2016-10-28 Nr. AB-20531-3-62-3-00421-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1221-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00421-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui E. B. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2015 m. balandžio 2 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 60,29 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 28,96 Eur teismo išlaidų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 2 punktą, 12 punktą, 13 punktą, 26 punktą, 35 punktą pareiškėjui – UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta ir jos sudaryti nėra privaloma.

Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes naudojasi nekilnojamuoju turtu (statiniais), esančiu Lazdijų rajono savivaldybėje. Atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 17–19 punktais nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra, nes jis nepateikė duomenų apie visišką arba dalinį atleidimą nuo vietinės rinkliavos.

II. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo E. B. pareiškėjo naudai 60,29 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Taip pat priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėdamas bylą teismas rėmėsi teisės aktų normų redakcijomis, galiojusiomis vietinės rinkliavos nemokėjimo laikotarpiu. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas reglamentuoja, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio nuostatos apibrėžia, kad savivaldybių institucijoms yra pavesta organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, o šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.).

Pareigą mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą imperatyviai nustato ir Rinkliavų įstatymas (2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p.), Atliekų tvarkymo įstatymas (32 str. 1 d.) bei 2007 m. lapkričio 27 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose, pabrėžė, jog vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis.

Akcentavo, kad vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (konkrečiai – šiukšlių išvežimu) (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir t.t.). Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų turinio analizė patvirtina, jog vietinė rinkliava – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 2 p.).

Vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 3 p. – 5 p., 9 p.). Taigi, Nuostatai imperatyviai nustato, jog atliekų turėtojai (tame tarpe ir atsakovas) privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas eurais už nekilnojamojo turto kv. m plotą (Nuostatų 17 p. – 20 p., 24 p., Nuostatų priedas).

Teismas konstatavo, jog administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovas nuosavybės teise valdo statinius, esančius Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, ir pagal Nuostatų 3 punktą jis yra tinkamas vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų bei įspėjimo matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nesumokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė pagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas įsiskolinimas (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą yra pagrįstas, todėl patenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 4 p.). Teismas akcentavo ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (ABTĮ 13 str., 20 str.), kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu. Be to, toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatantį mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 28,96 Eur teismo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašomos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir laikytinos protingomis bei pagrįstomis, todėl pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo patenkino.

I. Atsakovas E. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2640-554/2015.

Atsakovas nurodo, jog jam nebuvo galimybės teisme pateikti paaiškinimų dėl pareiškėjo nepagrįstų mokestinių reikalavimų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pabrėžia, kad teismo posėdyje negalėjo dalyvauti, nes buvo išvykęs į Jungtines Amerikos valstijas. Teigia, kad negali naudotis savo statiniais, dėl jų blogos būklės. Taip pat teigia, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos nebuvo tiekiamos, nes prie sodybos nebuvo pastatyto atliekų konteinerio. Akcentuoja, jog turi antros grupės invalidumą, tačiau pareiškėjas nepateikė informacijos apie mokestines lengvatas. Nurodo, jog Lazdijų rajono apylinkės teismo 1995 m. gegužės 23 d. sprendimu jam yra panaikintos paveldėjimo teisės į gyvenamąjį namą su priklausančiais statiniais esančiais Lazdijų rajone Veisėjų apylinkėje Juškonių kaime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovo laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą – 60,29 Eur. Taip pat pareiškėjas prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 60,29 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo šį teismo sprendimą panaikinti, nurodydamas, kad ginčijamu laikotarpiu jam komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos nebuvo tiekiamos, nes prie sodybos nebuvo pastatyto atliekų konteinerio, taip pat jis negalėjo pateikti paaiškinimų teismo posėdyje, dėl to, jog buvo išvykęs, be to, atsakovui buvo panaikintos paveldėjimo teisės į minėtą turtą.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1 ir 2 punktų, Nuostatų 4, 5 ir 8 punktų nuostatų sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Toks reglamentavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamas tinkamu ir leidžiamu (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-1592/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-334/2014).

Pasisakant dėl apelianto teiginių, jog jam nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl jam neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, būtina priminti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vadinasi, vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti apeliacinio skundo argumentai, kad jis nuosavybės teise valdomu turtu nesinaudoja ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį adm. byloje Nr.A556-334/2014; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2510-520/2016).

Pažymėtina, kad ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz. žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą adm. byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-334/2014).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 pažymėjo, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kurie leistų daryti išvadą, kad ginčijamu laikotarpiu jam disponuojant ginčo nekilnojamuoju turtu jokių komunalinių atliekų nesusidarė (negalėjo susidaryti), kad tokios atliekos nepateko (negalėjo patekti) į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Atsakovas atitiko visus norminiame akte (Nuostatuose) nustatytus vietinės rinkliavos mokėtojo požymius, jis turėjo (turi) bendrą pareigą mokėti aptariamą vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu. Byloje duomenų, kad atsakovas būtų atleistas nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą, nėra, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teismų praktikoje suformuotas aktualių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo taisykles, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgusi į prieš tai išdėstytus argumentus konstatuoja, kad šiam ginčui nereikšmingi atsakovo argumentai, jog jam nebuvo pranešta apie mokestines lengvatas.

Pažymėtina, kad atsakovas turėtų pats domėtis dėl lengvatų taikymo ir pradėti procedūrą pateikiant prašymą, kaip atitinkamai ir yra nurodoma viešai prieinamuose Lazdijų rajono savivaldybės tarybos teisės aktuose (2010 m. gegužės 20 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 5TS-1179 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų“ ir 2012 m. gruodžio 14 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 5TS-551 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų“). Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog negalėjo pateikti teismui paaiškinimų teismo posėdyje, nes tuo metu buvo išvykęs. Teisėjų kolegija nesutinka dėl šio argumento dėl toliau nurodytų priežasčių.

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Pagal ABTĮ 73 straipsnio 2 dalį, jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos. Pranešimai pristatomi paštu ar per kurjerius, o šio straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – elektroninių ryšių priemonėmis arba paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje. Pranešimo išsiuntimas arba paskelbimas specialiame interneto tinklalapyje prilygsta šaukimo įteikimui ir laikoma, kad minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi prieinamų priemonių pranešti apie posėdį ir informavo atsakovą viešo paskelbimo būdu. Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovui buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, todėl šis atsakovo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog 1995 m. gegužės 23 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu jam yra panaikintos paveldėjimo teisės į gyvenamąjį namą su priklausančiais statiniais esančiais Lazdijų rajone Veisėjų apylinkėje Juškonių kaime.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis teigia, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Iš byloje pareiškėjo pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog ginčijamu laikotarpiu nekilnojamojo turto esančio Lazdijų rajone Veisėjų apylinkėje Juškonių kaime savininkas yra atsakovas. Todėl, atsakovui nepateikus jokių kitų duomenų, kurie paneigtų Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumą, šis atsakovo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas vertino, tinkamai aiškino ir taikė bylai aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė