dokumentuose ir neatspindi tikrosios padėties. Todėl šiuo atveju negali būti taikoma senatis.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 1–2).

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas. Pabrėžia, kad asmenys, manantys, jog jų teisės yra pažeistos, negali laukti neribotą laiką, o privalo būti apdairūs ir nedelsiant pateikti skundą dėl savo teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. E. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, už konvojavimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. vasario 1 d.

Apeliantas R. E., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti administracinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas savo skundą grindžia argumentais, susijusiais su senaties termino taikymu, jis teigia, kad pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų ir būtent toks terminas turėtų būti taikomas nagrinėjamu atveju (I t., b. l. 192).

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. vasario 1 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gruodžio 14 d. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, įvertinęs šio prašymo pagrįstumą ir nenustatęs pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas reikalavimui priteisti neturtinę žalą nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. taikė ieškinio senatį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad, kaip paminėta, neturtinę žalą patyrė nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. vasario 1 d., tačiau su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą jis kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 14 d. (I t., b. l. 3).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-502/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė