2017-01-25 Nr. AB-2129-3-61-3-02508-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A-195-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02508-2015-6

Procesinio

sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m.

sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno

Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą

atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų

panaikinimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus

teritorinė muitinė (toliau – ir Vilniaus TM) 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0243

pareiškėją V. Z. (toliau – ir pareiškėja) pripažino

skolininke muitinei bei tuo pagrindu pareiškėjai įregistravo mokestinę prievolę

muitinei: 1 564 Lt muitą, 3 614 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM),

814 Lt PVM delspinigius, 517 Lt baudą. Muitinės departamentas prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m.

sausio 15 d. sprendimu Nr. 1A-31 „Dėl V. Z. skundo“

patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr.

2TR-19-0243. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

(toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Muitinės departamento

2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1A-31, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr.

S-51(7-36/2015) patvirtino Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą

Nr. 1A-31.

Pareiškėja

skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 31–34), kreipėsi į Vilniaus

apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės

muitinės 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243; 2) panaikinti Muitinės

departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31; 3) panaikinti

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio

9 d. sprendimą Nr. S-51(7-36/2015).

Pareiškėja

paaiškino, kad ginčo situaciją vertinant 1992 m. spalio 12 d. Tarybos

reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau –

ir Bendrijos muitinės kodeksas), ginčui aktualių teisės nuostatų ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos teismų

praktikos kontekste, svarbu nustatyti, ar pareiškėja žinojo apie tokio įvežimo

neteisėtumą bei, ar yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog

automobilis buvo įvežtas neteisėtai. Tuo metu institucijos šią aplinkybę

nepakankamai ištyrė. Pareiškėja pažymėjo, kad dokumentuose, kuriuos pateikė

muitinei, nurodė, kad jokio ryšio su įvežtu iš Šveicarijos automobiliu neturėjo.

Faktiškai automobilį Lietuvoje iš Lietuvos piliečio K. D. įsigijo

(duomenys neskelbtini) pilietis N. T. (N. T.). (duomenys neskelbtini) pilietis paaiškino, kad

jis savo vardu negalėjo įsigyti automobilio, todėl prašė, jog automobilis būtų

įregistruotas pareiškėjos vardu. Pagal K. D. paaiškinimus

automobilį Šveicarijoje nupirko ir atgabeno į Lietuvą jis pats. Šios aplinkybės

patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu apklausus K. A. (K. A.). Pareiškėja nurodė, kad visa turėta informacija buvo

perduota Muitinės departamentui ir Vilniaus teritorinei muitinei. Muitinės departamentas

turėjo atlikti tyrimą su tikslu nustatyti, kas atgabeno ir įvežė į Lietuvą

krovininį automobilį. Pareiškėja automobilio Šveicarijoje nepirko ir į Lietuvą

neįvežė, o šiuos veiksmus atliko K. D. ar UAB „Darsena“.

Pareiškėja buvo suklaidinta ir įkalbėta pasirašyti krovininio automobilio

pirkimo – pardavimo sutartį, tuo metu K. D. siekė apgauti

mokesčių administratorių, išvengiant būtent jam atsiradusios mokestinės

prievolės susijusios su automobilio importu. Muitinės pareigūnai šių argumentų

neištyrė, o tik formaliai konstatavo, kad, kadangi automobilis buvo

įregistruotas pareiškėjos vardu, todėl reiškia, jog būtent pareiškėja

neteisėtai įvežė automobilį į Bendrijos teritoriją ir todėl jai privalu

sumokėti mokesčius. Eksportuojamo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties

tekstas buvo surašytas vokiečių kalba, kurios pareiškėja nemokėjo. Pareiškėja

automobilį įregistravo savo vardu, o N. T. prašymu (2012

m. spalio 18 d.) su juo pasirašė automobilio panaudos sutartį, kad jis galėtų

teisėtai naudotis automobiliu. Šios aplinkybės patvirtino, kad automobilį

Lietuvoje faktiškai pirko kitas asmuo iš fizinio asmens K. D.

Apie tai, kad K. D. už įvežtą automobilį nebuvo sumokėjęs

mokesčių, pareiškėjai nebuvo žinoma. 2012 m. spalio 9 d. eksportuojamo

automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje pareiškėja nurodyta pirkėja,

sudaryta tik „dėl akių“, kadangi tikruoju automobilio importuotoju buvo K. D., o faktiniu pirkėju Lietuvoje N. T.

Pareiškėja nesutiko, jog jos pensinis amžius bei sveikatos būklė nebuvo

reikšmingi sprendžiant klausimą dėl asmens suvokimo pasirašant dokumentus.

Atsakovas

Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 48–50) prašė

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas

nurodė, kad pareiškėja skolininke muitinei yra pripažinta pagal Bendrijos

muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, kurioje įtvirtinta

nuostata, jog skolininku laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę

atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję, kad jos buvo įvežtos

neteisėtai. Atsakovas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ir ESTT) praktika, pažymėjo, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 202

straipsnio 3 dalies 3 įtrauką nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo,

jog įgyja neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai

atsirasti pakanka nustatyti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo

turėjo žinoti, kad įsigijo ir laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Atsakovo teigimu, su automobilio pirkimu susijusios faktinės aplinkybės leido

konstatuoti, kad pareiškėja turėjo suvokti, jog ginčo automobilį įsigyja ne iš

Lietuvos Respublikos pardavėjo, bei turėjo suprasti, kad ketina įsigyti iš

Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų

teritoriją įvežtą automobilį. Pareiškėja šiuo atveju nesielgė taip, kaip turėtų

elgtis apdairus, atidus ir sąžiningas asmuo. Iš surinktų įrodymų Muitinės departamentas

padarė išvadą, kad pareiškėja žinojo, jog automobilis buvo įregistruotas

Šveicarijos Konfederacijoje, o pareiškėja savo vardu įsigydama automobilį ir jį

įregistruodama valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Regitra“ privalėjo

pasidomėti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje buvo išleistas į laisvą

apyvartą, ar už jį sumokėti mokesčiai.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu (b. l. 43–46) į

pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjos veiksmai pilnai apibrėžė

pareiškėjos atsakomybę pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies

3 įtrauką, pagal kurią pareiškėja pagrįstai pripažinta skolininke muitinei. Pati

pareiškėja nei tyrimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme neįrodė muitinės

konstatuoto pažeidimo ydingumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis

teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjos skundą atmetė

kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas

kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr.

2TR-19-0243, Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1A-31 ir

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m.

balandžio 9 d. sprendimo Nr. S-51(7-36/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė

muitinė atlikusi krovininio automobilio MERCEDES BENZ (duomenys

neskelbtini) CDI deklaravimo muitinėje patikrinimą ir pagal VĮ „Regitra“

duomenis nustačiusi, jog minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos

muitinėje, o pareiškėjai nepateikus patvirtinančių dokumentų, kad automobiliui

Bendrijoje buvo įforminta importo deklaracija bei tai, jog apskaičiuoti ir

sumokėti importo mokesčiai, Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimu

Nr. 2TR-19-0243 pripažino automobilį MERCEDES BENZ (duomenys

neskelbtini) CDI neteisėtai importuotą ir pareiškėjos vardu įregistravo

skolą muitinei. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko ir su skundu kreipėsi į Muitinės

departamentą, kuris 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1A-31 patvirtino Vilniaus

TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243. Muitinės

departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31 pareiškėja apskundė Komisijai,

kuri 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-51(7-36/2015) paliko galioti Muitinės

departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31.

Teismas akcentavo, jog byloje nėra

ginčo, kad krovininis automobilis MERCEDES BENZ (duomenys

neskelbtini) CDI įstatymų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas Lietuvos

muitinėje ir už jį nebuvo sumokėti mokesčiai. Pareiškėja teismui skųsdama jos

atžvilgiu priimtus institucijų sprendimus iš esmės prieštarauja dėl to, kad

institucijos neįvertino jos nurodytų aplinkybių, jog automobilį Lietuvoje pirko

kitas asmuo (N. T.) iš fizinio asmens K.

D., tuo metu pareiškėja tik pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį (kaip ji

pati nurodė tik dėl akių), kuri beje buvo surašyta vokiečių kalba ir kurios

pareiškėja nesuprato, taip pat pareiškėja nežinojusi, kad už įvežtą automobilį K. D. nebuvo sumokėjęs importo mokesčių. Taip pat,

pareiškėjos teigimu, jei muito mokesčių nesumokėjo automobilį įvežęs asmuo,

tokiu atveju prievolė mokėti mokesčius turėjo atsirasti faktiškai automobilį

pirkusiam asmeniui. Be to, nagrinėjimo metu nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos

amžių bei sveikatos būklę. Taigi atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja buvo tik

asmuo, kurio vardu buvo nupirktas automobilis, todėl, pareiškėjos teigimu, iš

esmės nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog automobilis

buvo įvežtas neteisėtai.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos

mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 14 straipsnio 6 dalis nustato,

jog šio įstatymo 13 straipsnio 23 punkte nurodyti muitai pagal MAĮ

administruojami tiek, kiek įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų

teisės aktams. Todėl muitinė administruodama muitus privalo vadovautis

Bendrijos muitinės kodekso bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB)

Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio

Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, o MAĮ tiek, kiek jis

neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 straipsnyje nustatyta, kad

nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės

aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl, kaip ir

nagrinėjamoje byloje, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę MAĮ atžvilgiu.

Teismas nurodė, kad Bendrijos muitinės

kodekso 4 straipsnyje nustatyta, jog skola muitinei apibrėžiama kaip asmens

prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms

taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto

skola muitinei) sumą. Importo muitai – tai inter alia (be kita ko)

muitai ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio

privalomieji mokėjimai, skolininkas – bet kuris asmuo (fizinis asmuo, juridinis

asmuo, asmenų bendrija, neturinti juridinio asmens teisinio statuso),

privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 1, 9, 10, 12 d.). Pagal Bendrijos

muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punktą, vienas iš pagrindų

importo skolai muitinei atsirasti yra neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų

teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Teismas pažymėjo, kad Bendrijos muitinės

kodekso 202 straipsnio 3 dalis nustato, kad skolininkais laikomi: asmuo,

neteisėtai įvežęs prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes

ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas

neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų

įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad

prekės buvo įvežtos neteisėtai. Todėl Bendrijos muitinės kodeksas, kuris

tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (realiai) būtų neteisėtai

įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas

skolininku. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio

įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog

jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo

įvežtos neteisėtai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Teismas konstatavo, kad, nors pareiškėja

betarpiškai prekių įvežimo veiksmų ir neatliko, tačiau pareiškėja sąmoningai

dalyvaudama automobilio įsigijimo procese, tokiais savo veiksmais prisidėjo

prie neteisėto prekės (automobilio) įvežimo į Bendrijos

teritoriją. Todėl nagrinėjamu atveju muitinės institucijos pagrįstai

nustatė, kad pareiškėja yra muitinės skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202

straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu.

Teismas tokią išvadą (dėl muitinės

institucijų išvadų pagrįstumo) padarė atsižvelgdamas į tai, kad, nors, kaip

teigia pareiškėja, ginčo automobilis buvo pirktas Lietuvoje iš Lietuvos

Respublikos piliečio K. D., kuris, kaip nurodė pareiškėja,

automobilį ir atgabeno į Lietuvą, tačiau, kaip tvirtina byloje pateikta eksportuojamo

automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, pareiškėja automobilį nupirko iš

Šveicarijos įmonės (DHL EXPRESS). Sutartyje taip pat nurodyti pagrindiniai

perkamo automobilio duomenys, kaina, sutartis patvirtinta sutarties šalių

parašais. Tuo metu VĮ „Regitra“ su prašymu įregistruoti transporto priemonę

(Komisijos bylos b. l. 21) pateikti automobilio dokumentai taip pat patvirtina

automobilio registraciją Šveicarijoje. Paminėti dokumentai visiškai patvirtina

faktą, jog įregistravus automobilį savo vardu (gera valia) būtent pareiškėjai,

kaip iš Šveicarijos įsigyto automobilio savininkei tenka prievolė sumokėti

importo mokesčius. Pareiškėja vokiečių kalba sudarytą sutartį pasirašiusi

neįsigilinus į sutarties tekstą bei nepasiteiravusi, ar už į Bendrijos

teritoriją įvežtą automobilį yra sumokėti mokesčiai, iš esmės veikė savo rizika,

todėl vėliau sau sukėlė neigiamas pasekmes. Tuo metu pareiškėjos dėstomi

argumentai dėl nežinojimo, kad už automobilį mokesčiai nėra sumokėti, jog

pareiškėja suklaidinimo būdu buvo įtikinta pasirašyti automobilio pirkimo – pardavimo

sutartį, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl, nagrinėjamo ginčo kontekste,

vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės. Pareiškėja tik nurodydama, jog

dėl sveikatos būklės ir amžiaus (sutarties pasirašymo metu pareiškėjai buvo 68

metai) ji negalėjusi suprasti pasirašomų dokumentų esmės šių argumentų jokiais

įrodymais (pvz. medicininių išvadų duomenys ar kt.) nepagrindė, todėl taip pat

laikyti tik kaip gynybinė pozicija mokestinei prievolei išvengti.

Teismas, atsižvelgdamas į institucijų

sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių

visumą, konstatavo, jog tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais

argumentais ir panaikinti Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 sprendimą Nr.

TR-19-0243, Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31 bei

Komisijos 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. S-51(7-36/2015) nėra teisinio

pagrindo. Pareiškėja skunde nurodytais argumentais ir byloje pateiktais

įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių

pagrindu, ydingumo.

III. Pareiškėja

apeliaciniu skundu (b. l. 80–81) prašo panaikinti Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Teismas neatsižvelgė į visas bylos

aplinkybes bei nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie patvirtino, kad prieš

pareiškėją buvo atlikti neteisėti veiksmai – apgaulė, siekiant išvengti

mokestinės prievolės.

2. K. D. paaiškino,

kad (duomenys neskelbtini) pilietis negali savo vardu įsigyti

automobilio, todėl jam reikalinga Lietuvos Respublikos piliečio pagalba

įsigyjant automobilį. Pareiškėja pati automobilio nepirko, vėliau pareiškėja

suprato, kad fiktyvus sandoris buvo reikalingas K. D., kad išvengtų

importo muito mokesčio, perkeliant šią prievolę visiškai pašaliniam asmeniui –

pareiškėjai. Šias aplinkybes patvirtino Vilniaus 3-ame notaro biure sudaryta

2012 m. spalio 18 d. panaudos sutartis, kurioje pareiškėja automobilį MERCEDES

BENZ (duomenys neskelbtini) CDI perdavė (duomenys

neskelbtini) piliečiui S. T. (S. T.),

kurio dabartinė pavardė yra N. T.. Šiuo metu šis asmuo yra

suimtas įtariant nusikalstamų veikų padarymu Lietuvos Respublikos teritorijoje

ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad

pareiškėja sąmoningai dalyvaudama automobilio įgijimo procese, tokiais savo

veiksmais prisidėjo prie neteisėto prekės (automobilio) įvežimo į Bendrijos

teritoriją. Teismas tokiais argumentais prieštarauja pats sau, nes teismas

patvirtino, kad automobilis jau buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip

pat nesutinka su teismo motyvais, kad pareiškėjo dėstomi argumentai dėl

nežinojimo, jog už automobilį mokesčiai nėra sumokėti, jog pareiškėja

suklaidinimo būdu buvo įtikinta pasirašyti automobilio pirkimo – pardavimo

sutartį, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl ginčo kontekste vertintini, kaip

neturintys reikšmės.

4. Teismas niekaip nepasisakė apie tai,

kad sandoris, kuris sudarytas apgaule ar kitais neteisėtais būdais, negali būti

laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kiltų prievolės apgautajai

pusei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str.). Aplinkybes, kad

sandoris buvo apsimestinis ir neteisėtas, teismas galėjo nustatyti apklausdamas

K. D. ir N. T., tačiau to nepadarė.

Laikantis principo, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non

oritur), teismas nepagrįstai vertino pirkimo – pardavimo sutartį, kaip

teisėtą ir pripažino šios sutarties padarinius pareiškėjai kaip teisėtus.

5. Nusikalstamus veiksmus nustato

teisėsaugos institucijos, todėl pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos

prokuratūrą, kad būtų atnaujintas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo bandant išvengti

prievolės. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą bus surinkti visi įrodymai, kurių pati

pareiškėja surinkti negalėjo.

6. Pareiškėja prašo atnaujinti įrodymų

tyrimą byloje, kad būtų nustatytas sandorio apsimestinumas ir būtų nustatytas

tikrasis automobilio MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI

importuotojas, kuriam ir kyla prievolė sumokėti muito mokesčius. Šias

aplinkybes galima nustatyti tik apklausus K. D. ir N. T.

Atsakovas Muitinės departamentas

atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100–101) prašo

palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjos apeliacinį

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja

apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui iš esmės

nurodo tokius pačius argumentus bei motyvus, kaip ir skunde Vilniaus apygardos

administraciniam teismui. Pareiškėja tvirtina, kad Vilniaus apygardos

administracinis teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į visas

bylos aplinkybes, nevertino įrodymų, kurie patvirtino, jog prieš pareiškėją

buvo atlikti neteisėti veiksmai – apgaulė. Pareiškėja, vadovaujantis Bendrijos

muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka, pagrįstai buvo pripažinta

muitinės skolininke, privalančia sumokėti importo mokesčius už neteisėtai į

Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos įvežtą automobilį. Atsakovas

vadovaujasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka ir remiasi

LVAT formuojama praktika (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A143-2619/2011). Teismas nutartyje pažymėjo, jog asmens

pripažinimui skolininku, vadovaujantis minėta Bendrijos muitinės kodekso

nuostata, yra būtinos dvi kumuliatyvios (turinčios egzistuoti kartu) sąlygos.

Pirma, asmuo turi įsigyti arba laikyti neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją

įvežtas prekes, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu turi žinoti, arba,

yra protingas pagrindas manyti, turėję žinoti, jog prekės įvežtos neteisėtai.

Muitinės departamento nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai

patvirtina, jog pareiškėja atitinka abi pirmiau aptartas sąlygas. Atsakovas

akcentavo, jog, įvertinus visus pateiktus automobilio dokumentus ir dokumentų

pateikimo aplinkybes VĮ „Regitra“, akivaizdu, kad pareiškėjai šios automobilio

įsigijimo aplinkybės turėjo sukelti pagrįstų abejonių, jog automobilis į Lietuvos

Respubliką galėjo būti įvežtas nesumokėjus mokesčių. Pareiškėja turėjo veikti

rūpestingai ir apdairiai, privalėjo pasidomėti prekės muitiniu statusu bei

įsitikinti, jog atlikti visi privalomi muitinės formalumai. Atsakovas padarė

išvadą, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nesielgė taip, kaip privalėtų elgtis

apdairus, rūpestingas bei sąžiningas asmuo, taigi ji žinojo arba, yra pagrindo

manyti, turėjo žinoti apie tai, kad prekė į Bendrijos muitų teritoriją buvo

įvežta neteisėtai ir už ją turi būti mokami importo mokesčiai. Muitinės

departamentas sutiko su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos automobilio

registravimo metu pateikti dokumentai pilnai patvirtina faktą, jog įregistravus

automobilį savo vardu (gera valia), būtent pareiškėjai, kaip iš Šveicarijos

įsigyto automobilio savininkei, tenka prievolė sumokėti importo mokesčius ir,

nors ji pati ir neįvežė automobilio į Bendrijos muitų teritoriją, tačiau

sąmoningai dalyvaudama automobilio įsigijimo procese, savo veiksmais prisidėjo

prie neteisėto prekės įvežimo. Muitinės departamentas taip pat nepagrįstais

laiko pareiškėjos skundo argumentus, jog sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis

yra fiktyvi, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80

straipsniu, sandoris, sudarytas apgaule ir kitais neteisėtais būdais, negali

būti laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kyla prievolės apgautajai

pusei. Šie pareiškėjos skundo argumentai yra nesusiję su kilusiu mokestiniu

ginču, kadangi pareiškėjai pareiga mokėti importo mokesčius atsirado ne šios

sutarties pagrindu, o dėl mokesčių teisės aktų pažeidimo, t. y. jos atsakomybę

sąlygojo Bendrijos muitinės kodekso nustatytų reikalavimų nesilaikymas, todėl

pirmiau minėti pareiškėjos skundo argumentai apskritai nelaikytini teisiškai

reikšmingais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM

atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–99) prašo

palikti galioti teismo sprendimą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartojo

atsiliepimo į skundą argumentus ir papildomai nurodė, kad, sprendžiant

neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba)

laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, minėtos Bendrijos

muitinės kodekso nuostatos nereikalauja įrodyti, kad asmuo žinojo, jog įsigyja

(gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamos sąlygos

įrodymui, vertinant skolos muitinei atsiradimą, pakanka nustatyti, kad yra

protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba)

laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Trečiasis

suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjai kilusi pareiga mokėti mokesčius

yra reguliuojama mokesčių teisės aktais, todėl civilinės atsakomybės klausimus

reguliuojantys įstatymai tokiais atvejais netaikytini. Pareiškėja privalo

žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas

tinkamai vykdyti ir ji negali teisinti savo pačios pareigų nevykdymo kitų

asmenų neteisingai suteikta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo

pažymėjo, jog teismų praktikoje laikoma, kad apsiribojimas vien teiginiais,

atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo

priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Pareiškėja manydama, jog pardavėjas,

parduodamas automobilį veikė nesąžiningai, turėjo teisę ginti savo teises ir

reikalauti atlyginti žalą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j

a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla

išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo

įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl

mokesčių administratoriaus sprendimo įregistruoti pareiškėjai V.

Z. skolą muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą ir

muitinėje nedeklaruotą transporto priemonę – krovininį automobilį MERCEDES BENZ

(duomenys neskelbtini) CDI, pripažinti pareiškėją V. Z. skolininke muitinei ir jai apskaičiuoti mokestinę prievolę

teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė,

kad Vilniaus teritorinė muitinė atlikusi krovininio automobilio MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) CDI, kuris iki registracijos Lietuvos

Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, deklaravimo

muitinėje patikrinimą ir pagal VĮ „Regitra“ duomenis nustačiusi, jog minėtas

automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje, o pareiškėjai nepateikus

patvirtinančių dokumentų, kad automobiliui Bendrijoje buvo įforminta importo

deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai, Vilniaus TM 2014 m.

spalio 30 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0243 pripažino ginčo automobilį

neteisėtai importuotą ir pareiškėjos vardu įregistravo skolą muitinei.

Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko ir su skundu kreipėsi į Muitinės

departamentą, kuris 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 1A-31 patvirtino

Vilniaus TM 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0243. Muitinės

departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1A-31 pareiškėja apskundė

Komisijai, kuri 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. S-51(7-36/2015)

paliko galioti Muitinės departamento 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr.

1A-31.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to,

jog nagrinėjamu atveju ginčo automobilis į Bendrijos muitų teritoriją buvo

įvežtas neteisėtai. Pareiškėja ginčija jos pripažinimo skolininke muitinei

pagrįstumą Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies

trečios įtraukos taikymo prasme ir mano, jog pirmosios instancijos

teismas nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ginčo

automobilio neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjos

teigimu, prieš ją buvo atlikti neteisėti veiksmai – apgaulė, siekiant išvengti

mokestinės prievolės. Pareiškėja pati automobilio nepirko, fiktyvus sandoris

buvo reikalingas K. D., kad išvengtų importo muito

mokesčio, perkeliant šią prievolę visiškai pašaliniam asmeniui – pareiškėjai. Pareiškėja

apeliaciniame skunde akcentavo, jog teismas niekaip nepasisakė apie tai, kad

sandoris, kuris sudarytas apgaule ar kitais neteisėtais būdais, negali būti

laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio kiltų prievolės apgautajai

pusei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str.).

Teisėjų

kolegija pažymi, kad šioje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies

taikymo ir aiškinimo klausimas. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi,

kad pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko,

laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų

įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad

prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Teisėjų kolegija pažymi,

jog taikant šią nuostatą būtina nustatyti abiejų sąlygų egzistavimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog aplinkybė,

kad pareiškėja pati neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo automobilio,

nėra reikšminga sprendžiant klausimą

dėl jos pripažinimo skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies

trečios įtraukos taikymo prasme. Svarbu, kad būtų

įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes

ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių

įvežimas neteisėtas.

Administracinių teismų praktikoje

laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo

žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas

pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė

prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai; nereikalaujama įrodyti, kad asmuo

tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas

prekes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės

teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011,

LVAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014,

LVAT 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1948-662/2016

ir kt.).

Tikrinamos bylos kontekste pažymėtina,

kad, nors pareiškėja ginčo transporto priemonės įvežimo į Bendrijos muitų

teritoriją veiksmų neatliko, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos VĮ

,,Regitra“ kartu su 2012 m. spalio 17 d. prašymu Nr. 8966396 jos vardu

registruoti transporto priemonę MERCEDES BENZ (duomenys

neskelbtini) CDI pateikti dokumentai (automobilio techninis pasas,

automobilio pirkimo – pardavimo sutartis) patvirtina automobilio registraciją

Šveicarijos Konfederacijoje, pareiškėja turėjo suprasti, jog įsigyja iš

Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį ir

privalėjo pasidomėti prekės muitiniu statusu, ar už automobilį sumokėti importo

mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati. Pareiškėja nagrinėjamu atveju nesielgė taip, kaip

privalėtų tokioje situacijoje elgtis rūpestingas, apdairus bei sąžiningas asmuo.

Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje

nustatytos aplinkybės sudaro protingą pagrindą manyti, jog pareiškėja turėjo

žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas

neteisėtai. Teisėjų kolegija

sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjos

automobilio registravimo metu pateikti paminėti dokumentai visiškai patvirtina

faktą, jog įregistravus automobilį savo vardu (gera valia) būtent pareiškėjai,

kaip iš Šveicarijos įsigyto automobilio savininkei, tenka prievolė sumokėti

importo mokesčius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs,

kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo

neteisėtumą, nustatytina pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles,

o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai

ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu

padaryti (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A143-366/2014).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinės instancijos

teismui nurodomų argumentų, jog sandoris, kuris sudarytas apgaule ar kitais

neteisėtais būdais, negali būti laikomas teisėtu ir įvykusiu sandoriu, iš kurio

kiltų prievolės apgautajai pusei, pažymi, kad nei mokesčių administratorius,

nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių

galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių

vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius

santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Mokesčių mokėtojo pareigos

tinkamai įvykdyti jam mokesčių įstatymų nustatytas mokestines prievoles

nepaneigia neteisėti kitų asmenų veiksmai, be kita ko, sudarantys pagrindą

pastarųjų civilinei (deliktinei) atsakomybei už padarytą žalą. Kaip pagrįstai

nurodo Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą,

pareiškėjai pareiga mokėti importo mokesčius atsirado ne sutarties pagrindu, o pareiškėjos

mokestinę atsakomybę sąlygojo būtent Bendrijos muitinės kodekso nustatytų

reikalavimų nesilaikymas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus,

teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad

pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta muitinės skolininke Bendrijos muitinės

kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir kad jai pagrįstai

buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina

išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų

nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame

skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos

apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016

m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį

skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo

2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius